Paroda
Vienoje
Skaidrė URBONIENĖ
Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyrius
2004 m. balandžio 21 - rugsėjo 26 d. Vienoje,
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejuje, veikė paroda
„15+10: europiniai identitetai“. Parodos-projekto tikslas buvo
supažindinti Austrijos žiūrovus su naujomis Europos Sąjungos narėmis
per simbolinį, jų identitetą reprezentuojantį objektą.
Projekto organizatoriai kvietė naujų Europos Sąjungos narių
etnografinius muziejus ar kitas įstaigas, dirbančias etnologijos
darbą, dalyvauti projekte „15+10“. Buvo prašoma atsiųsti vieną
šiuolaikinį, jei įmanoma, simbolinį objektą, kurį galima vadinti
„tipišku“ tai šaliai. Siunčiamąjį objektą turėjo lydėti ir trumpas
komentaras, atskleidžiantis jo simboliškumą tai tautai. Vienos
muziejus pageidavo atsiųstuosius objektus įsigyti, todėl prašyta, kad
tas objektas nebūtų muziejaus nuosavybė. Ši sąlyga lėmė daugumos
atsiųstųjų eksponatų suvenyrinį pobūdį. Šalia atsiųstų darbų, buvo
parinktas ir konkrečios šalies objektas iš Austrijos etnografijos ir
liaudies meno muziejaus rinkinių. Išleistas ir parodos katalogas.
Paroda trumpai pristatyta ir Austrijos etnografijos ir liaudies meno
muziejaus internetiniame puslapyje:
www.volkskundemuseum.at
Į kvietimą dalyvauti parodoje atsiliepė ir noriai bendradarbiavo visos
tuo metu dar būsimos Europos Sąjungos narės. Gavęs pakvietimą, mielai
sutiko dalyvauti projekte ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Buvo
nuspręsta siųsti su lietuvių kryždirbystės tradicijomis susijusį
objektą. Kaip žinoma, 2001 m. UNESCO įtraukė Lietuvos kryždirbystės
tradiciją į žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Lietuvių kryždirbystė, gyvavusi ir nepalankiausiomis istorinėmis
sąlygomis, tebėra išlikusi šiuolaikinėje visuomenėje. Be to, tam
tikrais istoriniais laikotarpiais (carinės Rusijos bei sovietų
okupacijos metais), kryždirbystė turėjo nacionalinio identiteto
simbolio, pasipriešinimo formos prasmę.
Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, buvo pasirinkta žinomo
tautodailininko kalvio Vytauto Jaručio nukalta geležinė memorialinio
paminklo viršūnė-kryžius. Šio tautodailininko paroda 2002 m. buvo
surengta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, išleistas parodos
katalogas. V. Jarutis memorialinių paminklų dekoratyvines viršūnes
kuria remdamasis tradicinėmis mažosios architektūros paminklų
viršūnėmis, taip pratęsdamas senąsias kalvystės ir kryždirbystės
tradicijas. Į Vieną buvo išsiųsta 2000 m. nukalta viršūnė (dydis - 125
x 92 cm).
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejaus fotoarchyve saugoma
31 fotografija, kurioje įamžinti Lietuvos mažosios architektūros
paminklai, varpinės, bokštų smailės su jų viršūnes puošiančiais
geležiniais kryžiais. Kaip rašo kuratorė dr. Margot Schindler, prie
šių fotografijų nenurodytos paminklų metrikos, neaišku ir iš ko jos
įsigytos. Inventoriuose tik pažymėta, kad jos gautos mainais. Kiek
galima spręsti iš kataloge publikuojamų nuotraukų pluošto,
fotografijos gali būti darytos Balio Buračo. Šios fotografijos sudarė
prasmingą kontekstą šiuolaikinio lietuvių tautodailininko sukurtai
viršūnei.
Kaip gi save reprezentavo kitos (tuomet dar būsimos) Europos Sąjungos
narės? Mūsų artimiausi kaimynai latviai savo nacionaliniu simboliu
laiko latvišką sodybą, nes iki XIX a. antrosios pusės latviai buvo
žemdirbiai ir būtent žemės ūkis nulėmė dvasinį latvių gyvenimą ir
pasaulėžiūrą, teikė įkvėpimo žodinei ir meninei kūrybai. Parodoje
latvišką sodybą reprezentuoja tekstilininkės Ritos Blumbergos 1985 m.
išaustas gobelenas, vaizduojantis svirną. Latvijos ekspoziciją papildo
tautinis moteriškas kostiumas, kurį Austrijos muziejus įsigijo 1993 m.
Kostiumas kurtas XX a. 8 dešimtmetyje, jis buvo skirtas tautiniam
dainų ir šokių ansambliui.
Estija pristatė porą raštuotų pirštinių, kurias 2003 m. mezgė Kristi
Joeste pagal XIX a. vidurio pavyzdį, saugomą Estijos nacionaliniame
muziejuje. Estijoje pirštinės buvo plačiai naudotos su jomis susiję
nemažai papročių. Šiuolaikinėje Estijoje dauguma žmonių jau pamiršę
susijusius su pirštinėmis papročius, tačiau pirštinės ir dabar mielai
mezgamos, naudojant tradicines technikas ir raštus.
Austrijos muziejaus eksponatas, reprezentuojantis Estiją, - medžio
raižinys, sukurtas 1942 m. dailininko J. Naha ir vaizduojantis tipišką
Estijos valstiečio ūkio kiemą su pagrindiniais pastatais ir
įrenginiais.
Mūsų kaimynai lenkai parodai pateikė 1994 m. darytą krokuvietišką
nešiojamą kalėdinį lėlių teatrą-šopką (lenk. szopka). Šopkos yra tik
Lenkijai būdingas reiškinys. Paprotys vaikštinėti su šopka dainuojant
ir vaidinant su miniatiūrinėmis lėlėmis religinius, ypač kalėdinius,
vaidinimus buvo labai populiarus Krokuvoje nuo XVIII a. vidurio iki
Antrojo pasaulinio karo. Šie unikalūs nešiojamo teatro pavyzdžiai
populiarino neįprastą literatūrinį žanrą - scenai pritaikytas biblines
temas, sumišusias su pasaulietine ir socialine satyra. Šopkose
pasirodydavo herojai iš miesto ar kaimo gyvenimo, krokuvietiškų
legendų ar istorinių patriotinių įvykių.
Šiandieninės kalėdinės šopkos yra nedidi meno kūriniai, kurių estetika
remiasi spalvų gausumu, tiksliu Krokuvos senamiesčio architektūrinių
detalių vaizdavimu. Šiuolaikinės šopkos puošiamos valstybine
atributika - vėliava, herbu.
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus savo rinkiniuose turi
ne vieną lenkišką eksponatą. Tarp jų reikšmingumu išsiskiria kalėdinė
šopka, sukurta 1910 m. Ji ir eksponuojama parodoje kartu su šių dienų
šopka, atsiųsta iš Lenkijos.
Slovakija į parodą atsiuntė fleitą (slovakiškai fujara), įspūdingo
ilgio (169 cm), subtiliai ornamentuotą muzikos instrumentą. Tai
unikalus, būdingas tik Slovakijai liaudies muzikos instrumentas,
atsiradęs XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje mažame centrinės
Slovakijos Zvoleno regione. Fujaros ilgis būna apie 170 cm.
Tradiciškai ji gaminama rankomis iš lapuočių medžių (šeivamedžio,
klevo). Kiekviena fujara - tai originalus meninis kūrinys, puoštas
raižytais augaliniais ornamentais - Zvoleno regiono tradiciniais
liaudies raštais. Tokiomis fleitomis, ganydami avis, grodavo slovakų
piemenys. Nuo XIX a. vidurio slovakų fleitos-fujaros laikomos jų
nacionalinio identiteto simboliu. Šiandieninė fujara kiek skiriasi nuo
senosios. Tai jau nebe piemenų, o sceninis instrumentas, kurio dydis
siekia iki 250 cm. Dabar grojama ir kitokia muzika. Be to, šiandien
fujara įgauna ir kitą funkciją - ji tampa kaimiško stiliaus interjerų
puošmena.
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus iš savo fondų parodai
parinko dvi figūrėles, vaizduojančias XIX a. - XX a. pradžios po
kaimus keliavusius slovakų amatininkus-alavuotojus, bei lėkštę
sutvirtintą vielos tinkleliu. Šie slovakų amatininkai keliavo po
Europą, „lopydami“ sudužusius keraminius indus arba alavuodami senus
virtuvės rakandus bei pardavinėdami pačių padarytus namų apyvokos
daiktus. Jų slovakiški drabužiai ir nešami įvairiaspalviai daiktų
rinkiniai patraukdavo miestiečių dėmesį. Tipiška regioninė slovakų
apranga simbolizavo ir jų techninę kompetenciją. Šiandieninėje
Slovakijoje šio senojo amato technika panaudojama šiuolaikinėje
taikomojoje-dekoratyvinėje dailėje.
Čekija parodai atsiuntė margučių, margintų 1980-1998 m. Ši liaudies
meno šaka nuo XIX a. reprezentavo čekų tautos liaudies meną ir per
visą XX a. buvo skatinama ir populiarinama. Todėl iki dabar margutis
čekams yra jų liaudies meno ir kultūrinio paveldo simbolis. Čekų
margučiai marginami smulkiu geometriniu ornamentu, paįvairintu
augaliniais motyvais, ir dažomi ryškiomis spalvomis, iš kurių vyrauja
raudona spalva. Labiausiai paplitusi vaško technika. Šiuolaikiniai
margučiai marginami laikantis senųjų tradicijų.
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus iš savo rinkinių
parodai parinko įdomią kėdę, priklausiusią turtingesniems vokiškai
kalbantiems Bohemijos ūkininkams. Kėdės grožį sukuria žema ažūrinė
atkaltė, sudaryta iš septynių stulpelių ir juos viršuje jungiančio
lanko. Stulpeliai - tai išdrožtos žmonių figūros, vaizduojančios
muzikantų ansamblį. Pasak kuratorės, šis eksponatas reprezentuoja
aukštesniųjų gyventojų sluoksnių gyvenamųjų patalpų apstatymo
tendencijas ir yra tinkamiausias vokiškai kalbančios Bohemijos
visuomenės dalies identitetui atskleisti.
Slovėnija parodai pristatė suvenyrinių žardinių modeliukų. Žardinė -
tai stulpinis pastatas su dvišlaičiu stogu kur vietoj sienų -
stulpuose horizontaliai įtvirtintos kartys, skirtos javams, dobilams,
šienui džiovinti. Žardinių būta ir kitose šalyse, tai nėra išimtinai
slovėniškas reiškinys, tačiau Slovėnijoje jos pasižymi ypatinga
įvairove, čia išskiriami net 9 jų tipai. Medinės žardinės buvo
neatskiriama Slovėnijos peizažo dalis ir tapo jų kultūros simboliu.
Žardinės šiuolaikinėje Slovėnijoje tapo vienu populiariausių suvenyrų
turistams.
Austrijos muziejus iš nemažos kolekcijos slovėniškų eksponatų parodai
parinko įdomių ir unikalių, tik Slovėnijai būdingų eksponatų -
religinėmis ir pasaulietinėmis scenomis tapytą bičių avilių fasadinių
plokštumų.
Vengrija į parodą atsiuntė suvenyrinį Tokajaus vyno butelį. Karpatų
regionas yra puiki vieta vynuogininkystei, ypač baltiesiems vynams
gaminti. Tokajaus vynas šlovina vengrų vyndarius visame pasaulyje, o
jis pavadintas Tokajaus kalno, stūksančio Šiaurės rytų Vengrijoje,
vardu. Šis vynas jau kelis šimtmečius puikiai vertinamas Europoje. Jis
dažniausiai dovanojamas užsienio svečiams kaip specifinis vengriškas
suvenyras. Tačiau, kaip rašoma kataloge, modernūs laikai keičia
papročius. Vengrai iš vyną geriančios tautos vis labiau tampa alų
geriančia tauta. Todėl, siekiant parodyti gėrimų vartojimo
pasikeitimus, šalia Tokajaus butelio parodoje eksponuojami ir arbatos
puodelis, bokalas bei cocacolos skardinė.
Nors Vengrija buvo glaudžiai istoriškai susijusi su Austrija, tačiau
muziejuje vengriškų eksponatų negausu, nes tame regione tyrinėjimus
vykdė 1872 m. įkurtas Budapešto etnografijos muziejus. Parodai
išrinktas E. Fisherio įmonės Budapešte pagamintas kavos servizas iš
Art Nouveau periodo (1920 m.). Servizo dalys dekoruotos
stereotipiniais tradicinio vengrų kaimo gyvenimo epizodais,
vaizduojančiais mergaitę, ganančią žąsis, piemenį prie šulinio,
vengrišką sodybą ir kt.
Toliausiai geografiškai nutolusios ir mažiausiai mums pažįstamos,
todėl ir atrodančios egzotiškiausiai dvi naujos Europos Sąjungos narės
- Malta ir Kipras. Tai nedidelės valstybės, įsikūrusios Viduržemio
jūros salose. Malta kaip tradicinių amatų pavyzdį pristatė mūsų akiai
visai neegzotišką, netgi primenančią lietuvišką, nedidelę nėrinių
servetėlę. Tai apskritas ažūrinis nėrinys (skersmuo 26 cm) su Maltos
kryžiaus motyvu viduryje. Nėrinių nėrimas Maltoje žinomas nuo XVI a.,
o XVII a. viduryje Maltoje ir gretimoje Goco saloje nėriniai jau buvo
plačiai paplitę. Ir šiuolaikinėje Maltoje nėrinių kūrimas yra gyvas
amatas.
Kita sritis, kuria didžiuojasi maltiečiai - tai jų kalba ir folkloras.
Maltiečių pasakos, legendos, dainos, mįslės tapo viena svarbiausių
mokslo tiriamųjų sričių, sudominusi ne vieną kitų šalių lingvistą.
Parodoje muziejus eksponuoja kelis XX a. pradžioje išleistus užsienio
lingvistų leidinius apie maltiečių kalbą ir folklorą.
Kipras parodai pristatė suvenyrines saldumynų dėžutes. Šioje šalyje,
kaip pažymima kataloge, suvenyrų parduotuvėse gausu spalvingų
kiprietiškų saldumynų dėžučių, kurių pagrindinis dekoro motyvas -
Afroditės atvaizdai, kviečiantys patirti romantiškų įspūdžių šioje
saloje, kuri turistams dar pristatoma kaip grožio ir meilės deivės
Afroditės sala.
Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus savo rinkiniuose
neturi kiprietiškų eksponatų, todėl kuratorei teko kreiptis į Kittsee
miestelio etnografijos muziejų, kuriame išsirinko pintą šiaudinį
padėkliuką su spalvingu aštuonialapės gėlės žiedu viduryje. Šiandien
tokie pinti padėklai kartais siūlomi turistams kaip tipiški Kipro
suvenyrai.
Paroda „15+10: europiniai identitetai“ Austrijos etnografijos ir
liaudies meno muziejus pažymėjo naujų narių priėmimą į Europos
Sąjungą, supažindino su įdomiu ir turtingu šių šalių kultūriniu
paveldu, dar menkai pažįstamu Austrijos gyventojams.
;)
;)
;)
;)
;)