Mieli muziejų bičiuliai ir šio leidinio
skaitytojai,
Prieš Jus ketvirtasis „Lietuvos muziejų“ numeris, parengtas
įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remtą
projektą „Muziejai ir kultūros paveldas: nuo pažinimo į estetinį
išgyvenimą“. Projektas buvo skirtas šio leidinio puslapiuose
pristatyti muziejų, įsikūrusių paminkliniuose pastatuose veiklą,
akcentuoti jų sąveiką su nematerialinės kultūros paveldu, siekiant
istorinės erdvės, reginių ir renginių visumos.
Ankstesniuose leidinio numeriuose aptarėme pilyse, rūmuose, dvaruose
įsikūrusių muziejų darbus bei galimybes naujoms iniciatyvoms, dabar
norėtume Jums pristatyti muziejus įsikūrusius sodybose.
Muziejų-sodybą muziejininkų bendruomenė suvokia dvejopai: sodyba -
darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų
visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtos
aplinką, tai etninės kultūros muziejus, ir sodyba - memorialinis
muziejus, puoselėjantis ir saugantis palikimą kūrėjų, visuomenei
nusipelniusių žmonių, kurių pasaulėžiūros, kūrybos šaknys giliai
įaugusios į kaimą. Tą liudija ir memorialiniuose muziejuose
eksponuojama jų kūryba, ir jų gimtinėse pateikiama etnografinė
medžiaga.
Lietuva yra kaimo kultūros šalis, o lietuvių etninė kultūra visuomet
suvokiama sodybos kontekste. Sodyba, kaimas ir yra mūsų etninės
kultūros pagrindas. Ir tik čia susiformavo mūsų didžiųjų mokslo, meno,
literatūros kūrėjų, visuomenės veikėjų asmenybės.
Pastaraisiais metais Lietuvoje yra gana aktyviai ieškoma savo šaknų,
sudarinėjami genealoginiai medžiai, skaičiuojamos surastos senelių ir
prosenelių kartos. Ir štai jeigu į tą genealoginę grandinę „įkrinta“
kokia nors garsenybė, giminės ir artimieji važiuoja ieškoti bent kokių
ženklų, gimtųjų vietų.
Lietuvoje yra memorialinių muziejų lankymo tradicija ir memorialinių
vietų fiksavimas. Štai neseniai išėjo puikus leidinys - Benjamino
Kondrato dvitomis „Kūrėjų pėdsakais“ (2004). Ir ką Jūs manote - tie du
stori tomai (virš 600 puslapių) apima tik Sūduvos Suvalkiją ir
Karaliaučiaus kraštą. Leidinyje aprašytos vietovės, tėviškės, žymūs
žmonės, jų nuopelnai. Tad kiek gi tomų prireiks, kad apžvelgtume visos
Lietuvos kultūrinį palikimą? Arba leidykla „Versmė“ leidžia solidžius
leidinius apie mūsų miestelius. Štai turiu po ranka „Seredžių“(1227
psl.). Kiek daug jame memorialinės medžiagos. Tad jeigu apeitume
aplink vieną mažą miestelį, rastume pakankamai daug įsiminti vertų
vietų. Galbūt tokia yra Lietuvos istorija - sudėtinga, paini, daug
vargo, okupacijų, kovų... Menas, mokslas, literatūra - kai viskas
susidėsto, kiekvienas Lietuvos kaimas turi savo įžymybę. Gal mes
galime daryti išvadą, kad mūsų tauta gerbia savo praeitį ir jos
iškilius žmones, nes jeigu sužino, jog kokį nors memorialinį pastatą
pikta ranka nori nugriauti ar muziejų uždaryti, į kovą pakyla vietos
šviesuoliai, įtraukia žiniasklaidą ir dažnai objektas yra
išgelbstimas.
Pripažinkime, jog Lietuvoje memorialiniai muziejai - žymių žmonių
gimtinės sudaro dalį kultūros palikimo, tradicijos yra
susiformavusios, nors nieko nėra pastovaus. Šiandien jau saugomi
memorialiniai namai, butai, kuriamos netgi memorialinės dirbtuvės,
galerijos. Taigi ir šioje srityje yra tobulėjimas, vystymasis,
kitimas, kuris yra neišvengiamas.
Leidinyje straipsnių autorių išsakytos mintys - tai tarsi kvietimas
diskusijai apie etnografinių ir memorialinių muziejų raidos galimybes,
nes gyvenimo aktualijos verčia rimtai susirūpinti visuomenės, ypač
jaunimo, švietimu pilietiškumo ir tautiškumo dvasia.
Aldona Ruseckaitė
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė
;)