<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PROBLEMOS, NUOMONĖS

Memorialiniai muziejai: nuo Klaipėdos iki Zarasų
 

Aldona RUSECKAITĖ
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Rašytojo Jono Biliūno gimtinė Niūronyse. D. Mukienės nuotr.
Simono Daukanto muziejus Papilėje. D. Mukienės nuotr.
Rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko memorialinės ekspozicijos fragmentas. 2003 m. D. Mukienės nuotr.
Dr. Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus Ožkabaliuose. J. Lukoševičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais Lietuvoje yra gana aktyviai ieškoma savo šaknų, sudarinėjami genealoginiai medžiai, skaičiuojamos surastos senelių ir prosenelių kartos.
Ir štai, jeigu į tą genealoginę grandinę „įkrinta“ kokia nors garsenybė, giminės ir artimieji važiuoja ieškoti bent kokių ženklų, gimtųjų vietų. Džiaugiasi suradę pamatus, akmenį, medžio kelmą, o jeigu neranda nieko, gerokai pasipiktina. Taip tarsi susidaro dviprasmiška situacija - iš vienos pusės teigiame, jog Lietuva liūdna memorialų šalis, iš kitos - mums reikalinga ta atmintis ir pagarba.
Kokios memorialinių muziejų tradicijos Lietuvoje, kokius kultūros ženklus jie saugo, koks visuomenės požiūris į šios rūšies muziejus? Ilgai svarsčiau, kaip apibendrinti Lietuvos memorialinius muziejus ir jų veiklą. Jų mūsų šalyje yra daug: vien savarankiškų ar priklausančių valstybiniams ar savivaldybių muziejams yra per 60. O kur dar įvairūs žinybiniai, mokyklų muziejėliai. Yra netgi privačių. Memorialiniais muziejais pažymėta visa šalis. Vaižgantas savo testamente yra rašęs: „...manau, kad kultūros dalykas šen ten palikioti žymesnybių ir sudaryti tai vietai atrakciją“ (1933 m.). Daugiausia tokių atminties vietų skirta rašytojams, dailininkams, kompozitoriams, mokslininkams.
Ką reiškia valstybiniam muziejui turėti daug memorialinių muziejų kaip padalinių - esu itin gerai patyrusi. Kai 1989 m. pradėjau direktoriauti, tik ką atgavęs Maironio vardą muziejus turėjo trylika filialų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą - nuo Prienų iki Zarasų bei Klaipėdos. Tai buvo rašytojų memorialiniai muziejai. Neišmaniau, ką su jais daryti - kai kurie iš jų taip toli - per metus tegali kokį kartą kitą nuvažiuoti. Supratau, jog nei aktyvinti veiklos, nei kontroliuoti darbuotojų „iš centro“ nepajėgiame. Tada ėmiau pati „kurti politiką“. Vis pasitardama su Kultūros ministerija, aš, tarsi kokia pamotė, pradėjau tuos muziejus atidavinėti rajonų krašto muziejams ar kultūros skyriams. Taip per kelerius metus juos perdaviau tiems, kurie turi puoselėti krašto tradicijas, žino gyventojų poreikius, privalo mylėti ir populiarinti savo žymųjį pilietį, kuris net ir po mirties vienam ar kitam Lietuvos kampeliui teikia garso ir garbės. Džiaugiuosi, kad mano sprendimas beveik pasiteisino, perduotieji memorialiniai muziejai gyvuoja. Labiausiai turbūt nepasisekė rašytojui J.Paukšteliui - jo muziejus Kėdainiuose jau nebeveikia. Žinoma, perduodami muziejus, eksponatų neatėmėme - juos deponavome, kad nebūtų išardytos ekspozicijos.
Šiuo metu mūsų muziejus turi penkis „vaikelius“, kurie gyvena Kauno mieste. Labiausiai iš jų dabar pasipuošė ir sumodernėjo S.Nėries memorialinis muziejus, kuris 2004 m. gavo investicijų ir buvo iš esmės atnaujintas. Manau, kad šiuo atveju mums labai pasisekė, nes šiaipjau memorialiniai muziejai, turiu pripažinti, Lietuvoje patiria daug vargo. Ypač tie, kurie nepriklauso valstybiniams muziejams. Ypatingai prastai prižiūrimi patys pastatai, jų aplinka. Daugelis memorialinių pastatų yra ties avarinės būklės riba, nors jie yra įrašyti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Toks statusas suteikia galimybę gauti lėšų iš Kultūros vertybių apsaugos departamento, tačiau šis pinigų spausdinimo mašinos neturi, o disponuojamų lėšų toli gražu visiems neužtenka.
Memorialinių muziejų gyvenimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia, nuo rajono valdžios požiūrio į kultūrą bei paveldą. Kokie žmonės dirba pačiame muziejuje, ar jiems rūpi tas memorialinis objektas ir jo buvęs šeimininkas? Kas ir kaip įrengia ekspoziciją? Kartais tiesiog norisi verkti, kai tarpulangėse matai pernykštes muses, nukritusias etiketes ir prieš dešimtmečius kopijuotus rankraščius. Juk reikia taip nedaug - tik pagarbos ir noro. Pastaraisiais metais esu buvusi ir katastrofiškai prastos būklės muziejuje, kur ir pats memorialinis pastatas vos gyvas, kai viskas apsilupę ir nutriušę. Bet ir užkampiausiose vietose mačiau švarą, įdomių eksponatų ir puikią darbuotojų veiklą.
Kuo turi patraukti memorialinis muziejus, kad jį lankytų? Mes dažnai apie tai kalbame, svarstome, ieškome visokių variantų. Būtina kovoti dėl kiekvieno lankytojo. Mieste darbo formos yra vienokios, kaime, miestelyje kitokios. Mieste muziejus lanko moksleiviai, čia reikia ne tik ekskursijų, bet ir kasmet naujų edukacinių programų, įdomių literatūros renginių, būtina kurti tradicijas. Lankytojai į ekspozicijas ir renginius daugiausia ateina šaltuoju metų laiku. Kaime muziejus turėtų integruotis į bendrą aplinkos kontekstą, pakliūti į turistinę infrastruktūrą, saugoti ne tik pastatą, bet ir gamtos objektus - sodus, parkus, tvenkinius. Vasaromis (o gal ir kitais metų laikais) būtina surengti bent keletą paminėjimų, švenčių. Patartina plėsti muziejaus veiklą, ją susiejant su kitomis meno sritimis, į šią veiklą įtraukiant bendruomenės gyventojus. Žinoma, lengva kitus mokyti. Reikia pripažinti, jog Lietuvoje memorialiniai muziejai lankytojų gausa nėra lepinami. O jeigu dar juose metų metais niekas nesikeičia - vis tie patys memorialiniai baldai, neatnaujinama kūrybinė ekspozicija - tad lankytojas, kartą čia apsilankęs, antrą sykį čia jau nebeužsuka.
Pasaulyje yra be galo įdomių memorialinių muziejų. Kai tenka buvoti užsienyje, visada ieškau memorialinių muziejų. Supratu, jog per tarybinį gigantomanijos laikotarpį Lietuvoje esame pristeigę per daug memorialų. 1994 m. važinėjau po Daniją, lankiau visus literatūros muziejus. Rašytojų muziejų ten tėra keletas, bet jie labai įdomūs, aukšto lygio, prižiūrimi ir lankomi. Labiausiai įsiminė prozininkės Karen Blixen dvaras su parku, muziejininkų auginamomis šeimininkės laikų gėlėmis bei H.K.Anderseno namelis, prie kurio pastatytas priestatas ekspozicijai bei muziejaus veiklai. Kalifornijoje B.Brazdžionio anūkė vežė mus beveik tūkstantį kilometrų, kad parodytų rašytojo memorialinį muziejų - tai buvo labai įdomus Dž.Stainbeko muziejus: gimtajame rašytojo name, kuriame jis augo iki 17 metų, veikia senovinio stiliaus restoranas, išsaugotas autentiškas pastato vidus - net miegamieji, virtuvė. Ir pagrindinė padavėja, atrodo, jau greit švęsianti šimtmetį - gyvas eksponatas... Čia vienas kambarėlis atkurtas su epochos ir autentiškais baldais. Už kelių šimtų metrų pastatytas didžiulis modernus pastatas, kuriame įrengta fantastiškai įdomi, turininga, didžiulė, moderni Dž. Stainbeko gyvenimo ir kūrybos ekspozicija. Ir pilna lankytojų. Bet mes dar negalime lygiuotis į užsienį.
Manau, kad ateityje Lietuvoje memorialinių muziejų bus steigiama labai nedaug, tik ypatingais atvejais. Asmuo, kuriam įkurtas memorialinis muziejus, turi atitikti laiko reikalavimus, būti charizmatiškas, išskirtinai įdomus. Sovietinis laikotarpis į šį kultūros žanrą įmetė šaukštą deguto, nes ir per memorialinius muziejus buvo skleidžiama tarybinė propaganda. Iš to atsirado sumaišties - labai tarybinių asmenybių memorialiniai muziejai buvo uždaryti, o šios Nepriklausomybės metais, norint įkurti tada nustumtų į kultūros užribį asmenybių memorialinius muziejus, jau nebėra sąlygų, nes neišsaugotos nei tėviškės, nei butai, nei galop memorialiniai daiktai. O muziejuje memorialinių daiktų kolekcija yra labai svarbi, nes popierinės archyvalijos memorialinio muziejaus ekspoziciją gali tik papildyti, bet autentiškos kultūrinės informacijos ir būtino emocinio potraukio lankytojas čia nepatirs.
Šiais laikas naujas memorialinis muziejus turi būti kuriamas labai apgalvotai, su ateities vizija. Pastaruoju metu keli atvejai labai pasiteisino: prieš kelerius metus Kaune įkurtas J. Tumo-Vaižganto memorialinis butas - buvo išlikę jo baldai, daiktai, suvenyrai, kaip tyčia iš buto išsikraustė kunigas R.Mikutavičius. Tad atsirado ir galimybė, ir būtinybė. Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinis muziejus taip pat populiarus ir lankomas. Vienintelis šios Nepriklausomybės laikais memorialiniam muziejui pastatytas pastatas - V.Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje. Tai charizmatiškos, patrauklios, garsios asmenybės.
Aš vis dar turiu šviesią svajonę kada nors aplankyti Lietuvos memorialinius muziejus, bent rašytojų, nes jų gyvastis ir raida man labai įdomi. Ir net žinodama, kad Lietuvoje memorialinių muziejų yra per daug, gailiu kiekvieno nykstančio, uždaromo, nes taip yra sunaikinama ir dalelė to kultūros paveldo, kuris niekada nebebus sugrąžintas ir kuris yra mūsų tautos turtas. Tačiau mes, muziejininkai, irgi turime labai stengtis, kad memorialiniai muziejai būtų gyvi ir patrauklūs.
Apie memorialinių muziejų valstybės kultūros politiką šįkart nekalbėsiu. Valdžios ateina ir nueina, o garsūs Lietuvos žmonės lieka, suteikdami valstybei svorio ir reikšmingumo net ir kukliame kaimo muziejėlyje.
Linkiu visiems, dirbantiems memorialiniuose muziejuose, kantrybės, sėkmės, lankytojų ir pagarbaus Jūsų darbo įvertinimo. Tiesiog kviečiu - kaip nors kartu visi laikykimės!

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.05.30