„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
RESTAURATORIŲ DIRBTUVĖSE
- Prevencinis
konservavimas ir rizikų kolekcijoms mažinimas
-
- Regina ULOZAITĖ
- Lietuvos nacionalinio
muziejaus Restauravimo centras
-
|
Kursų
dalyviai užsiėmimų metu.
Nuotr. iš asmeninio autorės archyvo
|
- 2005 m. birželio 6-24 dienomis Romoje (Italija),
Tarptautiniame kultūros paveldo saugojimo ir restauravimo studijų
centre (ICCROM − International Centre for the Study of the
Preservation and Restoration of the Cultural Property), įvyko
tarptautiniai kursai ,,Prevencinis konservavimas: rizikų kolekcijoms
sumažinimas“, kuriuos organizavo ICCROM ir Kanados konservavimo
institutas CCI − (Canadian Conservation Institute). Prie kursų
organizavimo prisidėjo Kanados konservavimo institutas CNI – (The
Netherlands Institute for Cultural Heritage) bei Kanados gamtos
muziejus (Candian Museum of Nature). Man teko dalyvauti šiuose
kursuose ir atstovauti Lietuvai tarp konkurso būdu atrinktų 19
dalyvių iš viso buvo pateikta 122 paraiškos iš 61 šalies). Juose
taip pat dalyvavo kolekcijų saugotojai, restauratoriai, restauravimo
centrų vadovai, kuratoriai, archyvarai bei dėstytojai iš įvairių
Barbadoso, Belgijos, Filipinų, Italijos, Kanados, Meksikos,
Olandijos, Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Slovėnijos, Švedijos,
Pietų Afrikos Respublikos, Turkijos, Urugvajaus ir JAV muziejų,
galerijų, archyvų ir kitų kultūros institucijų.
- Prevencinis konservavimas apibrėžiamas kaip
kultūros vertybių irimo ir pakenkimo sumažinimas, sukuriant ir
pritaikant priemones joms išsaugoti (t.y. tinkamos aplinkos sąlygos;
tvarkymas ir priežiūra saugyklose, ekspozicijose, pakuojant,
transportuojant; apsauga nuo kenkėjų; pasirengimas stichinėms
nelaimėms ir kitiems nenumatytiems atvejams ir reagavimas; kopijų
panaudojimas siekiant išsaugoti originalą). Nors šiuo metu tai yra
viena pagrindinių kultūros paveldo apsaugos temų, tačiau praktikoje
naujausios mokslinės žinios įdiegiamos ne visada teisingai. Muziejai
stengiasi naudoti standartus ir nurodymus, neturėdami aiškių
prioritetų ar realiai numatytos naudos. Todėl priimant optimalius
sprendimus ir kuriant konservavimo strategiją, dažnai susiduriama su
sunkumais. Šiuo atveju gali padėti rizikų vadyba, kuria
vadovaujamasi daugelyje kitų sričių ir kuri palyginti neseniai
pradėta taikyti kultūros paveldui.
|
Kursų
dalyviai ir dėstytojai Museo de Roma. Nuotr. iš asmeninio
autorės archyvo
|
- Šių kursų tikslas ir buvo supažindinti su
rizikų vadyba, kuri kolekcijų konservavimo požiūriu gali būti
suprantama ne tik kaip retų katastrofų, bet ir nuolatinių pavojų
valdymas bei išmokti nustatyti specifines rizikas ir pagal tikimybių
teorijos metodus įvertinti jų dydį muziejų ir archyvų kolekcijoms,
parinkti būdus žalai sumažinti. Be to, buvo aptari naujausi
transportavimo, aplinkos parametrų standartai ir kitos
rekomendacijos, kurios yra svarbios rizikoms įvertinti ir
prioritetams nustatyti. Taip pat buvo pateikta Kanados konservavimo
instituto sukurta schema, kuria vadovaujamasi saugant muziejų
kolekcijas. Ją sudaro penki etapai: išvengti ardančių veiksnių,
sustabdyti juos, nustatyti, reaguoti ir jei ankstesni etapai
nepadėjo išvengti pakenkimo, sugrąžinti objektui ankstesnę būklę (valymas,
tvirtinimas, atkūrimas).
- Pagrindiniai veiksniai, sukeliantys objekto
irimą arba žymų pakenkimą, yra šie: tiesioginis fizinis poveikis (netinkamas
elgimasis, blogos atramos, vibracija ir pan.), vagystės ir
vandalizmas, gaisras, vanduo, kenkėjai (vabzdžiai, graužikai,
pelėsiai), teršalai (lauko ir vidaus, deguonis, kitos cheminės
medžiagos), spinduliavimas (šviesa ir ultravioletiniai spinduliai),
netinkama temperatūra (per aukšta arba per maža, jos svyravimai),
santykinė drėgmė (per didelė, per maža, jos svyravimai) bei
eksponatų praradimas dėl aplaidaus saugojimo.
- Paskaitas skaitė žymūs prevencinio
konservavimo specialistai ir mokslininkai Stefan Michalski, Paul
Marcon (Kanados konservavimo institutas), Robert Waller (Kanados
gamtos muziejus), (Nyderlandų kultūros paveldo institutas) Agnes
Brokerhof (ICCROM), mokslininkai iš Paryžiaus Sorbonos universiteto
ir kitų organizacijų.
- Be to, vyko pratybos, seminarai, diskusijos.
Kursų dalyviai buvo supažindinti su ICCROM veikla ir padaliniais,
eksponatų skolinimo ir transportavimo sistema Italijos muziejuose
bei Kanados vyriausybės kultūros paveldo apsaugos politika . Taip
pat buvo surengta minikonferencija ,,Konservavimo prioritetų
nustatymas ir jų perteikimas“, kurioje visų šalių atstovai skaitė
pranešimus ir dalinosi patirtimi, kėlė prevencinio konservavimo
problemomas.
- Per kursus įgytas žinias reikėjo pritaikyti
atliekant rizikos įvertimą Romos miesto muziejaus (Museo di Roma)
saugyklose ir ekspozicijoje bei ICCROM archyve, kur buvome
supažindinti su jų istorija, saugomais objektais, saugyklų ir
ekspozicijų įranga. Naudojantis pateikta ir vietoje surinkta
medžiaga reikėjo nustatyti specifines rizikas, apskaičiuoti jų dydį
ir įtaką kolekcijų vertės praradimui, parinkti priemones žalai
sumažinti. Kursų pabaigoje atlikto darbo išvados buvo pateiktos
muziejaus administracijai.
- Tris savaites trukę kursai buvo visapusiškai
naudingi, nes suteikė daug naujų žinių ir informacijos, leido giliau
įvertinti ir susisteminti prevencinio konservavimo metodus,
susipažinti ir užmegzti ryšius su kolegomis iš įvairių pasaulio
šalių bei tarptautinių organizacijų. Įgyta patirtis ateityje bus
panaudota rizikų kolekcijoms įvertinimui ir jų sumažinimui bei
perteikta restauratoriams ir kolekcijų saugotojams iš kitų
institucijų.
- Už suteiktą galimybę dalyvauti kursuose esu
dėkinga Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei,
Kultūros ministerijai, Tarptautinės muziejų organizacijos ICOM
Lietuvos nacionaliniam komitetui bei Italijos Respublikos užsienio
reikalų ministerijai, kuri skyrė šiai stažuotei stipendiją.
|