Lietuvos muziejų interneto elektroninių leidinių raida 1998–2005 m.

ir prognozės ateičiai

 

Danutė Mukienė

ĮŽANGA

 

SEMINARO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
1. Apžvelgti Lietuvos muziejų sukauptą patirtį elektroninės leidybos srityje;

2. Išsanalizuoti tai, kas Lietuvos muziejų el. leidybos srityje padaryta gerai ir kokias klaidas čia dažniausiai darome;

3. Apžvelgti užsienio šalių muziejų sukauptą patirtį el. leidybos srityje;

4. Išsiaiškinti, kaip šiais, naujausių informacinių technologijų laikais, naudodamiesi interneto mums teikiamomis galimybėmis, turime dirbti, kad tinkamai reprezentuotume savo muziejus internete, muziejuose sukauptas istorijos ir kultūros, meno vertybes padarytume žinomas, prieinamas visuomenei;

5. Paskatinti muziejų darbuotojus daugiau dėmesio skirti muziejų veiklos pristatymui internete;

6. Pakelti muziejų vadovų ir darbuotojų, atsakingų už ryšius su visuomene, kvalifikaciją elektroninės leidybos srityje;

7. Aptarti tolimesnes Lietuvos muziejų elektroninės leidybos perspektyvas.

 

MUZIEJŲ MISIJA
1. Kaupti, saugoti istorijos ir kultūros, meno vertybes, populiarinti, padaryti jas visuomenei labiau prieinamas.
 
KAM TARNAUJA (TURI TARNAUTI) MUZIEJŲ INTERNETO LEIDINIAI?
 

Visiems interneto vartotojams ir potencialiems muziejaus lankytojams:

a)      vieni iš jų (turistai, nuolatiniai muziejų lankytojai informacijos internete apie muziejų, čia rengiamas parodas, ekspozicijas ieško tam, kad lengviau rastų kelią į muziejų ir jį dominančią parodą, ekspoziciją). Tarp tų žmonių, kurie lankosi muziejų svetainėse internete, jų, kaip rodo praktika, yra mažuma;

b)      kitą muziejų el. leidinių lankytojų grupę (ji didžiausia), sudaro:

1. Žmonės, kurie nelanko muziejų ar, norėdami operatyviai gauti kokią nors juos dominančią informaciją, nemano, kad būtinai turi aplankyti muziejų (dažniausiai tai jauni, labai veiklūs, naujausių informacijų technologijų galimybėmis dažniausiai besinaudojantys žmonės);

2. Žmonės, kurie neturi galimybių lankytis muziejuose ar konkrečiose parodose;

3. Žmonės, kurie neturi finansinių galimybių lankyti muziejų.

VALSTYBĖ, SKYRUSI MUZIEJAMS MISIJĄ POPULIARINTI MUZIEJUOSE SUKAUPTAS VERTYBES, ŠIAIS, NAUJŲ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ LAIKAIS, MUZIEJUS KARTU IR ĮPAREIGOJA DIRBTI SU VISOMIS GYVENTOJŲ GRUPĖMIS – ir tais, kurie lanko mūsų muziejus, ir tie, kurie galbūt per visą savo gyvenimą nė karto jame neapsilankys.
 

LIETUVOS MUZIEJŲ ELEKTRONINĖS LEIDYBOS RAIDA

 

I etapas

Lietuvos muziejų elektroninės leidybos pradžia reikėtų laikyti 1995–1997 metus, kai Lietuvoje elektroninės leidybos srityje pradedančios specializuotis privačios įmonės ieškojo patrauklios informacijos šaltinių ir tiekėjų. Vieni iš jų buvo muziejai.
Šiame etape minėtos verslo firmos savo reprezentacinėse interneto svetainėse dažniausiai nemokamai sukurdavo atskirus puslapius, skirtus muziejams, panaudodamos muziejų pateiktą tekstinę ir kartais iliustracinę medžiagą. Verslo firmai tai buvo jos darbo reklama. Muziejams – pirmoji galimybė apie save pranešti interneto vartotojams, pareklamuoti savo muziejus. Taigi iš tokio bendradarbiavimo laimėjo abi pusės. Nebuvo nei išlošusių, nei pralošusių. Šis muziejų elektroninės leidybos etapas buvo gana trumpas, anais metais sukurtų puslapių internete šiandien faktiškai jau nebeįmanoma aptikti.

 

II ETAPAS

1996–1998 m. Lietuvoje buvo pradėtos kurti pirmosios savarankiškos Lietuvos muziejų svetainės internete. Vieni pirmųjų tokias svetaines pradėjo kurti: Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus.

 

III ETAPAS

1998 m. muziejai gavo gana didelį impulsą elektroninės leidybos srityje – kad ir nelabai oficialiai, bet buvo paskelbtas Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtualios parodos http://ALKA.mch.mii.lt leidinių lietuvių ir anglų kalbomis konkursas, kuriame dalyvavo keletas Lietuvos muziejų.

1. Įsijungus į šią programą, buvo sukurti arba pradėti kurti šie leidiniai:

1.1. M. K. Čiurlionis. Žvalgykis nuo aukštų bokštų“ (kūtė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, svetainė buvo labai gražiai pradėta kurti, išsiskyrė jos profesionalus dizainas, tačiau vėliau leidinys apleistas, o prieš kurį laiką ir visai dingo iš interneto). Šis muziejus taip pat tuo metu kūrė ir svetainę „Art Deco Lietuva“, tačiau jos likimas toks pat, kaip ir pirmojo leidinio – apie buvusius planus sukurti tokį leidinį informuoja tik „Alkos“,   portalinio leidinio fojė pateikta informacija ir tų projektų pristatymai.

1.2.  „Vilniaus meno mokykla“ (leidinį kūrė LDM Rinkinių apskaitos ir saugojimo padalinys. Negavus iš minėtos programos viso žadėto finansavimo, leidinys nebuvo užbaigtas, o nuo 2005 m. pradžios ir visai nebefunkcionuoja internete).

1.3. „Lietuvos sportas“ (Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinio – Sporto muziejaus – el. leidinys, pradėtas kurti, ir, negavus žadėto finansavimo, apleistas iki šiol)

1.4. „Alkos“,   portalo bazėje buvo pradėtos kurti ir Lietuvos buities muziejaus, Etnokosmologijos muziejaus reprezentacinės svetainės. Šiuo metu jų „Alkoje“,  jau ir pėdsakų nelikę.

1.5. „Alkos“,  portalo bazėje gimė ir tuo metu „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcijos iniciatyva pradėtas kurti pirmasis rimtesnis muziejų portalas – „Žemaitijos muziejų, parkų kelias“, kuris 2004 m. pertvarkytas į Žemaičių dailės muziejaus, kurio bazėje jau daugelį metų planuojama įkurti Žemaitijos regiono kultūros-informacijos ir turizmo centrą, informacinį leidinį internete www.oginski.lt ir nuolat atnaujinamas veikia iki šiol.

IšvadOS:
1. „Alka“, kad ir plačiai išreklamuotas, tačiau dėl sustabdyto finansavimo neužbaigtas elektroninės leidybos projektas. Jame dalyvavę muziejai, kaip ir daugelis kitų, konkurso būdu dalinį finansavimą laimėjusių įstaigų, organizacijų patyrė, kad valdžios pažadai, ypač, kai Lietuvoje taip dažnai ta valdžia keičiasi, mažai ką reiškia. Akivaizdu ir tai, kad faktas, jog laimėjai konkursą ir gavai žinią, kad projektas bus dalinai finansuojamas, dar nerodo, kad gali „išskleisti sparnus“. Dirbti reikia atsargiai, užsimoti ne per plačiai, kad vieną dieną netektų likti skolingam tiems, kas dirbo, padėjo įgyvendinti projektą, kad nereikėtų darbą užmesti jo neužbaigus.
2. „Alkos“ projektas parodė ir tai, kad visuomeninės, valstybinės kultūros-švietimo įstaigos tuo metu dar nebuvo pasirengusios savarankiškai, iš savo vidinių resursų kurti didelės apimties Lietuvos kultūrą, švietimą pristatančius leidinius (tam neturėjo nei finansinių, nei intelektualinių resursų), todėl, netekus finansavimo, el. leidinių kūrimas dažniausiai buvo nutrauktas, nes neturėta lėšų apmokėti samdomiems jo kūrėjams už darbus (minėtus el. leidinius, tiek dizainą, tiek ir jų turinį dažniausiai kurdavo kitos įstaigos, o ne tos, kurios buvo parengusios projektus ir gavusios dalinį finansavimą).
 

IV ETAPAS
Ketvirtas muziejų el. leidinių raidos etapas susijęs su Atviros Lietuvos fondo organizuota akcija, kuria buvo siekiama duoti naują impulsą Lietuvos muziejų elektroninei leidybai. Pirmiausia ALF 1999 m. paskelbė Lietuvos muziejų portalo internete leidybos konkursą. Pradėjus rengti jam paraiškas, paaiškėjo, kad nebus ką dėti į šį portalą – tuo metu Lietuvoje veikė vos keli savarankiški Lietuvos muziejų elektroniniai leidiniai.
Konkursą laimėjo Lietuvos dailės muziejus, kuris pateikė tuo metu net ir stambioms verslo firmoms sunkiai įgyvendinamą projektą: sukurti dvikalbį (lietuvių ir anglų kalbomis) Lietuvos muziejų portalą, kuriame visiems svarbiausiems Lietuvos muziejams (nacionaliniams, respublikiniams, savivaldybių, žinybiniams) būtų sukurti atskiri puslapiai, juose paskelbta nuolat atnaujinama svarbiausia informacija apie tuos muziejus. Papildomai buvo numatyta sukurti nuorodų į jau egzistuojančius Lietuvos muziejų elektroninius leidinius puslapius ir kt.
Projektą turėjo kažkas tai parengti. LDM tuo metu ruošėsi ilgalaikei Lietuvos tūkstantmečio programos parodai „Krikščionybė Lietuvos mene“. Viena iš jos reklamos formų buvo numatyta informacija internete. Tuo metu LDM oficialaus savo muziejaus leidinio internete neturėjo, todėl buvo pradėtas formuoti LDM Skaitmeninių leidinių sektorius Vilniuje (1999 m. II pusmetis), kuris turėjo užsiimti ir minėtos parodos reklama internete. Nuo 2000-ųjų metų vasaros, suvienijus LDM, Matematikos ir informatikos instituto UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ bei Žemaičių kultūros fondo ir Žemaičių kultūros draugijos redakcijos jėgas, šį sektorių pradėta pertvarkyti į LDM Skaitmeninių leidinių centrą, kuris veikia ir šiuo metu.
Būtent šis sektorius, bendradarbiaudamas su Matematikos informatikos institutu, ir parengė minėtą Lietuvos muziejų portalo projektą ir konkursą laimėjo.
Pradėjus įgyvendinti šį projektą, Atviros Lietuvos fondas, bendradarbiaudamas su projekto kūrėjais, paskelbė ir Lietuvos muziejų elektroninių svetainių sukūrimo projektų konkursą. Keliolikos muziejų projektai buvo pripažinti vertais dėmesio ir gavo nuo 4 iki 20 tūkst. Lt finansinę paramą iš ALF. Kaip bebūtų gaila, tačiau tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė rimtesnė finansinė injekcija plėtojant Lietuvos muziejų elektroninius interneto leidinius.

Džiugu, kad daugelis elektroninių leidinių, gavusių pirmąją rimtesnę paramą elektroninės leidybos plėtojimui, gyvuoja iki šiol (Lietuvos dailės muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos, Nalšios, Molėtų krašto, Žemaičių „Alkos“ muziejų ir keletas kitų), tačiau gana nemažai iš ALF gautų lėšų tuo metu buvo panaudota neapgalvotai – juos tiesiog prarijo verslo firmos. Kadangi iš klaidų reikia mokytis tam, kad jų nekartotume, prisiminkime, kas tuo metu įvyko:

Skaudus etapas daugelio kelių Lietuvos muziejų veiklos praktikoje buvo jų neapgalvota „sąjunga“ su kai kuriomis verslo įstaigomis. Manyčiau, kad tai įvyko dėl to, kad elektroninės leidybos srityje dirbančios verslo įstaigos, sudarydamos sutartis su muziejų darbuotojais, daug ko jiems nepasakė, o muziejai apsigavo dėl to, kad neturėjo praktikos el. leidybos srityje ir bendraudamos su verslo įstaigomis.

Tos skaudžio patirties esmė ta:

Muziejų darbuotojai parengę savo muziejų interneto svetainių sukūrimo projektus, dalyvavę konkurse, ir gavę lėšų daliniam projekto finansavimui, užsakė darbus (sukurti savo muziejų svetaines) save gerai pateikti sugebančioms firmoms, pasirūpino informacijos, skirtos šioms svetainėms surinkimu, parengimu ir pateikimu, o po to, kai jų užsakytas leidinys pradėdavo funkcionuoti internete, pamatydavo, kad ta svetainė – tik dalis tos firmos, su kuria muziejus buvo sudaręs sutartį, informacinio leidinio internete. Kurį laiką tie puslapiai, skirti muziejams, tose verslininkų svetainėse dar funkcionuodavo, bet po metų-kitų, pasikeitus verslo firmos veiklos pobūdžiui, keičiant firmos įvaizdį, taip pat ir leidinių dizainą, tų muziejams skirtų puslapių minėtose verslo svetainėse dažniausiai tiesiog nelikdavo. Taigi muziejai elektroninei leidybai skyrę nemažus pinigus, dar daugiau savo intelektualinio darbo, greitai neteko visko, ką buvo dalinai patys ir už konkurso metu gautus pinigus patys susikūrę.

Keliems kitiems muziejams pasisekė labiau: jiems buvo sukurtos atskiros, savarankiškai funkcionuojančios svetainės, jos patalpintos į serverius, pateiktos internete, tačiau čia ir vėl... stop. Nori toliau plėtoti svetainę, mokėk už kiekvieną naujai sukurtą ar pakoreguotą puslapį solidžius pinigus, o jei jų neturi, ką gi... Internete atsiras dar vienu negyvu, elektroniniu leidiniu daugiau.
Keletas iš tokių leidinių neatsigavo iki šiol...
 

Kokią išeitį rado kiti muziejai?
Vieniems pasisekė su savo partneriais. Šie partneriai, muziejams sukūrę (padėję sukurti) leidinius, tapo savotiškais nuolatiniais muziejų rėmėjais ir jų svetainėse informaciją nemokamai ar gaudami dalinį apmokėjimą už atliekamą darbą, atnaujina iki šiol.
Tačiau, kaip parodė praktika, labiausiai laimėjo tie muziejai, kurie, bendradarbiaudami su institucijomis, turinčiomis didesnę praktiką el. leidinių kūrimo ir atnaujinimo srityse, patys pasirengė specialistus, galinčius toliau administruoti tuos elektroninius leidinius, ir susikūrė materialinę bazę, reikalingą tokių elektroninių leidinių kūrimui pačiame muziejuje. Vienas iš tokių nedaugelio muziejų yra Lietuvos dailės muziejus. Prie jo sukauptos praktikos norėtųsi sustoti kiek ilgiau:

Lietuvos dailės muziejaus darbo praktika, sukaupta

pirmaisiais elektroninės leidybos metais

III-ojo etapo metu Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių informacinis kultūros centras-skaitykla, 2000-aisiais metais įgyvendindamas Lietuvos virtualių muziejų portalo „Lietuvos muziejai“ projektą, ne tik kūrė Lietuvos virtualių muziejų portalą „Lietuvos muziejai“ (http://muziejai.mch.mii.lt) ir „Lietuvos dailės muziejaus“ skaitmeninę svetainę (http://ldmuziejus.mch.mii.lt – nuo 2005 m. pradžios – www.ldm.lt ) internete, bet ir nuolat teikė metodinę ir dalykinę paramą Lietuvos muziejams, kuriantiems skaitmenines svetaines internete.
Bendradarbiaujant su Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Žemaičių muziejaus „Alka“, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniais muziejais, padedant Matematikos ir informatikos instituto UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ darbuotojams, remiant Atviros Lietuvos fondui, buvo parengti ir įgyvendinti minėtų muziejų internete svetainių sukūrimo projektai.

2001 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pirmoje pusėje Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre pagal Lietuvos muziejų asociacijos projektą „Muziejus interneto erdvėje“ (projektą parengė Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių informacinis kultūros centras), vyko mokymo kursai, kurių tikslas – ugdyti muziejų darbuotojų įgūdžius naudojantis naujų informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, savarankiškai kurti muziejų el. leidinius.

Seminaras įvyko, tačiau jame galėjo dalyvauti žymiai daugiau muziejų. Kodėl nedalyvavo? Manau, kad pagrindinė priežastis ta, kad tuo metu muziejai, neatsiuntę į seminarą savo žmonių, dar nesirengė kurti savo muziejų el. leidinių.

 

V ETAPAS
Penktasis muziejų elektroninių leidinių etapas prasidėjo apie 2001-uosius metus ir tęsiasi iki šiol. Muziejų elektroniniai leidiniai internete šiuo laikotarpiu keitėsi nežymiai. Pastaraisiais metais keletas el. svetainių, tarp jų ir Lietuvos aviacijos muziejaus, buvo bent jau turinio prasme atnaujinti, keletas visai išnyko iš interneto, keletas susikūrė naujų, iš kurių labiausiai dėmesio, mano požiūriu, vertos šios: Žemaičių vyskupystės muziejaus; Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Žydų muziejaus, Kaišiadorių muziejaus; Alytaus kraštotyros muziejaus 3 elektroniniai leidiniai (oficiali muziejaus svetainė, Antano Jonyno muziejaus svetainė ir Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus el. svetainė). Verta dėmesio ir 2005 m. pradėjusi veikti Kretingos muziejaus svetainė internete.
Visą šį laikotarpį, kaip ir pridera, manau lyderiaujančias vietas el. leidybos srityje užėmė Vilniuje veikiantys du nacionaliniai muziejai ir pastaraisiais metais savo svetainę susikūręs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune.
Iš šiandien internete veikiančių muziejų svetainių, manau, dėmesį ir teigiamo įvertinimo turinio, dažnai ir dizaino prasme nusipelno Mažosios Lietuvos istorijos, Šiaulių „Aušros“, Nalšios, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervato, Šilutės, Europos centro „Europos parkas“ ir kelėtos kitų muziejų skaitmeniniai leidiniai.

 

Pagrindinės priežastys, kodėl vis dar daug muziejų neturi ir nekuria el. leidinių

Reikia pasakyti, kad einant metams šios priežastys beveik nesikeičia.

1.      Nepakankamai įvertinta el. leidinių reikšmė (svarba) muziejų ryšių su visuomenėje srityje;

2.      Netinkamas kai kurių muziejų vadovų požiūris į muziejų pristatymą internete.

3.      Kompiuterinės įrangos, reikalingos el.leidinių kūrimui, trūkumas muziejuose.

4.      Specialistų, sugebančių dirbti muziejuose, trūkumas ir muziejų darbuotojų trūkumas visumoje.

5.      Maži muziejų darbuotojų atlyginimai (tai neskatina aukštos kvalifikacijos specialistus, sugebančius kurti el. leidinius, įsidarbinti muziejuose)

6.      Lietuvos muziejuose nėra suformuota muziejų elektroninės leidybos plėtrai palanki informacijos parengimo ir pateikimo sistema;

7.      Nepakankamas LR kultūros ministerijos dėmesys muziejų veiklos reprezentacijai internete.

 

Muziejų el. leidinių skirstymas pagal tai, kas juos kuria

Šiandien Lietuvoje turime jau kelias dešimtis muziejų elektroninių leidinių internete. Juos pagal tai, kas šiuos leidinius kuria, galima suskirstyti į tokias grupes:

1.      Leidiniai, kuriuos kuria ir kuriais nuolat rūpinasi muziejų, kuriems šie leidiniai priklauso, darbuotojai;

2.      Leidiniai, kuriuos pagal muziejų pateiktą medžiagą ir muziejų lėšas sukūrė ir atnaujina kitos firmos;

3.      Leidiniai, kuriuos pagal muziejų pateiktą medžiagą ir muziejų lėšas sukūrė kitos firmos, bet šiuo metu nauja informacija atnaujina patys muziejų darbuotojai;

4.      Leidiniai, kurie pradėti ir nebaigti kurti;

5.      Žinybinių muziejų el. leidiniai;

6.      Viešųjų įstaigų, privačių muziejų el. leidiniai;

7.      Muziejams dovanoti leidiniai, kuriuos kaip dovaną gavę muziejai nežino nei ką su jais daryti, nei kur juos dėti.

 

PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS, KODĖL VIS DAR NETURIME LIETUVOJE ITIN MODERNIŲ MUZIEJŲ INTERNETO LEIDINIŲ

1.      Esamomis sąlygomis sudėtinga gauti lėšų, reikalingų tokių projektų įgyvendinimui;

2.      Muziejai vieni savo jėgomis tokių projektų neturi galimybės įgyvendinti;

3.      Lietuvoje egzistuojanti interneto ryšio sistema negarantuoja, kad visa, ką naujo ir modernaus sukurta el. leidinyje, interneto vartotojas pamatys (dažnai sunku atsisiųsti net ir puslapius, kuriuose integruoti fliašo programa sukurti elementai);

4.      Dauguma Lietuvos muziejų neturi susikūrę savo eksponatų vaizdų, aprašų, meno kūrinių autorių biografijų duomenų bazių, todėl muziejų interneto svetainėse pateikiama informacija nėra gili (į muziejų Interneto svetaines duomenų bazės tik pradedamos integruoti).

5.      Informacijos surinkimo, kaupimo ir pateikimo sistema muziejuose neatitinka informacijos parengimo ir pateikimo interneto leidiniuose principų.

 

PASIŪLYMAI DĖL TOLESNĖS LIETUVOS MUZIEJŲ ELEKTRONINĖS LEIDYBOS PLĖTOJIMO

Formuluojant juos, reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus:

1. Pažanga informacinių technologijų srityje pastaraisiais metais pasaulyje didžiulė. Lietuvos muziejų, taip pat ir portalo „Lietuvos muziejai“ kūrėjų galimybės internete šiuolaikiškai pristatyti Lietuvos muziejus, čia veikiančias parodas, ekspozicijas, kitus kultūrinius renginius, muziejų edukacinę veiklą, atnaujinti anksčiau sukurtus leidinius (turinį, dizainą, technologijas) pastaraisiais metais labai ribotos. Lietuvos muziejų elektroniniai leidiniai gerokai atsilieka nuo daugelio atitinkamų užsienio šalių muziejų leidinių.

2. Lietuvoje iki šiol nebuvo parengta ir įgyvendinta nė viena valstybinė muziejams skirta programa, kuri skatintų Lietuvos muziejus dirbti elektroninės leidybos srityje, padėtų apsirūpinti šiai veiklos sričiai reikalinga kompiuterine įranga.

3. Nėra parengta ir įgyvendinta ir Lietuvos muziejų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo elektroninės leidybos srityje programa.

4. Fragmentiškas atskirų muziejų elektroninės leidybos projektų rėmimas iš Lietuvos kultūros programoms skiriamų lėšų neatitinka šiuolaikinių poreikių ir negarantuoja muziejų pažangos minėtoje veiklos srityje. Akivaizdu ir tai, kad nors pastaraisiais metais tarp minėtų programų prioritetų elektroninė leidyba minima, faktiškai lėšų jai beveik neskiriama, o jei ir skiriama, tai sumos visiškai neatitinka to, ko yra prašoma – finansinė parama yra nepagrįstai maža, ji pažangos šioje veiklos srityje negarantuoja.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus faktus manyčiau, kad būtina:

Pirma:

1.1. Turi išlikti, toliau būti atnaujinamas, plėtojamas portalas „Lietuvos muziejai“ http://www.muzieiai.lt – elektroninis leidinys, kuris interneto vartotojams sudaro galimybę operatyviai gauti svarbiausią informaciją apie visus Lietuvos muziejus.

Antra:

2.1. Tolimesnis portalo egzistavimas, administravimas, plėtojimas neatsiejamas nuo naujų informacinių technologijų platesnio taikymo visuose Lietuvos muziejuose, kiekvieno muziejaus suinteresuotumo turėti dizaino, turinio ir technologijos prasme šiuolaikiškus, savarankiškus elektroninius leidinius, galimybės juos nuolat tobulinti, papildyti aktualia informacija. Tokia perspektyva neįmanoma be kompleksinio problemos sprendimo:

2.1. Reikalinga parengti Lietuvos muziejų elektroninės leidybos, muziejuose sukaupto kultūros paveldo pristatymo internete, muziejų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo elektroninės leidybos srityje valstybinę programą, valstybės biudžete numatyti šios programos įgyvendinimui reikalingas lėšas, atsakingus asmenis ir institucijas, garantuoti šios programos tęstinumą, atnaujinimą atsižvelgiant į naujausių informacinių technologijų vystymosi raidą.

2.2. Tikslinga suformuoti darbingą, finansines veiklos garantijas turintį (geriausia, kad tai būtų iš LR biudžeto išlaikomą Lietuvos muziejų informacijos centrą), kurio kompetencijoje tarp kitų veiklos sričių būtų ir šios:

2.2.1. Svarbiausios informacijos apie Lietuvos muziejų veiklą rinkimas, sisteminimas, skelbimas internete ir kituose skaitmeniniuose leidiniuose;

2.2.2. Elektroninės leidybos vystymosi tendencijų Lietuvoje ir užsienio šalyse analizė ir prognozavimas;

2.2.3. Metodinė parama Lietuvos muziejams kuriant ir įgyvendinant elektroninės leidybos programas;

2.2.4. Lietuvos muziejininkų, dirbančių elektroninės leidybos srityje, mokymas, kvalifikacijos kėlimas;

2.2.5. Kompiuterinės bazės (modernios kompiuterinės įrangos ir programų, taip pat ir serverių), būtinų Lietuvos muziejų elektroninių leidinių kūrimui, Lietuvos muziejų veiklos pristatymui internete, komplektavimas, atnaujinimas;

2.2.6.Muziejų elektroninių leidinių sukūrimo, anksčiau sukurtų elektroninių leidinių atnaujinimo, muziejų kompiuterinės bazės modernizavimo programų konkursų organizavimas (šie konkursai turėtų būti sudėtinė LR kultūros ministerijos kasmet skelbiamų programų konkursų dalis ir finansuojama iš lėšų, skiriamų minėtiems konkursams). Ir t. t.