 |
|
Apskritys, kurių centruose
1939 m. veikė kraštorytos muziejai |
 |
|
Lietuvos savivaldybių
muziejai, vykdantys kraštotyrinę veiklą (2003 m.). M –
savivaldybių kraštotyros muziejai, K – kiti savivaldybių
muziejai, vykdantys kraštotyrinio pobūdžio veiklą
|
Muziejai yra vieni
iš universaliausių instrumentų, kurie realizuoja esmines kultūros
funkcijas – socializacijos (visuomenės, kurioje gyvenama,
kolektyvinės patirties, socialinių normų, kultūros vertybių
ir simbolių perėmimas), inkultūracijos (perėmimas anksčiau
gyvavusių kultūros elementų, būdingų gimtajai kultūrai),
integracijos (žmonių vienybės palaikymas, ankstesnių kartų
sukauptos socialinės patirties saugojimas), kūrybinę (naujų
vertybių, žinių, tradicijų atskleidimas, įsigalėjusių
kultūros vertybių ir simbolių atnaujinimas), pažintinę (žinių
susisteminimas ir perteikimas), taip pat komunikacijos,
informacijos, vertybinę ir t. t. Ypač didelę reikšmę šia
prasme jie turi provincijoje, kur bene vienintelės kultūrinės
institucijos yra muziejus, viešoji biblioteka ir kultūros
centras.
Žiūrint į istorinę praeitį
galima pastebėti, kad kraštotyros (regioniniai) muziejai
Lietuvoje XX amžiaus 3-4 dešimtmečiuose pirmiausia susikūrė
apskričių centruose, todėl kartais jie netgi buvo vadinami
apskričių kraštotyros muziejais. Jau prieškaryje
pasigirsdavo nuomonių, kad tose apskrityse, kur nėra kraštotyros
muziejaus, reikėtų jį įkurti. Taigi, pradėta suvokti, kad
muziejus turėtų būti ne pavienė ir atsitiktinė institucija,
o sistemos, Lietuvos muziejų tinklo dalis. Ši prieš septynis
dešimtmečius atsiradusi nuostata, skirtingai nuo bibliotekų
ar kultūros centrų, nebuvo tapusi Lietuvos kultūros politikos
dalimi. Šiuo metu Kultūros ministerija laikosi nuostatos, kad
„centrinį“ kraštotyros muziejų turėtų turėti kiekviena
savivaldybė, tačiau tik susiklosčius tinkamoms sąlygoms –
turint patalpas, eksponatų.
Kokia yra regioninių muziejų
paskirtis ir reikšmė?
Lietuvoje buvo paplitusi jau XIX
a. viduryje E. Tiškevičiaus skelbta provincijos muziejaus kaip
„veidrodžio“ sąvoka – muziejus kaip veidrodis turi
rodyti „savyje“ gamtą, jos turtus, istoriją, verslą,
pramonę ir tapti krašto „kultūringumo atvaizdu“. V. Ruzgo
teigimu kraštotyros muziejaus programa labai priklauso nuo
vietos sąlygų ir aplinkybių. Jis siūlė laikytis tradicinės
schemos ir rekomendavo formuoti muziejinių vertybių rinkinius
ir ekspozicijas, atspindinčias vietos gamtą, geografiją,
socialinį žmonių gyvenimą, žemės ūkį, prekybą, pramonę,
kultūrą, švietimą ir pedagogiką. P. Bugailiškis, žymiausias
kraštotyros muziejų ideologas, 1935 m. rašė, kad provincijos
muziejai iki šiol neturi nei savo veido, nei aiškių uždavinių
bei darbo programos. Jis reiškė susirūpinimą muziejų būkle
todėl, kad „kraštotyra ir tautos praeitis, jos plėtotės pažinimas
yra vienas pagrindinių stulpų, kuriais remiasi tautos
savitumas, jos išsilaikymo ir ateities garantija“. Anot P.
Bugailiškio, visuomeninio muziejinio ir kraštotyros darbo
idealas yra „kolektyvinis savo srities žinovų
bendradarbiavimas savo kraštui pažinti, jį arčiau ištirti,
dalinimasis jo išdavomis su visuomene (...) Juo vedinas jis
gali tapti iš vienos pusės mokslinės veiklos dirva, pagalbinė
mokslo įstaiga, iš kitos – priemonė mokslo propagandai,
populiarizacijai ir jo artimam bendravimui su visuomene. Toksai
muziejus ir bus tikroje prasmėje kraštotyros muziejus“.
K. Dambrauskas 1936 m. šalia
specializuotų muziejų išskyrė ir „etnografiškai
archeologiškų, tikriau, kraštotyros muziejų“ grupę,
kurios tikslas yra parodyti ir neseną praeitį ir gilią senovę.
K. Dambrausko manymu apylinkės kraštotyros muziejus turi užfiksuoti
šių laikų dvasines ir medžiagines kūrybos vertybes,
apsaugoti jas nuo užmaršties ir pražūties, išlaikyti ateičiai
kaip šių dienų gyvenimo atvaizdą, o buvusių laikų
archeologinius radinius padaryti suprantamus šių dienų žmonėms.
Kraštotyros muziejus reikia taip tvarkyti, kad jie būtų įdomūs
ir suprantami liaudžiai, nes niekuo kitu muziejaus egzistavimo
nepateisinsi. J. Lingis, remdamasis Švedijos patirtimi, jau
1939 m. tikino, kad kultūrą reikia suprasti plačiau – nuo
primityviausio įrankio iki aukščiausios meninės vertės kūrinio,
ne tik lietuvių sukurtų, bet ir iš svetur atkeliavusius kultūros
paminklus. Tokį muziejų jis vadino kultūristoriniu arba kultūriniu.
J. Vabalas-Gudaitis 1929 m. muziejų
uždavinius ir reikšmę vertino ne mažiau nei mokyklų, nes
„tik su muziejaus pagalba galima arčiau ištirti savo krašto
ypatybes, išmokinti jas branginti ir palaikyti liaudies kultūrinius
interesus bei pagilinti tas žinias ir palaikyti tuos ypatumus
(...) be kurių kultūrinės pažangos nebūna“. Jei muziejai
suteiktų bent dalelę to, ką gali duoti lankytojams – šie
taptų „muziejaus veikliausiais nariais, muziejus taptų kultūriniu
kaimiečių centru“. Tų pačių metų P. Galaunės
straipsnyje labiau akcentuojama istorinė ir kultūrinė reikšmė
– „be tokios įstaigos joks kraštas, jokia tauta šiandien
negali apsieiti. Ir tai nebe vienos įstaigos, bet ištiso jų
tinklo“. P. Galaunė pastebi, kad kiekvienas muziejus savaip
supranta savo uždavinius, tikslus ir būdus jiems pasiekti.
Juos dažniausiai suprato taip, kaip tai sugebėjo suprasti to
muziejaus vedėjas. Savivaldybė ir visuomenė į muziejų veiklą
nesikišo, nes ir viena, ir kita muziejų reikalingumą suprato
tik kaip „Lietuvos kultūringumo, nepriklausomybės
pribrendimo liudininkus“, kaip „reprezentacijos ir tautos
pasididžiavimo“ įstaigas. Logika tokia: šie liudytojai ir
vienai ir kitai reikalingi, bet taip pat svarbu, kad jie
nebrangiai kainuotų, tenkintųsi biudžeto likučiais. Ši prieš
septynias dešimtis metų P. Galaunės išsakyta nuomonė su išimtimis
eksploatuojama iki dabar.
Didesnę socialinę pažangą
pasiekusiose Vakarų šalyse regioniniai muziejai orientuojami
į poveikį visuomenei. Anot J. Tirrul-James, Švedijoje šiuo
metu pastebima, kad muziejai, prisidėdami prie socialinės erdvės
kūrimo, tapo sudėtine socialinio gyvenimo dalimi. Ilgainiui plėtojantis
socialiniams ryšiams kuriasi tradicijos, bendri įpročiai ir
susidaro kultūrinė erdvė. Taigi regioninių muziejų kaip
administracinio vieneto institucijos reikšmė auga, jie lemia
gilesnius socialinius ir kultūrinius reiškinius. Bendruomenių
muziejai yra tarsi bendruomenės centrai, kurie ir
reprezentuojami tuose muziejuose. Jie tampa bendruomenės švenčių
ir renginių vieta, o daugeliu atvejų yra vienintelė priemonė
vietos tradicijoms išsaugoti. Regioninių muziejų uždavinys
yra padėti suvokti iš kur kilome ir numatyti ateities kryptį.
Ten, kur egzistuoja įtampa, muziejai tampa neutralia erdve įvairioms
grupėms sužinoti apie vienas kitą. Regioninių muziejų
tikslas yra tarnauti savo bendruomenei ir atliekant neformalų
švietėjišką darbą bendruomenėje, ir užmezgant dialogą
tarp gyventojų bei pašaliečių (turistų), pristatant
turistams bendruomenės istoriją. Savo reikšme ne mažiau
svarbūs yra maži muziejai.
Prie Tarptautinės muziejų
tarybos veikiantis Tarptautinis regioninių muziejų komitetas
(ICR) 1993 m. konferencijoje priimtoje rezoliucijoje teigė, kad
regioninis muziejus yra institucija, kuri turi tenkinti visų žmonių
poreikius ir yra tarsi kolektyvinė regiono atmintis. Muziejų išlaikymo
išlaidos yra pagrįstos, nes muziejai saugo visuomenės audinį,
o bendruomenių nariai yra juose saugomo paveldo savininkai.
Lietuvos regioniniai muziejai ir jų
samprata iš esmės yra analogiški kitų šalių muziejams. Švedų
tyrinėtojos Per-Uno Ågren nuomone, sąvoka „regionas“ nėra
aiški, nes sunku rasti ribą tarp regiono ir bendruomenės. Sąvokos
„regioninis“, „savivaldybės“, „vietinis“ yra dažnai
vartojamas kalbant apie tokio tipo muziejus. P. Ågren nuomone,
iš to seka, kad kalbant apie muziejų struktūrą reikia
kiekvieną atvejį nagrinėti individualiai. Švedijoje XX a.
4-5 dešimtmečiais regioniniai muziejai kūrėsi apygardose,
kurias sudarė 20-50 parapijų, atitinkančių
komunas-bendruomenes. Šalia regioninio egzistuoja vietiniai
muziejai, kurie, anot P. Ågren, ir yra tikrieji muziejai, nes
kiekvienas objektas visų pirma yra vietinis, visi daiktai
atsirado tam tikroje vietoje ir buvo pagaminti konkrečių žmonių.
Tik kitame lygmenyje jie gali tapti regioniniu, nacionaliniu,
skandinavišku ar europietišku. Vietinių muziejų eksponatai
susiję su savo šaknimis, „jaučiasi kaip namie“. Šių
muziejų veikimo lauku tapo parapija.
Vieni pirmųjų regioninių muziejų
sistema susirūpino anglai. Didžiojoje Britanijoje jau 1845 m.
buvo priimtas Muziejų įstatymas, pagal kurį miestuose, turinčiuose
su ne mažiau kaip 10 tūkstančių gyventojų, turėjo būti įsteigtas
muziejus, o 1850 m. įstatymas miestų tarybas įgaliojo steigti
muziejus ir bibliotekas. Nuo 1853 m. šis įstatymas galiojo ne
tik Anglijoje ir Velse, bet ir Airijoje bei Škotijoje. Tiesa,
įstatymo rengėjai ir rėmėjai vadovavosi daugiausia socialinėmis,
moralinėmis ir švietėjiškomis idėjomis.
Didžiausią įtaką Lietuvos
muziejų raidai turėjo kaimyninėje Rusijoje egzistavusios
muziejų raidos tendencijos. Pirmieji vietiniai, arba kitaip
vadinami provincijos muziejai Rusijoje atsirado XVIII a.
pabaigoje, tačiau labiausiai paplito XIX a. pab. – XX a. pr.
Vienas iš jų buvo 1898 m. pradėjęs veikti Kauno miesto
muziejus. Rusijoje vietinių muziejų struktūra susiklostė XX
a. pradžioje. Jie turėjo šiuos skyrius: gamtos-istorijos,
istorijos (su archeologijos, bažnytinių senienų, buities
poskyriais), etnografijos, numizmatikos, meno, meno ir pramonės.
Dalis provincijos muziejų buvo kraštotyrinės krypties – jie
siekė pateikti kuo išsamesnį vazdą apie gimtojo krašto gamtą
ir gyvenimą. Tuo metu vietiniai muziejai buvo vieninteliai
centrai, kuriuose buvo sutelkta mokslinė-tiriamoji veikla,
kuria siekta pažinti vietovę. Prasidėjo sistemingas
archeologijos paminklų tyrinėjimas, etnografinės medžiagos,
pirmiausia valstietiškos, rinkimas. 1919 m. N. Romanovas muziejų
vadino dvasinių vertybių šventykla. Jis akcentavo dvasinio
gyvenimo ryšį su aplinka, būtinumą ieškoti konkrečios
vietovės skirtumų nuo kaimyninių ir šių ypatybių atspindėjimą
muziejuje. Ypatingą vietą vietiniame muziejuje jis skyrė
bibliotekai, kurioje saugoma vietinio gyvenimo, istorijos ir
dvasinės kūrybos pažinimo medžiaga. Po 1927 m. vykusios trečiosios
Rusijos kraštotyrininkų konferencijos kiekvienas vietos
muziejus turėjo remtis kraštotyros principu. Jiems iškeltas uždavinys
pagal vietinę medžiagą aiškia ir masiniam lankytojui
prieinama forma pateikti vietos krašto vaizdą. Kraštotyros
muziejai sudarė masiškiausią Rusijos muziejų tinklo dalį.
XX a. trečiajame dešimtmetyje jie buvo suvokiami kaip
„provincijų mokslo akademijos“, „gyvos krašto
enciklopedijos“. Sovietiniais metais keletas muziejų
reorganizacijų vedė prie vis didesnio kraštotyros muziejų
supanašėjimo. Po Antrojo pasaulinio karo (maždaug 1949 m.)
kraštotyros muziejai buvo apibrėžiami kaip mokslinės-tiriamosios
ir kultūros-švietimo įstaigos. Tada pirmą kartą buvo
akcentuotas jų kaip materialinės ir dvasinės kultūros
paminklų saugyklų vaidmuo, o muziejų struktūroje pirmą kartą
šalia ekspozicinių skyrių, numatytas ir fondų skyrius,
biblioteka, mokslinis archyvas, fotolaboratorija, dirbtuvės,
pagalbiniai kabinetai. Buvo keliama vietos tyrinėjimų reikšmė,
nes sukurti moksliniu požiūriu visavertę ekspoziciją įmanoma
tik ištyrus tam tikro laikotarpio vietos istorijos pirminius šaltinius
ir sutelkus juos muziejuje. Detalūs tyrinėjimai ypač svarbūs
rajoniniams kraštotyros muziejams, kuriuose turi būti sukaupta
atskirų gyvenviečių istorija. A. Michailovskajos teigimu,
lokalinių tyrinėjimų vertė – istorinės vietovės raidos
ypatumų išryškinimas, akcentuojant konkrečius istorinės
tikrovės bruožus.
XIX a. ketvirtajame ketvirtyje
Lenkijos provincijų muziejai, kurie atspindėjo to regiono gamtą
ir kultūrą, buvo pradėti vadinti regioniniais muziejais.
Pirmasis iš svarbesnių šio tipo muziejų buvo įkurtas 1888
m. Tatrų mieste Zakopanėje. Jo veikla prasidėjo nuo gamtos
istorijos, archeologijos ir etnografijos kolekcijų. Vadinamoje
Kongresinės karalystės dalyje regioniniai muziejai galėjo plėtotis
tik po 1905-1907 m. revoliucijos. Muziejų kūrimo iniciatoriai
buvo Lenkų keliautojų asociacija. 1908 m. buvo atidarytas
muziejus Varšuvoje, 1906 m. Žemės ūkio draugija įkūrė
muziejų Liubline. Prie regioninių muziejų priskiriami ir
vyskupijų muziejai. Jau 1914 m. susikūrė Lenkų muziejų sąjunga,
o 1917 m. pasirodė M. Treterio knyga, kuri apibendrino lenkų
muziejų laimėjimus ir nubrėžė ateities perspektyvas. 1928
m. Lenkų keliautojų asociacija ir Mokytojų sąjunga parengė
kolektyvinį leidinį „Regioniniai muziejai. Jų tikslai ir užduotys“.
Pasaulio muziejų žinyne, išleistame
1975 m., aiškinama regioninio muziejaus sąvoka. Daugumoje kalbų
šis žodis sutampa su vokišku žodžiu Heimat (tėviškė,
gimtinė, tėvynė). Tačiau angliškasis ir kai kurių kitų
kalbų žodžiai visiškai neatskleidžia patriotizmo elementais
išsiskiriančio vokiško žodžio Heimatmuseum. Jis reiškia
„muziejų tos vietovės, kurioje aš gyvenu“, ir primena tos
vietovės gyventojų praeities žygdarbius. Nesusipratimą kelia
tai, kad šie muziejai buvo ypač palaikomi Hitlerio laikais.
Muziejų dėka buvo galima skleisti ariškumo doktriną
kiekviename šalies regione ir kiekviename mieste. Dėl šios
vienintelės priežasties ir negalime džiaugtis tėviškės
muziejaus idėja, todėl ieškoma kažko neutralesnio,
nepolitinio, neemocionalaus, šaltesnio. Galiausiai buvo nutarta
apsistoti ties terminu „regioninis muziejus“ (srities,
rajono, regiono, vietos). Tokių muziejų kolekcijos yra labai
įvairios. Europos regioninių muziejų lankytojai, ypač
Vokietijoje, gali tikėtis pamatyti bet kokio tipo kolekciją,
kuri siejasi su vietovės istorija, archeologija, gamta,
verslais arba socialinėmis sąlygomis. Jie nėra stereotipiški.
Rusiškas terminas źšąåāåä÷åńźčé
ģóēåé reiškia muziejų, kurio rinkiniai dokumentuoja įvairias
konkretaus administracinio-teritorinio regiono arba gyvenvietės
(respublikos, krašto, srities, apygardos, miesto, rajono,
kaimo) gyvensenos puses – gamtines sąlygas, istorinę raidą,
ekonomiką, buitį, kultūrą. Kitose šalyse tiesioginių
analogų rusiškiems kraštotyros muziejams nėra. Europos ir
Amerikos vietos muziejai visada dokumentuoja vieną iš regiono
gyvensenos aspektų. Kraštotyros muziejams artimais galima
laikyti miestų muziejus.
Lenkų naudojamas terminas
regionalne muzeum – regioninis, vietinis muziejus, nors
egzistavo ir kraštotyros muziejų tipas.
Lietuvoje buvo žinoma apie
Rusijos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių kraštotyros
(regioninių) muziejų pobūdį. Anot N. Keršytės, kraštotyros
muziejai buvo ir yra vaizdais kuriama lokali monografija.
Lietuvoje kraštotyros muziejaus pobūdį nulėmė pasirinktos
vietos monografiniai tyrimai bei regioninio kraštotyros sąjūdžio
siekiai atspindėti gamtos, dvasinės ir materialinės kultūros
istorinius ir esamus požymius, pirmiausia – etnokultūrinius.
Kraštotyros muziejų vadinti gamtos, dvasinės ir materialinės
kultūros daiktų vaizdų monografija, kurios pirmame plane
simboliškai rekonstruojama kaimo gyvensena, leido atitinkamai
organizuoti muziejinių vertybių rinkiniai ir ekspozicijos,
kurių pagrindas – etnografinės, archeologinės, istorinės
vertybės. Gamtos ir profesionalaus meno muziejinių daiktų kraštotyros
muziejuose buvo nedaug. Šią padėtį pakoregavo sovietmečiu
į kai kuriuos kraštotyros muziejus patekusios nacionalizuotų
dvarų meno vertybės, suteikusios jiems kultūros muziejų bruožų.
Be to, tautosakos rinkimas šiuose muziejuose liudijo, kad kraštotyros
muziejai vykdė ir tautotyrai priklausančią programą. Tačiau
nepaisant išlygų, N. Keršytės teigimu, daugelio kraštotyros
muziejų struktūra buvo stereotipinė, turėjusi pastovią šerdį
– etnografijos, archeologijos, istorijos ir gamtos rinkinius,
kurie buvo kertinės atramos kuriant monografinės ekspozicijos
vaizdą.
Kraštotyros arba regioninių
muziejų apibrėžimai gana glaudžiai susiję su jų
pavadinimais. Pavyzdžiui, 1919 m. sudarytame Rusijos muziejų sąraše
kraštotyriniam profiliui buvo priskiriami muziejai, kurie įvardinti
kaip srities, krašto, apskrities, rajono, miesto, nacionalinis,
vietinis krašto, tėvynės pažinimo, tėviškės, krašto pažinimo
draugijos, liaudies muziejus. Muziejaus pavadinime paprastai
atsispindi muziejaus tipas, rinkinių ir veiklos ypatybės. Tarp
2003 metais Lietuvoje veikiančių savivaldybių muziejų penki
vadinami „kraštotyros muziejais“ (Alytaus, Marijampolės,
Panevėžio, Ukmergės, Utenos), kurie yra vieni seniausių
Lietuvoje ir įsikūrę buvusių apskričių centruose. Net
keturiolika muziejų įvardijami kaip „krašto“ muziejai
(Biržų, Jonavos, Jurbarko, Kelmės, Kėdainių, Molėtų,
Pasvalio, Prienų, Raseinių, Rokiškio, Zanavykų (Šakių), Šilalės,
Vilkaviškio ir Zarasų), iš kurių dalis susikūrė Atgimimo
laikotarpiu ir po nepriklausomybės atkūrimo. Septyni muziejai
įvardijami kaip miesto ar regiono muziejai (Birštono, Kaišiadorių,
Kretingos, Mažeikių, Skuodo, Šilutės, Žemaičių (Telšių)).
Kiti muziejai įvardijami įvairiai, pavyzdžiui, miesto
(Druskininkų), istorijos (Klaipėdos Mažosios Lietuvos,
Neringos), kultūros istorijos (Rietavo, Daugyvenės (Radviliškio)),
krašto istorijos (Raseinių, Jurbarko), etnografijos (Kupiškio),
istorijos, kultūros, švietimo (Lazdijų). Regioninio kraštotyros
muziejaus požymių turi ir Žemaičių dailės (Plungės), Anykščių
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis, taip pat iš
regioninio ir vietinio pavaldumo rėmų išaugęs Šiaulių
„Aušros“ ir dar keletas muziejų. Kai kurių muziejų
pavadinimuose atsispindi jų platesnis regioniškumas (Mažosios
Lietuvos, Zanavykų, Žemaičių). Nors visų šių muziejų
pavadinimai yra skirtingi, tačiau juos galima priskirti tai pačiai
savivaldybių kraštotyros (regioninių) muziejų grupei.
Nepaisant tų pačių kūrimosi motyvų, ilgainiui šie
regioniniai muziejai įgavo savitą veidą, charakterį, juos
pasidarė vis sunkiau įsprausti į bendrus standartinius rėmus.
Kraštotyros terminas, tebenaudojamas muziejų pavadinimuose, šiuo
metu yra daugiau susijęs su tradicija, o ne su muziejaus tipu.
Gana aiškiai apibrėžtas kraštotyros muziejų tipas
egzistuoja tik Rusijoje, tarptautiniu mastu dažniau naudojamas
terminas „regioninis muziejus“.
Savivaldybės kraštotyros (arba
regioninio) muziejaus reikšmė ir paskirtis įvairiais
laikotarpiais ir atskirose šalyse buvo skirtingi. Šių muziejų
kūrimosi laikotarpiu (iki 1940 metų) buvo pabrėžiamas jų
kaip švietėjiškos (ugdančios tautiškumą), mokslinės
(tiriančios vietovę ir tautos praeitį), kultūrinės (saugančios
ir eksponuojančios senovės reliktus) institucijos vaidmuo. Po
Antrojo pasaulinio karo iki 1988 m. šie muziejai buvo svarbūs
totalitarinės valdžios institucijoms kaip ideologinis įrankis.
Tai atsispindėjo ir muziejinėje veikloje bei rinkinių struktūroje.
Nuo 1988-ųjų muziejų reikšmę ir paskirtį lemia jų turimos
ir išnaudojamos galimybės.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
1918 m. iki 1940 m. vyko natūrali kraštotyros muziejų raida.
Muziejai susikūrė arba kūrėsi daugelyje apskričių centrų.
Kituose apskričių centruose taip pat galima pastebėti muziejų
organizavimo ženklų, nors šie sumanymai ir nebuvo įgyvendinti.
Muziejų kūrimas XX a. 3-4 dešimtmečiuose buvo objektyvus reiškinys,
atkuriamos tautinės valstybės ir jos kultūrinės brandos
rezultatas. Jis buvo veikiamas ir kaimyninių šalių patirties.
Spontanišką visuomeninių kraštotyros muziejų kūrimąsi
skatino augantis visuomenės poreikis pažinti vietos gamtinę
aplinką, istoriją, gyvensenos bruožus. Būdami bene
vieninteliai tiriamieji ir kultūrinio švietimo centrai vietos
muziejai į savo veiklą įtraukė vietos inteligentiją, prie jų
veiklos galėjo prisidėti skirtingi visuomenės sluoksniai. Kūrimosi
stadijoje muziejai rėmėsi privačia ir visuomenine iniciatyva,
todėl jų raidoje pastebimas netolygumas – pakilimai ir
nuosmukiai. Iš kitų muziejų išsiskyrė Šiaulių „Aušros“,
Panevėžio muziejai, žymiu provincijos kultūros centru tapo
Telšių „Alkos“ muziejus. Iki 1940 m. susikūrė Lietuvos
regioninių muziejų tinklas, susiformavo regioninės
muziejininkystės tradicija.
Sovietiniu laikotarpiu kraštotyros
muziejų veikloje reiškėsi tos pačios tendencijos, kaip ir
visoje SSRS. Siekiant paversti muziejus komunizmo ideologijos
propagandos institucija, kraštotyros muziejų struktūra buvo
unifikuota. Naują postūmį kraštotyros muziejams kurti suteikė
Lietuvos kraštotyros draugijos įkūrimas (1961 m.).
Visuomeniniu pagrindu susikūrę ir veikę kai kurie kraštotyros
muziejai išaugo į valstybinius muziejus (Vilkaviškio, Prienų,
Joniškio ir kt.).
Nuo 1988-ųjų tuose rajonuose,
kur nebuvo valstybinio muziejaus, savivaldybės pradėjo steigti
kraštotyrinio pobūdžio (krašto, krašto istorijos, istorijos
ir pan.) muziejus. Iki 2002 m. bendras savivaldybių muziejų
skaičius nuo 21 išaugo iki 63, t. y. tris kartus. Muziejų
skaičiaus augimą lėmė visuomenės ir savivaldybių
poreikiai. Iš esmės pasikeitė ir išaugo muziejų veiklos
galimybės ir pobūdis, išsiplėtė beveik visos muziejinės
veiklos kryptys – tyrinėjimai, turizmo, edukacinės
paslaugos. Tačiau savivaldybių muziejų tinklas dar nebaigė
formuotis, savivaldybių muziejų neturi keli rajonai. Miestų
raidą atspindinčių muziejų arba muziejinių ekspozicijų
neturi Vilnius ir Kaunas.
Laikotarpiuose iki 1940 m. ir iki
1990 m. žymus visuomeninio kraštotyros sąjūdžio ir
regioninių kraštotyros muziejų ryšys, kuris vėliau liko
labiau epizodinis. Pastaruoju metu Lietuvos muziejininkystės
politikoje numatyta sukurti apskričių muziejų tinklą.
Lietuvos kultūros politikos nuostatos orientuoja muziejus ir
bibliotekas tapti informacinės visuomenės kūrimo centrais,
nors pačiuose muziejuose dar nėra net automatizuotų darbo
vietų. Regioninių muziejų veikla taip pat stokoja
metodologinio pagrindimo. Informacinės technologijos kuria
naujus muziejinės veiklos fenomenus – virtualų muziejų, „žinių
kambarius“. Galima numatyti, kad neilgai trukus tai pasieks ir
savivaldybių muziejus, įgalins juos tapti savo regiono
istorijos ir kultūros paveldo informaciniais centrais.
Regioniniai muziejai, nuo savo kūrimosi pradžios kaupdami ir
autentiškus kultūros paminklus, ir įvairiapusišką
informaciją apie regioną, turi potencialių galimybių
tenkinti pagrindinius konkrečios vietovės žmonių kultūrinius
ir socialinius poreikius. Muziejai gali būti iniciatoriai arba
gali prisidėti prie svarbiausių visuomeninių kultūros
funkcijų – socializacijos, integracijos, kūrybinės, pažintinės,
komunikacijos, informacijos, vertybinės ir kitų.
;)
;)