-
-
- Paroda skirta Senienų muziejui
-
- Žygintas BŪČYS
- Lietuvos nacionalinis muziejus
-
|
Parodos,
skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
- Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija yra ir didelė Lietuvos
muziejininkystės istorijos dalis, siekianti 1855 metus, kai buvo
įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Senienų muziejus
Vilniuje.
- Minint muziejaus 150 metų įkūrimo jubiliejų, vienoje Lietuvos
nacionalinio muziejaus ekspozicinių salių buvo atidaryta paroda,
pristatanti muziejaus ištakas – Senienų muziejų. Trijose parodos
dalyse, panaudojant autentiškus Senienų muziejaus eksponatus ir
vitrinas bei derinant XIX a. ir nūdienos muziejinio eksponavimo
stilistiką, atgaivinama Senienų muziejaus dvasia, pristatomi jos
steigėjai, istorija.
- Įsteigus Senienų muziejų, Lietuvos valstybingumas buvo tik
atmintyje likęs praeities pėdsakas. To meto inteligentijos
sąmoningas LDK kultūros paveldo aktualinimas kartu žymėjo ir siekį
kryptingai rinkti, sisteminti, propaguoti ir išsaugoti šį paveldą
ateities kartoms. Tad neatsitiktinai kilo idėja įkurti Lietuvoje
viešą muziejų, kuris būtų visuomenės istorinio ir kultūrinio ugdymo
židinys.
- Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus
Tiškevičius (1814–1873), kultūros istorikas, LDK patriotas, plačių
interesų žmogus. 1848 m. jis kreipėsi į Vilniaus
generalgubernatorių, prašydamas leisti įsteigti Vilniuje Provincijos
muziejų. Tačiau šis pirmasis oficialus prašymas įkurti muziejų
pražuvo carinės administracijos labirintuose. 1851 m. E. Tiškevičius
kreipėsi dar kartą ir tik 1855 m. gegužės 11 dieną caras pasirašė
įsaką dėl Senienų muziejaus įkūrimo.
- Muziejaus tikslai, apibrėžti statute ir veiklos programoje, buvo
panašūs į daugumos to meto pasaulio muziejų: registruoti, kaupti ir
saugoti krašto kultūrinį bei gamtos paveldą; moksliškai jį tirti ir
sudaryti sąlygas, kad visuomenė galėtų jį apžiūrėti. Statute
muziejus įvardijamas kaip istorinio profilio muziejus. Jis nuo pat
įkūrimo dienos kaupė ir reprezentavo LDK paveldą.
|
Parodos,
skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
- Muziejaus rinkiniams pradžią davė E. Tiškevičiaus dovanota jo
paties privati kolekcija (apie 6 tūkst. eksponatų: monetos,
medaliai, graviūros, portretai, spaudai, istorinės relikvijos,
daugiau kaip 3000 knygų biblioteka). Į besikuriantį muziejų pateko
uždarytų vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos, rankraščiai,
dokumentai, uždaryto Vilniaus universiteto kabinetų likučiai. Vėliau
muziejaus rinkinius daugiausia papildydavo privačių asmenų ir
visuomeninių organizacijų dovanojimai. Reikšmingiausi eksponatai
pateko iš ilgas istorines bei kultūrines tradicijas turinčių didikų
giminių, tad šie eksponatai buvo svarbūs ir kaip Lietuvos valstybės
istorijos šaltinis. Tai grafo P. Kosakovskio dovanota didelė ginklų
kolekcija; A. H. Kirkoro surinkta senienų kolekcija; kunigaikščių
Oginskių, Radvilų, grafų Pliaterių, Tiškevičių ir kitų dovanojimai.
Į eksponatų rinkimą krašte aktyviai įsitraukė ir eiliniai piliečiai,
tarnautojai, moksleiviai. 1858 metais minimi 195 aukotojai, o 1862
m. jų skaičius išaugo iki 323 žmonių, jie muziejui padovanojo 6595
eksponatus.
- Muziejus visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29 dieną
uždaryto Vilniaus universiteto patalpose – Pranciškaus Smuglevičiaus
salėje. Buvo eksponuojama Lietuvos didikų ginkluotė, LDK kariuomenės
mundurai, vėliavos, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto,
Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Stanislovo Augusto ir kitų
istorinių asmenų portretai, valdovų privilegijos, antkapinės
plokštės, spaudai ir kitos istorinės relikvijos su valstybės, bajorų
herbais bei patriotine simbolika, LDK manufaktūrų dirbiniai – visa
tai atspindėjo LDK istoriją, ugdė visuomenės istorinę savimonę,
pasididžiavimą praeitimi. Atskirą ekspozicijos skyrių sudarė
lietuvių mitologija ir archeologija – lietuvių dievų ir deivių
statulėlės, LDK žemių archeologiniai radiniai. Vėliau dar dvi salės
buvo skirtos Gamtos skyriui, kurį sudarė buvusio Vilniaus
universiteto mineralogijos, zoologijos, botanikos rinkinių likučiai
ir grafo R. Tyzenhauzo muziejui dovanota per 1000 vienetų
ornitologijos kolekcija. Šiose Gamtos skyriaus salėse vykdavo
pamokos Vilniaus gimnazijų mokiniams.
|
Moneta,
skirta Lietuvos nacionalinio muziejaus 150-osioms metinėms.
Dail. A. Žukauskas |
- Muziejus krašte buvo populiarus, jo kultūrinė įtaka ženkli.
Didžiausią populiarumą muziejus pasiekė 1862 metais – tais metais jį
aplankė 10 360 žmonių. E. Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad
muziejuje sukauptos įvairios senienos yra apsaugotos nuo pražūties,
bet ir tuo, kad visuomenė pradėjo jas vertinti kaip svarbų istorinės
atminties ženklą.
- Vilniaus senienų muziejus ir prie jo veikianti Archeologijos
komisija tuo metu buvo vienintelis paveldo centras Lietuvoje. To
meto spaudoje buvo publikuojami istoriniai šaltiniai bei
tyrinėjimai, 1858 m. išleistas muziejaus katalogas ir albumas,
pradėta leisti muziejaus kronika.
- Muziejaus veiklą nutraukė rusifikacinė politika, ypač
beatodairiškai vykdyta po 1863 m. sukilimo: didžioji dalis su LDK
istorija susijusių eksponatų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų
Maskvoje, likusieji atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai
bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs
bibliotekos dalimi, suvalstybintas, prarado iki tol turėtą įtaką
Lietuvos kultūriniam gyvenimui. 1867–1914 m. muziejus veikė kaip
bibliotekos dalis. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo
frontui, reikšmingesnės muziejinės vertybės vėl buvo išvežtos į
Rusiją.
- 1919 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė įkūrė Istorijos ir
etnografijos muziejų, kurio pagrindą turėjo sudaryti Senienų
muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai. Muziejaus
direktoriumi paskirtas Jonas Basanavičius ėmėsi muziejaus kūrimo
darbų, tačiau 1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių šie darbai nutrūko.
1920–1940 m. Senienų muziejaus rinkiniai buvo saugomi Vilniaus
universitete.
|
Parodos,
skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
- 1941 m. perėmė visus Vilniaus muziejinius rinkinius Mokslų
akademija. Žymaus muziejininko ir kultūros istoriko Vinco Žilėno
pastangomis 1952 m. Senienų muziejaus rinkinių ir tarpukariu
Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta
Senienų muziejaus struktūra ir įsteigtas Istorijos ir etnografijos
muziejus. 1968 m. Vilniaus pilių teritorijos Naujajame arsenale
atidaryta išsami ir turtinga Lietuvos istorijos ekspozicija. Taip
buvo pratęstas XIX a. vidurio inteligentijos pradėtas darbas –
nacionalinio muziejaus kūrimas.
- Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. Istorijos ir
etnografijos muziejus, kaip pagrindinių Lietuvos archeologijos,
istorijos ir etninės kultūros rinkinių saugotojas, buvo pavadintas
Lietuvos nacionaliniu muziejumi.
|