<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PROBLEMOS, NUOMONĖS

Apie etnografinių skanseno muziejų perspektyvas
Prof. Libertas KLIMKA
Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas

Lietuvos liaudies buities muziejuje. I. Minioto nuotr.
Kleboniškių kaimo sodyba Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje. D. Mukienės nuotr.
Neringos etnografinė sodyba Nidoje. D. Mukienės nuotr.
Skriaudžių buities muziejus. Kryžiai ir kapų tvorelės iš senųjų kapinių. P. Brazausko nuotr.

Nuolatinis kiekvieno muziejininko rūpestis – kaip geriau pateikti visuomenei sukauptas kultūros vertybes. Vienas iš pagrindinių jo darbo rodiklių - muziejaus lankytojų skaičius. Bene labiausiai krašto savitumą, jo etnokultūrą atskleidžia skanseno tipo muziejai, eksponuojantys tradicinę gyvenseną, darbus buitį.
Skansenas - bendriniu tapęs žodis, reiškiantis liaudies architektūros ir etnografijos muziejų. Stokholmo Skanseno parke pirmąjį tokį muziejų 1891 m. įkūrė A.Hazelijus. Netrukus šio pobūdžio muziejai paplito įvairiose Europos šalyse, nes XX a. pradžioje sparčiai modernėjantis gyvenimas negailestingai naikino tradicinės kultūros paveldą. Žinia, ir visuomenė subrendo etnografijos kaip didelės kultūros vertybės sampratai.
Kaip ir kiekvieno muziejaus, skanseno tikslai yra saugoti etnografinius rinkinius, moksliškai juos tyrinėti ir pateikti visuomenei. Lietuvoje skansenai pradėti kurti tarpukariu. Šiandien visus krašto regionus reprezentuoja Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse (įkurtas 1966 m.). Žemaitiškų sodybų turi „Alkos“ muziejus, žvejų namų - Neringos istorijos ir Jūrų muziejai (Nidoje ir Kopgalyje). Smilgių etnografinėje sodyboje galima susipažinti su senąja aukštaičių gyvensena, Prano Dzūko sodyboje - su dzūkiškąja, Skriaudžiuose - su zanavykų tradicine, Punske - su Lenkijos lietuvių buitimi. Memorialinėse kūrėjų gimtinėse - P.Višinskio, A.Miškinio, V.Krėvės-Mickevičiaus, M.Katkaus, P.Cvirkos, J.Biliūno ir kt. - taip pat pateikiama etnografinės medžiagos.
Koks yra lankytojo santykis su muziejuje eksponuojamais statiniais bei etnografinėmis vertybėmis? Akivaizdu, kad jis skirtingas įvairaus amžiaus žmonėms ir kinta laikui bėgant. Vyresnioji karta, kilusi iš kaimo, lankydamasi muziejuje išgyvena tarsi sugrįžimo į vaikystę jausmą. Betrūksta tik ankstų rytmetį įkuriamos krosnies traškesio ir ugnelės atšvaitų ant sienos ir lubų, - būtų taip jauku ir gera... Žemesnio išsilavinimo žmonės nusistebi, matydami saugomus tarsi labai kasdieniškus daiktus. Juos sudomina regioniniai skirtumai, „pas mus būdavo kitaip“. Apskritai vyresniosios kartos potyrius skanseno muziejuje gal ir galima suvesti į patvirtinimą, kad pasaulyje esama kažko pastovaus, turinčio išliekamąją vertę, - tai tautos sukurtoji tradicinė kultūra.
Jaunoji karta muziejuje tokių sentimentalių jausmų nepatiria; jai skansenas - geriausiu atveju tik tautos praeities pažinimo šaltinis. Tarsi kokia istorijos vadovėlio iliustracija, nes ir nuvažiavus paviešėti pas senelius į kaimą, tokios aplinkos neberasi. Jaunoji karta muziejaus gidams nelengvai pasiduodanti publika, išlepinta įvairiausių masinės kultūros renginių spalvingumo. Moksleivija į muziejų retai atvyksta savo noru; čia jie dažniausiai apsilanko su tėvais arba su klasės ekskursija.
Kai daugumą muziejaus lankytojų sudarydavo vyresniosios kartos žmonės, pakakdavo įprastinės ekspozicijos, kurioje daiktai nuo lankytojo atitverti stiklu ar ištiesta juostele. Sąlyginai ją galima pavadinti „pasyvia“. Jaunajai kartai toks pateikimas didesnio įspūdžio nepadaro, o ilgėliau trunkanti ekskursija nuvargina, ir viskas tampa vienodai neįdomu. Muziejininkai, be abejo, tai supranta ir bando ieškoti naujų sprendimų. Vienas tokių yra edukacinės programos, iš visos ekspozicijos išskiriančios tam tikrą temą. Programos būna pritaikytos moksleivių amžiui (pvz., Lietuvos liaudies buities muziejuje, veikia vykusiai parengtos lino ir duonos kelio programos). Nemažiau patrauklios ir šiame muziejuje rengiamos šventės. Tūkstančiai žmonių susirenka į Rumšiškių Užgavėnes, didelio susidomėjimo čia sulaukia Amatų dienų (gyvosios etnografijos) renginys. Tačiau veiksmą ir tuomet galima stebėti tik keliose dirbtuvėse, gi tarpuose tarp švenčių ir renginių muziejaus trobesiai atrodo tarsi šeimininkų apleisti. Nedūzgia ten ratelis, nepokši staklės, nezurzia girnos, nečekši kirvis, nežvanga kalvėje priekalas. Ką jau kalbėti apie dainas, ar sekamas pasakas vaikams... Žiemos metu muziejus apskritai uždarytas. Taigi norėtųsi trobose, pirkiose, gryčiose, stubose matyti daugiau „tikro“ gyvenimo, daugiau įvairiausių darbų, o ypač amatų demonstravimo. Ir nebūtinai tai turėtų būti tik praeities imitacija, nes etninė kultūra šiandien suvokiama kaip kūrybinis vyksmas, besiremiantis tautos kultūros dvasiniu sandu. Tarkime, būtent taip šiandien reikėtų suprasti tautodailės raišką.
Muziejiniame Kleboniškio kaime (Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje) nuotaikos kiek kitokios. Ten „ulyčioje“ kapstosi vištos, išgenamos į ganyklą karvės ir avys, sukasi malūno sparnai, rūksta kūrenama pirtis. Kvapai bei garsai, kokie ir turi būti tikrame kaime, nes šalia muziejinių sodybų gyvenama bei ūkininkaujama. Muziejaus direktorius E.Prascevičius surado naują mūsų muziejininkystės kelią. Jo esmė - kiek galima priartinti lankytoją prie to gyvenimo, kurio atmintis čia saugoma. O kokiu laipsniu tai galima daryti, ar yra riba? Žinoma, - kad nenukentėtų sukauptos kultūrinės vertybės, kad nebūtų jos sudėvimos; praktiškai vartoti galima tik jų pakaitalus ar kopijas. Tolydžio augantis Kleboniškio lankytojų srautas, nors muziejaus reklamai kol kas ir neskiriama daug dėmesio, rodo jo perspektyvumą. Ir dar reikia paminėti šio draustinio Burbiškio dvaro fenomeną. Pavyko atstatyti jo rūmą, sutvarkyti unikalų tvenkinių parką, tad šis vienintelis Lietuvos skansenuose reprezentuoja ir dvarų kultūrą. Maža to, dvare vyksta kultūros ir mokslo renginiai, čia galima apsistoti nakvynei.
Ieškant naujų muziejininkystės kelių, derėtų išanalizuoti nematytą Gyvosios archeologijos dienų Kernavėje ir Šiauliuose pasisekimą. Viena aišku, kad renginio patrauklumas glūdi ir galimybėje pačiam dalyvauti gamybos procese: retušuoti titnago skeltę, nulipdyti puodą, išsikepti lauže paplotėlį. Jaunimui labai patinka praktinės istorijos pamokos, - iššauti iš „tikro“ lanko, pajusti rankoje kalavijo svorį, pasimatuoti kario šalmą, nusikaldinti monetą. Kaip žinia, ši darbo su lankytojais kryptis dar labiau plėtojama daugelyje Europos šalių archeologų ištyrinėtose bei rekonstruotose gyvenvietėse. Taip pat ir mūsų kaimynuose, - Latvijos Araišių kaime prie Ciesio, Lenkijos Biskupine. Manytina, kad ir skansenuose galėtų vykti istorinio laiko „sugrįžimas“, kad lankytojai galėtų išbandyti XIX a. valstiečio ar amatininko gyvenseną: pasigaminti valgį, darbo įnagį, pasikinkyti arklį, išmiegoti ant šiaudinio čiužinio ar „pečiaus“, išsiprausti dūminėje pirtelėje... Senolių gyvensena jau visiškai nutolo nuo mūsų, tapo nereali, tad būtų norinčių per atostogas sugrįžti į tą aplinką, kur formavosi tautiškumą reprezentuojanti etnokultūros dvasinė dalis - folkloras, tautosaka, tautodailė.
Kaimo turizmas mūsuose pasuko etnografinio kičo keliu, labiau išprususiam žmogui visai nepriimtina linkme. Tik muziejaus specialistai įgalūs sukurti ir teikti tokią „etnografinės buities“ paslaugą. Suprantama, kad praktiškai tai įgyvendinti labai nelengva. Tektų statyti etnografinių pastatų kopijas, rengti specialius gidus - tų namų „šeimininkus“. Tad šiandien vertėtų rūpintis renginių gausa: kviesti lankytojus ne tik į kalendorines šventes, bet ir į šeimos ar istorinių sukakčių, tarkime, knygnešių, sukilėlių, įžymių kultūros veikėjų paminėjimus. Vaikams patiktų močiutės sekamos pasakos, minamos mįslės devyngyslės, susėdus aplink pečių. Gi amatų dirbtuvės turėtų veikti nuolat. Trūkstant vietinių meistrų, galima būtų sudaryti sąlygas padirbėti tiems, kurie turi kokį didesnį užsakymą. Tarkime, lietuviškąją kryždirbystės tradiciją pripažinus pasaulio nematerialaus paveldo šedevru, gausėja norinčių tradiciniu koplytstulpiu ar kryžiumi pažymėti gimtinės, išnykusio kaimo, atmintino įvykio vietas. Reikalingas meistras, kuriam bei jo užsakovui tautodailės specialistas padėtų išsirinkti dirbinio tipą, ornamentiką ir kt. Taip galima būtų veikti tautodailės saviraišką, išsaugant regionines tradicijas (tiesą sakant, kai kurie reiškiniai šioje srityje jau kelia didelį nerimą). Skanseno dirbtuvės galėtų tapti kryždirbystės tradicijos globos centru. Čia meistrai darbuotųsi kūrybinės stovyklos sąlygomis; tačiau žymiai patogiau ir, tikėtina, pasiektų geresnių rezultatų. Gi lankytojams - nemaža įdomybė stebėti kūrybos eigą.
Išsakytos pastabos jokiu būdu nėra pamokymai muziejų vadovams ir specialistams, juolab jų darbo kritika; tai tik kvietimas diskusijai apie etnografinių muziejų raidos galimybes, nes gyvenimo aktualijos verčia rimtai susirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, edukacija pilietiškumo ir tautiškumo dvasia. Svarbiausia - surasti naujų, įdomių ir patrauklių formų.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.12.20