„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Lietuvos dailės muziejaus septyniasdešimtieji metai – istorijos fragmentai ir nūdienos darbai

 

Laima BIALOPETRAVIČIENĖ, Lietuvos dailės muziejus

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (apie 1350-1434). 1841 Juozapo Ozemblovskio (Oziębłowski, 1805-1878) litografija – vienas  pirmųjų Vilniaus miesto muziejaus eksponatų

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (apie 1350-1430). 1841 Juozapo Ozemblovskio (Oziębłowski, 1805-1878) litografija – vienas  pirmųjų Vilniaus miesto muziejaus eksponatų

Tomo Zano (1796-1855) portretas. Pirmasis eksponatas, įrašytas į Vilniaus miesto muziejaus registro knygą. Maksimiljano Fajanso (1827-1890) litografija pagal Juozapo Ignoto Kraševskio (Kraszewski, 1812-1887) piešinį.

Vilniaus vaitas Stanislovas Sabinas. 1590 Mikalojaus Flensburgiečio (Nicolas Andrea Flensburgensis, 1556-1611) vario raižinys – vienas pirmųjų Vilniaus miesto muziejaus eksponatų

Dailės muziejaus įkūrimo Vilniuje idėja brendo nuo XX a. pradžios, kai lietuvių meno, kultūros, visuomenės veikėjai, susibūrę į Lietuvių dailės draugiją, tarp kitų neatidėliotinų reikalų puoselėjo viltis sukaupti nacionalinės dailės rinkinius ir įsteigti muziejų.

Šis darbas buvo pradėtas. Steigti muziejų skatino tai, kad po kiekvienos Lietuvių dailės parodos Lietuvių dailės draugijai buvo perduodama parodose eksponuotų profesionaliojo ir liaudies meno kūrinių. Būsimojo muziejaus kontūrai išryškėjo apie 1911 – 1912 metus, kai, mirus vienam iš draugijos steigėjų, žymiausiam praėjusio amžiaus lietuvių dailininkui M.K.Čiurlioniui, Lietuvių dailės draugija apsiėmė globoti jo kūrybos palikimą. Būtinybe išsaugoti M.K.Čiurlionio palikimą buvo dar kartą pagrįsta jau kelis metus draugijoje gyvavusi Tautos namų – nacionalinio kultūros ir meno centro idėja. 1910 metais Lietuvių dailės draugija ir Lietuvių mokslo draugija ėmėsi įgyvendinti puoselėjamą mintį – pasistatyti nuosavus rūmus, kuriuose sutilptų abiejų draugijų valdybos, biblioteka, archyvai ir, svarbiausia, dailės muziejus. Tuo metu lietuvių dailės draugija jau turėjo pagrindą planuoti tokio muziejaus įkūrimą. Draugijos rinkiniuose buvo daugiau nei 400 profesionaliosios dailės kūrinių, depozito teisėmis draugijoje buvo saugoma per 200 M.K.Čiurlionio tapybos ir grafikos kūrinių. Turėjo draugija sukaupusi ir gausų tautodailės rinkinį, kuriame buvo apie 1000 dirbinių, ateityje turėjusių tapti „mūsų tautos muziejaus pamatu“, kaip buvo rašoma Lietuvių dailės draugijos 1913 metų veikimo apyskaitoje.

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir du dešimtmečius trukusi Lenkijos okupacija Vilnijos krašte stipriai pakoregavo lietuvių meno ir kultūros veikėjų planus.

Vilniuje trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose veikė keletas visuomeninio bei mokslinio profilio draugijų įsteigtų muziejų. Tarp jų itin vertingais ir gausiais muziejinių vertybių rinkiniais išsiskyrė Vilniaus mokslo bičiulių ir Lietuvių mokslo draugijos. 1933 metų kovo 15 d. Vilniaus magistratas priėmė nutarimą įkurti Vilniaus miesto muziejų.

Lietuvos dailės muziejaus archyve yra saugomas Vilniaus miesto magistrato posėdžio protokolas, kuriame užfiksuota tokia nutartis ir sudaryta muziejaus taryba. Vadovaujant Vilniaus miesto prezidentui dr. V.Maleševskiui posėdyje dalyvavo žymūs Vilniaus kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai, magistrato darbuotojai: J.Bulhakas, atstovavęs Vilniaus mylėtojų draugijai, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos rinkinių saugotojas M.Brenšteinas, prof. dr. S. Koscialkovskis, Vilniaus vaivadijos konservatorius St.Lorencas, magistrato archyvaras dr. H.Lovmianskis, Valstybės archyvo saugotojas V.Studnickis, L.Uziembla. Posėdyje buvo aptarti miesto muziejaus įkūrimo klausimai, iš kurių svarbiausias buvo muziejaus profilio nustatymas. Kadangi jau egzistavo tokio muziejaus užuomazgų – magistrato archyve buvo saugoma ne tik su jo veikla tiesiogiai susijusi dokumentacija, bet ir istoriniai dokumentai, archeologiniai radiniai, cechų veiklą atspindintys eksponatai, Vilniaus planai, fotografijų rinkiniai, buvo nuspręsta, kad tai būsianti miesto istoriją atspindinti institucija.

Yra išlikusios Vilniaus miesto muziejaus dvi inventorinės (einamojo dienyno) knygos, saugomos Lietuvos dailės muziejaus archyve. Pirmoji knyga pradėta pildyti 1934 metų vasario 7 d., o pirmuoju eksponatu įrašytas Tomo Zano portretas, M.Fajanso litografuotas pagal J.I.Kraševskio piešinį. Tarp pirmųjų Vilniaus miesto muziejaus eksponatų ypač gausu grafikos kūrinių ir fotografijų, kuriose užfiksuoti Vilniaus senosios architektūros paminklai, taip pat tapytų, raižytų ir litografuotų Lietuvos istorinių asmenybių portretų.

1939 metais Lietuvai atgavus senąją sostinę Vilnių, pradėta rūpintis muziejų perėmimu valstybės globon. 1940 metais Miesto muziejui pradėjo vadovauti aktyviai į muziejinės veiklos pertvarkos procesą įsitraukęs dailininkas A.Valeška. Tais pačiais metais Vilniaus miesto muziejus įkurdintas Rotušės rūmuose, o 1941 metų kovo 30 d. jam suteiktas valstybinio dailės profilio muziejaus statusas. Po reorganizacijos muziejus ženkliai išplėtė savo veiklą, tapo tikru kultūros ir meno centru, kurio pagrindinės funkcijos buvo suvokiamos kaip Lietuvos meno, istorijos, kultūros vertybių rinkimas ir saugojimas, jų tyrinėjimas bei sisteminimas, o taip pat pateikimas visuomenei ekspozicijų ir parodų pavidalu.

Sekantis muziejaus raidos etapas susijęs su žymaus filosofo ir istoriko medievisto prof. L.Karsavino asmenybe. Nelengvais pokario metais pradėjęs vadovauti muziejui Karsavinas padėjo mokslinius pagrindus tolesnei muziejaus veiklai. 1944 metais naujasis muziejaus direktorius parengė pirmąjį muziejaus, kaip valstybinės institucijos, statutą, kuriame buvo nusakyti pagrindiniai muziejaus veiklos tikslai, uždaviniai, aiškiai suformuluota struktūra ir, kas svarbiausia, rinkinių kaupimo kryptis – rinkti visų dailės rūšių kolekcijas. Buvo pradėta sisteminti ir tvarkyti esami muziejaus rinkiniai, eksponatai sugrupuoti pagal rūšis ir perduoti skyriams tolesniam tyrinėjimui, atributavimui ir inventorinimui, laikantis griežtos klasifikavimo ir aprašymo tvarkos, kuri iš esmės liko nepakitusi iki šių dienų. Po karo susiklosčiusi kultūros vertybėms grėsminga situacija paskatino muziejaus vadovybę imtis taip organizuoti eksponatų kaupimą, kad būtų kuo daugiau jų išgelbėta nuo tolesnio nykimo. Šiuo laikotarpiu į muziejų patekusios kilnojamosios kultūros vertybės iš likviduojamų organizacijų, įstaigų, kulto pastatų išliko tik tokios aktyvios muziejaus pozicijos dėka.

Vėliau, vadovaujant Pranui Gudynui, muziejaus veikla visokeriopai išsiplėtė. Buvo sukurta ilgalaikė muziejaus plėtros programa, kurios svarbiausias bruožas buvo muziejaus rinkinių decentralizacija, steigiant didelius ekspozicinius padalinius. Įgyvendinant programą pamažu buvo steigiami specializuoti muziejaus padaliniai. 7-8 dešimtmečiais, šalia 1956 m. įsteigtos Vilniaus paveikslų galerijos, kūrėsi Palangos gintaro muziejus, Teatro ir muzikos muziejus, Dailės parodų rūmai, P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras, Klaipėdos paveikslų galerija, Juodkrantės miniatiūrų muziejus, Liaudies meno muziejus, Verkių rūmų ekspozicija, Laikrodžių muziejus Klaipėdoje. 1979 m. muziejui pradėjus vadovauti Romualdui Budriui, toliau buvo vykdoma muziejaus plėtros programa, atidaromi nauji padaliniai – Laikrodžių muziejus Klaipėdoje, Taikomosios dailės muziejus, Renavo dvaro ekspozicija, Suvalkijos dailės galerija Paežerių dvaro rūmuose.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus struktūra ir tolesnė jo veikla buvo ženkliai pakoreguota. Vykdant restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę katalikų ir kitų konfesijų kulto pastatai buvo grąžinti jų teisėtiems savininkams. Iš Vilniaus arkikatedros teko iškelti Vilniaus paveikslų galerijos ekspoziciją ir saugyklas, iš Visų Šventųjų bažnyčios – Liaudies meno muziejų ir jo rinkinius. Keičiantis valstybės ekonominei būklei ir siekiant optimizuoti muziejaus veiklą, buvo atsisakyta didžiausių padalinių – Dailės parodų rūmų (dabar veikia kaip Šiuolaikinio meno centras) bei Teatro ir muzikos muziejaus (nuo 1992 – savarankiškas valstybinis muziejus). Taip pat atsisakyta smulkesnių padalinių Verkiuose, Renave, Paežeriuose.

Paskutinė Lietuvos dailės muziejaus raidos fazė, prasidėjusi paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pasižymi nepaprastu dinamiškumu ir ženkliais struktūriniais pokyčiais. Projektuojamos ir kuriamos naujos ekspozicijos, modernizuojami veikiantys muziejaus padaliniai, koreguojamos tradicinės ir įsisavinamos naujos veiklos kryptys. Vykdydamas savo, kaip nacionalinės kultūros institucijos, misiją, Lietuvos dailės muziejus vykdo pagrindines muziejinės institucijos funkcijas: įsigyja ir kaupia muziejinę vertę turinčias meno ir kultūros vertybes, formuoja atskirų dailės sričių rinkinius; užtikrina sukauptų meno ir kultūros vertybių apskaitą, tinkamas saugojimo sąlygas ir apsaugą, jų konservavimą ir restauravimą; tiria ir sistemina sukauptus dailės rinkinius, atspindinčius atskirų epochų meno raidos procesus; rengia nuolatines ir laikinas ekspozicijas, publikuoja tyrimų rezultatus, rengia parodas bei kitus kultūros renginius, plėtoja švietėjišką veiklą. Paskutiniame dešimtmetyje prasiplėtus tarptautiniams muziejaus ryšiams ir kontaktams, gausiai surengta reikšmingų tarptautinių parodų, pristatančių platiems Lietuvos visuomenės sluoksniams mūsų istorijai ir kultūrai svarbias dailės vertybes, saugomas užsienio muziejuose ir kitose institucijose. Muziejus taip pat vykdo valstybinės svarbos kultūros projektų koncepcijų kūrimo ir jų įgyvendinimo darbus. Kaip vieną aktualiausių tokių darbų būtina paminėti LDK valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms reikmėms programos sukūrimą. Kaip metodinis Lietuvos muziejų vertybių saugojimo ir apskaitos centras, Lietuvos dailės muziejus atlieka ypatingai svarbų rinkinių kompiuterizuotos apskaitos programų kūrimo darbą. Tradicinės muziejaus tiriamojo ir parodinių projektų įgyvendinimo sritys papildomos naujų technologijų suteiktomis galimybėmis pristatyti ir populiarinti muziejų virtualiomis ekspozicijomis ir parodomis interneto svetainėse.

Šiuo metu Lietuvos dailės muziejus visuomenei rodo iš savo gausaus 217 tūkst. eksponatų rinkinio sudarytas nacionalinės dailės kolekcijas nuolatinėse ekspozicijose ir parodose, kurios įrengtos bei atnaujinamos muziejaus padaliniuose – Taikomosios dailės muziejuje, Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmuose, Palangos gintaro muziejuje, Prano Domšaičio galerijoje, Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje, Juodkrantės parodų salėje. 2007 metais, minint Dailės muziejaus įkūrimo Vilniuje idėjos sumanytojos – Lietuvių dailės draugijos šimtmetį, rekonstruotoje Nacionalinėje dailės galerijoje bus atidaryta XX – XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija. Vertingiausias muziejaus turtas – lietuvių liaudies meno rinkiniai, įsikurs Liaudies meno tyrimo centre, kur greta saugyklų, būtinos bazės tyrinėjimo darbams, bus kuriamos ekspozicijos ir parodos.

Lietuvos dailės muziejaus jubiliejiniam septyniasdešimtmečiui skirti renginiai prasidėjo 2003 metų gegužės 15 d. kultūros vakaru „Lietuvos dailės muziejus ir jo bičiuliai“. Vakaro metu kalbėjęs direktorius R.Budrys priminė ne tik šiandienos muziejaus bičiulius – mecenatus, donatorius, rėmėjus, bendraminčius iš mokslo, švietimo, meno, žiniasklaidos ir kt. institucijų, bet ir visus tuos, kurie prisidėjo prie mūsų muziejaus kūrimo. Jubiliejinius metus simboliškai užvėrė 2004 metais kovo 15 d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvykęs muziejaus pirmųjų eksponatų pristatymas ir pačių naujausių, 2003 metais įsigytų, eksponatų parodos atidarymas.