Apie
etnografinių skanseno muziejų perspektyvas
Prof. Libertas KLIMKA
Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas
|
Lietuvos liaudies buities
muziejuje. I. Minioto nuotr. |
|
Kleboniškių kaimo sodyba
Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje. D. Mukienės nuotr. |
|
Neringos etnografinė sodyba
Nidoje. D. Mukienės nuotr. |
|
Skriaudžių buities muziejus.
Kryžiai ir kapų tvorelės iš senųjų kapinių. P. Brazausko nuotr. |
Nuolatinis kiekvieno muziejininko rūpestis – kaip
geriau pateikti visuomenei sukauptas kultūros vertybes. Vienas iš
pagrindinių jo darbo rodiklių - muziejaus lankytojų skaičius. Bene
labiausiai krašto savitumą, jo etnokultūrą atskleidžia skanseno tipo
muziejai, eksponuojantys tradicinę gyvenseną, darbus buitį.
Skansenas - bendriniu tapęs žodis, reiškiantis liaudies
architektūros ir etnografijos muziejų. Stokholmo Skanseno parke
pirmąjį tokį muziejų 1891 m. įkūrė A.Hazelijus. Netrukus šio pobūdžio
muziejai paplito įvairiose Europos šalyse, nes XX a. pradžioje
sparčiai modernėjantis gyvenimas negailestingai naikino tradicinės
kultūros paveldą. Žinia, ir visuomenė subrendo etnografijos kaip
didelės kultūros vertybės sampratai.
Kaip ir kiekvieno muziejaus, skanseno tikslai yra saugoti
etnografinius rinkinius, moksliškai juos tyrinėti ir pateikti
visuomenei. Lietuvoje skansenai pradėti kurti tarpukariu. Šiandien
visus krašto regionus reprezentuoja Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse (įkurtas 1966 m.).
Žemaitiškų sodybų turi „Alkos“ muziejus,
žvejų namų - Neringos istorijos ir Jūrų muziejai (Nidoje ir
Kopgalyje). Smilgių etnografinėje sodyboje galima susipažinti su
senąja aukštaičių gyvensena, Prano Dzūko sodyboje - su dzūkiškąja,
Skriaudžiuose - su zanavykų tradicine, Punske - su Lenkijos lietuvių
buitimi. Memorialinėse kūrėjų gimtinėse - P.Višinskio, A.Miškinio,
V.Krėvės-Mickevičiaus, M.Katkaus, P.Cvirkos, J.Biliūno ir kt. - taip
pat pateikiama etnografinės medžiagos.
Koks yra lankytojo santykis su muziejuje eksponuojamais statiniais bei
etnografinėmis vertybėmis? Akivaizdu, kad jis skirtingas įvairaus
amžiaus žmonėms ir kinta laikui bėgant. Vyresnioji karta, kilusi iš
kaimo, lankydamasi muziejuje išgyvena tarsi sugrįžimo į vaikystę
jausmą. Betrūksta tik ankstų rytmetį įkuriamos krosnies traškesio ir
ugnelės atšvaitų ant sienos ir lubų, - būtų taip jauku ir gera...
Žemesnio išsilavinimo žmonės nusistebi, matydami saugomus tarsi labai
kasdieniškus daiktus. Juos sudomina regioniniai skirtumai, „pas mus
būdavo kitaip“. Apskritai vyresniosios kartos potyrius skanseno
muziejuje gal ir galima suvesti į patvirtinimą, kad pasaulyje esama
kažko pastovaus, turinčio išliekamąją vertę, - tai tautos sukurtoji
tradicinė kultūra.
Jaunoji karta muziejuje tokių sentimentalių jausmų nepatiria; jai
skansenas - geriausiu atveju tik tautos praeities pažinimo šaltinis.
Tarsi kokia istorijos vadovėlio iliustracija, nes ir nuvažiavus
paviešėti pas senelius į kaimą, tokios aplinkos neberasi. Jaunoji
karta muziejaus gidams nelengvai pasiduodanti publika, išlepinta
įvairiausių masinės kultūros renginių spalvingumo. Moksleivija į
muziejų retai atvyksta savo noru; čia jie dažniausiai apsilanko su
tėvais arba su klasės ekskursija.
Kai daugumą muziejaus lankytojų sudarydavo vyresniosios kartos žmonės,
pakakdavo įprastinės ekspozicijos, kurioje daiktai nuo lankytojo
atitverti stiklu ar ištiesta juostele. Sąlyginai ją galima pavadinti
„pasyvia“. Jaunajai kartai toks pateikimas didesnio įspūdžio nepadaro,
o ilgėliau trunkanti ekskursija nuvargina, ir viskas tampa vienodai
neįdomu. Muziejininkai, be abejo, tai supranta ir bando ieškoti naujų
sprendimų. Vienas tokių yra edukacinės programos, iš visos
ekspozicijos išskiriančios tam tikrą temą. Programos būna pritaikytos
moksleivių amžiui (pvz., Lietuvos liaudies buities muziejuje, veikia
vykusiai parengtos lino ir duonos kelio programos). Nemažiau
patrauklios ir šiame muziejuje rengiamos šventės. Tūkstančiai žmonių
susirenka į Rumšiškių Užgavėnes, didelio susidomėjimo čia sulaukia
Amatų dienų (gyvosios etnografijos) renginys. Tačiau veiksmą ir tuomet
galima stebėti tik keliose dirbtuvėse, gi tarpuose tarp švenčių ir
renginių muziejaus trobesiai atrodo tarsi šeimininkų apleisti.
Nedūzgia ten ratelis, nepokši staklės, nezurzia girnos, nečekši
kirvis, nežvanga kalvėje priekalas. Ką jau kalbėti apie dainas, ar
sekamas pasakas vaikams... Žiemos metu muziejus apskritai uždarytas.
Taigi norėtųsi trobose, pirkiose, gryčiose, stubose matyti daugiau
„tikro“ gyvenimo, daugiau įvairiausių darbų, o ypač amatų
demonstravimo. Ir nebūtinai tai turėtų būti tik praeities imitacija,
nes etninė kultūra šiandien suvokiama kaip kūrybinis vyksmas,
besiremiantis tautos kultūros dvasiniu sandu. Tarkime, būtent taip
šiandien reikėtų suprasti tautodailės raišką.
Muziejiniame Kleboniškio kaime (Daugyvenės kultūros istorijos
muziejuje-draustinyje) nuotaikos kiek kitokios. Ten „ulyčioje“
kapstosi vištos, išgenamos į ganyklą karvės ir avys, sukasi malūno
sparnai, rūksta kūrenama pirtis. Kvapai bei garsai, kokie ir turi būti
tikrame kaime, nes šalia muziejinių sodybų gyvenama bei ūkininkaujama.
Muziejaus direktorius E.Prascevičius surado naują mūsų
muziejininkystės kelią. Jo esmė - kiek galima priartinti lankytoją
prie to gyvenimo, kurio atmintis čia saugoma. O kokiu laipsniu tai
galima daryti, ar yra riba? Žinoma, - kad nenukentėtų sukauptos
kultūrinės vertybės, kad nebūtų jos sudėvimos; praktiškai vartoti
galima tik jų pakaitalus ar kopijas. Tolydžio augantis Kleboniškio
lankytojų srautas, nors muziejaus reklamai kol kas ir neskiriama daug
dėmesio, rodo jo perspektyvumą. Ir dar reikia paminėti šio draustinio
Burbiškio dvaro fenomeną. Pavyko atstatyti jo rūmą, sutvarkyti unikalų
tvenkinių parką, tad šis vienintelis Lietuvos skansenuose
reprezentuoja ir dvarų kultūrą. Maža to, dvare vyksta kultūros ir
mokslo renginiai, čia galima apsistoti nakvynei.
Ieškant naujų muziejininkystės kelių, derėtų išanalizuoti nematytą
Gyvosios archeologijos dienų Kernavėje ir Šiauliuose pasisekimą. Viena
aišku, kad renginio patrauklumas glūdi ir galimybėje pačiam dalyvauti
gamybos procese: retušuoti titnago skeltę, nulipdyti puodą, išsikepti
lauže paplotėlį. Jaunimui labai patinka praktinės istorijos pamokos, -
iššauti iš „tikro“ lanko, pajusti rankoje kalavijo svorį, pasimatuoti
kario šalmą, nusikaldinti monetą. Kaip žinia, ši darbo su lankytojais
kryptis dar labiau plėtojama daugelyje Europos šalių archeologų
ištyrinėtose bei rekonstruotose gyvenvietėse. Taip pat ir mūsų
kaimynuose, - Latvijos Araišių kaime prie Ciesio, Lenkijos Biskupine.
Manytina, kad ir skansenuose galėtų vykti istorinio laiko
„sugrįžimas“, kad lankytojai galėtų išbandyti XIX a. valstiečio ar
amatininko gyvenseną: pasigaminti valgį, darbo įnagį, pasikinkyti
arklį, išmiegoti ant šiaudinio čiužinio ar „pečiaus“, išsiprausti
dūminėje pirtelėje... Senolių gyvensena jau visiškai nutolo nuo mūsų,
tapo nereali, tad būtų norinčių per atostogas sugrįžti į tą aplinką,
kur formavosi tautiškumą reprezentuojanti etnokultūros dvasinė dalis -
folkloras, tautosaka, tautodailė.
Kaimo turizmas mūsuose pasuko etnografinio kičo keliu, labiau
išprususiam žmogui visai nepriimtina linkme. Tik muziejaus
specialistai įgalūs sukurti ir teikti tokią „etnografinės buities“
paslaugą. Suprantama, kad praktiškai tai įgyvendinti labai nelengva.
Tektų statyti etnografinių pastatų kopijas, rengti specialius gidus -
tų namų „šeimininkus“. Tad šiandien vertėtų rūpintis renginių gausa:
kviesti lankytojus ne tik į kalendorines šventes, bet ir į šeimos ar
istorinių sukakčių, tarkime, knygnešių, sukilėlių, įžymių kultūros
veikėjų paminėjimus. Vaikams patiktų močiutės sekamos pasakos, minamos
mįslės devyngyslės, susėdus aplink pečių. Gi amatų dirbtuvės turėtų
veikti nuolat. Trūkstant vietinių meistrų, galima būtų sudaryti
sąlygas padirbėti tiems, kurie turi kokį didesnį užsakymą. Tarkime,
lietuviškąją kryždirbystės tradiciją pripažinus pasaulio nematerialaus
paveldo šedevru, gausėja norinčių tradiciniu koplytstulpiu ar kryžiumi
pažymėti gimtinės, išnykusio kaimo, atmintino įvykio vietas.
Reikalingas meistras, kuriam bei jo užsakovui tautodailės specialistas
padėtų išsirinkti dirbinio tipą, ornamentiką ir kt. Taip galima būtų
veikti tautodailės saviraišką, išsaugant regionines tradicijas (tiesą
sakant, kai kurie reiškiniai šioje srityje jau kelia didelį nerimą). Skanseno dirbtuvės galėtų tapti kryždirbystės tradicijos globos
centru. Čia meistrai darbuotųsi kūrybinės stovyklos sąlygomis; tačiau
žymiai patogiau ir, tikėtina, pasiektų geresnių rezultatų. Gi
lankytojams - nemaža įdomybė stebėti kūrybos eigą.
Išsakytos pastabos jokiu būdu nėra pamokymai muziejų vadovams ir
specialistams, juolab jų darbo kritika; tai tik kvietimas diskusijai
apie etnografinių muziejų raidos galimybes, nes gyvenimo aktualijos
verčia rimtai susirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, edukacija
pilietiškumo ir tautiškumo dvasia. Svarbiausia - surasti naujų, įdomių
ir patrauklių formų.