Scenos
alchemiko šimtmečiui
Radvilė RACĖNAITĖ
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, L. Truikio ir M.
Rakauskaitės memorialinis muziejus
Minint vieno žymiausių Lietuvos scenografų Liudo
Truikio 100-ąsias gimimo metines, Nacionaliniame M. K. Čiurlinio
dailės muziejuje Kaune veikė dailininko kūrybą ir išskirtinę asmenybę
pristatanti paroda „Scenos alchemikas“ (2004 m. spalio 8 - 2005 m.
kovo 7).
Muziejuje 2004 spalio 8 d. taip pat buvo surengta mokslinė
konferencija „Liudui Tuikiui - 100“, kurioje žinomi Lietuvos dailės
ir teatro procesų tyrinėtojai naujais aspektais aptarė dailininko
gyvenimą bei kūrybos išskirtinumą platesniame europinės kultūros
kontekste, o prisiminimais dalinosi L. Truikio bičiuliai. Antroji
Truikiui skirta jubiliejinė ekspozicija tuo pačiu pavadinimu veikė
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Ten rodyti
vėlyvieji menininko scenografijos darbai.
Liudas Truikys (1904-1987) - vienas žymiausių Lietuvos scenografų. Jis
gimė 1904 m. spalio 10 d. Pagilaičiuose, Plungės rajone. Telšių
„Saulės“ gimnaziją baigusį devyniolikmetį L. Truikį gyvenimo kelias
atvedė į Kauno meno mokyklą, kur jis studijavo tapybą pas Justiną
Vienožinskį ir Adomą Varną. Tačiau L. Truikį anksti patraukė teatras.
Čia didelis autoritetas jam buvo Mstislavas Dobužinskis. XXa. 4-ojo
dešimtmečio viduryje L. Truikys, kaip daugelis to meto lietuvių
menininkų, žinių sėmėsi ir užsienyje - Prancūzijoje bei Vokietijoje.
Liudo Truikio vardas visų pirma asocijuojasi su menų sintezės idėja,
kuri ryškiai išsiskleidė XIX-XXa. sandūroje ir domino ne vieną
kūrybingą to meto asmenybę. Truikys menų sintezės principus pritaikė
teatro scenai ir sukūrė savitą operinio spektaklio scenovaizdžio
sampratą, teigdamas, kad vaizdinės išraiškos priemonės turi atitikti
muzikinę veikalo struktūrą.
Tokie unikalūs kūrybiniai principai formavosi tarpukariu, kai
dailininkas dirbo Šiaulių ir Kauno teatruose. Šiai, laike nutolusiai
Liudo Truikio meninio gyvenimo atkarpai bei kitoms mažiau žinomoms jo
kūrybos sritims ir buvo skirtas pagrindinis dėmesys parodoje „Scenos
alchemikas“.
Patys ankstyviausi L. Truikio darbai Lietuvos teatro scenoje - tai
1931-1932m. sukurtos dramos spektaklių dekoracijos bei kostiumai
Valstybės teatro Šiaulių skyriui. Apie tuometinį L. Truikio kūrybos
braižą galima spręsti iš parodoje eksponuojamose fotografijose
užfiksuotų spektaklių vaizdų, kadangi pirmųjų Truikio scenovaizdžių
eskizų neišliko. Matyti, kad to laikotarpio Truikio scenografija
pasižymi ndividualios meninės saviraiškos paieškomis, spektaklių
stilistika dar neįgijusi nepakartojamo savitumo.
Parodoje rodyti ir dailininkui pirmąją sėkmę atnešę scenografijos
darbai. Pripažinimo menininkas sulaukė 1932 m. Valstybės teatre
debiutuodamas su Petro Vaičiūno „Aukso žaismu“ (šiame teatre L.
Truikys dirbo iki 1940 m.). Eksponuotuose scenovaizdžių eskizuose
ryškūs konstruktyvizmo bruožai, art deco stilizacija paremti
sprendimai. Konstruktyviomis plokštumomis išsiskiria ir po metų
pastatytos Vaičiūno dramos „Tikruoju keliu“ dekoracijos. Šių
spektaklių apipavidalinimas buvo gerai įvertintas to meto spaudoje, o
pats L. Truikys vadintas „pasigėrėjimo vertu gabiu dekoratoriumi“.
Teigiamo atgarsio sulaukė ir kitokiomis meninės išraiškos priemonėmis
pagrįsti scenografiniai darbai, pavyzdžiui, dekoracijos Vytauto Alanto
pjesei „Gaisras Lietuvoje“ (1934 m.), pasižyminčios tapybiška
ekspresionistine maniera.
Menininko individualybė ryškiausiai atsiskleidė, kai jis atsidėjo
muzikinių spektaklių scenografijai. 1935-1936 m. sukurtas Antano
Račiūno operos „Trys talismanai“ scenovaizdis sukėlė ir žiūrovų, ir
teatro žinovų susižavėjimą. Po premjeros pasirodžiusiose recenzijose
dekoracijos vienu balsu buvo pripažintos šedevru. L. Truikys sulaukė
ir tarptautinio pripažinimo. 1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir
technika šiuolaikiniame gyvenime“, vykusioje Paryžiuje, už „Trijų
talismanų“ dekoracijų maketą L. Truikiui buvo skirtas Garbės diplomas
- antrasis pagal svarbą apdovanojimas po Didžiojo prizo, kurio
originalas rodytas ir parodos lankytojams. „Trijų talismanų“
scenografijoje L. Truikys nutolo nuo grynojo konstruktyvizmo, o
meninio vientisumo ir išskirtinumo pasiekė modernia liaudiškų
vaizdinių stilizacija. Panašiais tautinių motyvų stilizacijos
principais paremta ir kita lietuviškos tematikos opera - M. Petrausko
ir J. Dambrausko „Eglė“ (1939 m.). Šiuose dviejuose spektakliuose L.
Truikys išryškėjo ir kaip puikus kostiumų meistras. Taigi jau
scenografinės kūrybos pradžioje L. Truikys pasižymėjo novatoriškais,
to meto Lietuvos teatro scenai dažnai nelauktais, plastiniais
sprendimais. Tuo galėjo įsitikinti ir parodos žiūrovai.
Kaune eksponuoti ir trijų kūrybos tarpsnių (1937 m., 1959 m., 1986 m.)
Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ scenografiniai projektai bei
eskizai akivaizdžiai atskleidė L. Truikio stilistikos raidą - nuo
realistinėmis detalėmis dar padailinto pirmojo (1937m.) iki meistro
ranka išgrynintomis formomis apibendrintos žmogiškosios tragedijos
paskutiniojo (1986 m.) varianto.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu L. Truikys nemažai reiškėsi kaip
grafikas iliustratorius. Tarpukario Lietuvos periodikoje gausu jo
pieštų šaržų, art deco stilistiką atspindinčių žurnalų bei knygų
viršelių ir iliustracijų. Apipavidalindamas knygas dailininkas
užsidirbo pragyvenimui ir sunkiu pokario laikotarpiu. Dar karo metais
L. Truikys trumpam sugrįžo prie tapybos ir sukūrė nemažai įvairia
technika atliktų darbų. Ne tik prieškariu, bet ir XX a. 6-ajame
dešimtmetyje L. Truikys sukūrė įspūdingų sakralinės dailės darbų
(vitražų, sienų tapybos) trims Kauno bažnyčioms. Šios menkiau žinomos,
bet ne mažiau įdomios L. Truikio meninės veiklos sritys taip pat
surado savo vietą jubiliejinėje ekspozicijoje.
Amžininkus Truikys traukė laisvos asmenybės jėga - visuomet
elegantiškos išvaizdos bei rafinuotų manierų kūrėjas, domėjęsis
ezoteriniais mokymais, buvo tapęs gyva savo meto legenda. Smalsuolius
domino ir Rytų egzotika dvelkiantis dailininko butas, kuriame buvo
galima išvysti vertingų tolimų kraštų meno objektų. Pastarieji dažnai
tapdavo vieno ar kito spektaklio scenografinių detalių prototipais.
Keletą L. Truikio kolekcijos fragmentų galima išvystyti ir parodoje.
Kolekcionavimo aistra L. Truikį užkrėtė operos solistė Marijona
Rakauskaitė - didžioji jo gyvenimo meilė ir bendražygė, laiškuose
švelniai vadinta Pelyte.
Neeilinę artistišką L.Truikio povyzą parodoje pristatė gausiai rodytos
žinomų Lietuvos fotomenininkų A. Baltėno, R. Dichavičiaus, R.
Rakausko, Z. Putilovo nuotraukos, o dailininko būsto atmosferą leido
pajusti į parodą perkeltas jo dirbtuvės kampelis - dalis būsto, kurio
sakralizuotoje erdvėje L.Truikys it alchemijos Maestro atrado savąjį
išminties akmenį ir sukūrė įstabią skambančių formų amalgamą.