Dovana
jaunystės miestui: nauji atradimai
Violeta KRIŠTOPAITYTĖ
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės
skyrius
2004-ųjų rugsėjo 29-ąją paminėtas vieno didžiausių
Lietuvos kultūros istorijoje kolekcininko, mecenato Mykolo Žilinsko
gimimo šimtmetis.
Kaune jis įprasmintas paroda, kuri visuomenei pristatė naujausius
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugomos M.Žilinsko
kolekcijos tyrinėjimus. Turbūt neįmanoma geriau pagerbti kolekcininko
nei gilinant, tikslinant informaciją apie jo surinktus darbus,
patvirtinant pirmines autorystes ar nustatant naujas ir taip
suteikiant vis augančio brandumo ir vertės jo viso gyvenimo darbui.
Atsižvelgiant į parodos intenciją, ji buvo pavadinta „Dovana jaunystės
miestui: nauji atradimai“.
Apie mecenatą ir jo
kolekciją
M. Žilinskas gimė 1904 m. rugsėjo 29 d. Smalininkų kaime,
Marijampolės apskrityje, daugiavaikėje ūkininkų šeimoje. 1925 m. baigė
„Aušros“ gimnaziją Kaune, 1925-1932 m. studijavo istoriją ir teisę
Vytauto Didžiojo universitete. Antrojo pasaulinio karo metais tęsė
studijas Humboldto universitete Berlyne ir Sorbonos universitete
Paryžiuje. Jau 1925 m. pradėjo žurnalistinę veiklą: rašė į „Lietuvos
aidą“, „Ūkininko patarėją“, Amerikos lietuvių spaudą, dirbo
„Vyriausybės žinių“ redaktoriumi. Nuo 1933 m. M. Žilinskas buvo
Valstybės saugumo departamento Spaudos skyriaus viršininkas, nuo 1936
m. Ministrų kabineto kanceliarijos direktorius. Jis aktyviai dalyvavo
visuomeninėje veikloje - buvo Šaulių sąjungos narys, Vilniui vaduoti
sąjungos reikalų tvarkytojas, pasižymėjo kaip sumanus ir ryžtingas
verslininkas bei pradedantis kolekcininkas. Už savo veiklą apdovanotas Vytauto Didžiojo penktojo laipsnio ordinu ir „Nepriklausomos Lietuvos“
medaliu.
1940 m. birželio 30 d. Mykolas Žilinskas priverstas emigruoti.
Lietuvoje liko viskas: šeima, namai, giminės, darbai ir sukauptos
vertybės, jaunystės prisiminimai. Išsivežtas tik nuolat lydėsiantis
Tėvynės ilgesys. Naujasis emigrantas buvo trumpam apsistojęs
Prancūzijoje, Belgijoje, vėliau visam laikui įsikūrė Vakarų Berlyne.
Čia įsigijo nekilnojamo turto, tapo verslininku, sukaupęs pakankamai
lėšų, dar kartą ėmėsi kolekcionavimo. Pradėjęs be jokio meninio
pasirengimo, be specialių žinių, netrukus ėmė garsėti kaip aktyvus
žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis, jo pavardė randama
svariausiuose aukcionų kataloguose. Vis tik pagrindinis jo tikslas
buvo ne kaupti turtus, o panaudoti juos lietuvybei įprasminti.
„...meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti... Aš gyvenu tam, kad
parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą“. Ir
Mykolas Žilinskas tai įrodė: padovanojo Lietuvai vertingą lituanistinę
biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, visą laiką
įvairiapusiškai skatino ir rėmė išeivijos veiklą. Tačiau didžiausias
ir neįkainojamas jo indėlis - 1683 meno kūrinių kolekcija, kurią jis
padovanojo savo jaunystės miestui Kaunui ir patikėjo saugoti
Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.
Jau apie 1953 m. M. Žilinskas parašė laišką į Lietuvą, kuriame siūlė
padovanoti 30 dailės darbų ir prašė pagalbos savo seserims, ištremtoms
į Sibirą. Atsakymo tuo metu jis, žinoma, nesulaukė... Praėjo 20 metų
nuo pirmųjų kontaktų su Tarybų Lietuva ir ilgų derybų, kol 1974 m.
pirmieji kūriniai pasiekė Kauną. Nuolatinis kolekcijos gabenimo į
Lietuvą darbas prasidėjo tik 1971 metais, pas M. Žilinską ėmė lankytis
kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, Lietuvos dailės muziejaus
direktorius Pranas Gudynas, vėliau dėl darbų pergabenimo į Vakarų
Berlyną nuolat keliavo Dainius Trinkūnas ir naujasis Dailės muziejaus
direktorius Romualdas Budrys. Sparčiai turtėjant muziejaus fondams, po
kelių metų pritarta ir galerijos statybos Kaune idėjai. 1979 m. sausio
9 d. duris Donelaičio gatvėje atvėrė galerija, skirta didžiajai
dovanai. Dovana augo, o M. Žilinskas, ilgą laiką abejojęs dėl jo
kolekcijos likimo ir ar ji tikrai liks Lietuvoje, įsitikino savo darbo
prasmingumu ir toliau dovanojo naujus kūrinius. Taip Lietuvoje
atsirado G. da san Giovannio, G. Bellinio rato, J. Jordaenso, C. W. E.
Dietricho, H. Robert’o, E. Manet, Ch. F. Daubigny, N. Diaz de la Peńos
ir mažiau girdėtų autorių A. P. Immenraeto, J. M. Hambacho, L.
Gimignanio darbų. O kur dar lietuvių P. Domšaičio, P. Kalpoko, V.
Kasiulio, A. Vesčiūno paveikslai... Netrukus paaiškėjo, kad galerijoje
netilps visi kūriniai. Iškilo naujų patalpų poreikis. Taip 1989 m.
birželio 30 d., praėjus beveik 50 metų po M. Žilinsko priverstinės
emigracijos, Nepriklausomybės aikštėje atidaryta nauja galerija. Joje
ir šiandien greta M. K. Čiurlionio dailės muziejaus užsienio šalių
meno turtų eksponuojami vertingiausi M. Žilinsko kolekcijos kūriniai -
A. Dizianio, L. Cocorante’ės, B. Guidobono, D. de Haeno, J. van de
Venne’ės, C. Ketelio, D. van Babureno, Ch. B. Rode’ės, A. Pesne’o, P.
Weimaro, W. Schucho, A. Böcklino, T. Couture’o, H. O. Braseno, L.
Corintho, K. Hoferio drobės, be kurių jau sunkiai įsivaizduojamas
Lietuvoje saugomas Vakarų Europos meninio palikimo lobynas.
„Keturiasdešimt penkerius metus rinkau, supirkinėjau šitą kolekciją.
Viso mano gyvenimo prasmė dabar eina į Lietuvą. Visos mano pastangos,
visi verslai ir visas gyvenimas buvo tik tam, kad tą svarbiausią
dalyką galėčiau padaryti“.
1991 m. Mykolui Žilinskui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio
vardas. Mecenatas mirė 1992 m. vasario 9 d., palaidotas Kaune,
Petrašiūnų kapinėse.
Apie parodą
Parodą „Dovana jaunystės miestui: nauji atradimai“ sudarė
dvi didelės dalys. Pirmoji dalis supažindino žiūrovus su senosios
dailės naujausiais atradimais - daugiausia tarp italų, Nyderlandų ir
prancūzų dailės mokyklų. Pastaruosius keletą metų muziejininkai
aktyviai dirbo tiriamąjį darbą Luvro bei Orsė muziejuose, Olandijos ir
Belgijos tyrimų centruose, Lietuvos muziejininkus betarpiškai
konsultavo į Kauną atvykę italų ir vokiečių dailės specialistai. Kai
kurie darbai buvo atradimas bei džiaugsmas ne tik mums, bet ir
užsienio menotyrininkams, čia atradusiems kūrinių tų menininkų, kurių
darbų pasaulyje išlikę vienetai arba apie kuriuos manyta, jog jie
seniai pražuvo istorijos audrose. Tokiu būdu nemaža darbų dalis -
netgi vizitine šios galerijos kortele tapę ir lankytojų itin pamėgti
paveikslai - įgavo naujus „vardus ir pavardes“. Ne visi jie girdėti
eiliniam žiūrovui, tačiau jau turėdami tvirtą vietą meno istorijoje,
jie natūraliai integruojasi į kultūrinio paveldo panoramą ir yra ypač
vertingi ne vien savo meniniais parametrais, bet ir tuo, kad užpildo
baltas dėmes margaspalviame Europos dailės audinyje. Įdomiausius šios
atradimų grupės darbus galima buvo išvysti pirmose dviejose salėse ir
patiems juos patyrinėti, mat kiekvienas paveikslas turėjo išplėstinę
anotaciją, kurioje buvo galima rasti ne tik kūrinio autoriaus,
dažniausiai naujai pristatomo, biografiją ar kūrinio siužeto
paaiškinimą, bet ir palyginamosios medžiagos apie autoriaus kūrybą,
atribucijos keitimo peripetijas ar sužinoti apie paveikslo kelionę iki
M. Žilinsko kolekcijos ar muziejaus erdvės. Apčiuopta intrigos gija
parodos „tyrinėtoją“ vedė ne tik į tolimesnę salę, bet ir į nuolatinę
senosios dailės ekspoziciją II aukšte, kur įdėmesnis žiūrovas galėjo
aptikti ne vieną naują pavardę - mat visi atradimai į jubiliejinės
parodos rėmus nesutilpo...
Lankytojo dėmesiui pateikta ir scenografinė intriga - „Kolekcininko
svetainė“, atkurianti M. Žilinsko namų Berlyne aplinką. Tam tikslui
eksponuoti iš Lietuvos dailės muziejaus atgabenti mecenato svetainės
baldai bei visą sieną kaip ir autentiškame interjere dengiantys
paveikslai. Tarp jų taip pat pateiktas ne vienas „perliukas“... Toks
parodos akcentas galėjo padėti žiūrovui įsitraukti į kolekcininko namų
atmosferą ir pajusti aplinką, iš kurios atkeliavo didžiausia Lietuvai
dovanota kolekcija.
Antrojoje parodos dalyje, kurią buvo galima išvysti didžiojoje M.
Žilinsko galerijos salėje, pristatyti kitokio pobūdžio atradimai. Čia
eksponuoti mažiau matyti ar visai neregėti kolekcijos kūriniai,
kuriuos chronologiškai apibrėžia modernizmo laikotarpis nuo simbolizmo
suklestėjimo XIX a. pabaigoje iki XX a. vidurio, kai modernistinė
dailė pradėjo prarasti savo vyraujančias pozicijas. Rengiant šią
parodos dalį atsižvelgta į tai, kad didžiąją M. Žilinsko rinkinio dalį
sudaro XIX a. II p. - XX a. vokiečių dailės kūriniai, kurie ne tik
nėra pakankamai įvertinti ir ištyrinėti, bet netgi nėra deramai
pristatyti Lietuvos publikai: iki šiol neeksponuoti arba rodyti
pakankamai fragmentiškai, lankytojų sąmonėje jie dar neįgavo pelnyto
dėmesio bei konteksto. Todėl ryžtingesnio menotyrinio judesio dėka į
dienos šviesą buvo ištraukti efektingi simbolistiniai,
ekspresionistiniai ar „Naujojo daiktiškumo“ srovei priskirtini darbai
ir tam tikru būdu gretinant bei grupuojant jiems bandyta suteikti
kontekstą, kuriame galėtų išryškėti ne tik atskirų darbų vertė, bet ir
visuminis šio įdomaus meninio laikotarpio paveldas. Taigi galima
teigti, jog tai pirmą kartą kryptingai surengta Vokietijos ir Vidurio
Europos modernistinės epochos panorama iš M. Žilinsko kolekcijos - kad
ir nepasiūlydama visuotinai žinomų pavardžių, ši jubiliejinės
ekspozicijos dalis savo įsimenančiomis, jėga trykštančiomis drobėmis
demonstruoja tą naujųjų laikų dailės potencialą, kuris buvo tarsi
dirvos sluoksnis, išauginęs naujos kūrybinės mąstysenos daigus ir
garsiausių pavardžių gėles Centrinės Europos tautų mene. Drauge
akivaizdu, jog ši kolekcijos dalis vis dar nepakankamai pažįstama - ji
tebelaukia tyrinėjimų ir tinkamo įvertinimo. Tai - būsimų atradimų
laukas.
;)
;)
;)
;)
;)