Memorialiniai muziejai: nuo Klaipėdos iki Zarasų
Aldona RUSECKAITĖ
Maironio lietuvių literatūros muziejus
|
Rašytojo Jono Biliūno gimtinė
Niūronyse. D. Mukienės nuotr. |
|
Simono Daukanto muziejus
Papilėje. D. Mukienės nuotr. |
|
Rašytojo Antano
Vienuolio-Žukausko memorialinės ekspozicijos fragmentas. 2003 m.
D. Mukienės nuotr. |
|
Dr. Jono Basanavičiaus
sodyba-muziejus Ožkabaliuose. J. Lukoševičiaus nuotr. |
Pastaraisiais metais Lietuvoje yra gana aktyviai
ieškoma savo šaknų, sudarinėjami genealoginiai medžiai, skaičiuojamos
surastos senelių ir prosenelių kartos.
Ir štai, jeigu į tą genealoginę grandinę „įkrinta“ kokia nors
garsenybė, giminės ir artimieji važiuoja ieškoti bent kokių ženklų,
gimtųjų vietų. Džiaugiasi suradę pamatus, akmenį, medžio kelmą, o
jeigu neranda nieko, gerokai pasipiktina. Taip tarsi susidaro
dviprasmiška situacija - iš vienos pusės teigiame, jog Lietuva liūdna
memorialų šalis, iš kitos - mums reikalinga ta atmintis ir pagarba.
Kokios memorialinių muziejų tradicijos Lietuvoje, kokius kultūros
ženklus jie saugo, koks visuomenės požiūris į šios rūšies muziejus?
Ilgai svarsčiau, kaip apibendrinti Lietuvos memorialinius muziejus ir
jų veiklą. Jų mūsų šalyje yra daug: vien savarankiškų ar priklausančių
valstybiniams ar savivaldybių muziejams yra per 60. O kur dar įvairūs
žinybiniai, mokyklų muziejėliai. Yra netgi privačių. Memorialiniais
muziejais pažymėta visa šalis. Vaižgantas savo testamente yra rašęs:
„...manau, kad kultūros dalykas šen ten palikioti žymesnybių ir
sudaryti tai vietai atrakciją“ (1933 m.). Daugiausia tokių atminties
vietų skirta rašytojams, dailininkams, kompozitoriams, mokslininkams.
Ką reiškia valstybiniam muziejui turėti daug memorialinių muziejų kaip
padalinių - esu itin gerai patyrusi. Kai 1989 m. pradėjau
direktoriauti, tik ką atgavęs Maironio vardą muziejus turėjo trylika
filialų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą - nuo Prienų iki Zarasų bei
Klaipėdos. Tai buvo rašytojų memorialiniai muziejai. Neišmaniau, ką su
jais daryti - kai kurie iš jų taip toli - per metus tegali kokį kartą
kitą nuvažiuoti. Supratau, jog nei aktyvinti veiklos, nei kontroliuoti
darbuotojų „iš centro“ nepajėgiame. Tada ėmiau pati „kurti politiką“.
Vis pasitardama su Kultūros ministerija, aš, tarsi kokia pamotė,
pradėjau tuos muziejus atidavinėti rajonų krašto muziejams ar kultūros
skyriams. Taip per kelerius metus juos perdaviau tiems, kurie turi
puoselėti krašto tradicijas, žino gyventojų poreikius, privalo mylėti
ir populiarinti savo žymųjį pilietį, kuris net ir po mirties vienam ar
kitam Lietuvos kampeliui teikia garso ir garbės. Džiaugiuosi, kad mano
sprendimas beveik pasiteisino, perduotieji memorialiniai muziejai
gyvuoja. Labiausiai turbūt nepasisekė rašytojui J.Paukšteliui - jo
muziejus Kėdainiuose jau nebeveikia. Žinoma, perduodami muziejus,
eksponatų neatėmėme - juos deponavome, kad nebūtų išardytos
ekspozicijos.
Šiuo metu mūsų muziejus turi penkis „vaikelius“, kurie gyvena Kauno
mieste. Labiausiai iš jų dabar pasipuošė ir sumodernėjo S.Nėries
memorialinis muziejus, kuris 2004 m. gavo investicijų ir buvo iš esmės
atnaujintas. Manau, kad šiuo atveju mums labai pasisekė, nes šiaipjau
memorialiniai muziejai, turiu pripažinti, Lietuvoje patiria daug
vargo. Ypač tie, kurie nepriklauso valstybiniams muziejams. Ypatingai
prastai prižiūrimi patys pastatai, jų aplinka. Daugelis memorialinių
pastatų yra ties avarinės būklės riba, nors jie yra įrašyti į Lietuvos
nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Toks statusas suteikia
galimybę gauti lėšų iš Kultūros vertybių apsaugos departamento, tačiau
šis pinigų spausdinimo mašinos neturi, o disponuojamų lėšų toli gražu
visiems neužtenka.
Memorialinių muziejų gyvenimas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Pirmiausia, nuo rajono valdžios požiūrio į kultūrą bei paveldą. Kokie
žmonės dirba pačiame muziejuje, ar jiems rūpi tas memorialinis
objektas ir jo buvęs šeimininkas? Kas ir kaip įrengia ekspoziciją?
Kartais tiesiog norisi verkti, kai tarpulangėse matai pernykštes
muses, nukritusias etiketes ir prieš dešimtmečius kopijuotus
rankraščius. Juk reikia taip nedaug - tik pagarbos ir noro.
Pastaraisiais metais esu buvusi ir katastrofiškai prastos būklės
muziejuje, kur ir pats memorialinis pastatas vos gyvas, kai viskas
apsilupę ir nutriušę. Bet ir užkampiausiose vietose mačiau švarą,
įdomių eksponatų ir puikią darbuotojų veiklą.
Kuo turi patraukti memorialinis muziejus, kad jį lankytų? Mes dažnai
apie tai kalbame, svarstome, ieškome visokių variantų. Būtina kovoti
dėl kiekvieno lankytojo. Mieste darbo formos yra vienokios, kaime,
miestelyje kitokios. Mieste muziejus lanko moksleiviai, čia reikia ne
tik ekskursijų, bet ir kasmet naujų edukacinių programų, įdomių
literatūros renginių, būtina kurti tradicijas. Lankytojai į
ekspozicijas ir renginius daugiausia ateina šaltuoju metų laiku. Kaime
muziejus turėtų integruotis į bendrą aplinkos kontekstą, pakliūti į
turistinę infrastruktūrą, saugoti ne tik pastatą, bet ir gamtos
objektus - sodus, parkus, tvenkinius. Vasaromis (o gal ir kitais metų
laikais) būtina surengti bent keletą paminėjimų, švenčių. Patartina
plėsti muziejaus veiklą, ją susiejant su kitomis meno sritimis, į šią
veiklą įtraukiant bendruomenės gyventojus. Žinoma, lengva kitus
mokyti. Reikia pripažinti, jog Lietuvoje memorialiniai muziejai
lankytojų gausa nėra lepinami. O jeigu dar juose metų metais niekas
nesikeičia - vis tie patys memorialiniai baldai, neatnaujinama
kūrybinė ekspozicija - tad lankytojas, kartą čia apsilankęs, antrą
sykį čia jau nebeužsuka.
Pasaulyje yra be galo įdomių memorialinių muziejų. Kai tenka buvoti
užsienyje, visada ieškau memorialinių muziejų. Supratu, jog per
tarybinį gigantomanijos laikotarpį Lietuvoje esame pristeigę per daug
memorialų. 1994 m. važinėjau po Daniją, lankiau visus literatūros
muziejus. Rašytojų muziejų ten tėra keletas, bet jie labai įdomūs,
aukšto lygio, prižiūrimi ir lankomi. Labiausiai įsiminė prozininkės
Karen Blixen dvaras su parku, muziejininkų auginamomis šeimininkės
laikų gėlėmis bei H.K.Anderseno namelis, prie kurio pastatytas
priestatas ekspozicijai bei muziejaus veiklai. Kalifornijoje
B.Brazdžionio anūkė vežė mus beveik tūkstantį kilometrų, kad parodytų
rašytojo memorialinį muziejų - tai buvo labai įdomus Dž.Stainbeko
muziejus: gimtajame rašytojo name, kuriame jis augo iki 17 metų,
veikia senovinio stiliaus restoranas, išsaugotas autentiškas pastato
vidus - net miegamieji, virtuvė. Ir pagrindinė padavėja, atrodo, jau
greit švęsianti šimtmetį - gyvas eksponatas... Čia vienas kambarėlis
atkurtas su epochos ir autentiškais baldais. Už kelių šimtų metrų
pastatytas didžiulis modernus pastatas, kuriame įrengta fantastiškai
įdomi, turininga, didžiulė, moderni Dž. Stainbeko gyvenimo ir kūrybos
ekspozicija. Ir pilna lankytojų. Bet mes dar negalime lygiuotis į
užsienį.
Manau, kad ateityje Lietuvoje memorialinių muziejų bus steigiama labai
nedaug, tik ypatingais atvejais. Asmuo, kuriam įkurtas memorialinis
muziejus, turi atitikti laiko reikalavimus, būti charizmatiškas,
išskirtinai įdomus. Sovietinis laikotarpis į šį kultūros žanrą įmetė
šaukštą deguto, nes ir per memorialinius muziejus buvo skleidžiama
tarybinė propaganda. Iš to atsirado sumaišties - labai tarybinių
asmenybių memorialiniai muziejai buvo uždaryti, o šios
Nepriklausomybės metais, norint įkurti tada nustumtų į kultūros užribį
asmenybių memorialinius muziejus, jau nebėra sąlygų, nes neišsaugotos
nei tėviškės, nei butai, nei galop memorialiniai daiktai. O muziejuje
memorialinių daiktų kolekcija yra labai svarbi, nes popierinės
archyvalijos memorialinio muziejaus ekspoziciją gali tik papildyti,
bet autentiškos kultūrinės informacijos ir būtino emocinio potraukio
lankytojas čia nepatirs.
Šiais laikas naujas memorialinis muziejus turi būti kuriamas labai
apgalvotai, su ateities vizija. Pastaruoju metu keli atvejai labai
pasiteisino: prieš kelerius metus Kaune įkurtas J. Tumo-Vaižganto
memorialinis butas - buvo išlikę jo baldai, daiktai, suvenyrai, kaip
tyčia iš buto išsikraustė kunigas R.Mikutavičius. Tad atsirado ir
galimybė, ir būtinybė. Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinis muziejus
taip pat populiarus ir lankomas. Vienintelis šios Nepriklausomybės
laikais memorialiniam muziejui pastatytas pastatas - V.Kudirkos
muziejus Kudirkos Naumiestyje. Tai charizmatiškos, patrauklios,
garsios asmenybės.
Aš vis dar turiu šviesią svajonę kada nors aplankyti Lietuvos
memorialinius muziejus, bent rašytojų, nes jų gyvastis ir raida man
labai įdomi. Ir net žinodama, kad Lietuvoje memorialinių muziejų yra
per daug, gailiu kiekvieno nykstančio, uždaromo, nes taip yra
sunaikinama ir dalelė to kultūros paveldo, kuris niekada nebebus
sugrąžintas ir kuris yra mūsų tautos turtas. Tačiau mes,
muziejininkai, irgi turime labai stengtis, kad memorialiniai muziejai
būtų gyvi ir patrauklūs.
Apie memorialinių muziejų valstybės kultūros politiką šįkart
nekalbėsiu. Valdžios ateina ir nueina, o garsūs Lietuvos žmonės lieka,
suteikdami valstybei svorio ir reikšmingumo net ir kukliame kaimo
muziejėlyje.
Linkiu visiems, dirbantiems memorialiniuose muziejuose, kantrybės,
sėkmės, lankytojų ir pagarbaus Jūsų darbo įvertinimo. Tiesiog kviečiu
- kaip nors kartu visi laikykimės!