Rudzinskaitės straipsnis

Senovės Egipto dailės kūrinių Lietuvos muziejuose negausu. Du nedideli rinkiniai saugomi Vilniuje – Lietuvos nacionaliniame (26 vnt.) ir Lietuvos dailės (25 vnt.) muziejuose. Gausiausią kolekciją saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (296 vnt.), į kurią eksponatai pateko iš Aleksandro Račkaus (1893-1965), grafo Mykolo Tiškevičiaus (1828-1897), Vlado Daumanto (1885-1977), Valstybinio ermitažo ir kitų rinkinių. Ypač vertingais eksponatais Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekciją pagausino istorikė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885-1941), pirmoji profesionali egiptologė Lietuvoje.

Egiptologiją Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė studijavo Maskvoje pas žinomą rusų orientalistą, Maskvos dailės muziejaus Egipto rinkinių saugotoją prof. Borisą Turajevą (1868-1920). 1910 m. ji pirmą kartą išvyko į Egiptą ir pradėjo kaupti kolekciją. Savo įspūdžius mokslininkė paskelbė rusų bei lenkų spaudoje, parašė knygą „Konstantinopolis“ (1915)[i].

1922-1940 m. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė buvo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentė. 1922 m. Jos iniciatyva universitete buvo pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas, ji supažindino studentus ir su tos šalies meno bei raštijos paminklais. 1924 m. mokslininkė antrą kartą lankėsi Egipte. Savo įspūdžius ji vaizdžiai ir poetiškai aprašė periodikoje ir knygoje „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“[ii], o pati labiausiai džiaugėsi Kairo muziejuje įsigijusi sarkofago apatinę dalį (be dangčio) su mumija (VIII a. pr. Kristų), rastą Luksoro apylinkėse. Perskaičiusi hieroglifų įrašą mokslininkė nustatė, kad tai Saulės dievo Amono dainininkės mumija. Ji įvyniota į vyturus (iki šiol neišvyniota) ir paguldyta į virvelėmis sutvirtintą nendrių demblį. Tai ypatingas mumijos paruošimo būdas, gana retai sutinkamas. Sarkofagas gausiai dekoruotas simbolinėmis scenomis ir hieroglifais. Be to, Kaire Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė iš rusų egiptologo prof. G. Lukjanovo įsigijo demotinį (liaudiško rašto) papirusą su sutuoktuvių sutarties tekstu ir kelis fragmentus hieratinių (greitraščio) papirusų su tekstais iš „Mirusiųjų knygų“, o Luksoro apylinkėse iš vietos arabų mokslininkė nusipirko keletą mažosios plastikos kūrinių bei mumijos ranką.

1932 m. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką Egipto hieroglifų vadovėlį[iii], į lietuvių kalbą išvertė senovės Egipto literatūros kūrinių: (1922 m. spaudoje paskelbė apysaką „Sinuhetas“[iv]), leido knygas iš serijos „Senovės Rytai“[v]. 1936 m. savo mokytojui B. Turajevui mokslininkė dedikavo knygelę „Dievų ir kvepalų žemė“[vi] parašė knygos „Aigiptas“ I tomą[vii].

Trečiosios kelionės į Egiptą metu (1934) mokslininkė dalyvavo amerikiečio prof. Dž. E. Raisnerio (G. A. Reisner) suorganizuotuose kasinėjimuose. Į Lietuvą parsivežė sarkofago dangtį, XIX a. pabaigoje rastą faraonės Hačepsutos šventykloje Deir al Bachryje. Parvežtas sarkofago dangtis (VII a. pr. Kristų I pusė) kadaise priklausė šacho Bėjaus, o vėliau prof. Lukjanovo kolekcijai. Šį įspūdingą žmogaus pavidalu dirbinį iš kedro pagyvino spalvingas mirusiosios Udžarenesės portretas su jos siela, įkūnyta sparnus išskleidusio paukščio pavidalu, ir maldų tekstai. Galvūgalyje įrašytos sakralinės formulės, garantuojančios sielai pomirtines malones, ties pečiais – mirusiosios pokalbio su dievais ir dievų „nuosprendžio“ tekstai, sarkofago centre – pomirtinio teismo scena: mirusiųjų globėjas Anubis sveria mirusiosios širdį, kuri guli vienoje svarstyklių lėkštėje, kitoje – tiesos deivės Maatos „teisybės plunksna“. Dievas Totas laiko mirusiosios darbų sąrašą ir veda ją prie pomirtinės karalystės dievo Ozyrio, greta stovi deivė Neftidė bei teisėjai. Sarkofago vidinėje pusėje pavaizduota dangaus deivė Nuta, abipus jos kartojasi hieroglifų tekstas: „Taria žodžius Ozyris – namų šeimininkė Udžarenesė, teisi balsu Dismontaus duktė, kurios motina – namų šeimininkė Bata...“

Vertingos ir labai įspūdingos rinkinyje esančios dvi pomirtinės vaikų kaukės (663-525 m. pr. Kristų), rastos Luksore. Vėliau jos pateko į Kairo muziejų, ten jas įsigijo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Kaukių pagrindai pagaminti iš papje maše ir dekoratyviai tapyti. Tai mirusiųjų portretiniai atvaizdai su apeiginėmis skarelėmis, kurių kampai nuleisti ant krūtinės. Tapyba sodri, gausiai paauksuota.

Iš pradžių buvusią nedidelę kolekciją ilgainiui gausino, pažįstami egiptologai, kurie atsiųsdavo vis naujų eksponatų. Mažame nuomojamame mokslininkės butelyje Kaune, jie jau nebetilpo. Ypač daug keblumų sudarė mumija, nes sužinoję apie ją, šeimininkai tuojau pat pareikalaudavo išsikraustyti.

Didžiausia Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės svajonė buvo kokiame nors muziejuje įrengti senovės Egipto ekspoziciją, prieinamą plačiajai visuomenei. 1926 m. rugsėjo 7 d. M. K. Čiurlionio galerijai ji deponavo mumiją, o 1927 m. vasario 5 d. dar 28 egiptietiškas senienas: skarabėjų, karolius, dievų statulėles, papiruso fragmentą, mumijos ranką. Tačiau galerija, stokojusi patalpų, mumiją eksponavo koridoriuje. Tai labai liūdino egiptologę, todėl 1931 m. balandžio 20 d. ji atsiėmė visus deponuotus eksponatus, dar nežinodama, ką su jais daryti. Sužinojęs apie tai, Berlyno Egipto muziejaus direktorius prof. Šeferis (H. Schäfer; 1868-1957) su džiaugsmu pasiūlė priglausti mumiją savo vadovaujamame muziejuje, bet M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė atkirto, kad mumiją nuo lotoso žiedais pasipuošusio Nilo krantų vežusi vien tam, kad ji taptų Rytų skyriaus užuomazga Lietuvoje. Egiptologės rinkinio senienas sutiko priglausti Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas (1890-1972), tačiau dėl ekspozicinio ploto stokos, jie buvo eksponuoti hole kartu su vaikų piešiniais. Vėlgi mokslininkė buvo nusivylusi tokiu eksponavimu. Kai tik buvo pastatytas Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė kreipėsi į Švietimo ministeriją su prašymu leisti šiame muziejuje įrengti senovės Egipto dailės ekspoziciją. Prašymas buvo persiųstas į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, 1936 m. gruodžio 23 d. Išnagrinėtas, atsakymas buvo neigiamas. Dėl to mokslininkė savo rinkinį ir toliau paliko eksponuoti Pedagoginiame muziejuje. 1940 m. balandžio 15 d. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė rašė Vilniaus universiteto rektoriui, prašydama jos rinkinį prijungti prie universitete eksponuojamų egiptietiškų senienų. Tačiau mokslininkę netenkino ekspozicinės patalpos, nes šaltame, mažame ir pereinamame kambarėlyje ji negalėjo su studentais vesti užsiėmimų. Ten buvo eksponuotos penkios mumijos ir daugybė skarabėjų. Tikriausiai dėl patalpų stokos, atsakymas vėl buvo neigiamas.

Po ilgų ir, deja, nesėkmingų bandymų įsteigti kuriame nors tuometiniame Lietuvos muziejuje Egipto skyrių 1940 m. lapkričio 30 d. egiptologė vėl deponavo dalį savo senienų rinkinio Kultūros muziejuje. Likusią dalį M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ir toliau laikė savo bute, nenorėdama su jais skirtis, tačiau juos mielai rodydavo apsilankantiems draugams bei pažįstamiems, tarp jų ir T. Ivanauskui, A. Žmuidzinavičiui, J. Tumui-Vaižgantui, V. Mykolaičiui-Putinui, Z. Kuzmickiui. Po mokslininkės mirties ši beveik visa rinkinio dalis buvo prarasta.

Muziejuje likusi rinkinio dalis sulaukė dėmesio – 1949 m. Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Istorinio skyriaus vedėjas Povilas Karazija (1887-1955) įrengė Senovės Egipto dailės ekspoziciją. Šį darbą tęsė istorikė I. Andriulytė-Aleksienė (1901-1989), vienintelė iš M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės studentų, susidomėjusi senovės Egipto kultūra. 1949-1975 m. ji dirbo Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Istorinio skyriaus vedėja, kuravo senovės Egipto dailės ekspoziciją, su pertraukomis veikusią iki 1974 m.

Tik 1990 m., pastačius Mykolo Žilinsko dailės galeriją, atsirado erdvi salė, kurioje buvo įrengta „Senovės Egipto dailės“ ekspozicija. Nuo 1995 m., papildyta antikiniais eksponatais, ji pakeitė pavadinimą į „Senovės pasaulio dailė“.

Pagaliau išsipildė M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės svajonė. Jos egiptietiškų senienų rinkinys kartu su kitų kolekcininkų iš Egipto pargabentomis senienomis yra deramai eksponuotas, o ekspozicija yra vienintelė Lietuvoje ir viena gausiausiai lankomų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Gal ir keista,, bet į M. Rudzinskaitės rinkinį vis sugrįžta jos išsibarsčiusios senienos. Renkant medžiagą M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės 100-osioms gimimo metinėms[viii], buvo apsilankyta pas jos giminaitę (brolio Dionizo dukterį) J. Dautartienę, kuri padovanojo muziejui keturias egiptietiškas statulėles iš mokslininkės rinkinio.

Vienas iš straipsnių, skirtų egiptologės 100-osioms gimimo metinėms, skaitytojų atvyko į M. K. Čiurlionio dailės muziejų su gera žinia. Tai buvo kolekcininkas G. Damalakas. Jis pranešė turintis papiruso fragmentą iš M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio, kurį įsigijo 1953 m. iš mokslininkės nuomoto buto savininko Mackevičiaus (Kaunas, Donelaičio g. 6). Tiktai G. Damalako susidomėjimas papiruso fragmentu padėjo jį išsaugoti. 2004 m. šis eksponatas sulaukė egiptologo, Heidelbergo universiteto doktoranto Tado Rutkausko publikacijos[ix]. Autorius teigia, kad šiame fragmente yra išlikę 149-150 „Mirusiųjų Knygos“ skyrių fragmentai ir kad beveik tokio paties, bet daug geriau išlikusio, „Mirusiųjų Knygos“ papiruso, kurio dalys dabar saugomos Briuselio ir Filadelfijos muziejuose, pagalba galima atkurti pradinį papiruso vaizdą. Tas papirusas priklausė Deir el-Medinos kaimelio (Vakarų Tebai), kuriame gyveno faraonų kapų statytojai, akmentašiui Neferrenpet. Šis asmuo yra žinomas ir iš kitų šaltinių, todėl abu papirusai datuojami Sečio I – Ramzio II karaliavimo metais (XIII a. pr. Kr. I pusė).

1985 m. į egiptologės rinkinį sugrįžo skarabėjas ir ušebtas su hieroglifų tekstu, kuriuos M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė 1935 m. dovanojo bičiuliui A. Žmuidzinavičiui (1876-1966). Iki tol šie eksponatai saugoti tapytojo A. Žmuidzinavičiaus memorialinio muziejaus saugyklose.

2004 m. apsilankius pas Teresę Kuzmickienę (1917-2005), kalbėta apie Zigmo Kuzmickio (1898-1998) veiklą, kolekcionavimą, mamos rankdarbių rinkinį. Į klausimą, ar vyras buvo pažįstamas su M. Rudzinskaite-Arcimavičiene, moteris atsakė teigiamai. Ši žinia spontaniškai iškėlė klausimų, ar vyras buvo gavęs dovanų egiptietiškų senienų iš mokslininkės, gal jos išlikusios? Atsakyta ne iš karto, tačiau T. Kuzmickienės atmintis nenuvylė. Ji atrado M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės Z. Kuzmickiui dovanotą skarabėją, o 2005 m. muziejus įsigijo šią vertingą senieną. Fajansinis skarabėjas turi hieroglifinį vyro vardo įrašą ir datuojamas VII-IV a. pr. Kristų.

Tokie laimingi atsitiktinumai teikia vilčių, kad tai dar nepaskutinės išsisklaidžiusios egiptietiškos senienos, sėkmingai pasiekusios Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomą M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinį.

Įdomi ir savita M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės asmenybė paliko ryškų pėdsaką ne tik moksle ir kultūroje, bet ir amžininkų atmintyje. Ją pažinojusieji vienbalsiai tvirtino, jog mokslininkė buvo visa pasinėrusi į savo mėgstamą sritį. Išlikusiose nuotraukose matome rytietiškų bruožų moterį, mėgusią rengtis arabiškais drabužiais ir dabintis egiptietiškais papuošalais. Ji buvo ypatingai prisirišusi prie kai kurių savo kolekcijos eksponatų ir, negalėdama su jais skirtis, laikė juos bute. Apsilankiusiems bičiuliams galėdavo valandų valandas pasakoti apie Egiptą, o kviesdama į svečius, sakydavo: „Prašom aplankyti manuosius Egipto dievus ...“[x]. Savo pažadą supažindinti Lietuvą su visiškai jai nepažįstamu Egiptu M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ištesėjo.

Išnašos