„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

RESTAURATORIŲ DIRBTUVĖSE

Medinė architektūra: išsaugojimo ir plėtros galimybės
Dr. Rasa BERTAŠIŪTĖ
Lietuvos liaudies buities muziejus

Medinė vinis-kaištis, naudota Rumunijos bažnyčių bokštų konstrukcijose. Švedija, 2002 m. R. Aranausko nuotrauka

Seminaro, vykusio Liaudies buities muziejuje, skirto medinės architektūros restauravimo problemoms, akimirka. 2004 m. R. Aranausko nuotrauka

Tauragnų  (Lietuva) kaimo svirnas. 2004 m.  R. Bertašiūtės nuotr.

Svirnai Skanseno muziejuje (Švedija) 2002 m. R. Aranausko nuotrauka

Eksperimentinis sienos tašymas senoviniais įrankiais. Švedija. 2002 R. Aranausko nuotrauka

Medinės architektūros išlikimas, jos saugojimas ir reprezentavimas Lietuvoje kelia susirūpinimą ne tik paveldosaugos specialistams, bet ir visiems, kurie neabejingi tautinio savitumo bei tradicinės kultūros raiškos gyvybingumui.

Praradimo grėsmė
Lietuvą pagrįstai galima vadinti medžio kultūros šalimi, kadangi iki Antrojo pasaulinio karo vyravo medinė statyba. Su liūdesiu šiandien stebime apleistus medinius senamiesčius, kaimo sodybas, dylančius kraštovaizdžius. Neprižiūrimi statiniai nyksta, o į jų restauravimą ar renovavimą vis dar žvelgiama neprofesionaliai. Akademiniame pasaulyje vyrauja prieš kelis šimtmečius Europoje susiformavusi nuostata, kad medinis namas tėra „tvarkingai sukrauta malkų krūva“. Gal dėl to medinė architektūra nedėstoma universitetuose, nė viena mokslo įstaiga profesionaliai/metodiškai nerengia restauratorių dailidžių, stalių ar krosnininkų. Lietuvoje parengtos ir patvirtintos kaimų bei dvarų išsaugojimo programos yra neveiksmingos, kadangi jose neįvertintas visuomenės vaidmuo. Dirbdami su paminklais dažnai pamirštame, kad paveldo likimas priklauso nuo žmonių, kurie jį naudoja, tvarko, prižiūri, restauruoja. Architektūra yra bendruomenės kultūros išraiška, kuri perteikiama ne tik pastato formomis, erdvėmis, konstrukcijomis, bet ir savitu mąstymo būdu. Taigi kultūros objektų likimas didele dalimi priklauso nuo visuomenės požiūrio į jį.
Europos, ypač Skandinavijos, šalyse medine architektūra susirūpinta prieš kelis dešimtmečius. Tradicinė statyba pripažinta vienu svarbiausių veiksnių aplinkos ir tvarios kultūros raidai. Bendromis vyriausybės ir visuomenės pastangomis Europos šalyse gaivinami senieji amatai ir ieškoma būdų, kaip išsaugoti tradicijos tęstinumą. Atsakingas vaidmuo tenka muziejams, prie kurių įkurti informaciniai bei studijų, profesinio tobulinimo centrai, laisvalaikio mokyklos vaikams ir suaugusiems. Vaikai jau nuo darželio mokomi suprasti gamtos išteklius, tradicinę kultūrą ir tuo pagrindu tinkamai kurti savo gyvenamąją aplinką. Daugelyje šalių sukurta informacinių restauravimo centrų sistema, kur suinteresuoti asmenys gali gauti ne tik patarimų ar metodinės medžiagos, kaip restauruoti namus, bet ir nusipirkti reikalingų statybinių medžiagų bei individualios gamybos architektūrinių detalių (pvz., langų apkaustai, rankenos, kokliai, vyriai ir kt.).

Pastato-eksponato vertė
Pagrindinis tvarios visuomenės raidos siekis yra kultūros įvairovės, individualumo ir savasties išsaugojimas. Jis neįmanomas be kultūros paveldo pažinimo ir jo integravimo į šiuolaikinę būtį. Būtent šioje pažinimo bei informacijos perteikimo grandyje muziejams tenka atsakingas vaidmuo. Muziejai yra tarpininkai tarp praeities ir ateities, tarp eksponatų ir visuomenės. Jie saugo ne tik daiktus, bet ir valdo juose slypinčią informaciją, kurią reikia iššifruoti, išaiškinti ir perteikti visuomenei. Daikto-eksponato vertė ir svarba suvokiama tik turint pakankamai žinių.
Tradicinės architektūros beveik neįmanoma pažinti ir reprezentuoti modernioje ar nuolat kintančioje šiuolaikinio kaimo aplinkoje. Medinės statybos logika, lietuviškos sodybos dvasia gali būti eksponuojama ir perteikiama tik atviruose lauko muziejuose. Muziejuje gyvoji statybos tradicija, senosios dailidystės žinios ir įgūdžiai pirmiausia reikalingi vertingos medinių pastatų kolekcijai apsaugoti ir gerai būklei palaikyti. Bet dar svarbiau tradicinės statybos žinias perteikti visuomenei. Daug kas galvoja, kad senoji kultūra pasenusi, neatitinka mūsų gyvenimo tempo, būdo ir poreikių, bet iš tikro taip nėra. Tradicija nėra atgyvena, tradicija visa tai, kas geriausia per ilgus šimtmečius sukurta, atrinkta, išbandyta, patikrinta ir pritaikyta konkrečioje gyvenamoje aplinkoje, tai ilgamečio stebėjimo ir veiklos rezultatas. Etninėje kultūroje nėra standartų, jai būdinga įvairovė ir vietos savitumas. Etninė kultūra yra tarsi medžio kamienas, jungiantis mus su šaknimis su tautos praeitimi, istorija ir kartų patirtimi. Atsisakę etniškumo, tarytum šaknų, prarandame gyvybės dvasią.
Pasaulis grįžta prie medinių namų, nes jie pripažįstami sveikiausi, ekologiškiausi, tinkamiausi žmogaus gyvenamajai aplinkai, ypač mūsų klimato sąlygomis. Susidomėjimas medine statyba auga ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje. Medis kiekvienoje šalyje turi skirtingų savybių, todėl net pragmatiškai galvojant, protinga atsigręžti į vietos tradicijas.

Namų paslaptys
Tyrinėdami ir analizuodami medinį pastatą suprasime, kad jis yra darni, praktiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra, kur visos jo dalys - pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės ir kt. yra svarbios ir tampriai tarpusavyje susijusios. Kiekvienas elementas turi savo vietą, paskirtį, pavidalą ir yra neatsiejamas nuo visumos. Dar labiau visumą pajusime įvertinę sodybos kompozicinę struktūrą ir jos elementų dermes. Etninėje kultūroje, priešingai nei dabarties, niekada nebuvo beprasmiškų daiktų ar puošybos. Dekoruojamos buvo matomiausios ir svarbiausios pastatų dalys: prieangiai, durys, langų apvadai, sienų apkalas, sijų ir gegnių galai, lėkiai, skliautai. Visos jos konstruktyvios ir funkcionalios. Tad grožis ir nauda arba funkcija ir estetika etninėje kultūroje yra neatskiriami dalykai.
Pastatai buvo nuolat keičiami, perplanuojami, pristatomi, atnaujinami ir tų kitimų žymės vienu ar kitu pavidalu užsifiksavo architektūros detalėse. Todėl kiekviename pastate sukaupta informacija (nuo jo pastatymo per visą eksploatavimo laikotarpį) prilygsta enciklopedinėms žinioms, kurias reikia mokėti perskaityti ir atpažinti.
Neatskleistos meistro ir medžio paslaptys pražūva kartu su perstatomais, netinkamai restauruojamais pastatais. Suvokiant informacijos svarbą sename pastate, akivaizdu, kad restauravimo metodai/principai, sukurti mūro architektūrai, tik iš dalies tinka mediniams pastatams. Medinė architektūra, priešingai nei mūro, yra trapi, neilgalaikė, lengvai pažeidžiama ir nuolat kintanti. Kartu medis yra natūraliai atsinaujinanti medžiaga, pastato elementai lengvai pakeičiami naujais. Medinio pastato autentiškumo esmę sudaro ne jo pastovumas, ilgaamžiškumas, o gyvosios statybos tradicijos tąsa, vietinių statybos medžiagų, technologijų, konstrukcijų pažinimas ir jų taikymas restauravimo praktikoje. Deja, lig šiol Lietuvoje neturime medinio paveldo restauravimo metodikos.
Skandinavijos šalyse restauratoriai dailidės rengiami net universitetuose. Profesinio parengimo kursuose mokoma dirbti su senaisiais įrankiais, supažindinama su senovinėmis statybos technologijomis. Studijos prasideda miške, kur mokomasi pažinti medžius. Prieš pradedant pastatą tvarkyti, nemažą laiko dalį restauratorius skiria pasirengimo darbams, tai - pastato stiliaus, konstrukcijų, statybos technologijų analizė, vizualus pastato apibūdinimas, detalus pažeidimų, jų priežasčių nustatymas, aprašymas, fiksavimas, tyrimų atlikimas. Restauratorius privalo žinoti visą įmanomą informaciją apie restauruojamą objektą, jo istoriją, sukūrimo ir saugojimo sąlygas, ankstesnius pakeitimus. Dėl to sudaroma restauravimo programa, pagal kurią nuosekliai atliekami darbai. Per restauravimą objektas fiksuojamas, smulkiai aprašomos naudojamos medžiagos, įrankiai, darbo metodai. Nemažiau svarbus restauratoriaus vaidmuo švietėjišku aspektu. Tai supratimas, pajautimas savo krašto kultūros, branginimas ir vertinimas tiek atliktų darbų, tiek žmonių, kurie sugebėjo tai padaryti, tai požiūrio į kultūros paveldą atskleidimas ir perteikimas. Per savo pajautimą, patirtį restauratorius tampa tradicinės kultūros propaguotoju.

Lietuvos liaudies buities muziejaus ištekliai
Lietuvos liaudies buities muziejuje sukaupta bene daugiausia informacijos apie tradicinę medinę statybą. Vertingiausią muziejaus rinkinį sudaro medinė architektūra. Sodybiniu principu eksponuojami 145 pastatai kartu su želdiniais, kiemais, tvoromis, kita mažąja architektūra sukuria lietuviško kaimo aplinką. Lietuva yra ne tik medžio, bet ir kaimo kultūros šalis. Lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Kintančioje gyvenviečių struktūroje (nuo gatvinių kaimų iki vienkiemių ir atvirkščiai) sodyba išliko pagrindinė šeimos gyvenimo vieta, stabilus ūkio vienetas. Sodyba, kaimas ir yra mūsų etninės kultūros pagrindas. Sodybą sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtos aplinką.
Lietuvos liaudies buities muziejuje eksponuojamos penkių regionų sodybos kartu su būdinga gyvenviečių struktūra: Žemaitijai atstovauja kupetinis/branduolinis kaimas, Aukštaitijai - gatvinis rėžinis, Dzūkijai - padrikas, savaime susiklostęs, Suvalkiją - reprezentuoja vienkiemiai, o Mažąją Lietuvą - viena pelkininko sodyba. Muziejuje stengtasi sukomplektuoti tipiškiausių pastatų kolekciją. Ji nėra visiškai surinkta, trūksta bemaž trečdalio pastatų. Bet net tai, ką turime, prilygsta neįkainojamos vertės lobynui ar žinių archyvui. Atotrūkis tarp etninės ir miesto kultūros vis didėja ir poreikis autentiškai kultūrai kaskart auga ir augs. Deja, natūroje išlikusių etnografinių sodybų likę labai nedaug, o ir tos pačios apleistos arba dėl neišmanymo gerokai sudarkytos. Todėl muziejus tampa tinkamiausia aplinka mokytis „skaityti“ tradicinės statybos „pradžiamokslio abėcėlę“. Tik išmokę „perskaityti“ savo kultūros įrašus galėsime tęsti tautos istoriją.

Mokytis ir mokyti kitus
Pirmąją tokią „skaitymo“ pamoką gavome 2001-2002 m. dalyvaudami tarptautiniame projekte „Medinė kultūra Europoje“. Seminaruose, kurie vyko penkiose šalyse (Rumunijoje, Švedijoje, Suomijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje), mokėmės atpažinti, fiksuoti, analizuoti ir vertinti tradicinius statybos metodus, keitėmės patirtimi, žiniomis ir idėjomis. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas dailidystės tradicijoms pažinti ir perteikti.
Europoje dailidžių žinios ir įgūdžiai buvo prarasti XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Prieš kelis dešimtmečius apsižiūrėta, kad su amatų nunykimu iškilo grėsmė paveldui, nes neliko meistrų, galinčių tinkamai restauruoti medinius pastatus. Niekas taip tobulai nebuvo įvaldęs medžio, kaip dailidės, kurie kartu buvo ir architektai, ir statybininkai. Jie buvo medžiagos virtuozai. Surinktos iš archyvų ir senų amatininkų žinios šiandien vėl sėkmingai taikomos restauravimo praktikoje. Eksperimentiniu būdu bandoma atsekti ir atkurti užmirštas statybos technologijas. Senosios dailidystės žinios padeda ir šiuolaikinėje statyboje. Medis yra išskirtinė medžiaga. Jis reaguoja į aplinką, traukiasi, plečiasi, vaikšto arba, kaip senieji meistrai gražiai sako, „šneka“. Tą „šneką“ reikia išgirsti, išmokti kalbėti su medžiu, jį jausti. Tik tuomet jis taps nuoširdžiu draugu ir klausys. O senieji meistrai mokėjo su medžiu bendrauti.
2004 metų vasaros pradžioje Liaudies buities muziejuje vyko seminaras, skirtas medinės architektūros restauravimo problemoms. Jame dalyvavo specialistai iš Kultūros vertybių apsaugos departamento, regioninių ir nacionalinių parkų, mokslo įstaigų, visuomeninių organizacijų. Buvo aptarti medinės architektūros restauravimo principai, išryškintos pagrindinės problemos bei aktualios veiklos kryptys. Išsiskirstėme su viltimi, kad sutelkus jėgas pavyks reabilituoti tradicinę medinės statybos kultūrą.
Muziejui iškyla svarbus ir atsakingas uždavinys užimti aktyvią poziciją kuriant medinio kultūros paveldo apsaugos strategiją bei politiką. Šiandien aktualu ne nykstančių vertybių „sandėliavimas“, o iniciatyvi veikla, panaudojant sukauptą patirtį, mokslinį potencialą ir išsaugant medinį architektūros paveldą kaip gyvąją tradiciją. Išbandomos ir demonstruojamos senosios technologijos būtų efektyvi mokymo priemonė moksleiviams ir studentams. Dar svarbiau muziejaus bazę panaudoti profesionaliems restauratoriams rengti bei jų kvalifikacijai kelti. Be to, reikalinga sukurti medinio architektūros paveldo tyrimų ir fiksavimo metodiką, susisteminti archyvuose esančią medžiagą, pateikti ją visuomenei priimtina forma. Muziejus galėtų tapti žinių oaze, kur bet kokio amžiaus ir skirtingų interesų lankytojai rastų įdomios ir jiems aktualios informacijos.
Apibendrindami sukauptą patirtį ir turimus išteklius, plėtojame tarp specialistų užgimusią idėją - kurti medinės architektūros informavimo ir restauravimo centrą. Ši veikla jau vyksta: praėjusiais metais surengti medžio raižinių, medinio kultūros paveldo, krosnininkystės seminarai. Šiuo metu rengiamas tarptautinis Socrates, Grundtvig1 projektas, kuriuo siekiama pasikeisti patirtimi, ugdyti tarpkultūrinį supratimą, mokytis pažinti ir vertinti savąją kultūrą, perteikti tradicinės statybos privalumus. Tikime, kad medinės architektūros paveldas atgims naujam gyvenimui ir tradicinė kultūra taps visuomenės pripažinta žinių oaze, prisidės prie ateities Lietuvos kūrimo.