Konferencija, skirta Upytės žemės jubiliejui
Jūratė GAIDELIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejus
|
Lietuvos
istorijos instituto mokslininkai E. Rimša ir A Girininkas
konferencijoje |
|
Konferencijos
pranešėjai su Lietuvos istorijos instituto direktoriaus
pavaduotoju R. Mikniu ir Panevėžio kraštotyros muziejaus
direktorium A. Asrtramsku prie buvusio Upytės pavieto žemės ir
pilių teismų archyvo pastato (pastatytas 1614 m.).
G. Lukoševičiaus nuotraukos |
2004 m. vasarą įvairiais renginiais buvo pažymėta
Upytės žemės 750 metų sukaktis.
Upytės žemė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1254
metais, kai vyko žemių padalijimas tarp Rygos vyskupo Alberto ir
Livonijos ordino magistro. Upytės žemė užėmė svarbią vietą lietuvių
žemių konfederacijoje. Kadangi ribojosi su Livonijos ordino
teritorija, todėl Upytės žemės gyventojams XIV a. teko atlaikyti
dažnus vokiečių riterių puldinėjimus. Pasak akademiko E. Gudavičiaus,
XIII-XIV a. Upytės žemės pietinė dalis apėmė šiaurinę dabartinio
Kėdainių rajono dalį, šiaurėje nesiekė Pasvalio, o rytuose driekėsi
maždaug iki dabartinio Rokiškio rajono. Vėliau Upytės žemės šiaurinė
riba keitėsi - ji pasistūmėjo į šiaurę. XVI a. viduryje Upytės
pavietui priklausė dabartiniai Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonai bei
dalis Kėdainių, Kupiškio ir Pakruojo rajonų. Šis teritorinis vienetas
keletą šimtmečių išlaikė gana stabilią teritoriją. Įdomu tai, kad
dabartinės Panevėžio apskrities ribos pietuose, vakaruose ir šiaurėje
beveik sutampa su XVI a. Upytės pavieto ribomis.
Minint garbingą Upytės žemės jubiliejų, Panevėžyje bei Upytėje buvo
įgyvendinami menininkų projektai, koncertai, parodos, sutvarkytas
Upytės piliakalnis. Baigiamuoju jubiliejaus akcentu tapo rugsėjo 14
dieną Panevėžyje surengta istorinė konferencija „Iš Panevėžio
praeities: Upytės žemei 750 metų“. Ją organizavo Panevėžio kraštotyros
muziejus su Lietuvos istorijos institutu. Buvo perskaityti 9
pranešimai, iš kurių 7 parengė Istorijos instituto mokslininkai, 2 -
Panevėžio istorikai. Konferencijos tikslas - naujai pažvelgti į viso
regiono, vadinto Upytės žeme/valsčiumi/pavietu/apskritimi, praeitį,
pateikti naujų istorinių tyrimų bei interpretacijų. Pranešimų
chronologinio diapazono būta išties plataus - nuo priešistorės iki
tarpukario laikotarpio.
Algirdas Girininkas („Upytės žemės priešistorė“) apžvelgė žymiausius
Upytės žemės archeologinius paminklus bei radinius, aptarė nuo
mezolito iki geležies amžiaus čia gyvenusių bendruomenių priklausymą
tam tikroms ūkinėms bei kultūrinėms grupėms, gyventojų verslus,
laidojimo papročius, etnokultūrinių sričių formavimąsi. Gintautas
Zabiela („Upytės žemė II tūkstantmečio pirmojoje pusėje“) pateikė
įdomių argumentų, kad iki šiol Upytės žemės pirminiu centru laikytas
Upytės (Tarnagalos) piliakalnis savo išorine išvaizda labiau primena
Naujųjų laikų dvarvietę, nei kovų su Ordinu laikų piliavietę, ir žemės
centrą tapatino su stipriai įtvirtintu Bakainių piliakalniu. Darius
Baronas („Aukštaitija kovų su Livonijos ordinu metu XIII-XIV a.“)
apibūdino Aukštaitijos - Užnerio Lietuvos - gyvenimą karo ir taikos
metu (XIII-XIV a.), analizavo aukštaičių krašte tuomet vykusius
pokyčius, tipiškus grobiamuosius vokiečių žygius, aptarė Užnerio
Lietuvos „satrapų“ santykius su Trakų ir Vilniaus kunigaikščiais.
Zigmantas Kiaupa („Upytės miestietiškųjų gyvenviečių tinklo
formavimasis XV a. - XVI a. pirmojoje pusėje“) pateikė duomenų, apie
istoriniuose šaltiniuose iki 1569 metų užfiksuotus Upytės
žemės/valsčiaus/pavieto miestelius ar miestietiškas gyvenvietes, kokių
faktų paminėjimas leidžia atpažinti miestietiškąją gyvenvietę, aptarė
miestelių kūrimosi intensyvumą, jų teritorinį išsidėstymą. Darius
Vilimas („Upytės pavieto žemės teismo elitas ir žemės teismo
kasdienybė 1565-1588 m.“) apžvelgė Upytės pavieto žemės teismo
funkcijas, teismo pareigūnus ir jų darbo panoramą, analizavo 1569-1588
m. laikotarpio išlikusių Upytės žemės teismo knygų įrašus. Edmundas
Rimša („Upytės pavieto institucijų antspaudai 1565-1795 m.“)
pateikdamas įdomių iliustracijų supažindino su Upytės žemės ir pilies
teismų bei pareigūnų antspaudais, antspaudų elementais, formomis, jų
panaudojimo sfera bei antspaudų kaitą. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
(„Tarp tradicijų ir novacijų: Upytės pavieto bajorija XVIII a.
pabaigoje“) nagrinėjo Upytės pavieto bajorijos požiūrį į svarbiausius
XVIII a. pabaigos valstybės gyvenimo įvykius, Upytės pavieto politinį
elitą, pavieto bajorijos politines nuostatas. Donatas Pilkauskas
(„Panevėžio apskritis 1918-1940 metais“) aptarė Panevėžio apskrities
kūrimąsi po Pirmojo pasaulinio karo, apskrities ribas bei valsčių
funkcijas, savivaldos plėtrą ir vėlesnį jos teisių apribojimą,
apskrities viršininko galių išaugimą, poslinkius apskrities ūkyje,
kultūros bei švietimo srityse. Juozas Brazauskas („Iš Panevėžio
apskrities švietimo praeities pirmosios nepriklausomybės metais“)
supažindino su lietuviškos pedagoginės minties raida tarpukario
Panevėžyje - žymiausiais pedagogais, jų mokymo bei ugdymo idėjomis.
Konferencijos metu buvo surengta ekskursija į buvusį Upytės pavieto
žemės ir pilies teismų archyvą - seniausią archyvo pastatą Lietuvoje.
Čia atidaryta Juliaus Vaupšo fotografijų paroda „Upytė, 2004-ųjų
vasara“.
Svariausiai Upytės žemės jubiliejų įprasmino konferencijos pranešimų
rinkinys „Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų“. Jis 300
egzempliorių tiražu buvo išleistas prieš konferenciją ir sulaukė
nemenko susidomėjimo.