Visas
gyvenimas arba Adomo Petrausko turtai Uoginių kaime
Violeta ALEKNIENĖ
Kupiškio etnografijos muziejus
Asmenybė
Gandai apie Kupiškio rajono Uoginių kaime muziejų įkūrusį
Adomą Petrauską sklinda ne tik po visą Lietuvą. Jo muziejumi domisi
atvykę turistai, svečiai iš kitų valstybių. Nuo muziejaus veiklos
pradžios prabėgo 30 metų, o ir jo įkūrėjas 2004 m. spalio 6 d.
atšventė 90-ąjį gimtadienį. Šio žmogaus nuveiktus darbus geriausiai
apibūdina Juozo Baltušio žodžiai:
„Daug mačiau muziejų visokių plačiame pasaulyje, o labiausiai
sujaudino Uoginių Adomo Petrausko sukaupti etnografiniai turtai. Čia
viskas šneka širdžiai ir protui, parodo, kaip mūsų protėvių būta,
gyventa, kokį vargą pakelta. Lenkiu galvą prieš mieląjį Adomą
Petrauską ir visus geros valios žmones, savo rūpesčiais sutelkusius
neįkainuojamas vertybes giliam mūsų tautos praeities, jos būdo, jos
gražiausių bruožų pažinimui“.
Adomas Petrauskas gimė 1914 m. spalio 6 d. Kupiškio rajone, Uoginių
kaime. Šis kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1585 metų.
Uoginiuose praėjo trijų Petrauskų giminės kartų gyvenimas. Adomo
prosenelis atvykęs į šiuos kraštus prieš du šimtmečius pasakė: „Aš čia
gyvensiu!“.
Atvykėlio žodžiai išsipildė. Už sugautą Pyvesos upėje žuvį nusipirko
vieną valaką žvyruotos žemės ir pasiliko Uoginių kaime. Žemę
prosenelis paliko sūnui Jokūbui Petrauskui. Senelio troboje prieš 90
metų pasaulį išvydo ketvirtas Petrauskų šeimos vaikas - sūnus Adomas.
Jis tęsė šios giminės išskirtinį bruožą - savotišką bendravimą su
gamta ir dievu.
Adomas Petrauskas, baigęs keturis Uoginių kaimo mokyklos skyrius, liko
gyventi tėvų namuose. Iki 1948 metų dirbo ūkio darbus, tarnavo
Lietuvos kariuomenėje, daug laiko praleisdavo klajodamas ir
meškeriodamas Pyvesos upės pakrantėse, giedodamas Antašavos bažnyčios
chore, vaidindamas kaimo jaunimo renginiuose, spektakliuose. Be jo
šmaikštaus žodžio, dainuojamų dainų nepraeidavo nei viena kaimo
vakaruška.
Sovietinė kolektyvizacija pakeitė šviesuolio ir jo šeimos gyvenimą.
Per vienerius metus Adomui Petrauskui teko palaidoti tėvą, sūnų ir
žmoną, besilaukiančią kūdikio. Užaugo tik dukra Onutė.
Ne savo noru jis buvo išrinktas pirmuoju kolūkio pirmininku, kiek
vėliau - brigadininku, revizijos komisijos pirmininku...Tačiau šis
laikotarpis nepakeitė jo mąstymo ir įsitikinimų. Per gyvenimą keliavo
sau ir kitiems primindamas „Kas su Dievu padeda, tam Dievas padeda“.
Kas paskatino Adomą pradėti rinkti savo krašto istorines vertybes, iš
laukų tempti akmenis, patikusias medžio šaknis? Jo neramus būdas ir
rankos susižalojimas! Atitempti akmenys, medžių šakos kieme virto
nuostabiais žvėreliais, gyvuliais, pasakų herojais. Kiekviena girna
tarytum kalbina akmenį, kryžių.
Aplinkinių kaimų gyventojai žinodami, ko Adomėliui reikia, patys
atveždavo niekam nereikalingų daiktų. Muziejaus knygoje jis įrašė
visus, kurie ką nors atvežė. Taip per kelias dešimtis metų buvo
surinkti 3835 eksponatai. Už išsaugotas neįkainuojamas vertybes mūsų
tautos praeičiai ir būdui pažinti 2001 m. birželio 21 d. A.Petrauskui
buvo suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas.
Muziejus
Muziejus Adomo Petrausko tėvo žemėje atsirado nuo mažos vyželės.
Klėtyje per vieną suėjimą timptelėjus virvelę, nukrito dukters Onutės
vyža. Jis pakabino apavą ant virvelės ir pasakė: „Bus muziejus“.
Muziejaus įkūrimo pradžia laikomi 1969 metai. Kelerius metus
eksponatus Adomas Petrauskas kaupė klėtyje, gyvenamojo namo kambaryje.
Vėliau, padedamas J.Nako, A.Vaižmužio, J.Notkaus, muziejaus teritoriją
išplėtė. Buvo pastatyta klėtis, padargynė, gyvenamoji troba.
Savamokslis kaimo meistras J.Laužikas muziejaus teritorijoje
sukonstravo ir pastatė originalų pastatą-bokštą. 1975 m. įvyko net
oficialus muziejaus atidarymas.
Per trisdešimt metų sukaupta įvairiausių eksponatų - nuo liaudies
buities reikmenų iki mūsų laikų tautodailininkų darbų. Muziejuje ne
vien lankytojų akį džiugina XIX a. pabaigos - XX a. pradžios buities
etnografijos eksponatai. Istorijos kampelyje kabo didžiulės, sunkios,
nuo metų ilgumo surūdijusios katorgos grandinės, sargybinių kirviai,
šalmai, ginklų dalys, lenkų ir lietuvių kalba išleistos knygos, senos
fotografijos.
Kieme yra daugybė akmenų, girnų, medžio šaknų. Kiekvienas gamtos
eksponatas čia turi savo vietą. O tarp jų didingai į viršų kyla juodi
šimtamečių ąžuolų kamienai. Juos A.Petrauskas su kaimo žmonėmis
parsivežė nuo Pyvesos upės kranto. Dirbta, mąstyta ir kurta. Daug kam
atrodo, kad šimtamečio juodojo ąžuolo šerdis susišaukia su pačio Adomo
dvasine tvirtybe.
Dabar A.Petrausko muziejų sudaro kompleksas pastatų, kurie pilni
eksponatų. 1996 m. muziejininkas visą savo triūsą padovanojo Kupiškio
r. savivaldybei. Taip Uoginių kaime įkurtas muziejus tapo Kupiškio
etnografijos muziejaus filialu, kurio pagrindinį rinkinių fondą sudaro
2071, o pagalbinį - 1764 Raštijos, Dailės, Buities etnografijos,
Gamtos skyrių eksponatai.
Kiekvieno lankytojo pažintis su muziejumi paprastai baigdavosi
geltonoje originalios architektūros pilaitėje: ant aukštų akmenų
pakylėtas milžiniškas sodietiško vežimo ratas ir stebuklingi laiptai į
antrą, trečią jos aukštą ir apžvalgos aikštelę. Stovint bokšto
aikštelėje ir žvelgiant į lygių laukų panoramą A.Petrauskas ištardavo:
„Ar gražu?!“.
Jubiliejus
2004 metų spalio 6 d. A.Petrausko sodyboje šurmulys.
Pasveikinti kraštotyrininko bei muziejininko su 90-uoju gimtadieniu
surinko Kupiškio r. savivaldybės, Etnografijos muziejaus, kultūros
centro, viešosios bibliotekos, seniūnijos darbuotojai, Antašavos ir
aplinkinių kaimų gyventojai, Seimo narys V.Rinkevičius. Aukščiausiasis
A.Petrauskui dovanojo šiltą, beveik vasarišką, gimtadienio dieną.
Grojant Panevėžio miesto kanklininkių ansambliui „Sigutė“ pro trobos
duris susirinkusieji pamatė vežimėlyje sėdintį, šiltu apklotu apgaubtą
žilagalvį A.Petrauską. Viską suprasti, kas vyksta aplinkui, Adomui
turbūt buvo sunku. Gyvenimo laikas pasigrobė ir nusinešė nežinion jo
gyvybingumą ir temperamentą.
Šalia Adomo vyksta jubiliejinių iškilmių veiksmas: skamba kanklės,
šiltus žodžius taria muziejaus specialistės A.Dluckienės pristatyti
svečiai, moterys jubiliatą apvainikuoja iš rudens astrų nupintu
vainiku, muziejininkai užriša išaustą juostą. Kupiškio r. savivaldybės
meras L.Apšega pasakė, kad šis kiemas brangus kiekvienam kupiškėnui
kaip ir pats Adomas. Ir dabar, kai mūsų gyvenimai rieda atgal, turime
progos atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, ar esam nuveikę bent dalelę
to, ką nuveikė Adomas Petrauskas. Kai kieme šurmulį pakeitė dainos
„Ilgiausių metų“ žodžiai, jubiliatas rankomis užsidengė veidą.
Vadinasi, Adomėlis kažką suprato.
Senojo muziejininko dukra Onutė Karpienė visiems svečiams dėkodama
priminė senokai pasakytus tėvo žodžius „Tu pamatysi, vaikel, aš
gyvenime dar vienąkart sublizgėsiu“.
Matyt, jau ir tuomet šviesuolis puoselėjo mintį rinkti gimtojo ir
aplinkinių kaimų senienas, viską kas primena praeitį.
Žentas Vidmantas Karpis senolį nuvežė į muziejaus teritoriją.
Nuvargintas šventinio šurmulio mažai jis džiaugėsi savo rankomis
išpuoselėtu kampeliu.
Svečiai nesiskirstė. A.Dluckienės pakviesti visi pakilo į muziejaus
bokšto antrąjį aukštą, kur buvo pristatoma nauja ekspozicija apie
A.Petrauską, jo šeimą, apie Uoginių kaimą ir iš jo kilusius bajorus
bei mokslo ir meno šviesuolius. Lankytojai apžiūrėdami ekspoziciją
susipažino su muziejininko gyvenimu ir veikla. Daug vietos joje yra
skirta Lietuvos pynėjų pynėjui iš vytelių Petrui Jankauskui, nes jis
yra A.Petrausko jaunystės draugas. Ekspozicijoje vietą surado
P.Jankausko dovanoti įvairiausi pinti daiktai, simboliniai drabužiai,
senosios fotografijos, dokumentai.
Įrengti naują ekspoziciją padėjo šiame kaime jau XVI amžiuje
gyvenusios bajorų Daugėlų giminės palikuonis A.Daugėla. Vienintelis
atvykęs į protėvių žemę džiaugėsi, kad taip unikaliai ir prieinamai
yra pateikiama mažo Lietuvos kaimo istorija. Svečių išsakytas mintis
sušildė Panevėžio miesto kanklininkių ansamblio „Sigutė“ atliekamos
liaudies dainos ir melodijos. „Taip viskas čia tikra“ - po renginio
pasakė jubiliato dukra Onutė Karpienė. Ji teisi, nes A.Petrauskas
labai mėgo klausytis kanklių muzikos.
In memoriam
Adomas Petrauskas su įkurtu muziejumi nesiskyrė iki
pasakymo: „Nebeturiu sveikatos“. Suspėjęs atšvęsti savo 90-ties metų
jubiliejų Adomas Petrauskas 2004 m. gruodžio 11 d. iškeliavo į
Anapilį. Per jubiliejų jaunystės draugams uždainavus dainą, jo
skruostu nuriedėjusi ašara lyg tapo atsisveikinimu su gyvenimu.
A.Petrauskas sugebėdavo savo paprastumu, nuoširdumu, įtikinančiu
pasakojimu pasiekti kiekvieno lankytojo protą ir širdį. Nereikėjo jam
nei veidmainiauti, nei tuščiažodžiauti. Kasdienės gyvenimo dienos buvo
skirtos žmogui ir tautos praeičiai pažinti.
Adomo Petrausko muziejų lanko moksleiviai iš visos Lietuvos. Kupiškio
r. bendrojo lavinimo mokyklų humanitarinių dalykų pedagogai, pradėdami
įgyvendinti naujas edukacines idėjas, jų įgyvendinimo vietą pasirenka
A.Petrausko muziejų. Čia jie, dar esant gyvam muziejininkui,
sužinodavo apie praeitį, mokydavosi suprasti, kad tautos gyvenimas
nesibaigia kartų pasikeitimu.
Tegul šioje erdvėje atliekamas darbas tampa V.Džeimso minčių „teisinga
yra tik tokia idėja, tokia teorija, kuri padeda suvokti objektą,
padeda pasiekti patenkinamų rezultatų ir turi praktinių patarimų
individui, yra jam naudinga“ išsipildymu.
;)
;)
;)
;)
;)