„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
- RINKINIAI
- Persiški eksponatai karamikos
rinkiniuose
-
- Alvyra ZAGRECKAITĖ
- Trakų istorijos muziejaus Karaimikos
skyrius
-
|
Peleninė iš S.Šapšalo
kolekcijos.
XIX a. pab.
|
- Iranas (Persija), išsidėstęs
pietvakarinėje Azijos kontinento dalyje, vienas seniausių pasaulinės
civilizacijos židinių. Žiloje senovėje šalis buvo apgyventa įvairių
neiranietiškos kilmės genčių. Ankstyviausios karalystės (valstybės
užuomazgos) buvo Elam‘o ir Man‘os karalystės. Pirmųjų iranietiškų
genčių migracijos į Vidurinius Rytus išvakarėse didžioji
šiuolaikinio Irano teritorijos dalis buvo užkariauta senovės asirų.
II a. pr.m.e. pab. – I m.e.a. pr. čia apsigyveno senovės iraniečių
protėviai. Pirmoji valstybė, įkurta iranietiškų genčių, buvo Midijos
karalystė. 673 m. pr.m.e. Midijos gentys, suvienytos vado Kaštariti,
sukilo prieš asirus, o netrukus Midijos karalystė tapo didele Vid.
Rytų valstybė. Naujas Midijos valdovas Kiaksar’as (nuo 625 m.pr.m.e),
sumušė skitus, pavergė persus ir įkūrė vieningą valstybę (sostinė
Ekbatanach‘as). Antroji valstybė buvo įkurta senovės persų –
Achemenidų, kurie, vadovaujami Kuruš’o, užkariavo Midiją (550 m.
per.m.e) ir sukūrė galingą imperiją. Per karą su graikais (334 m.
pr.m.e.) Achemenidų valstybė buvo sutriuškinta Aleksandro
Makedoniečio, tačiau po kelių šimtmečių Irano valstybingumas buvo
atkurtas. Naujos iranietiškos valstybės įkūrėjai (250 m. pr.m.e)
buvo parnai, kuriuos 224 m. pr.m.e. pakeitė Sasanai, įkūrę Sasanidų
imperiją. Dėl Sasanidų pralaimėjimo (637-642 m.) arabams –
musulmonams, didžioji krašto gyventojų dalis buvo suislaminta.
- VIII – IX a.
prasidėjo kova už išsilaisvinimą iš Arabų kalifato, tačiau ši Irano
politinio atgimimo tendencija nebuvo ilgalaikė. Tiurkų ekspansijos
grėsmė, kilusi imperijai dar valdant Sasanidams, išaugo. Vėlesniais
amžiais tiurkų genčių (ogūzų, kipčiakų) veržimasis į Iraną ypač
padažnėjo ir baigėsi mongolų užkariavimais ir Ilchanidų valstybės
(1256-1353) susikūrimu. Mongoliškąjį XIII-XIV a. laikotarpį pakeitė
Timuridų (XV a.), Sefevidų (XVI –XVIII a.), vėliau Afšarų (XVIII a.
3-4 deš.), Zendų (XVIII a. II pusė) ir Kadžarų (XVIII pab.)
valdymas. Kiekviena valdančioji dinastija paliko gilų pėdsaką Irano
meninėje kultūroje. Valdant Timuridams suklestėjo knygų miniatiūra,
prie Sefevidų – kilimų audimas, monumentalioji ir lako tapyba,
Afšarų valdymo metu išaugo susidomėjimas portretine tapyba
aliejiniais dažais, kuri ypač populiari buvo valdant Kadžarams.
|
Lėkštė iš S. Šapšalo
kolekcijos. XIX a.
|
- Filologijos
mokslų daktaras Seraja Šapšalas (1873-1961), yra ir karaimų tautos
muziejaus Trakuose iniciatorius. Po Sankt Peterburgo universiteto
baigimo (1901 m.) buvo paskirtas dirbti Persijoje (nuo 1935 m. –
Iranas). Savo pranešime, skaitytame 1958 m. TSRS mokslų akademijos,
Rytų kalbų instituto Leningrado skyriaus ir Leningrado valstybinio
universiteto Rytų kalbų fakulteto organizuotoje mokslinėje sesijoje,
skirtoje garsaus iranisto Valentino Žukovskio (1858-1918) atminimui,
jis rašė: „Baigęs universitetą, 1901 m. sausyje pagal V. A.
Žukovskio rekomendaciją aš gavau paskyrimą į Tebrizą (Š.Persiją),
kur turėjau dėstyti rusų kalbą“[i].
Persijos vyriausybei pasiūlius, S. Šapšalas ėmė dėstyti rusų kalbą
prestižinėje „Lukmanijos“ mokykloje Tebrize, jis mokė ir Irano šacho
įpėdinį Mochamed-Ali-Mirza Kadžarą.[ii]
- XX a. pr.
Persija buvo valdoma Mozafar ad Din šacho Kadžaro (1896-1906),
tačiau jau nuo XIX a. pr. šalis buvo iš dalies praradusi
savarankiškumą, ji pateko į galingų kolonijinių Europos valstybių
(Anglijos, Rusijos, Prancūzijos), siekusių politinio ir ekonominio
įsitvirtinimo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, interesų sferą.
- Stengdamiesi
išsaugoti teritorijas, Kadžarai ryžosi karui su Rusija ir Anglija,
kurios šių kolonijinių karų metu priartėjo prie Persijos sienų.
Kadžarai nesugebėjo pratęsti didžiojo kario Nadir-šacho[iii]
užkariavimų istorijos ir atsikirsti Rusijos ir Anglijos ekspansijai.
Pralaimėjusi Rusijai ir Anglijai, XIX a. Persija neteko dalies
žemių, patyrė didelių finansinių ir ekonominių nuostolių. Nors
įvairiomis reformomis buvo bandoma įveikti krizę ir socialinį bei
ekonominį atsilikimą, nei viena reforma XIX a. nebuvo iki galo
įgyvendinta, bet visgi jos prisidėjo prie šalies modernizavimo.
- Prekybinių ir
ekonominių ryšių su Europos valstybėmis ir kolonijinėmis valdomis
išplėtimas neigiamai atsiliepė krašto gyventojų daugumai, ypač
amatininkams ir smulkiesiems prekeiviams. Visgi tai turėjo ir
teigiamo poveikio: Persijos įtraukimas į pasaulinę rinką sustiprino
prekinės žemdirbystės (medvilnė, opiumas, tabakas) vystimąsi, buvo
uždrausta vergų prekyba Persijos įlankos zonoje ir Kaspijos jūros
pietryčių pakrantėje.
- XIX a. pab.
kolonijinių valstybių, ypač Anglijos ir Rusijos, ekspansija
sustiprėjo. Nors ši savotiška konkurencija padėjo Persijai išsaugoti
savo valstybingumą ir formalią nepriklausomybę, XX a. pr. šalis jau
buvo tapusi pusiau kolonija.
|
Lėkštės fragmentas su
persų gyvenimo scenomis iš nuotraukų |
- Tokia krašto
padėtis buvo S. Šapšalui įsikūrus Tebrize. Jis studijavo Persijos
istoriją, rinko įvairaus pobūdžio tekstus Irano azerbaidžaniečių
kalba, kolekcionavo rankraščius ir miniatiūras, o vėliau ir
musulmoniškas ikonas, vaizduojančias tikratikių valdovą šventąjį Ali
(VII a.). Tokios ikonos, paplitusios visoje Persijoje, nuo XIX a.
vid. buvo saugomos specialioje kambario sienos nišoje, uždengtos
audiniu ir atidengiamos tik ypatingomis progomis (pvz., per
pavasario lygiadienio Nourus[iv]
šventę). Pagal persų padavimą pirmoji Ali ikona atsirado
valdant Sefevidų dinastijai[v],
kai šacho Abbas‘o (1587–1628 ) įsakymu dvaro dailininkas pirmą kartą
atvaizdavo šį šventąjį ant drobės.
- Daugumai XX a.
pr. iranistų šiitų ikonų egzistavimas nebuvo žinomas. S.Šapšalas
mini matytus musulmonų šventųjų atvaizdus, Azerbaidžane, Kazvine,
Teherane tapytus ant drobės, medžio, popieriaus ir stiklo.[vi]
- 1905 m.
Teherane įsigytą ikoną, kur atvaizduotas ne tik Ali, bet ir jo sūnūs
imamai Chasanas ir Chuseinas, jis padovanojo Peterburgo universiteto
Rytų kalbų fakulteto Rytų muziejui. Vėliau jo musulmoniškų ikonų
rinkinys[vii]
buvo pristatytas monografijoje, išspausdintoje lenkų kalba Vilniuje,
1934 m.[viii]
|
Plunksninė iš
S.Šapšalo kolekcijos.
XIX a.
|
- Mirus Mozafar
ad Dinui, sostą paveldėjo jo sūnus, Azerbaidžano valdytojas,
Mochamedas Ali (1907–1909). Kartu su savo auklėtiniu į Teheraną
atvyko ir S.Šapšalas. Rusų keliautojas N.Mamontovas, 1908 m.
lankęsis Persijoje ir Teherane bendravęs su S.Šapšalu, apibūdina jį
kaip asmeninį Mochamedo Ali-šacho draugą ir įtakingą dvariškį.[ix]
Turėdamas didelių galimybių, S.Šapšalas tęsė kolekcijų kaupimą.
Lankydamasis persų namuose, krautuvėlėse ir turguje, jis pastebėjo
krikščioniškų ikonų, vietinės gamybos audinių su Dievo Motinos ir
kūdikio atvaizdais; tokius piešinius dar matė atvaizduotus ir ant
kaljano vidurinės dalies bei plunksninių–kalamdan’ų[x].
Plunksninės, būtinos raštingiems žmonėms, buvo vertinamos ir kaip
meno kūriniai. XVI-XVII a. lako tapyba puošti buitiniai daiktai buvo
gaminami rūmų dirbtuvėse ir naudoti tik labai turtingų žmonių, o
XVIII–XIX a. jie tapo populiarūs ir tarp miestiečių. Turguje (Širazas,
Teheranas, Tebrizas) atsirado parduotuvių-dirbtuvių, tenkinančių
viduriniojo sluoksnio gyventojų poreikius. Turgaus amatininkų
gaminiai skyrėsi nuo rūmų meistrų gaminių atlikimo, dažų bei lako
kokybe. D‘Aleman (D‘Allemagne) 1911 m. rašė, kad plunksninės
Persijoje kainuoja nuo 500 iki 1000 frankų, bet turguje galima gauti
ir už 1 kraną[xi].
Viena tokia plunksninė iš S.Šapšalo rinkinių saugoma Trakų istorijos
muziejuje. Tai puikus lako tapybos pavyzdys. Dirbinius (papjė mašė,
rečiau – iš medžio) meistrai gruntuodavo, tapydavo guašu ar
akvarele, po to padengdavo keliais skaidraus lako sluoksniais, kurį
persai gamindavo iš spygliuočių medžių (dažniausiai iš sandarako)
smalos, virindami su įvairiais aliejais (paprastai – linų). Lako
tapyba, atsiradusi Kinijoje dar pr. m. e., paplito Japonijoje ir
kitose Tolimųjų Rytų šalyse, o apie XV a. - ir Vidurio Rytuose.
Tokia tapyba buvo puošiami tualetinių veidrodžių dėklai, knygų
viršeliai, dėžutės12.
Persijoje lako tapyba ypač išpopuliarėjo valdant Sefevidams
(1503–1736).
- Plunksninė iš
S.Šapšalo rinkinių verta dėmesio ne tik dėl meistriškos tapybos, bet
ir dėl atvaizduotos šventosios šeimos.
|
S. Šapšalas Persijos
generolo adjutanto uniforma 1906 m.
|
- Nors manoma,
kad islamas draudžia vaizduoti gyvas būtybes, musulmoniškame mene jų
galima rasti daugybę. Jie neleistini kulto pastatuose ar Korano
puošyboje, bet plačiai naudojami pasilinksminimų vietose. Taigi jie
yra susiję su valdančiosios klasės buitimi ir puotų kultūra. Su
turtu ir prabanga susijusi ir knygų miniatiūra.
- Valdant
Nadir-šachui (Afšaras), laikantis senųjų tradicijų, buvo ištapytos
jo rūmų Mešchede, Isfahane ir kt. miestuose, sienos. XVIII-XIX a.
Persijoje susiformavo portretų tapyba. Yra išlikę daug Afšarų, Zendų,
Kadžarų dinastijų atstovų portretų. Po Aga Muchamedo mirties (1797
m.) Iraną pradėjo valdyti jo sūnėnas Baba-chanas (valdė iki 1834
m.), pasivadinęs Fatch Ali-šachu[xii].
- Be išlikusių
jo portretų, yra žinomas 1823 m. iškaltas uolų reljefas (prie
įvažiavimo į Širazą), vaizduojantis Fatch Ali-šacho medžioklės
scenas ir karališką teismą, kur valdovas atvaizduotas princų
apsuptyje.
- „Vidurinių
klasių“ pasaulyje gyvų būtybių vaizdavimas taip pat buvo priimtinas,
jis tapo ornamento dalimi. Ornamentas įjungė gyvūnus, vėliau –
raitelių, medžiotojų figūras, puotaujančius dvariškius.
- Populiarūs
buvo ir indai, kuriems meistrai suteikdavo gyvūnų formas. Jie
pagyvindavo ir papuošdavo aplinką, vaišių „stalą“ sėdint ant kilimo.
- Šiuo metu
Trakų istorijos muziejaus karaimikos rinkiniuose sukaupta daugiau
kaip 1000 eksponatų. Tarp jų yra ir keletas persiškosios S.Šapšalo
kolekcijos daiktų. Didžioji jo kolekcijos dalis, sudariusi pirmosios
karaimų etnografinės parodos (1967) pagrindą, saugoma Lietuvos
nacionaliniame muziejuje, kur lankytojai gali susipažinti ir su
persiškais eksponatais.
-
-
- Literatūros
sąrašas
-
- А.С.Алиев. История Ирана. ХХ
век. Москва, 2004.
- Персидская живопись и рисунок XV–XIX веков в собрании Эрмитажа.
Каталог выставки. А.Т.Адамова. С. Петербург, 1996.
- Очерки по истории русского
востоковедения. Cборник V. Москва, 1960.
- Н.П Мамонтов. Очерки
современной Персии. С. Петербург, 1909.
-
[i]
Очерки по истории русского востоковедения,
сбоpник V,
Памяти В. А.
Жуковского. Москва, 1960, 131cт.
-
[ii]
Kadžarai priklausė tiurkų (azerbaidžaniečių) gentims,
gyvenusioms Giandžino, Karabacho, Erivano vietovėse, Mazenderane
ir Merve. Tai klajoklių genčių didikai, dėję didelių pastangų
centralizuotai valstybei sukūrti. Vienas Kadžarų iš Mazenderano
Aga Mochamed–chanas (1778 – 1797) buvo naujos valstybės su
sostine Teheranu įkūrėjas. Irano Kadžarai valdė Persiją iki
1925m.
-
[iii]
Nadir- šachas Afšaras (1736–1747), išlaisvinęs šalį nuo afganų
užkariautojų ir turkų bei pelnęs didžiojo karvedžio šlovę dar
iki karūnavimo, ypač garsus savo pergalingu žygiu į Indiją
1739m., kuris baigėsi Didžiųjų Mogolų (1526–1858) sutriuškinimu
ir jų sostinės Delio, paėmimu. Pasakiški lobyno turtai pateko į
nugalėtojo rankas.
-
[iv]
Nourus (Krymo totoriai vadina Navrez) – senovinė
musulmonų naujųjų metų ir pavasario pradžios šventė, švenčiama
dažniausiai kovo 21 d. (pavasario lygiadienio dieną). Tą dieną,
iš ryto, mergaitės ir berniukai grupėmis vaikščiodavo po namus,
dainuodami dainas apie Navrezą. Mergaitės, snieguolėmis puoštais
plaukais, būdavo aprengtos žalios spalvos šventinėmis
suknelėmis, berniukai – žalios spalvos marškiniais arba
užsirišdavo ant kaklo žalios spalvos skarelę, simbolizuojančią
gamtos atbudimą. Viena iš mergaičių nešdavo šakelę, papuoštą
kaspinais ir snieguolių žiedais.
-
[v]
Valdant Sefevidams (XVI – XVIIa.) Iranas ėmė oficialiai
išpažinti Šiizmą (islamo atšaka).
-
[vi]
Восточный сборник. Издание общества русских
ориенталистов. Книга 1/
Мусульманские святые вь художественном изображении шиитов Персии.
С. М. Шапшал.
СПб. 1913, 10 ст.
-
[vii]
Po S. Šapšalo mirties, jo testamento vykdytojai 1962 m.
Ermitažui perdavė 78 sidabrines rytietiškas monetas ir šiitų
ikonų kolekciją. Сообщение Гос. Эрмитажа.
XX VII / Новые поступления.
Посмертный дар профессора С.
М. Шапшала, M.- Л.
1966, 110-111cт.
-
[viii]
Szapszal S. Wybrazenia swiętych muzulmanskich a wplywy
ikonograficzne katolickie w Persiji. Wilno, 1934, 62 plk., XXI
tablica
-
[ix]
Мамонтов Н. П.
Очерки современной Персии С. Петербург,
1909, 56 ст.
-
[x]
Kalamdanas – persiška plunksninė nendrinėms plunksnoms ir
rašalinei. Книга 1/ Мусульманские святые в художественном
изображении шиитов Персии. С.
М. Шапшал. СПб.
1913, 6 ст.
-
[xi]
Kranas – 2 rusiškos grivinos (20 rusiškų kapeikų, XX a.pr.), 2
kranai – 40 kapeikų.
-
12
Адамова А .Т. Персидская живопись и рисунок XV- XIX
веков в собрании Эрмитажа. С. Петербург,
1996, 61- 62 ст.
- 13
Fatch-Ali-šachas, B.Semino, karo inžinieriaus, tarnavusio Irane
(XIX a. I pusė) duomenimis, turėjo gausią šeimą: 57 sūnus, 26
žentus, rašė eilėraščius. Jo „Divanas“ kartu su kitomis
dovanomis 1829 m. buvo į Sankt Peterburgą atvežtas
Chozrov-mirzos, atvykusio su atsiprašymo misija po įgalioto
ministro-rezidento A.Gribojedovo nužudymo.
- Fatch Ali-šachas savo dvare
įvedė tradiciją nešioti ilgas barzdas ir ilgus iškilmių
drabužius. (Персидская живопись и рисунок
XV- XIX веков., А
.Т.Адамова, С. Петербург,
1995 г., c.c. 37-
39).
-
- Peleninė iš
S.Šapšalo kolekcijos. XIX a. pab.
- Lėkštė iš
S.Šapšalo kolekcijos. XIX a.
- Lėkštės
fragmentas su persų gyvenimo scenomis iš nuotraukų
- Plunksninė iš
S.Šapšalo kolekcijos. XIX a.
- S.Šapšalas
Persijos generolo adjutanto uniforma 1906 m.
-
[1]
Очерки по истории русского востоковедения,
сбоpник V,
Памяти В. А.
Жуковского. Москва, 1960, 131cт.
-
[1] Kadžarai
priklausė tiurkų (azerbaidžaniečių) gentims, gyvenusioms Giandžino,
Karabacho, Erivano vietovėse, Mazenderane ir Merve. Tai klajoklių
genčių didikai, dėję didelių pastangų centralizuotai valstybei
sukūrti. Vienas Kadžarų iš Mazenderano Aga Mochamed–chanas (1778 –
1797) buvo naujos valstybės su sostine Teheranu įkūrėjas. Irano
Kadžarai valdė Persiją iki 1925m.
-
[1] Nadir-
šachas Afšaras (1736–1747), išlaisvinęs šalį nuo afganų užkariautojų
ir turkų bei pelnęs didžiojo karvedžio šlovę dar iki karūnavimo,
ypač garsus savo pergalingu žygiu į Indiją 1739m., kuris baigėsi
Didžiųjų Mogolų (1526–1858) sutriuškinimu ir jų sostinės Delio,
paėmimu. Pasakiški lobyno turtai pateko į nugalėtojo rankas.
-
[1] Nourus
(Krymo totoriai vadina Navrez) – senovinė musulmonų naujųjų
metų ir pavasario pradžios šventė, švenčiama dažniausiai kovo 21 d.
(pavasario lygiadienio dieną). Tą dieną, iš ryto, mergaitės ir
berniukai grupėmis vaikščiodavo po namus, dainuodami dainas apie
Navrezą. Mergaitės, snieguolėmis puoštais plaukais, būdavo aprengtos
žalios spalvos šventinėmis suknelėmis, berniukai – žalios spalvos
marškiniais arba užsirišdavo ant kaklo žalios spalvos skarelę,
simbolizuojančią gamtos atbudimą. Viena iš mergaičių nešdavo šakelę,
papuoštą kaspinais ir snieguolių žiedais.
-
[1] Valdant
Sefevidams (XVI – XVIIa.) Iranas ėmė oficialiai išpažinti Šiizmą
(islamo atšaka).
-
[1]
Восточный сборник. Издание общества русских
ориенталистов. Книга 1/
Мусульманские святые вь художественном изображении шиитов Персии.
С. М. Шапшал.
СПб. 1913, 10 ст.
-
[1] Po S.
Šapšalo mirties, jo testamento vykdytojai 1962 m. Ermitažui perdavė
78 sidabrines rytietiškas monetas ir šiitų ikonų kolekciją.
Сообщение Гос. Эрмитажа. XX VII /
Новые поступления. Посмертный
дар профессора С. М.
Шапшала, M.- Л. 1966, 110-111cт.
-
[1] Szapszal
S. Wybrazenia swiętych muzulmanskich a wplywy ikonograficzne
katolickie w Persiji. Wilno, 1934, 62 plk., XXI tablica
-
[1]
Мамонтов Н. П.
Очерки современной Персии С. Петербург,
1909, 56 ст.
-
[1]
Kalamdanas – persiška plunksninė nendrinėms plunksnoms ir rašalinei.
Книга 1/ Мусульманские святые в художественном изображении шиитов
Персии. С. М.
Шапшал. СПб. 1913,
6 ст.
-
[1] Kranas –
2 rusiškos grivinos (20 rusiškų kapeikų, XX a.pr.), 2 kranai – 40
kapeikų.
- 12
Адамова А .Т. Персидская живопись и рисунок
XV- XIX веков в собрании Эрмитажа. С. Петербург,
1996, 61- 62 ст.
- 13
Fatch-Ali-šachas, B.Semino, karo inžinieriaus, tarnavusio Irane (XIX
a. I pusė) duomenimis, turėjo gausią šeimą: 57 sūnus, 26 žentus,
rašė eilėraščius. Jo „Divanas“ kartu su kitomis dovanomis 1829 m.
buvo į Sankt Peterburgą atvežtas Chozrov-mirzos, atvykusio su
atsiprašymo misija po įgalioto ministro-rezidento A.Gribojedovo
nužudymo.
- Fatch Ali-šachas savo dvare įvedė
tradiciją nešioti ilgas barzdas ir ilgus iškilmių drabužius. (Персидская
живопись и рисунок XV- XIX веков.,
А .Т.Адамова, С. Петербург,
1995 г., c.c. 37- 39).
|