PARODŲ SALĖSE
Nežinomose fotografijose – pažįstama Italija
|
Istorinės
fotografijos „Salve, Italija“ spaudos konferencija
Vilniaus paveikslų galerijoje. D. Mukienės nuotr. |
|
Venecija.
Dožų rūmai Schiavoni krantinėje. 1870–1880. Nežinomas
fotografas, albuminas. LDM |
|
Venecija.
Turkijos pirklių sandėliai. 1870–1880. Nežinomas
fotografas. LDM |
|
Venecija.
Šv. Morkaus bazilika. 1870–1880. Nežinomas fotografas,
albuminas. LDM |
|
Venecija.
Giustiniani ir Foscari rūmai. 1870–1880. Nežinomas
fotografas, albuminas. LDM |
Lietuvos dailės
muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje 2004 m. balandžio 30 d. buvo atidaryta Italijos fotografijų
paroda „Salve, Italia“. Šia Lietuvos
narystės Europos Sąjungoje pradžiai skirta paroda Lietuvos dailės muziejus pradėjo fotografijos parodų triptiką „Sveika, Europa“: šiemet
rodoma „Salve, Italia“, 2005 m. bus eksponuojama paroda „Hola, Espańa!“, o 2006 m. – „Bonjour, la France!“. Fotografijos parodų triptiką
numatoma kaip kilnojamųjų parodų ciklą rodyti Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Juo pristatomas Lietuvoje sukauptas Italijos,
Ispanijos ir Prancūzijos kultūros paveldas. „Lietuvos muziejų“ skaitytojams italų senosios fotografijos parodą ir rinkinį pristato
fotografijos istorikė Margarita MATULYTĖ.
Lietuvoje saugotoms senosioms Italijos
fotografijoms po šimtmetį trukusios užmaršties lemta atgimti reikšmingu istoriniu momentu. Prieš metus pradėti gražios, bet nežinomos
medžiagos tyrinėjimai sutapo su Italų kultūros instituto direktorės Alessandros Bertini Malgarini darbo pradžia Vilniuje. Jos viena pirmųjų
pažinčių su sostine buvo apsilankymas Lietuvos dailės muziejaus
Istorinės fotografijos rinkinio saugykloje. Įspūdinga italų fotografijų
kolekcija bei jos intriguojantis likimas paskatino surengti parodą. Tik glaudus dviejų institucijų bendradarbiavimas, leido įgyvendinti
idėją.
Parodoje
eksponuotos 1850–1900 m. Italijos
fotografijos, kurias iš kelionių po Apeninų pusiasalį parsivežė Lietuvos aristokratai, kultūros žmonės, menininkai. Jas, kaip suvenyrus
kelionių atminimą, italų meno pažinimo ir architektūros studijų šaltinį kolekcionavo Liucijanas Uzembla, Cezorius Stanevičius, tačiau
didžiausia pristatomo rinkinio dalis priklausė Boleslovui Ruseckui (1824–1913). Dailininką su Italija siejo artimas ryšys – Romoje gimė, ne
kartą čia lankėsi, tęsė dailės studijas.
Itališkoji Ruseckų istorija prasidėjo 1821
metais, kai bajoras Kanutas Ruseckas, baigęs Vilniaus universitetą, dailininkas, slaptai susituokęs su bekraite žyde Antanina Červinska,
išvyko į Europą studijuoti dailės. Po metų mokslo Paryžiuje, jau su dukra, šeima persikėlė į Romą. Čia susilaukė dar penkių vaikų, tarp jų
ir 1824 m. rugsėjo 29 d. gimusio sūnaus Boleslovo. Kūdikį Romos priemiesčio kaime augino italė, išmokiusi italų kalbos bei įskiepijusi
prisirišimą prie krašto. Kartu su tėvais, dar mažas būdamas, Boleslovas Italiją paliko 1831 m., o sugrįžo 1857-aisiais kaip diplomuotas
dailininkas kartu su jauna žmona Stefanija iš Karpovičių, trapia ir religinga būtybe.
Ano meto Boleslovo Rusecko laiškuose ir
dienoraščiuose aprašyti įspūdžiai bei mintys apie italų kultūros, meno, gamtos jam padarytą didžiulę įtaką. Pasak dailininko, tik Italijoje
jis praregėjo ir pradėjo geriau jausti bei suprasti meną, subrendo kaip tapytojas. 1858 m. balandžio 13 d. laiške tėvui Kanutui Ruseckui
išsakyti žodžiai „Ak, Roma! Ji mane taip sujaudino, sunku aprašyti, nes mūsų galvose iškilo didžiulis pasaulis“ atliepia Johanno Wolfgango
Goethe’s „Romėniškąją elegiją“ („Römishe Elegien“): „...o Rom; doch ohne die Liebe Wäre die Welt nicht die Welt“. Be to, iš tuometinės
Rusijos imperijos provincijos atvykę dailininkai Italijoje rasdavo terpę, kurioje ne tik pasisemdavo žinių ir dvasiškai sustiprėdavo, bet ir
patys turėjo daugiau galimybės aktyviai reikštis.
1859 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „Kuryer
Wileński“ paskelbtas pranešimas apie dailininką Albertą Žametą padeda suprasti italų aplinkos įtaką kūrybinei raiškai: „Tapytojas
peizažistas p. Žametas, gimęs ir auklėtas Vilniuje, įgijęs išsilavinimą Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje, po dvylikos
gyvenimo ir studijų metų Romoje sugrįžo į gimtąjį miestą, sugrįžo vos prieš tris mėnesius, o jau ilgisi itališko dangaus, senosios Romos
griuvėsių, romėnų kalnų ir lygumų. Kodėl? Nejaugi tas dangus ir griuvėsiai, tie kalnai ir lygumos jam mielesnės už gimtąją žemę, kalbą ir
visus vaikystės prisiminimus? Ne, tai dėl to, kad pas mus menininkui sunku pakelti tą publikos šaltumą, tą abejingumą menui, dėmesio
talentui stoką, be ko gabumai ne auga, o vysta ir miršta. Mes neįpareigojame publikos pirkti paveikslų, ne! Ir Romoje iš dešimties meno
mėgėjų, lankančių žymių dailininkų dirbtuves, vos vienas ką nors nupirks ar užsakys, tačiau kiekvienas pažiūrės darbą, jį įvertins, pagirs
ir tuo paskatins dailininką jo sunkiame kelyje, nudžiugins bei įkvėps“.
1861 m. palikęs Italiją, B.Ruseckas ten ne
kartą buvo sugrįžęs. Gyvendamas Vilniuje prenumeravo „Vera Roma“, progai pasitaikius kalbėdavo itališkai, žiūrinėdavo parsivežtus Italijos
fotovaizdus, tarp knygų lapų laikė džiovintas pietietiškas laukų gėles.
„Ponas Žametas jau atvyko, atvežė man tas
septynias gražias fotografijas. Pasikviečiau poną Jelskį ir gėrėjomės drauge tomis retenybėmis. Be galo dėkoju tau už jas“, – rašė Kanutas
Ruseckas (1800–1860) sūnui Boleslovui 1858 m. spalio 24 d. į Romą. Šias ir kitas fotografijas dailininkų šeima rinko ne tik prisiminimui,
bet ir architektūros studijoms, naudojo eskizavimui. B.Ruseckas fotografijai jautė ypatingą simpatiją. Gerai pažinojęs Vilniaus fotografą
Juzefą Čechovičių, dažnai jį aplankydavo, turėjo nemažai jo darbų, kuriais nuoširdžiai žavėjosi.
Savo fotografijų archyvą kartu su
biblioteka, dailės kūriniais bei kitomis muziejinėmis vertybėmis B.Ruseckas 1913 m. testamentu paliko Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Po
dailininko mirties perimant palikimą, 1914-ųjų sausį buvo padarytas turto apyrašas, kuriame minimos ir fotografijos, net 856 vienetai. Deja,
draugijos muziejuje jos nebuvo inventorizuotos, nepažymėta ir nuosavybė. 1940 m. uždarytos draugijos rinkiniai perduoti Lituanistikos
institutui, vėliau jie pateko 1941 m. sausio 16 d. įsteigtos LTSR mokslų akademijos žinion. Pirmaisiais sovietmečio metais, organizuojant
naują muziejų tinklą, senieji rinkiniai buvo suardyti ir išsklaidyti.
Nemažai lituanistinių vertybių prarasta
karo metais. Nuo bombardavimo 1941 m. nukentėjo Istorijos institutas ir jame buvę eksponatai. 1943 m. balandžio 14 d. instituto pastatas
buvo užimtas vermachto, ir dalis muziejinio turto perduota Vilniaus dailės muziejui. Skubotai kraustant eksponatus bei neradus inventoriaus
knygų, buvo sudaryti nauji sąrašai. Tragiško likimo senieji rinkiniai įgijo saugią pastogę, tačiau prireikė ne vienerių metų atkaklaus
muziejininkų darbo, kad eksponatai „prabiltų“. Taip į Lietuvos dailės muziejų pateko ir bevardė fotografijų kolekcija, po ilgų klajonių
praradusi savo istoriją, o kartu ir vertę.
Fotografijų kilmę padėjo nustatyti Lietuvos
valstybės istorijos archyve esantys dokumentai. Archyvo skaityklos vedėja Virginija Čijunskienė, gerai žinanti fondus, padėjo rasti ir
perskaityti dešimtis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, tarp jų ir Ruseckų šeimos, bylų, iš kurių surinkti pavieniai faktai padėjo
rekonstruoti praeitį. Tik nuoseklūs tyrinėjimai padėjo „prikelti“ kolekciją ir įprasminti ją kaip kultūros istorijos reiškinį.
Pirmieji turimi eksponatai yra kalotipijos
negatyvo atspaudai druskomis apdorotame popieriuje. Pirmąją negatyvinę-pozityvinę fotografiją išrado anglas Williamas Henry’s Foxas Talbotas
(1800–1877), pavadinęs ją „calotype“ (iš graikų kalbos kalos – gražus). 1841 m. Didžiojoje Britanijoje paskelbtą išradimą Talbotas
apibūdino kaip „fotogeninį piešimo meną arba procesą, kuriuo natūralius objektus galima atvaizduoti be dailininko pieštuko“. Kalotipija
ypatinga tuo, kad negatyvas buvo gaminamas iš popieriaus, įsotinto sidabro nitrato druskos tirpalu bei apdoroto kalio jodidu. Prieš
fotografavimą toks jodizuoto popieriaus negatyvas buvo įjautrinamas sidabro galio nitratu. Po fotografavimo kalotipinio popieriaus negatyvas
buvo fiksuojamas kalio bromido tirpale, skalaujamas ir džiovinamas. Atspaudams naudotas valgomosios druskos tirpale išmirkytas ir sidabro
nitrato tirpalu apdorotas popierius. Norint išgauti fotografinį vaizdą reikėjo suglaustus negatyvą ir pozityvą kelias minutes palaikyti
ryškioje saulės šviesoje.
Būtent taip apie 1850 m. buvo pagaminti ir
Lietuvos dailės muziejaus druskiniai atspaudai „Tivolio kriokliai“, „Farnesių rūmai Romoje“, „Pincio terasa nuo Popolo aikštės Romoje“,
„Pozzuolio panorama“, „Valstiečio vežimas“. Retos fotografijos technikos pavyzdžiai iš Lietuvos muziejų rinkinių eksponuoti pirmą kartą.
Atskirti, įrodyti, kad tai yra popierinis kalotipijos negatyvo atspaudas – sudėtinga net patyrusiems specialistams. Rengiant parodą buvo
atkreiptas dėmesys į penkias fotografijas, išsiskiriančias iš kitų ypatinga išvaizda. Gelsvi, švelnios spaudos, tapybiški, tarsi sugėrę
fotografinį vaizdą lakštai yra užklijuoti ant nestandartinių, nelygiai iškirptų „pasportų“. Pakviestas konsultuoti kino operatorius
Algimantas Mockus, puikiai išmanantis senąsias ir naująsias fotografijos technologijas, pritarė hipotezei, tačiau suabejojo galimybe ją
įrodyti. Spėjimą, ar tai nebus vienos pirmųjų „popierinių“ fotografijų, ėmėsi tikrinti Lietuvos dailės muziejaus P.Gudyno muziejinių
vertybių restauravimo centro technologės Janina Lukšėnienė ir Jurga Bagdzevičienė.
Pirmą kartą su tokia užduotimi susidūrusios
specialistės tyrimą pradėjo nuo išradėjo Talboto receptūros. Išnagrinėjusios kalotipijos specifiką, jos parengė metodą, kuriuo galima
nustatyti fotografijų gamybos technologiją, ir atlikti pateiktų pavyzdžių ekspertizę. Tačiau trūko specialios įrangos. Padėjo Lietuvos
teismo ekspertizės centro darbuotojai Zita Neverdauskienė, Gražina Gasperavičienė ir Jonas Mincevičius, tyrimui pasitelkę elektroninį
skenuojantį mikroskopą JSM-840 su rentgeno mikroanalizatoriumi LINK AN 10/55S. Buvo ištirta atspaudų elementų sudėtis ir nustatyta, kad
druskinio popieriaus paviršinis pluoštas yra purus, neturi rišliųjų medžiagų, vaizdinėje ir nugarinėje pusėse yra beveik vienodas sidabro
kiekis, kas būdinga tik kalotipijai. Taigi be mokslinio smalsumo ir užsidegimo, aukštos kvalifikacijos ir daugiametės patirties kažin ar
galėtume šiandien apie tai kalbėti ir didžiuotis Lietuvoje saugomomis bendromis Europos kultūros vertybėmis. Tai Lietuvos muziejininkystėje
naujovė – pirmą kartą profesionaliai prabilta apie kalotipiją, o senųjų fotografijų parodoje yra nurodytos technikos.
Pluoštas Romos fotografų darbų žymi
kolodijaus technologijos pirmąjį dešimtmetį. Išradimą 1851 m. paskelbęs anglas Frederickas Scottas Archeris (1813–1857) negatyvams panaudojo
stiklo plokšteles, o atspaudams – albuminą, kiaušinių baltymu padengtą popierių. Koliziejus, Šv. Marijos didžioji bazilika, Romos forumo
griuvėsiai buvo nufotografuoti 1855–1860 m. ir atspausdinti ant albumino.
Ne kiekvienas XIX a. fotografas mąstė apie
savo darbų išliekamąją vertę ir retai pažymėdavo autorystę, todėl ir ant lietuviškos kolekcijos fotografijų yra nedaug autorių signatūrų.
Atliekant užsienio fotografijos kūrinių atribuciją, iškilo problemų – be originalių pavyzdžių ar bent jų reprodukcijų neįmanomi
palyginamieji ar kiti metodai. Mažai naudos moksliniam tyrimui duoda ir internetas. Padėjo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kuri ne tik
parūpino italų fotografijos knygų, bet ir pati Romos bibliotekose sklaidė albumus, dairėsi specialistų. Rengiamos fotoparodos laikinąja
būstine Romoje tapo Lietuvos ambasada prie Šv. Sosto. Ambasadorius Kazys Lozoraitis ir Jonas Malinauskas talkino visais klausimais.
Fotografijos istorikės Anita Margiotta iš Romos ir Luisella d’Alessandro iš Turino padėjo nustatyti ne vieną autorių, be to, italės
stebėjosi ir džiaugėsi, kad Lietuvoje yra tokia įdomi kolekcija.
Eksponuojamų fotografijų autoriai – Tommaso
Cuccioni’s (apie 1790–1864), Angelo Luswergh’as (1793–1858), Giacomo Caneva (apie 1813–1865), Robertas MacPhersonas (1815–1872), Giacomo
Brogi’s (1822–1881), broliai Alinari’ai (“Fratelli Alinari” firma) yra žinomi pasaulio fotografijos istorikams. Su jų vardais siejama italų
fotografijos pradžia. Vienas ryškiausių profesionalios fotografijos atstovų Giacomo Caneva buvo „Caffč Greco“ grupės narys. Literatų ir
dailininkų pamėgtoje Romos kavinėje susibūrę penki italų, prancūzų ir anglų fotografai, buvę tapytojai ir skulptoriai, tapo Romos
fotografijos mokyklos pradininkai. O tuo pačiu metu škotų dailininkas ir žurnalistas Robertas MacPhersonas, apie 1840 m. apsigyvenęs Romoje,
kur įrengė studiją ir sėkmingai prekiavo miesto architektūros studijomis bei apylinkių peizažais, liko ištikimas Škotų fotografijos
draugijai. Florencijoje 1852 m. įkurta „Fratelli Alinari“ firma sėkmingai veikia iki šiol ir yra seniausia pasaulyje. Tai vienas didžiausių
fotografijos centrų, disponuojantis per 3,5 mln. fotovaizdų.
Paroda supažindina ne tik su italų
fotomenininkų meistriškumu bei naudotomis technikomis. Ne mažiau įdomus yra ir fotografijų turinys. Sudėtingu valstybės vienijimosi
laikotarpiu nuotraukose užfiksuoti visi Italijos regionai: Pietų (Neapolis, Pompėja), Vidurio (Florencija, Roma), Šiaurės (Venecija,
Vičenca, Milanas, Genuja, San Remas, Ravena). Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje nėra nė vienos politinių įvykių fotografijos. Mažai ir
etnografinių vaizdų, juose – jaučiais kinkyti valstiečių vežimai, kurių buvo gausu senosios Romos gatvėse, plaukiančios Venecijos kanalais
gondolos, Ligūrijos jūros pakrantėje triūsiantis Bordigeros žvejys, virves vejančios Džiudekos darbininkės. Kolekcijoje vyrauja miestų
vaizdai ir architektūros paminklai, nes dauguma fotografijų buvo sukurtos 1860–1880 m., kai dėl ribotų technikos galimybių, fotografijos
turinio, kompozicijos bei jos paskirties sampratos vyravo išgrynintas reprezentacinis vaizdas.
Fotografijose atspindėti įvairių
laikotarpių meno stiliai, o juos chrestomatiškai iliustruojančioje architektūroje „užkoduota“ tūkstantmetė istorija. Pompėjos griuvėsiai
liudija Vezuvijaus išsiveržimą tragišką 79 m. rugpjūčio 24 dieną. Beje, sunkiai fotografijose atpažįstamus antikinio miesto gyventojų namus
nustatyti padėjo Pompėjos archeologijos valdyba. Romos forumas, pradėjęs formuotis 600 m. pr. Kr. kaip politinis, religinis, prekybos ir
visuomeninis romėnų gyvenimo centras, jau viduramžiais pradėjo nykti, pavirsdamas avių ir jaučių ganykla. XIX a. fotografijose užfiksuotas
laikotarpis, kai Romos forumo teritorijoje buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai, sugrąžinę kultūrai reikšmingą paveldą.
Įspūdingi Koliziejaus vaizdai. Romėnų
imperatoriaus Flavijaus Vespasiano ir jo sūnaus Tito 72-80 metais pastatytame didžiuliame amfiteatre, talpinančiame iki 70 tūkst. žiūrovų,
buvo rengiamos gladiatorų kovos, parodomosios medžioklės, jūrų mūšiai. 1084 m. normanai nusiaubė Romą ir sugriovė Koliziejų. Jo griuvėsių
išsaugojimu rūpinosi Romos popiežiai, – viduje statė kryžius, bažnytėlę, Kryžiaus kelio stotis. Vienoje fotografijoje užfiksuotas retas
vaizdas – Kryžiaus kelio stotys po 1852 m. restauravimo. XIX a. pab. jos buvo nugriautos, palikus tik kryžių. Senos nuotraukos tarsi
patvirtina kadaise Charleso Dickenso ištartus žodžius: „Koliziejaus vienišumas, nepaprastas grožis, visiškas sunykimas pavergia svetimšalį,
jį apima tylus liūdesys, kad galbūt daugiau niekada gyvenime joks kitas vaizdas taip nesukrės“.
Seną legendą primena Romos šv. Marijos
didžiosios bazilikos ir aikštės nuotrauka. 356 m. rugpjūčio 5 d. popiežiui Liberijui apsireiškė Švč. Mergelė Marija, liepusi pastatyti
bažnyčią, jei kitą dieną pasnigs. Didžiausia Dievo Motinai skirtų bažnyčių Romoje iškilo 432-440 metais, popiežiaus Siksto III laikais.
Bazilikos pagrindas yra vėlyvosios antikos architektūra, o barokinį fasadą sukūrė Ferdinando Fuga. Vienas retesnių autentiškos ankstyvosios
krikščionybės architektūros pavyzdžių – Šv.Apolinaro bažnyčia Ravenoje, statyta 530-549 metais ir dedikuota pirmajam Ravenos vyskupui.
Reikšmingą kolekcijos dalį sudaro 1870–1880
m. Venecijos fotografijos, kuriose gausu turtingos patricijų ir pirklių respublikos ženklų. Tarp ryškiausių Venecijos gotikos statinių –
ištaigingoji Dožų rezidencija, Aukso rūmai, Dezdemonos namais vadinami Contarinio-Fasano rūmai. Nuo XII a. Didžiojo kanalo krantinėje kūrėsi
didikai, statydinę prabangius rūmus. Fotografijose įamžinti pastatai atspindi Venecijos architektūros raidą: bizantišką (XII–XIII a.),
venecijietiškos gotikos (XV a. pirmoji pusė), ankstyvojo (XV a. antroji pusė) ir vėlyvojo (XVI a.) renesanso, baroko (XVII a.) ir klasicizmo
(XVIII a.), architektūros stiliius
Nemažas pluoštas fotodarbų vaizduoja
istorinį Venecijos centrą – Šv. Morkaus aikštę, pavadintą miesto globėjo vardu. Pasak legendos, grįžtantį iš Akvilėjos Šv. Morkų užklupo
audra, ir jis apsistojo vienoje Venecijos lagūnos saloje. Sapne šventajam apsireiškė angelas, pranešęs žinią, kad čia jis atgaus ramybę. Šv.
Morkus buvo palaidotas Aleksandrijoje, tačiau du venecijiečiai pirkliai 828 m. slapta pervežė palaikus į Veneciją, kur per kelerius metus
naujam miesto šventajam buvo pastatyta bažnyčia. 1063–1071 metais senosios šventovės vietoje iškilo Šv. Morkaus bazilika, dar šešis
šimtmečius tobulinta bei puošta. Architektūros paminklas jungia Rytų ir Vakarų kultūras, išreikštas bizantiniu ir gotikos stiliumi.
Rinkinyje gausiai atspindėtas Italijoje
suklestėjęs renesansas, Leonardo da Vinci’o, Raffaello, Michelangelo, Giacomo Vignolos, Giacomo Della Portos, Andrea Palladio ir kitų
genialių menininkų laikmetis. Vieni gražiausių Atgimimo epochos statinių Romoje – Farnesių rūmai, pradėti statydinti 1513 m. kardinolo
Alessandro Farnese’s, 1534 m. tapusio popiežiumi Pauliumi III. Ne mažiau įspūdinga Vičencos, gimtojo Andrea Palladio miesto, architektūra.
Žymaus kūrėjo darbus liudija Loggia Bernarda, Barbarano da Porto rūmų, Seminarijos bibliotekos, Chiericati rūmų fotografijos. Florencijos
renesanso architektūrai būdingi tašytų akmenų fasadai, kolonadomis juosti vidiniai kiemai, freskomis, gobelenais, paveikslais, skulptūra ir
taikomąja daile puošti interjerai. Tokie yra Pitti rūmai, pagrindinė Medicci’ų šeimos rezidencija Florencijoje. Baroką iliustruoja keli
Venecijos šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčios – XVII a. architektūros šedevro, pastatyto architekto Baldassarre’s Longhenos po 1630 m. miestą
nusiaubusio maro, vaizdai.
Italų fotografijos klasika – Europos
kultūros paveldas. Atlikta mokslinė kolekcijos atribucija yra ženklus indėlis į bendrą fotografijos istoriją. Žinoma, tai tik pirmasis
tyrinėjimų etapas. Ketinama išleisti parodos katalogą, kuris tiesiogiai įrašys Lietuvos dailės muziejaus rinkinį į Europos fotografijos
istoriografiją. Muziejaus saugyklose dar slypi ne vienas fotografijos perlas, todėl „Salve, Italia!“ pradeda trijų parodų ciklą „Sveika,
Europa!“.