Lietuvių
liaudies pučiamieji muzikos instrumentai
LNM informacija
Surengti specializuotą parodą „Lietuvių liaudies
pučiamieji muzikos instrumentai“ inspiravo septintasis tarptautinis
instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“, kurio viena iš
sudėtinių dalių paprastai ir esti vienokia ar kitokia instrumentų
paroda.
Pastarojo festivalio leitmotyvas kaip tik ir buvo - pučiamieji.
Parodos idėja - pademonstruoti visą lietuviškųjų pučiamųjų instrumentų
įvairovę nuo muziejuose saugomų seniausių pavyzdžių iki dabartinių
meistrų pagamintų.
Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, jų gamybos, gyvavimo
tradicijos bei kontekstas, jais atliekama muzika yra vertinga ir
įvairiapusė mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Archeologijos, kalbos
duomenys, etnomuzikologiniai tyrinėjimai liudija ją glaudžiai
siejantis su baltų genčių geneze bei jų gyventomis teritorijomis. Ypač
tai pasakytina apie pučiamuosius instrumentus, mokslininkų laikomus
vienais archajiškiausių.
Rašytiniai šaltiniai žinių apie lietuvių muzikos instrumentus pateikia
gana vėlai - XVI a. Prūsijoje. Pirmą vertingą publikaciją - kanklių,
būgno, trimito, vamzdžio piešinius ir jų aprašus - paskelbė Teodoras
Lepneris monografijoje „Prūsų lietuvis“ (1690 m.). XVII - XIX a.
šaltiniuose greta papročių, tautosakos aprašymų minimi ir muzikos
instrumentai. XIX a. pr. pasirodo išsamių lietuvių kultūros, taip pat
ir instrumentinės muzikos studijų (S. Stanevičiaus, S. Daukanto, L. A.
Jucevičiaus darbai). XIX a. antroje pusėje lietuvių kultūra vis labiau
domisi, nemažai dėmesio skirdami muzikos instrumentams, kitų tautų
mokslininkai (J .I. Kraševskis, O. Kolbergas, A. Famincynas). 1907 m.
įkurta Lietuvių mokslo draugija tampa intensyvaus, nuoseklaus lietuvių
etnografijos aprašų, tautosakos, eksponatų rinkimo bei kaupimo,
tyrinėjimo darbų pradininke. Lygiagrečiai su ja tradicinius lietuvių
muzikos instrumentus rinko, melodijas iš liaudies muzikantų užrašinėjo
ir žymūs pavieniai lietuvių kultūros veikėjai (J. Žilevičius, J.
Čiurlionytė, Z. Slaviūnas). 1940 m. J. Švedo įkurtas liaudies
ansamblis (dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pirmtakas) pradėjo
tautinių instrumentų tobulinimo, modifikavimo, profesionalių atlikėjų,
pedagogų rengimo erą.
Senieji tradiciniai netobulinti instrumentai į kultūros apyvartą
sugrįžo XX a. 7-ajame dešimtmetyje su didžiuoju folkloro sąjūdžiu ir
iki šiol plačiai tebeskamba folkloro ansamblių programose, šventėse,
festivaliuose. Tuo laiku pasirodė ir nemažai lietuvių
instrumentologijai reikšmingų S. Paliulio, M. Baltrėnienės, R.
Apanavičiaus, A. Vyžinto darbų.
Pučiamieji muzikos instrumentai (aerofonai) - tai pati didžiausia ir
įvairiausia liaudies instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso
išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius,
pūstukinius.
Švilpiamiesiems instrumentams priklauso skudučiai, vilioklis,
švilpukas, molinukas, lamzdelis, švilpa.
Skudučių komplektą sudaro 5-8 vamzdeliai su uždara apatine kiauryme.
Skudučiai dirbami iš skėtinių augalų (builio, garšvos, nendrės), iš
medžio (uosio, klevo). Skudučiuodavo dažniausiai vyrai. Skudučių
muzika skambėdavo lauke, einant į darbus, poilsio metu, talkose,
pabaigtuvėse, naktigonėje, jaunimo pasilinksminimuose.
Vilioklis - tai vamzdelis iš paukščio sparnikaulio ar žąsies
plunksnos, kurio gale išpjaunama gili išėma ir šalia jos padaroma
viena garso skylutė. Naudojamas medžioklėje antims ir kitiems
paukščiams vilioti.
Švilpukas gaminamas iš žievės ar medienos, nendrės. Mediniai švilpukai
būna vamzdelio arba žaislinių figūrėlių (dažniausiai įvairių gyvūnų)
formos, pasitaiko ir su garso skylutėmis. Molinukai būna vamzdelio,
žaislinių figūrėlių formos, gali turėti 2-4 garso skylutes. Švilpukai
ir molinukai - piemenų ritualiniai ir vaikų žaidimų instrumentai.
Lamzdelis - gaminamas iš žievės arba medžio, turi nuo 3 iki 9 garso
skylučių. Tai techniškai lankstus instrumentas, kaimo muzikantai juo
grodavo tiesiog virtuoziškai. Repertuaras - improvizacinės piemenų
melodijos (raliavimai, tirliavimai, ridavimai) bei tradicinės šokių,
dainų melodijos; jei grodavo keliese - ir sutartinės. Lamzdelis tiko
ir prie kitų instrumentų.
Švilpa (skersinės fleitos tipo instrumentas) gaminama iš žievės arba
medienos. Pučiamasis galas daromas kaip fleitos, skudučio ar
lamzdelio. Švilpa dažniausiai muzikantas vienas grodavo improvizacines
melodijas, liaudies dainas, šokius.
Liežuvėliniams instrumentams priklauso tošelė, ūbikas, birbynė,
dūdmaišis.
Tošelė, dar vadinama lakštingala, gaminama iš plonos beržo tošies.
Grojant, tošelės vienas galas įstatomas tarp apatinės lūpos ir dantų,
kitas lengvai remiasi į viršutinę lūpą, kuri ją ir prilaiko. Šį
instrumentą muzikantai puikiai derina su armonika ar smuiku.
Ūbikas - medinis pagaliukas, perskeltas pusiau, į kurio tarpą įdedama
drobės ar beržo tošies skiautelė ir abu jo galai surišami. ūbikas
naudojamas medžioklėje stirnoms vilioti, juo mėgdžiojami paukščių
balsai, pritariama šokių melodijoms.
Birbynė pagal konstrukciją ir garso išgavimą gali būti trijų tipų: su
viengubu (rečiau dvigubu) liežuvėliu, neatskirtu nuo korpuso; su
kandikliu, turinčiu įpjautą viengubą liežuvėlį, arba su dvigubu
liežuvėliu, įstatytu į korpusą; su viengubu liežuvėliu, pririštu prie
.kandiklio. Pirmojo tipo birbynės daromos iš šiaudo, plunksnos,
nendrės, medžio, antrojo - iš žievės, gyvulio rago, medienos. Pirmojo
ir antrojo tipo birbynėmis grojamos improvizacinės melodijos,
gyvuliams raminti, sušaukti genamą bandą, piemenų pasilinksminimui,
trečiojo tipo - muzikantų mėgstamas solo instrumentas, taip pat
populiarus ansambliuose su kitais instrumentais.
Dūdmaišis susideda iš avies, ožkos ar šuns odos maišo, melodinės
birbynės, 1-2 burdoninių vamzdžių bei pūtiklio. Dūdmaišiu grodavo
vestuvėse, smuklėse, pasilinksminimuose solo arba su smuiku,
cimbolais, basetle, būgnu.
Pūstukiniai instrumentai - tai įvairūs trimitai iš medžio ir gyvulio
rago.
Rago trimitas (medžioklės ragas, jaučio ragas) su išdegintomis
keliomis garso skylutėmis - tai piemenų signalinis instrumentas, juo
kviesdavo į sueigas.
Ožragis gaminamas iš ožio rago. Būna be garso skylučių arba su 2-5
skylutėmis. Juo tirliuojamos improvizacinės melodijos, maršai,
liaudies dainos, šokiai. Tai ir signalinė priemonė. Dažniausiai
ožragiu grodavo kerdžius ganydamas, taip pat per vestuves, vakarėlius.
Žievės trimitai gaminami iš žievės (beržo, pušies, alksnio), kuri
susukama į vamzdį ir suklijuojama. Trimituojamos signalinės melodijos.
Kerdžiaus trimitas gaminamas iš medžio šakos. Šaka perskeliama pusiau
ir išskobiama. Abi išskobtos dalys sudedamos kartu ir stipriai
surišamos virvele, metaliniais žiedais, karklo karna, paviršius
ištepamas degutu arba apvyniojamas išvirinta beržo tošimi. Tai
kerdžiaus signalinis įrankis, kuriuo raginama gyvulius išginti ar
parginti, laiku melžti ir pan.
Ragai - penkių medinių trimitų komplektas. Ragais dažnai buvo
atliekama apeiginės paskirties lauko muzika - trimituodavo pavasarį į
laukus išėję artojai, per Sekmines jais sutikdavo pargenančias
gyvulius merginas, ragai gaudė melstuvėse - piemenų šventėje, per
šienapjūtę, rugiapjūtę, jaunimo susibūrimuose.
Daudytės, kaip ir ragai, daromos iš medžio, tik kur kas ilgesnės.
Grojama dviejų daudytininkų. Repertuaras - giedamosios sutartinės.
Parodoje „Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai“ buvo
pristatytos visos pučiamųjų instrumentų rūšys: švilpiamieji,
liežuvėliniai, pūstukiniai. Seniausieji eksponatai datuoti XIX a. pab.
- XX a. pr. - tai didžioji dalis daudyčių, trimitų, taip pat birbynės,
skudučiai ir kiti instrumentai. Žievės trimitai, lamzdeliai, ožragiai
ir kiti instrumentai - iš XX a. pirmosios pusės. Įvairiais rašytiniais
ir garso šaltiniais paliudytą charakteringiausiųjų lietuvių pučiamųjų
instrumentų (skudučių, ragų, daudyčių, kaip ir giedamųjų sutartinių)
paplitimo teritoriją - Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Pasvalio, Zarasų,
Panevėžio, Ukmergės, Utenos kraštai - patvirtino ir šios parodos
eksponatų metrika. Birbynės, lamzdeliai, įvairūs trimitai, ragai bei
smulkieji instrumentai (molinukai, švilpukai, viliokliai) Lietuvoje
buvo paplitę plačiau, todėl ir parodoje jų buvo iš visų Lietuvos
regionų.
Daugelio pučiamųjų instrumentų konstrukcija ganėtinai paprasta, o
medžiagos - visuomet po ranka, todėl juos galėdavo pasidaryti daug kas
- vaikai, piemenys, nagingesni vyrai. Tik sudėtingesniems -
dūdmaišiui, ožragiui, ragų, daudyčių komplektams - reikėjo diedesnių
sugebėjimų. Nenuostabu, kad daugelio senųjų pavyzdžių autoriai
nežinomi. Tik keleto jų pavardės užfiksuotos, tai - Stanislovas
Valackas (1834-1926, Biržų apskr., Vabalninko vls., Svilių k.), Vincas
Bandaitis (XX a. I p.), iš žymesnių paskutiniųjų tradicijos palikuonių
- lamzdelių ir birbynių meistras Jurgis Stankevičius (1928-2000 m.,
Kupiškio r., Rudilių k.). Paminėtini medinių švilpukų meistrai -
dievdirbiai Jonas Orvidas (1875 - apie 1942, Raseinių aps., Kražiai),
Juozapas Raibužis (1875-1958, Šilalės r., Kvėdarna). Parodoje
pristatomi ir puikiai senųjų instrumentų gamybos paslaptis įvaldžiusių
šiuolaikinių meistrų - Egidijaus Virbašiaus ir Jono Bugailiškio
darbai.
Ekspozicijai gražų ir informatyvų kontekstą suteikė Balio Buračo
nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus.
Organizatoriai dėkoja visiems muziejams ir privatiems asmenims,
maloniai paskolinusiems eksponatų parodai: Nacionaliniam M. K.
Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Šiaulių „Aušros“, Panevėžio
kraštotyros, Kupiškio etnografijos muziejams, dr. Gvidui Viliui,
Egidijui Virbašiui, Jonui Bugailiškiui.
Parodos kuratoriai: Vida Šatkauskienė (LLKC), Arūnas Lunys (LLKC),
Skaidrė Urbonienė (LNM). Ekspozicijos autorė Gražina Pajarskaitė.
;)
;)
;)
;)
;)
;)