-
-
Panevėžio kraštotyros muziejui – 80
-
- „Dėl amžinybės stokos čia
sukaupta
- Dešimt tūkstančių senovinių
daiktų...
- Metalai, molis, paukščio
plunksna
- Triumfuoja laike...“
-
- Wislawa Szimborska
-
|
Muziejininkai fotografuojasi. 2004 m.
|
-
Panevėžio kraštotyros muziejus savo ištakomis remiasi į dvidešimtojo
amžiaus pradžią. Tai vienas seniausių ir eksponatais turtingiausių
iš savivaldybėms priklausančių Aukštaitijos muziejų.
-
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybingumą, suaktyvėjo visuomeninis
gyvenimas, susidomėjimas krašto praeitimi buvo didžiulis. Į tautos
dvasios gaivinimo ir jos kultūros puoselėjimo darbą stojo
inteligentai šviesuoliai, daugiausia mokytojai.
-
Panevėžio inteligentija nebuvo išimtis. Valstybinės gimnazijos
mokytojai ir mokiniai, vadovaujami mokytojo Jurgio Elisono, dar
1919-1920 metais pradėję rinkti įvairias senienas, susibūrė į
gimtajam kraštui tirti būrelį. Jo gretos augo, įtraukdamos miesto
visuomenę. Taip 1924 metais įsikūrė Gimtajam kraštui tirti draugija
(nuo 1936 metų – Panevėžio kraštotyros draugija). Buvo priimti
draugijos įstatai, jos reikalams tvarkyti sudaryta valdyba. Į ją
įėjo Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas,
notaras Jonas Moigis, gimnazijos mokytojas J. Elisonas, I.
Gurevičius, Lepšių pradinės mokyklos mokytojas kraštotyrininkas
Petras Bliumas. Pirmininku buvo išrinktas V. Rozmanas. Draugijoje
buvo per 160 narių. Šio darbo entuziastai rinko kraštotyrinę ir
archeologinę medžiagą. Panevėžyje buvo ir daugiau inteligentų, kurie
domėjosi krašto praeitimi ir turėjo senienų rinkinių. Petras Būtėnas,
1925 metais atvykęs į Panevėžio mokytojų seminariją dirbti lietuvių
kalbos mokytoju, greitai tapo aktyviu tautotyros sąjūdžio dalyviu.
Tautotyros judėjimas, arba kraštotyra, tapo savarankiška visuomenės
intelektinės bei praktinės veiklos forma.
-
Brendo sumanymas surinktas senienas ir radinius parodyti platesnei
visuomenei – įsteigti mieste muziejų. Buvo nutarta muziejų įrengti
seniausiame miesto mūriniame pastate Kranto gatvėje, kur XVII-XVIII
a. buvo Upytės pavieto teismo archyvas. Patalpoms remontuoti ir
ekspozicijos įrangai draugija rinko aukas.
|
Panevėžio kraštotyros muziejaus naujos archeologijos ekspozicijos
vaizdas.
|
-
Iškilmingai muziejus buvo atidarytas 1925 m. sausio 18 dieną.
Muziejų pašventino dekanas kunigas V. Macijauskas. Po pašventinimo
ir pasakytų kalbų buvo paskelbtas muziejaus atidarymo aktas, kurį
pasirašė 40 iškilmių dalyvių. Atidarant muziejų dalyvavo ir Žemės
ūkio akademijos rektorius prof. P. Matulionis. Iškilmėse kalbėjęs
draugijos narys S. Balčas pabrėžė šio įvykio
svarbą ne tik Panevėžiui, bet ir visai Lietuvai.
-
Nepriklausomybės metais muziejaus rinkiniai, sudaryti Gimtajam
kraštui tirti draugijos narių kolekcijų pagrindu, palaipsniui augo.
Ką tik įkurtame muziejuje buvo numizmatikos, etnografijos, įvairių
senienų rinkinių per 300 archeologijos radinių. Iki 1939 metų
muziejus buvo sukaupęs per 4000 inventorinėse knygose įregistruotų
eksponatų, o neregistruotų eksponatų buvo ir daugiau – per 12 000.
Eksponatų muziejui dovanodavo ir pavieniai asmenys. Gimtajam kraštui
tirti draugija įsteigė muziejaus lankytojo nuolatinį bilietą. Jis
buvo terminuotas ir duodamas už atitinkamą paaukotų eksponatų
skaičių.
-
Draugija nuo 1935 metų organizuodavo išvykas autobusu po aplinkinius
kaimus eksponatų rinkti. Gausėjo etnografijos rinkiniai. Praktinėje
Gimtajam kraštui tirti draugijos veikloje ryškiausios buvo dvi
kryptys – archeologijos ir tautosakos. Tačiau profesionalių
archeologų, kurie būtų galėję plėtoti mokslinę veiklą Panevėžyje,
nebuvo. Panevėžiečių archeologinę visuomeninę veiklą prižiūrėjo
profesorius E. Volteris, kiti specialistai. Muziejuje buvo paliekami
tik tie eksponatai, kurie būdingi Panevėžio apskričiai, visus kitus
atiduodavo Vytauto Didžiojo karo ir kitiems muziejams.
-
Muziejų tvarkė muziejininkai entuziastai: iš pradžių Stasys Banelis,
nuo 1934 metų vedėju tapo mokytojas Antanas Kasperavičius. Sunku
pasakyti, kokiais kriterijais jie vadovavosi, bet kaupiami rinkiniai
buvo sisteminami, rengiamos apibendrintos ekspozicijos. Buvo aišku,
kad viso darbo vienas žmogus neaprėps, todėl Gimtajam kraštui tirti
draugijos valdyba nuo pat pradžių skyriams tvarkyti iš draugijos
narių išrinko labiau patyrusius asmenis: P. Bliumui buvo pavesta
rūpintis numizmatikos reikalais, P. Šalčiui – senoviniais
dokumentais, J. Elisonas globojo gamtos rinkinius.
-
1939 metais Panevėžio muziejuje buvo pristatyti šie ekspozicijos
skyriai: archeologijos, numizmatikos, gamtos, etnografijos ir
liaudies meno bei Panevėžio miesto istorijos. Su pirmąja muziejaus
ekspozicija visuomenė galėjo susipažinti pirmadieniais,
ketvirtadieniais ir sekmadieniais nuo 10 iki 14 ir nuo 17 iki 19
val. Muziejus buvo lankomas gausiai: pavyzdžiui, 1925 metais muziejų
aplankė 7366 žmonės, 1928 m. – 3691, 1938 m. – 5048 lankytojai. 1927
m. savo vizitu muziejų pagerbė Lietuvos Respublikos prezidentas A.
Smetona su svita, pasirašė garbės svečių knygoje, fotografavosi.
|
Parodos „Kryždirbystė Panevėžio krašte“ bendras vaizdas. 2005
m.
|
-
1942 metais muziejaus vedėju paskirtas Dominykas Urbas. Tai pirmasis
muziejininkas, turėjęs specialų pasirengimą, išėjęs P. Galaunės
mokyklą, iki tol dirbęs Kauno miesto kultūros bei Vytauto Didžiojo
kultūros muziejuose. Kaip patyręs muziejininkas, jis tvarkė
pašlijusius muziejaus reikalus, rengė ekspozicijas. D. Urbas kartu
su J. Elisonu, iš Naudvario, parsivežė gamtininko V. Straševičiaus
drugių ir vabzdžių kolekciją (jos savininkas 1941 m. buvo ištremtas).
Karo sunkumai – lėšų, medžiagų, darbuotojų stoka – sutrukdė
įgyvendinti kilnius sumanymus.
-
Karo metų nuostoliai buvo didžiuliai. Frontui priartėjus, pastate,
kur buvo įsikūręs muziejus (Respublikos g. 14), antrajame aukšte,
laikinai įsikūrė vokiečių karo lauko ligoninė, vėliau šiame pastate
šeimininkavo Raudonosios armijos kareiviai. Vertingiausi muziejaus
eksponatai buvo išslapstyti. Skaudžiausia, kad karo sumaištyje dingo
muziejaus dokumentai, o 1944 metais buvo suimtas muziejaus
direktorius D. Urbas.
-
1944 m. lapkričio mėnesį Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba
priėmė nutarimą Nr. 170 „Dėl Lietuvos TSR muziejų veikimo
atnaujinimo“. 1945 m. kovo 8 d. buvo surašytas pastato Respublikos
g. 14 priėmimo-perdavimo muziejui aktas, bet eksponatų likučiai
buvo perkraustyti, deja, jau penktą kartą nuo muziejaus įkūrimo, į
priešais esantį mažesnį pastatą (dabar Dailės galerija, Respublikos
g. 3), kuriame muziejus gyvavo iki 1985 metų.
-
Per pirmąjį pokario dešimtmetį pasikeitė septyni direktoriai,
dažniausiai atsitiktiniai žmonės, neturėję ne tik specialaus, bet
kai kurie net vidurinio išsilavinimo. 1954 metais muziejaus
direktore pradėjo dirbti Vilniaus universiteto absolventė Jadvyga
Rimšelienė, kuri muziejui vadovavo iki 1988-ųjų. J. Rimšelienei
vadovaujant, muziejinis darbas įėjo į savo vėžes, tapo
profesionalesnis, įgijo svorį bendrame miesto kultūriniame gyvenime.
|
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekspozicijos kampelis.
|
-
Pirmosios pokario laikotarpio muziejuje parengtos ekspozicijos bei
parodos dažniausiai atspindėjo liaudies ūkio laimėjimus ir buvo
siejamos su Spalio revoliucijos metinėmis, Komunistų partijos ir
komjaunimo šauniais žygdarbiais. Nepaisydami tarybinės propagandos,
muziejininkai dirbo savo darbą. Etapais buvo kuriama tematinė,
chronologiškai sutvarkyta Panevėžio miesto istorijos ekspozicija nuo
seniausių laikų iki nūdienos aktualijų. Rengiant XVI−XIX a.
istorijos ekspoziciją, muziejininkus konsultavo dar prieš karą
Panevėžyje mokytojavusi istorikė O. Maksimaitienė, I. Butkevičius,
J. Kasperavičius, kiti specialistai. 1975 m. po ilgesnės pertraukos
pradėta eksponuoti gamtininko V. Straševičiaus surinkta ir pokaryje
išsaugota vertinga drugių ir vabzdžių kolekcija.
-
Nuo 1957 metų muziejus atnaujino etnografines ekspedicijas po
Panevėžio rajono apylinkes. Daugelyje jų dalyvavo Vilniaus
universiteto bei Dailės instituto studentai. Be etnografinių
ekspedicijų, nuo 1959 m. buvo pradėtos organizuoti archeologinės
ekspedicijos. Šią veiklą pradėjo muziejininkė D. Andrašiūnaitė, o
nuo 1979 m. archeologinius tyrinėjimus vykdo archeologė A.
Petrulienė. Per pastarąjį muziejinės veiklos laikotarpį žvalgyta ir
tyrinėta daugiau kaip 15 archeologijos paminklų: Uliūnų, Pašilių,
Užkalnių, Baroniškių, Kūčių – Linonių, Barinės, Drąseikių,
Jasvilonių kapinynai, Upytės piliavietė ir kiti objektai.
-
Muziejus ypač išsiplėtė XX a. 8-9 dešimtmetyje. 1975 m buvo įkurti
Fondų, Ikitarybinės visuomenės, Tarybinės visuomenės, Parodų
skyriai. 1990 m. nuo muziejaus atsiskyrus Dailės galerijai, Parodų
skyrius buvo panaikintas. 1987 m. įkurtas Gamtos skyrius, 1990 m.
Ikitarybinės ir Tarybinės visuomenės skyriai reorganizuoti į
Istorijos, 1991 m. įkurtas Etninės kultūros skyrius, o nuo 2000-ųjų
pradėjo veikti Restauravimo skyrius, kuriame dirba metalo, medžio,
popieriaus restauratoriai.
-
1985 m. muziejus persikėlė į kitas patalpas, esančias Vasario
16-osios g. 23, kuriose yra ir dabar. Nauja ekspozicija įrengta 1987
metais. Ji apėmė visą istorinį laikotarpį. 1989 m., nuėmus tarybinės
ekspozicijos dalį, įkurta gamtos ekspozicija. 1993 m. muziejaus
reikalams perduoti pastatai Vasario 16-osios g. 23a ir 25a.,
priklausę Moigių šeimai. Jonas Moigis, miesto notaras ir
kolekcininkas, kilęs iš žymių Panevėžio visuomenės veikėjų. 1997 m.
Moigių šeimos atminimui muziejaus iniciatyva atidengta memorialinė
lenta (aut. V. Žigas). 1994 m. prie muziejaus sienos pritvirtinta
lenta stalinizmo aukoms atminti (aut. A. Vytėnas).Šiame pastate
buvusioje policijos nuovados areštinėje 1941 metais buvo nukankinti
panevėžiečiai gydytojai A. Gudonis, S. Mačiulis, J. Žemgulis ir
medicinos seselė Z. Kunevičienė.
|
Edukacinę pamoką „Duona lietuvių liaudies papročiuose“ veda
muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė. |
-
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus veikla išsiplėtė,
pagausėjo darbuotojų, iš esmės pertvarkytos visos muziejaus
ekspozicijos, rengiamos parodos įgijo daugiau profesionalumo, pakilo
jų mokslinis, estetinis lygis, nes šalia istorikų muziejuje
sėkmingai ėmė darbuotis dailininkai, fotografai, kiti specialistai.
Nuo 1997 m. ekspozicijose pradėtos organizuoti mokomosios programos
moksleiviams. Muziejininkų edukacinė veikla, derinama prie rengiamų
parodų turinio, įgyja naujų išraiškos formų. Nuo 1990 m. muziejaus
pertvarkai vadovavo Gintaras Šileikis, o jį išrinkus į Respublikos
Seimą, 1997 m. prie muziejaus vairo stojo muziejininkas, istorikas
Arūnas Astramskas.
-
Muziejus turi ir keletą filialų. Upytės pavieto teismo archyvo
pastate nuo 1972 m. veikė liaudies meno ekspozicija, kuri po pastato
remonto ir pertvarkymų užleis vietą istorinei panoramai. 1969 m.
visuomenės veikėjos G. Petkevičaitės-Bitės bute (Šv. Zitos g. 18)
įkurtas jos memorialinis muziejus, tame pačiame pastate 1994 m.
atidaryta medicinos istorijos ekspozicija, skulptoriaus J. Zikaro
gimtajame name Paliukų kaime nuo 1972 metų veikia ekspozicija.
Muziejui priklauso ir Smilgių miestelyje įrengta etnografinė sodyba.
Nuo 1972 m. veikė visuomenės veikėjo, gydytojo A. Domaševičiaus
memorialinis muziejus, įsikūręs jo name, bet, pastatą gražinus
savininkams, ekspozicija buvo iškelta.
-
Pastate (Respublikos g. 17), kur Lietuvos atgimimo metais veikė
Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės būstinė 2004 m., buvo
atidaryta Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio
ekspozicija, kuri yra bendrosios Panevėžio kraštotyros muziejaus
ekspozicijos tęsinys.
-
Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejaus veikla yra plati ir įvairi.
Be tradicinių muziejinių darbų − ekspedicijų organizavimo,
ekspozicijų, parodų rengimo, eksponatų kaupimo, apskaitos, jų tyrimo
bei saugojimo reikalų, muziejaus darbuotojai organizuoja seminarus,
konferencijas, koncertus, rašo straipsnius, leidžia lankstinukus,
katalogus, monografijas, informuoja visuomenę apie muziejuje
saugomas, naujai įsigytas ar parodose pristatomas vertybes.
-
Panevėžio kraštotyros muziejus per 80 − ties metų veiklos laikotarpį
savo rinkiniuose sukaupė per 90 tūkst. eksponatų. Nepaisant
pragaištingų karo metų netekčių, muziejus didžiuojasi jo pirmtakų,
kūrėjų entuziastų pirminiu įnašu iš asmeninių kolekcijų:
archeologijos radiniais, gausia numizmatika, V. Straševičiaus
surinkta drugių ir vabzdžių kolekcija, skulptorių J. Zikaro, B. Bučo,
V. Svirskio darbais, dievdirbių drožiniais, etnografijos,
fotografijos, tautodailės rinkiniais. 1991 m. gydytojas R. Sidrys
muziejui padovanojo vertingą Tolimųjų Rytų šalių meno kolekciją.
Muziejaus dabartinių rinkinių prioritetą sudaro mūsų krašto kultūros
paveldas, bet prie jo puikiai prisiderina šiuolaikinės visuomenės
aktualijos, naujausi dailininkų, fotografų ir kitokie kuriančios
visuomenės darbų pavyzdžiai, ypač kai juose atsispindi Panevėžio
miesto istorija.
|
2004 m. atidaryta nauja pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir
Sąjūdžio veiklos ekspozicija (Respublikos g. 17).
|
-
Panevėžio kraštotyros muziejaus kolektyvas, kuriame dabar dirba 35
darbuotojai, tarp jų per 20 muziejininkų specialistų, jubiliejų
pasitiko naujais sumanymais, darbais ir viltimis, sukurta nauja
Panevėžio krašto archeologijos ekspozicija. Šiais jubiliejiniais
metais rengiamasi įgyvendinti kitą ekspozicinį projektą –
seniausiame miesto mūriniame pastate, statytame 1614 m., kur buvo ir
pirmoji muziejaus ekspozicija, parodyti visuomenei XVI-XVIII a.
miesto raidą. Muziejininkams didžiausias džiaugsmas yra tada, kai
turi svečių arba lankytojų, o jų atvyksta, kai yra ko pažiūrėti, kuo
nustebinti, ką priminti, pagerbti. Nedidelėje muziejaus parodų
salėje rengiamos, istoriškai brandžios, aukšto meninio lygio parodos,
jau visą dešimtmetį jaukina ir augina reiklų, kultūringą,
pilietiškai subrendusį žiūrovą. Tarp fotografijų ir istorinių parodų
nuosekliai įsiterpia etnografinės retrospektyvos. Šiuolaikinė
paroda „Panevėžio krašto kryždirbystė“, atspindinti bendrą Lietuvos
kryždirbystės fenomeno svarbą ir raišką, yra prasmingas pritarimas,
jo įtraukimui į JUNESKO pasaulinio paveldo sąrašą. Etninei kultūrai
puoselėti muziejaus specialistai, be minėtų parodų ir ekspozicijų,
visuomenei pateikia įsimintinų renginių, o vienas iš jų jau turi
tarptautinį garsą, tapo tradiciniu. Tai folkloro festivalis „Aisūs
kankleliai“. Muziejaus renginių įvairovę papildo senųjų amatų ir
valgių šventės, kasmet miesto dienai pažymėti pirmąją rugsėjo
savaitę. Naujų darbo formų su lankytojais pasiūlo pačios parodų ir
gyvenimo aktualijų temos siekis ugdyti jaunimą. Taip tradicinius
muziejininkų kasdienius darbus papildė rengiamos viktorinos ir
konkursai aktyviausiam lankytojui ar lankytojų grupei išaiškinti,
mokymas dainuoti senovines liaudies dainas, žaisti ir čiūčiuoti
mažus vaikus, mokymas vaikų natūraliomis gamtinėmis medžiagomis
dažyti velykinius margučius, rašyti žąsies plunksna, pasidaryti
Užgavėnių kaukę, iš liepos karnų verpti siūlus, austi demblius,
nerti tinklus, gręžti akmenis, padėti įgyvendinti prasmingos
kultūrinės veiklos projektus, sukurti filmą, parašyti knygą,
nutapyti paveikslą... Muziejininkų darbų ir jų galimybių sąrašą dar
galima būtų tęsti. Tačiau, kaip kopiant į kalną reikia atsikvėpti,
taip ir bet kokį kitą darbą dirbant, reikia paklausti, kam to reikia.
Sakykim – Tėvynei. Mieli muziejininkai, mūsų visada lauks
įvairiausių darbų ir darbelių kalnas. Gal kada tapsime, jei ne
Nacionalinės, tai gal kitokios premijos laureatais, ar žymiais
veikėjais, džiugu, bet tautotyrininkais jau esame. Džiaugtųsi
širdis, kad šis jausmas mus vienytų ir tame rastume atgaivos bei
įkvėpimo kilniai muziejinei veiklai plėtoti.
-
- Parengė Alfreda Petrulienė,
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja
-
-
|