„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr.
4
NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS
Širdim į
Lietuvą, šaknim į Suvalkiją
/Nauja ekspozicija Paežeriuose/
Aldona ŽEMAITYTĖ
|
Vilkaviškio krašto muziejaus darbuotojai prie oficinos (iš
kairės): A. Jakaitė, K. Inkrata, V. Petrikienė, V.
Matusevičienė, I. Pilkauskaitė, A. Žilinskas, E. Rupeikienė, D.
Rožienė, A. Mickevičienė, L. Juselienė. A. Petrausko nuotr. |
|
Magdalena Stankūnienė ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas
Adamkus M. Stankūnienei įteikiant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordiną. Nuotrauka iš Vilkaviškio muziejaus archyvo |
|
Ekspozicijos atidarymo Paežeriuose dalyviai (iš kairės) Aldona
Žemaitytė, Algirdas Butkevičius, Magdalena Stankūnienė, Jonas
Meškauskas. K. Inkratos nuotrauka |
|
Svetainės kambario interjeras su vietos meistro pagamintu bufetu
ir iš Čikagos atgabentais Stankūnų svetainės baldais. A.
Petrausko nuotr. |
|
Etnografinio kambario interjeras, audimo staklės. A. Petrausko
nuotr. |
|
Darbo kambario fragmentas (pianinas, buvęs Vilkaviškio liaudies
banko nuosavybė) ir Magdalenos bei Jono Gintauto Stankūnų
daiktai, atvežti iš Čikagos. A. Petrausko nuotr. |
Paežerių dvaro rūmus ir juose įsikūrusias kultūros
įstaigas dailininkė iš Čikagos Magdalena Stankūnienė pamatė 1994
metais, kai vykdama į Marijampolę užsuko į Vilkaviškį ir susitiko su
energinga šio regiono kraštotyros muziejaus direktore Gabriele
Karaliene.
Sužavėta direktorės energijos gaivinant krašto istoriją, M.
Stankūnienė nutarė prisidėti prie to kilnaus darbo ir praturtinti
muziejų eksponatais iš savo namų Čikagoje bei savo kūriniais. Taip
prasidėjo daugiau kaip dešimtį metų trunkanti Magdalenos Stankūnienės
draugystė su Vilkaviškio krašto muziejininkais. Štai ką pati
dailininkė sako apie tą draugystę: „Atidaviau viską, ką brangiausio
buvau sukaupusi iš kelionių, namų reikmenų, iš vyro dovanų.
Padovanojau ir tetelių siuvinėtas staltieses. Net ir šeimos nuotraukų
nepagailėjau muziejui atiduoti. Tegu žino mano kraštiečiai, kad jų ir
savo gimtinės nepamiršau.“
Matydama, kaip vargsta ankštose ir apleistose parapijos namų patalpose
muziejininkai, M. Stankūnienė dosniai juos parėmė. Iškrausčius iš
dvaro oficinos pastato gyventojus ir suremontavus buvusius butus,
praėjusiais metais čia buvo įrengti jaukūs darbo kabinetai, saugyklos,
pirmasis aukštas skirtas M. Stankūnienės memorialinei ekspozicijai,
praturtintai Vilkaviškio krašto etnografiniais daiktais.
Magdalena Birutė Stankūnaitė gimė 1925 m. sausio 5 d. Oželių
vienkiemyje, Šunskų parapijoje, Vilkaviškio apskrityje. Taigi neseniai
ji atšventė savo garbingą jubiliejų, kurį turėjo prisiminti visi
Lietuvos muziejininkai, nes dažname iš jų yra Magdalenos
Stankūnaitės-Stankūnienės dovanotų darbų. Tai grafikos kūrinių
atspaudai, tapybos drobės ir jų reprodukcijos, batikos ciklai.
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai - darbštūs ir dosnūs, mėgstantys
tvarką ir grožį. Magdutė be rūpesčių augo tarp seserų ir brolio,
apsupta artimųjų meilės ir dėmesio. Baigusi Vladiškių pradinę mokyklą,
mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. Antrojo
pasaulinio karo pabaigoje, su vyru ir mažu sūneliu pasitraukė į
Vokietiją nuo besiartinančios antrosios sovietų okupacijos.
Vokietijoje dalyvavo lietuvių pabėgėlių kultūriniame gyvenime, mokėsi
drabužių siuvimo ir modeliavimo. Įgytos žinios jai pravertė 1947 m.
persikėlus į Angliją, kurioje dar tobulinosi ir 1955-1960 m. dirbo
drabužių konsultante prestižinėse P. Robinson kompanijos parduotuvėse
Londone. Anglijoje B. Stankūnaitė gyvendama dalyvavo lietuvių
meniniuose sambūriuose, mokėsi meno akademijoje Londone.
1960 m. ji apsigyveno Čikagoje (JAV). Ištekėjusi už Jono Gintauto
Stankūno, dirbo drabužių pritaikymo konsultante Marshall Field
kompanijos parduotuvėje ir mokėsi Čikagos meno institute. Vėliau
dailės studijas gilino žymaus lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus
studijoje (1966-1967), trejus metus studijavo dailę dailiųjų menų
akademijoje Čikagoje. Pirmoji jos personalinė tapybos, grafikos ir
mozaikos paroda buvo surengta 1968 m. birželio mėn. Balzeko lietuvių
kultūros muziejuje. Be Čikagos, per pora dešimtmečių jos personalinių
parodų surengta Los Andžele, Ročesteryje, Klivlende, Lemonte (JAV),
Melburne, Sidnėjuje (Australija), Miunchene (Vokietija). Dalyvavo ir
daugelyje grupinių parodų JAV, Brazilijoje ir Kanadoje.
Pirmoji paroda Lietuvoje įvyko 1980 m. sausio-vasario mėnesiais
Lietuvos dailės muziejuje. 1987 m. paroda buvo surengta Klaipėdos
paveikslų galerijoje, 1988 m. - Panevėžyje ir Šiauliuose, 1990 m. -
Marijampolėje ir Vilniuje, 1991 m. - Vilkaviškio centrinėje
bibliotekoje, 1994 m. - Kudirkos Naumiestyje, 1995 m. didelė paroda
surengta Kauno paveikslų galerijoje.
Ekspozicija Paežerių dvaro rūmuose, t.y. Vilkaviškio krašto muziejuje,
prasideda šeimynstubėje (bendrine kalba sakant - šeimyninėje).
Muziejininkai nori parodyti, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą
nepriklausomos Lietuvos pasiturinčio suvalkiečio ūkininko sodyboje
atrodė bendrasis kambarys, kai kada atstodavęs ir virtuvę. Čia
susirinkdavo visa šeimyna - šeimininkai ir samdiniai. Čia jie
valgydavo, ilsėdavosi po darbo dienos laukuose, vakarais čia ir
dirbdavo įvairius darbus. Gana daug vietos čia užimdavo audimo
staklės, kambario kampe stovėdavo kuparai ar skrynios su audinių
rietimais, verpimo rateliai. Tuos daiktus matome ir Vilkaviškio krašto
muziejaus šeimynstubėje. Jie suvežti iš aplinkinių kaimų ar apylinkių.
Dalį patalpos užima tradicinės audimo staklės, kurias sumeistravo
Juozas Bakelis iš Varakiškės kaimo. Pasienyje stovi jaunamartės
kuparas, pridėtas lovatiesių, kurios per etnografines ekspedicijas
buvo surinktos iš šio krašto audėjų. Verpimo ratelis, ant grindų
margaspalviai austi skuduriniai takai - pažinties su audimo darbais
tąsa. Čia labai pritinka ir du ant sienos kabantys M.Stankūnienės
ankstyvojo kūrybos laikotarpio spalvotos grafikos darbai. Tai „Sausis“
(1968), kur vaizduojamas audimas, ir „Spalis“ (1969), pasakojantis
apie linų mynimą. Užstalėje matome šeimynstubėje retai sutinkamą baldą
- medinę kanapą (kietą suolą su atramomis), kuri buvo atvežta iš
Alksnėnų bažnyčiai priklausančios Mažučių koplyčios.
Prie durų kabo rankšluostinė, daryta 1896 metais, o prie galinės
sienos matome seną indaują (jai daugiau kaip 200 metų), sukaltą dar
medinėmis vinimis. Šioje patalpoje eksponuojama šaukštdėtė, kurios
garbingas eksponatas yra tošinukė, atkeliavusi iš kitų Paežerių -
Vinco Kudirkos tėviškės. Ją perdavė Kudirkos klėtelės „sargas“,
mokytojas Stasys Ankevičius, tą tošinę parsivežęs iš Sibiro. O buvo
taip: 1941 m. birželio 15 d. į vieną tremiamųjų į Sibirą vagoną drauge
su S. Ankevičiumi pateko ir Stankūnų šeima. Tėvas Jonas Stankūnas
bėgantis nuo tremties buvo nušautas, o motina su vaikais per stebuklą
liko neišvežtos. Taigi ši patalpa yra tarsi įžanga į memorialinius M.
Stankūnienės ekspozicijos kambarius.
Antroji patalpa - siauras prieškambaris, kuriame stovi sena kraitinė
drabužių spinta, pagaminta vietos baldžiaus apie 1910 metus. Pro
atvertas spintos duris galima gėrėtis įvairiomis progomis
M.Stankūnienei dovanotomis juostomis, kai ji atvykdavo į Tėvynę.
Daugiausia tai vardinės juostos; gražiausias iš jų išaudė garsioji
juostų audėja Palmira Damijonaitienė.
Ypač vertinga greta spintos, ant sienos, po stiklu kabanti, pačios
Magdalenos gražiai įrėminta, puikiai išsilaikiusi tautinė juosta,
kuriai jau du šimtai metų. Greta jos kabo originalus to paties
laikotarpio pinikas, rištas rankomis. Šioje patalpoje dar stovi
mogliai (išdžiovintų skalbinių lyginimo prietaisas), priklausę
Steponavičių šeimai, gyvenusiai Sūdavos kaime, kabo to paties kaimo
gyventojos Zosės Vaišnorienės dovanotas laikrodis. O Magdalenai
atstovauja ne tik jos grafikos kūrinys „Rugpjūtis“, bet ir žinomo
išeivijos fotomenininko Algimanto Kezio Čikagoje išleistas atvirukų
rinkinys iš M. Stankūnienės tapybos darbų ciklo „Metų laikai“.
Rinkinys pačios Magdalenos rūpesčiu gražiai įrėmintas.
Trečias ekspozicijos kambarys sąlygiškai pavadintas kabinetu arba
darbo kambariu, nes čia stovi rašomasis stalas, buvęs Vilkaviškio
liaudies banko nuosavybė, sofa, komoda. Eksponatų išdėstymo principas
- prieškario Lietuvos pirmosios pusės baldų stilistika. Sofa priklausė
rašytojui Antanui Kriščiukaičiui-Aišbei. Ji kartu su XIX a. pabaigos
rašomuoju stalu buvo atgabenta iš Vinco Kudirkos gimtinės, nes šiedu
daiktai šviesios atminties mokytojo Stasio Ankevičiaus pastangomis
buvo saugomi vadinamojoje Kudirkos klėtelėje.
Kabineto baldams daug jaukumo suteikia Magdalenos ir Jono Gintauto
Stankūnų daiktai, atsiųsti iš Čikagos. Ant rašomojo stalo stovi
stalinė lempa, o greta jos - Magdalenos tėčio Jono Stankūno portretinė
nuotrauka iš tų laikų, kai jis tarnavo caro gvardijos pulke Sankt
Peterburge. Virš šio kario nuotraukos kabo Magdalenos vyro Jono
Gintauto portretas, dailininko Broniaus Marijošiaus 1957 m. tapytas
aliejumi.
Ant sienų kabinete kabo daug suvenyrinių daiktų - dovanotų giminių,
draugų, o ir pačių Stankūnų parsivežtų iš kelionių po pasaulį. Ant
komodos, kuri per etnografinę ekspediciją rasta Degučių kaime, stovi
Magdalenos brolio Jono Vytauto ir jo gražuolės žmonos Gražinos
Laučiūtės vestuvinė nuotrauka. Jonas Vytautas Stankūnas, apsilankęs
sovietmečiu nuniokotoje savo tėviškėje Oželiuose, pasiryžo atstatyti
tėviškės sodybą, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai būtų
lyg paminklas Stankūnų protėvių ir tėvų giminei, XX a. patyrusiai
sunkių sukrėtimų.
Nuo 1996 m. Magdalena B. Stankūnienė į Paežerių muziejų kasmet siunčia
knygų, nuotraukų, laiškų paveikslų, baldų, įvairių suvenyrų iš savo
čikagiškių namų. Taip savo archyvu ji kasmet grįžta į savo tėvynę, į
tėviškės apylinkes, kurios dailininkei, mačiusiai pasaulio gražiausius
miestus, kalnus ir jūras, išliko brangiausias kampelis Žemėje.
Kambarį, kuriame eksponuojami Stankūnų šeimos baldai ir kiti daiktai,
dera vadinti valgomuoju, arba svetaine. Solidus valgomojo stalas su
šešiomis kėdėmis atgabentas iš Stankūnų svetainės Čikagoje. Panašus
stalas ant vienakojės atramos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir
okupacijas stovėjo senųjų Stankūnų valgomajame Oželių kaime. Tokius
baldus anuo metu mėgo pasiturintys prieškario Suvalkijos ūkininkai.
Galinę kambario sieną užima baldžiaus iš Gižų Rūdos kaimo darytas
stilingas dviejų dalių bufetas, gausiai ornamentuotas augaliniais
motyvais. Tai XIX a. pabaigoje paplitusių baldų tipiškas pavyzdys,
kaip ir indauja, kurioje dabar švyti mėlynos Venecijos stiklo taurės.
Šalia bufeto stovi Jokūbo Dagio (Torontas) sukurta apibendrintų formų
raudonmedžio skulptūrėlė „Mergaitė su katėmis“. Šiame kambaryje matome
„lietuvaitę“ (manekenas) tautiniais drabužiais. Taip eksponuojamas
tautinis kostiumas, kurio autorė - garsioji tekstilininkė Anastazija
Tamošaitienė. 1940 m. šį kostiumą Magdalena nupirko savo seseriai
Salomėjai kaip dovaną, vėliau jos abi jį dėvėjo jau pasitraukusios į
Vokietiją.
Šios patalpos ekspoziciją praturtina M. Stankūnienės didelis tapybos
darbas „Karo audrose“ (1971) - ekspresyvi raudonų, geltonų ir žalių
tonų drobė, vaizduojanti kraupios karo pašvaistės nušviestas, rankomis
susikibusias tris seseris. Ji simbolizuoja trijų seserų Stankūnaičių -
Sofijos, Salomėjos ir Magdalenos - atsisveikinimą su Tėvyne.
Paskutinė ekspozicijos patalpa yra vadinama Šeimos kambariu, nes jame
arčiausiai prisiliečiama prie visos Stankūnų šeimos istorijos. Šeimos
kambario stenduose yra išdėstyta daug gražių kosmetinių dalykėlių,
žiburiuojančių ant slidaus stiklo paviršių, Chochlomos rusų meistrų
ryškiaspalvėmis gėlėmis ištapytų vazų ir vazelių. Kitose
spintose-stenduose matome kolekciją stilingų Amerikos lėlių, aprengtų
garsių dizainerių kurtais drabužėliais. Labiausiai čia jaudina
lankytoją Magdalenos mamos Konstancijos Stankūnienės
daiktai-relikvijos, parsivežti iš Sibiro, po to patekę pas dukterį į
Čikagą, o Atgimimo metais vėl sugrįžę į Tėvynę, į Vilkaviškio krašto
muziejų.
Kukliame stende pagarbiai padėti duonos trupinėliai, - duonos, kurią
iš Lietuvos į Sibiro tremtį vežėsi Konstancija Stankūnienė iš Oželių
kaimo. Po dešimties metų klajonių Sibiro lageriuose (1945-1955) duonos
trupiniai grįžo į Lietuvą, kad vėliau atsidurtų elegantiškame
Magdalenos salone Čikagoje, kur buvo paversti menine kompozicija.
Greta - mažytis rožinis, kurį Konstancija Stankūnienė nusilipdė iš
duonos. Šalia - Astrachanės kalėjime Konstancijos Stankūnienės
pasidaryta šiaudeliais puošta dėžutė su slaptu stalčiuku, kad
prižiūrėtojai nesurastų čia slepiamų jos laiškų, gautų iš Lietuvos, ir
Pečioros lageryje pasisiūta piniginė-klounas, kurioje Konstancija
Stankūnienė įsisiuvo slaptą kišenę.
O pasieniais sustatytose spintose-stenduose daugybė asmeninių
Magdalenos daiktų ir suvenyrinių dovanų. Kampe stovi dar viena
„Lietuvaitė“, aprengta Magdalenos Stankūnienės vestuviniais
drabužiais, kuriuos ji atgavo iš Balzeko muziejaus Čikagoje. Šis
tautinis kostiumas austas irgi A. Tamošaitienės.
Muziejaus rinkiniuose saugoma 5465 M. Stankūnienės palikimo vienetai,
daugiau kaip 200 jos meno kūrinių, bibliotekoje - 38 jos dovanoti
leidiniai, Jono Gintauto Stankūno dokumentai, sesers Salomėjos
audiniai ir tautinės juostos, sesers Sofijos keramika. Ateityje
Vilkaviškio muziejininkai čia galėtų surasti atskirą patalpą, kur būtų
eksponuojami rinktiniai M. Stankūnienės meno kūriniai: grafika,
tekstilė, aliejinė tapyba, batika, kiti autorine technika atlikti
darbai. Be to, lankytojas pasigenda prie eksponatų bent trumpų
anotacijų, jau nekalbant, kad būtinas ekspozicijos atributas - prie
eksponato turi būti pritvirtinta jo metrika. Šios smulkmenos yra
lengvai pataisomos, reikia tik geros valios ir noro.
Ekspoziciją rengė muziejaus fondų vyr. saugotoja Irena Pilkauskaitė,
muziejininkė Aušra Mickevičienė, muziejaus dailininkė Vida
Matusevičienė.
|