Kiekvieno miesto ar miestelio istorija turi unikalių, tik jai vienai būdingų, bruožų. Deja, įvairių suiručių, nuosmukių metu juos dažnai
padengia užmaršties kalėjimo voratinkliai. Todėl tiems, kas ryžtasi tuos bruožus atgaivinti, idant jie taptų plačiai visuomenei suvokiama,
saugoma, vienaip ar
|
| Muziejuje
surengtos dail. Henriko Cipario kūrybos parodos fragmentas (V.
Bellini operos „Norma“ herojų kostiumai ir scenografijos maketai) |
 |
| 2004 m.
Rietave vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Parkų ir sodų
kelias: istorinių parkų apsauga, gyvenimas, kultūrinis turizmas“
kalba Palangos botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas |
 |
| Rietavo
dvaro parko vartai |
 |
| Rietavo
dvaro parko alėja |
 |
| Rietavo
dvaro pastatai |
kitaip pasauliui eksponuojama vertybė, į šį triūsą tenka įdėti daug kantrybės, meilės ir jėgų.
2003 m. 750-metį paminėjusio Rietavo
istorijai unikalumo suteikia kunigaikščių Oginskių vardas ir jų 1834 – 1909 m. čia nuveikti darbai. Įspūdingoje dailininko
Juozo Vosyliaus
freskoje „Kng.
Oginskių geneologinis medis“, kuri puošia vieną iš muziejaus salių, spalvingas aristokratiškas paukštis, nešinas šios giminės
herbu, 1514 m. iš speiguotų Kalugos srities Kozelsko apylinkių kartu su tirpstančiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis pasuka į
Vakarus. Daugiau nei keturis šimtmečius per gaisrų pašvaistėmis
žėruojančius
horizontus kelių kelelių vingiais jis žingsnis po žingsnio
artėja prie Žemaitijos, link Rietavo. Kas pasakys, kodėl būtent čia paskutiniams kunigaikščių
Oginskių giminės palikuonims kompozitoriaus
Mykolo Kleopo Oginskio sūnui Irenėjui ir anūkui Bogdanui buvo lemta užbaigti žemišką kelionę, apvainikuojant savo giminės ir šio nedidelio
miesto istoriją unikaliomis socialinių pertvarkymų, kultūros, švietimo, technikos naujovėmis?
Muziejaus anotacinėje lentoje
rašoma:
„Garbusis
svety,
tebus tau žinoma, kad Rietave 1834 – 1909 m. buvo suformuotas vienas ryškiausių XIX a. dvarų kultūros židinių, kuriame:
1835 m., panaikinus
baudžiavą, buvo padėti pagrindai tauresniems visuomeniniams santykiams, inovacijoms, kurios praturtino visos Lietuvos kultūrinės raidos
istoriją;
1859 m. įkurta
pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla;
1872 m. įkurta
pirmoji Lietuvoje profesionali muzikos mokykla;
1882 m. nutiesta
pirmoji Lietuvoje telefono linija Rietavas – Plungė -Kretinga – Palanga;
1892 m. pradėjo veikti
pirmoji Lietuvoje elektrinė;
1835 m. įsteigta
našlaičių prieglauda, ligoninė, vaistinė, mokykla;
1840 – 1850 m.
atidarytos pirmosios taupomosios kasos valstiečiams;
1846 m. Laurynas Ivinskis
pradėjo leisti garsiuosius kalendorius „Metskaitlius ūkiškus“;
1860 m. surengtos
pirmosios žemės ūkio parodos;
1885 m. suburtas
profesionalus 65 žmonių simfoninis orkestras;
1831 m., 1863 m.
veikė stiprūs sukilimų prieš carinę priespaudą rėmimo
centrai;
lietuviškos spaudos
draudimo laikotarpiu buvo globojama knygnešių
veikla;
buvo aktyviai remiamas
vysk. M. Valančiaus blaivybės sąjūdis;
kartu su kitais
Plungės muzikos mokyklos auklėtiniais čia ne kartą lankėsi, muzikavo, sėmėsi kūrybinio įkvėpimo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Tai – kunigaikščių
Oginskių darbai Rietavui ir Tėvynei.“
Taigi 1834 – 1909 m. Rietave
buvo europietiškos kultūros tradicijų, reformų ir naujovių diegimo metas. Kviestiniams architektams vadovaujant iškilo architektūrinis dvaro
sodybos ansamblis, nusidriekė sodai, įspūdingas 65 ha parkas, iškilo oranžerijos, tropinių augalų žiemos sodai, perstatytos miestelio
centras, vysk. Motiejus Valančius pašventino įspūdingos neoromaninio stiliaus bažnyčios statybą. Į šį laikotarpį įsirėžė skaudžiai
numalšintas 1863 m. sukilimas, mįslinga vieno iš dosniausių sukilimo rėmėjų kunigaikščių Irenėjaus Oginskio mirtis (o gal skubi emigracija į
Vakarus?) – nuo šios netekties sudreba visi Rietavo socialinių, kultūrinių švietėjiškų reformų pamatai, nes jo vyriausias sūnus Bogdanas,
įžengęs į 15-uosius metus, jaunesnis sūnus Mykolas – į 13-uosius metus, dar buvo nepajėgūs tęsti tėvo veiklos.
Tačiau laikas nestovi vietoje,
palengva gyja praradimų žaizdos, artėja prie pabaigos bažnyčios statyba. 1872 m., sulaukęs 24 metų amžiaus, jaunasis Bogdanas Oginskis
atidarė šešiametę muzikos mokyklą. Unikalus kultūros židinys tamsiausiu carinės priespaudos laikotarpiu daugiau nei tris dešimtmečius
skleidęs ne tiktai profesionalios muzikinės kultūros šviesą, bet ir patriotines aspiracijas, į gyvenimą išleido dešimtis profesionalių
muzikantų, kurie vėliau tapo orkestrų vadovais, vargonininkais – kūrybiniais darbuotojais, dariusiais didelę įtaką rietaviškių visuomenės
gyvenimui. Mokyklos ir jos auklėtinių įnašas į tuometinio švietėjiško, išsivaduojamojo judėjimo istoriją dar tebelaukia kultūros tyrinėtojų
dėmesio.
Spalvinga ir vėlesnė „muzikantinės“
istorija. 1918 m. čia įsikūrė nepilna gimnazija, po to progimnazija, 1945 m. ji buvo pertvarkyta į Rietavo nepilną vidurinę mokyklą, vėliau
į vidurinę mokyklą, kuri čia gyvavo iki 1963 m. Mokyklos vardas apsaugojo „muzikantinę“ nuo 1924-1937 m. barbariškos naikinimo bangos, kai
Rietavas prarado XIX a. dvarų kultūros perlą – kunigaikščių Oginskių rūmus ir oranžerijų kompleksą su milžiniškomis tropinių augalų
kolekcijomis. Išsamūs šio laikotarpio tyrimai turėtų atsakyti į klausimą, kaip gali būti paleidžiamas kultūros paveldo griovimo mechanizmas,
esant ramiam laikmečiui…
Dramatiška senųjų kultūros paminklų
naikinimo banga į Rietavą atsirito ir 1971 m., kunigaikščių Oginskių dvarvietėje pradėjus statyti tarybinio ūkio-technikumo, (dabar
Žemaitijos kolegija) kompleksą. Kartu su kitais senaisiais dvaro sodybos pastatais buvo užsimota nuo žemės paviršiaus nušluoti ir
„muzikantinę“. Tiesa, oficialaus valdžios sprendimo šiuo klausimu tarsi ir nebuvo – visiškai apleisti, apjuosti naujų gatvių ir
inžinerinių tinklų sankasomis, pirmosios Lietuvoje muzikos mokyklos rūmai permirkusio statybinio grunto duburyje turėjo sugriūti savaime…
Grupelė buvusių Rietavo gimnazistų,
vietos šviesuomenė, vadovaujama nenuilstančio kultūros paveldo puoselėtojo kauniečio teatralo Adolfo Liaugaudo, daugiau kaip 15 metų grūmėsi
su įvairiomis valdžios institucijomis ir organizacijomis, žodžiu ir raštu prašydami, reikalaudami gelbėti istorinės apšvietos židinį nuo
visiško sunykimo. Daug jėgų ir kantrybės šiam tikslui paaukojo šviesios atminties kraštotyrininkai Eleonora Ravickienė, Justinas Kontrimas,
muzikologas Vytautas Povilas Jurkštas, prof. Česlovas Kudaba, prof. Julius Juzeliūnas, Respublikinės kraštotyros draugijos entuziastai. Ne
vieną straipsnį respublikinėje spaudoje šiuo klausimu išspausdino kultūros istorijos tyrinėtojas Jonas Mardosa, netylėjo ir tuometinė
Plungės r. kultūros skyriaus vedėja Danutė Malakauskienė. Reikšmingą darbą atliko prof. Vytautas Landsbergis, 1986 m. kunigaikščių Oginskių
muzikos mokyklos veiklą plačiai aprašęs leidinyje „Kultūros paminklai-nauji atradimai“, kurį leido TSRS Mokslų akademijos Pasaulinės
kultūros istorijos mokslinė taryba.
Visos šios pastangos galų gale
privertė tuometinę valdžią atsisakyti „paminklinio akmens“ buvusiai muzikos mokyklai idėjos ir vėlų 1986 m. rudenį prasidėjo pusiau
sugriuvusių rūmų restauravimas. Deja, beveik niekada neišsiblaivantys „restauratoriai“ plušėjo taip, kad po kurio laiko be galo sunkiai
įtvirtinta restauravimo idėja praktiškai buvo sukompromituota. Lietuvos kultūros fondo Rietavo klubo „Pilalė“ reikalavimu 1990 m. buvo
atlikta techninė ekspertizė, kuri nustatė, kad muzikos mokyklos pastatas yra … avarinės būklės ir bet kuriuo metu gali sugriūti. Ir visa tai
– belikus ištinkuoti sienas, išleidus daugiau kaip 120 tūkst. rublių!
Gaivios naujo Lietuvos Atgimimo
idėjos, neaplenkusios ir Rietavo, „muzikantinei“ gelbėti sutelkė grupelę inteligentų – šių eilučių autorių, buvusį tuometinio Rietavo
tarybinio ūkio-technikumo dėstytoją Vytą Rutkauską ir klaipėdiškius – teatro režisierius Vidmantą Dovidauską bei Liną Zubę. Jų rūpesčiu
įsteigta kultūros paveldo restauravimo bendrija „Rietuva“ subūrė vietinius statybos, apdailos meistrus, kurie su didžiausia kantrybe,
neretai gyvybei pavojingomis sąlygomis ėmėsi colis po colio perdaryti visus prieš tai dirbusių statybininkų darbus. Atsitiktinį stebėtoją
turėjo užkankinti klausimai, kodėl griaunamos ir iš naujo mūrijamos skliautinės (vos vos besilaikančios!) langų sąramos, durų angokraščiai,
netgi atskiros pamatų dalys? Kodėl demontuojamos ir iš naujo klojamos komunikacijų trasos, ardomas ir perdengiamas skardinis stogas?
Pasitikėjimą varginančių darbų sėkme
žadino darbo rezultatai, restauravimo darbų užsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ specialistų, ypač jų vadovo Alfonso Jocio, patarimai ir
dėmesingumas. Kultūros vertybių apsaugos departamentas, UAB „Lietuvos paminklai“, Lietuvos energetikai greta šio kultūros istorijos paminklo
restauravimo padėjo įgyvendinti ir Lietuvos elektrifikacijos 100-mečio darbų programą, Oginskių rūmų vietoje buvo atlikti archeologiniai
tyrinėjimai, atstatytas rūmų portikas, parterio planinė struktūra, puošnūs parterio žibintai, kuriuose 1892 m. pirmą kartą užsidegė elektros
šviesa, prasidėjo parko restauravimas…
Šiuo laikotarpiu buvo galutinai
subrandinta idėja, kad restauruotoje buvusioje muzikos mokykloje turės įsikurti muziejus, kaip istorinės atminties ir tolesnių viso
kunigaikščių Oginskių architektūrinio ansamblio, parko atgaivinimo idėjų sklaidos židinys.
Tarsi nujausdamas, kad jam pačiam
būsimo muziejaus nebeteks pamatyti, Alfonsas Jocys, ragindamas skubėti, dažnai primindavo, kad ne tiek sunku bus užbaigti restauravimo
darbus, kiek sunku apginti muziejaus idėją nuo žmonių, kurie nei piršto nepajudinę dėl „muzikantinės“ išgelbėjimo norės šiuos rūmus
pritaikyti kitiems reikalams. Vėlesni įvykiai patvirtino, kokie tai buvo pranašingi žodžiai. Kad užbėgtų tam už akių, dar nebaigus
restauravimo darbų, dviejose salėse dailininkas Juozas Vosylius sukūrė dvi įspūdingas freskas – jau minėtą „Kng. Oginskių geneologinis
medis“ ir „Kng. Oginskių istoriniai nuopelnai Rietavui“, kuri papuošė Oginskių ekspozicijos salę.
1998 m. liepos 24 d. buvo atidaryta
pirmoji paroda, prie kurios atidarymo prisidėjo Žemaičių dailės muziejus. Rietaviškiai galėjo pasigrožėti III pasaulio žemaičių dailės
parodos dalyvių Adomo Galdiko, Juozo Vosyliaus tapybos darbais. Susidomėjimas paroda pranoko lūkesčius, neliko abejonių dėl būsimojo
muziejaus gyvybingumo.
Vertindama kunigaikščių Oginskių istorinį
palikimą, kaip vieną iš svarbiausių Rietavo kultūrinio, dvasinio atgimimo ir turizmo plėtros prielaidų, Rietavo savivaldybės taryba 2000 m.
birželio 1 d. nusprendė iš griuvėsių prikeltos muzikos mokyklos rūmuose įsteigti Oginskių kultūros istorijos muziejų.
Ketverius metus, kryptingai kaupta
medžiaga nuolatinėms kunigaikščių Oginskių veiklos ir Rietavo krašto ekspozicijoms, lygia greta surengta dešimtys įvairaus žanro meno
parodų, susitikimų su jų autoriais, dailininkais Vytautu Valiumi, Algiu Ramanausku, Andriumi Miežiu, Edvardu Malinausku, Broniu Grušu ir jo
suburtais jaunaisiais Ylakių plenero dailininkais, spalvingą batikos kolekciją padovanojusia išeivijos dailininke Magdalena Stankūniene.
Gilių prisiminimų rietaviškių širdyse paliko parodos-susitikimai su buvusiais rietaviškiais dailininkais, visuomenės veikėjais Adelbertu
Nedzelskiu, Henriku Cipariu ir kt. Rietaviškių pasididžiavimas – Nacionalinio operos ir baleto teatro dailininko Henriko Cipario
scenografijos meno lobynas. H. Ciparis, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus bei Kultūros ministerija, padėjo įgyvendinti tęstinį
projektą „Operos teatro langas Žemaitijos muziejų lankytojams“, buvo sukurtos prielaidos Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Rietavo
savivaldybės bendradarbiavimui, operiniam menui Žemaitijoje populiarinti.
Didžiulio rietaviškių, ypač jaunimo,
dėmesio susilaukė parodos, susitikimai su legendiniu alpinistu Vladu Vitkausku, Didžiojo taikos tūkstantmečio žygio dviračiais aplink
pasaulį dalyviais Sigitu Kuču, Edvardu Žyžiu… Muziejuje rikiuojasi ir pilietiniam-patriotiniam ugdymui skirtos parodos, renginiai. Kartu su
katalikiška „Aušros“ vidurine mokykla rengiamos jaunųjų istorikų konferencijos „Tėvynės labui įnešu savąją dalį“ kiekvienas metais sutraukia
dešimtis jaunųjų istorikų ne tik iš Žemaitijos regiono, bet ir iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, kitų Lietuvos miestų. Netituluoto Komijos
„ambasadoriaus“ Algirdo Šerėno, prieškario aviacijos generalinio štabo pulkininko rietaviškio Juozo Jankausko, rezistencijos idealistų
mokytojos Zuzanos Bitinienės, Vytauto Samsonavičiaus, Antano Ruškio ir kitų vardai rikiuojasi į bendrą Tėvynės laisvės gynėjų ekspoziciją.
Žengiant pirmuosius muziejinės
veiklos žingsnius, nepaprastai reikšminga buvo (ir tebėra!) Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus parama ir dėmesys
kunigaikščių Oginskių kultūros paveldo ekspozicijai kurti. Nuoširdi partnerystė sieja ir su Žemaičių dailės muziejumi Plungėje ir kitais
Žemaitijos muziejais, Žemaičių kultūros draugija, Danutės Mukienės redaguojamu leidiniu „Žemaičių žemė“. Muziejus sėkmingai reprezentavo
Rietavą išplėstinėje tematinėje parodoje, skirtoje Lietuvos elektrifikacijos 110-osioms ir telefoninio ryšio 120-osioms metinėms. Tai vėlgi
kūrybingos partnerystės su Lietuvos energetikais, Ryšių istorijos muziejaus darbuotojais rezultatas.
Didžiulę muziejaus veiklos bei
rūpesčių dalį sudaro Oginskių dvarvietės bei parko priežiūros ir atgaivinimo darbų organizavimas. 2002 m. įeis ne tik į Rietavo Oginskių
kultūros muziejaus, bet ir į kitų Vakarų Lietuvos muziejų istoriją pirmaisiais bandymais kartu spręsti dvarų istorinio paveldo išsaugojimo
problemas. 2002 m. vasario 2 d. į svetingą Kretingos muziejų susirinkę Šilutės, Kelmės, Mažeikių, Plungės, Rietavo muziejininkai kartu su
Palangos botanikos parko, Žemaitijos nacionalinio parko atstovais ėmėsi pirminės istorinių Žemaitijos dvarų paveldo būklės analizės ir
ilgalaikės partnerystės modeliavimo. Į buvusiuose dvaruose įsikūrusius muziejus buvo pažvelgta ne tiktai muziejiniu, bet ir
paminklosauginiu, pažintiniu, turizmo infrastruktūros, regioninės informacinės sistemos kūrimo, kultūrinių ryšių, istorinių parkų ir želdynų
gaivinimo požiūriu. Pasitarime aktyviai dalyvavęs Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) užsienio ryšių skyriaus vadovas Alfredas
Jomantas, apibendrinęs Europos kultūros kelių instituto (EKKI), KVADO ir Europos sodų ir kraštovaizdžio kultūros centro 2001 m. atliktos
Lietuvos parkų apžvalginės misijos rezultatus, akcentavo būtinybę dvarų paveldo, istorinių parkų išsaugojimo ir pritaikymo kultūrinio
turizmo vystymui problemas spręsti kompleksiškai, organizuojant viso regiono institucijų bendradarbiavimą. Taigi šis pasitarimas padėjo
Vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos (VLDKA), buvo įkurta tų pačių metų kovo mėnesį, pagrindus.
Atsižvelgdama į potencialią
dvarų kultūros paveldo reikšmę nūdienos kultūrinėms socialinėms, ekonominėms problemoms spręsti, asociacija sau iškėlė tris pagrindinius
tikslus:
išsaugoti Vakarų Lietuvos dvarų
kultūros paveldą;
puoselėti naujų kraštovaizdžio,
rekreacijos židinių bei turizmo plėtrą;
rūpintis dvarų kultūros paveldo
integracija į bendraeuropinės kultūros paveldo sistemas.
Tų pačių metų gegužės 10-12 d.
Palangoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje
„Parkų ir sodų kelias: patirtis, europiniai
projektai VLDKA aktyviai prisidėjo prie istorinių Lietuvos parkų ir dvarų paveldo foto parodos rengimo ir pristatymo. Visi konferencijos
dalyviai buvo supažindinti su XIX a. parkų ir kraštovaizdžio virtuozo Eduardo Andre sukurtu Palangos parku.
Dideli rūpesčiai asociacijai iškilo
2004 m., rengiantis antrajai tarptautinei konferencijai „Parkų ir sodų kelias: istorinių parkų apsauga, gaivinimas, kultūrinis turizmas“,
kuri buvo surengta birželio 3-5 d. Rietave. Vienas pagrindinių konferencijos tikslų buvo dvarų paveldo ir istorinių parkų atgaivinimui
sutelkti ne tik muziejininkų, landšafto specialistų, turizmo plėtros žinovų, bet ir visų Vakarų Lietuvos savivaldybių vadovų dėmesį. VLDKA
aktyviai prisidėjo prie bendradarbiavimo susitarimo, kurį pasirašė vienuolikos Vakarų Lietuvos rajonų ir savivaldybių merai, Švietimo
ministras, KVADO, Valstybinio turizmo departamento, Klaipėdos universiteto, Žemaitijos kolegijos vadovai, parengimo. Pagrindinis susitarimo
tikslas – bendromis jėgomis:
saugoti ir atgaivinti istorinius
parkus, puoselėti šiuolaikinius kraštovaizdžio židinius, atlikti su tuo susijusius mokslinius tyrimus;
rengti ir įgyvendinanti regioninius,
nacionalinius ir tarptautinius parko atgaivinimo ir turizmo vystymo projektus;
rengti ir įdarbinti parkų ir želdynų
specialistus;
organizuoti kultūros paveldo
išsaugojimo, parkų atgaivinimo ir šiuolaikinių želdynų kūrimo specialistų dalykinį bendradarbiavimą;
siekti parkų ir kultūrinio
kraštovaizdžio respublikinės dienos įteisinimo.
Daugeliui konferencijos dalyvių staigmena
tapo Rietavo parko ir kunigaikščių Oginskių dvarvietės pristatymas. Iš naujo buvo atrastas paveldas, kuris prieš 15-20 metų buvo ištrintas
ne tik iš visuomenės, bet ir šios srities specialistų dėmesio erdvės. 2004 m. konferenciją, praturtino VLDKA fotodokumentinė paroda, kuriai
parengti Kultūros ministerija, skyrė lėšų.
Apibendrindamas konferencijos darbą,
turiningus pranešimus Europos kultūros kelių instituto direktorius Michel Thomas Panette pakvietė VLDKA ir visus konferencijos dalyvius
plėsti bendradarbiavimą, kad artimiausiu metu Lietuvos dvarų kultūros paveldas, istoriniai parkai ir želdynai galėtų sėkmingai integruotis į
Europos Kultūros kelių instituto kuriamą naujų Kultūros kelių (taigi ir kultūrinio turizmo kelių) sistemą. Artimiausiu metu VLDKA vėl
rinksis už apskrito stalo, kad suderintų šio kelio Vakarų Lietuvoje apmatus.
Taigi, Rietavo Oginskių kultūros
istorijos muziejaus atliekamos istorinės atminties, kultūros paveldo gaivinimo darbas, rūpinimasis turizmo plėtra ir šiuolaikinio
profesionalaus meno populiarinimas įsibėgėja.
