PROGRAMOS, PROJEKTAI
Siručio – Maironio rūmai ir „Mansardos planas“
Aldona RUSECKAITĖ
Maironio lietuvių literatūros
muziejus
Norintiems šiandieną aplankyti šiuos rūmus,
tiksliau Maironio lietuvių literatūros muziejų, informuoju, jog jie yra Kaune, Rotušės aikštės pietvakariniame kampe, pagrindinis fasadas
atgręžtas į rytus, pagal gatvės posūkį išlenktas, iš vakarų pusės yra erdvus sodas.
Ilgus dešimtmečius į žmonių sąmonę
šis pastatas įaugęs kaip Pacų rūmai. Jų statyba priskiriama
Mikalojui Pacui, kuris XVII a. antroje pusėje baigė statyti Pažaislio
vienuolyną. Buvo beveik sensacija, kai knygoje „Kauno architektūra“, 1991, architektas V. Levandauskas pateikė visai kitas žinias – rūmus
pastatė Simonas Sirutis visu šimtmečiu vėliau, tai yra apie XVIII a. vidurį.
Simonas Sirutis, kilęs iš žemaičių
bajorų, buvo veiklus, ryžtingas ir turtingas žmogus. Karjeros pradžioje dirbo Kauno pilies teismo raštininku, 1742 m. karaliaus Augusto
paskirtas Kauno seniūnu. Šiuo savo gyvenimo laikotarpiu jis ir pasistatė rūmus. Tai vėlyvojo baroko ( rokoko ) stiliaus rūmai, pastatyti
sujungiant tris gotikinius mūrinius namus, apgadintus gaisro, nusiaubusio Kauną. Gotikiniai XV – XVI a. rūsiai yra vieni seniausių Kaune
(jie puikiai išsilaikę iki šiol). Pastatas dviaukštis, su įvažiavimu centre, mansardiniu stogu, puošniu interjeru. Anfilada išdėstytų
antrojo aukšto kambarių sienos buvo apmuštos šilko audiniais, draperijomis, juos puošė prabangūs baldai, dailės kūriniai, veidrodžiai,
laikrodžiai. Iki šiol viduje sienas puošia išlikusios gotikinės ir rokoko stiliaus nišos, barokinės sieninės spintos ir puošnios istorizmo
stiliaus krosnys.
Po S.Siručio mirties, rūmus 1779 m.
nusipirko Starodubo teismo seniūnas grafas Juozapas Chrapovickis. Jis rūmus šiek tiek rekonstravo: vietoj įvažiavimo arkos pastatė keturių
kolonų portiką su balkonu, iš dalies pakeitė fasadą.
Po 1812 metų karo čia buvo ligoninė,
per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai buvo paversti kalėjimu, myriop čia nuteistas vienas iš sukilimo vadų A.Mackevičius. Po
1863 m. sukilimo rūmai iš grafų buvo atimti. Prabangus pastatas ilgiems metams liko be rimto šeimininko ir be šlovės. 1903 m. Jame įsikūrė
Kauno tvirtovės štabas, buvo rusų kareivinės, priešais rūmus marširavo kareiviai, pastato viduje buvo įrengtos arklidės. Namas aptriušo,
pajuodo, nes tuometinis šeimininkas žydas jį nuomojo Kauno miesto valdybai, kuri privalėjo patalpomis aprūpinti carinę kariuomenę.
Taigi šie rūmai XX a. pradžioje
nebuvo nei gražūs, nei garbingi, nors istorijos šaltiniai teigia, kad tai retas Lietuvoje baroko epochos turtingo miestiečio namas.
Kažin ar turėjo
Maironis planų, gyvendamas
Peterburge, pirkti Kaune tokį didžiulį namą. Tačiau šiuo pirkiniu Maironį sugundė tuometinis Kauno kunigų seminarijos profesorius Povilas
Januševičius. Jam labai rūpėjo formuoti Kauno senamiestį, ypač Rotušės aikštę. Čia buvo seminarijos ir bažnyčių monopolis, todėl profesorių
erzino aptriušę ir kareivių niokojami buvę prabangūs rūmai.
Rūmus Maironis nusipirko 1909 m.,
per metus juos suremontavo, kiek pakeitė frontonėlio dekorą, jame įrašęs „1910. Maironis“. Pats įsikūręs II aukšte, 8 – niuose kambariuose,
kitą namo dalį paskyrė lietuviškoms kultūros organizacijoms : čia įsikūrė pirmoji Kaune lietuviška biblioteka-skaitykla, Katalikių moterų
draugija, Dailiųjų amatų mokykla, žurnalo „Garnys“ redakcija, leidykla „Sakalas“. Maironiui apsigyvenus šiuose rūmuose, iš kareivinių ir
arklidžių jie vėl tapo Kauno kultūros židiniu. Šių namų slenkstį yra peržengęs visas Nepriklausomybės laikų elitas: prezidentai ir
ministrai, aukštoji bažnytinė hierarchija, kunigai, profesoriai, menininkai – rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Svečių sąrašus
paliudija šimtai Maironio archyve išlikusių vizitinių kortelių. Svečiavosi ir Oskaras Milašius, ir prof. A.Niemis, prancūzų rašytojas Jean
Mauclere. Kartais vykdavo ir oficialūs susirinkimai: pvz. 1922 m. vasario 20 d. Maironio bute buvo aptarinėjamas Lietuvos universiteto
statutas. Vaižgantas spaudoje džiaugėsi: „ ...diduomenė buvo priimama erdviuose jo paties salionuose. Būdavo linksma ir džiugu, kad ir mes
savo tarpe jau turime garsų ir galingą vyrą, gyvenantį nuosavame istoriniame palociuje, ištesantį vaišinti po kelias dešimtis svečių“.
1922 m. Maironis šiuos rūmus su visa
didele žemės valda dovanojo Kauno kunigų seminarijai, kurios rektoriumi buvo nuo 1909 m. iki 1932 m. – iki mirties. Tačiau padovanojus namą
seminarijai, Maironio gyvenimas niekuo nepasikeitė, jis kaip ir anksčiau čia buvo pilnateisis šeimininkas, tik būdamas tvarkingas žmogus
seminarijai mokėjo nuomos mokestį...
Maironis buvo estetas, persmelktas
romantizmo dvasios. Tačiau jo meninio skonio formavimuisi įtakos turėjo devyniolika metų, praleistų Peterburge. Iš šio miesto jis parsivežė
ir nemažai meno dirbinių, baldų, kurie puošė jo namus.
Maironio kambariai yra labai
skirtingi, tačiau įdomūs. Oficialusis darbo kabinetas papuoštas Art Deco stiliumi, matyt, dekoruotas apie 1928 m. Raudonoji svetainė – jau
visai kitoks kambarys: jis vienintelis išlikęs rokoko stiliaus rūmų pavyzdys. Žydros sienos su tapytomis rožėmis. Balti paauksuoti rokoko
stiliaus gipsatūriniai elementai. Didžioji svetainė, kuria taip džiaugėsi Vaižgantas, išsiskiria iš kitų kambarių, nes ją 1910 m. dekoravo
dailininkas ir archeologas Tadas Daugirdas. Kai dailininkas dekoravo lubas moderno stiliumi, Maironis panorėjo paprastesnių sienų. Buvo
nuspręsta jas papuošti tautinių juostų motyvais, įterpiant gėlių vainiku apipintą Vytį ir žemaičių herbą. Didžioji Maironio svetainė yra
vienas iš nedaugelio išlikusių autentiškų Tado Daugirdo darbų.
Nusipirkęs rūmus, Maironis tvarkė ir
jų vidinį kiemą – išgriovė lūšnas, sandėlius, sodino vaismedžius, vaiskrūmius, gėles. Vakarinėje sodo sienoje pastatė skalbyklą, kuri yra
išlikusi iki šiol.
Tiek rūmų istorijos. Vėlesni metai
jau būtų – muziejaus istorija buvusiuose rūmuose.
1932 m. mirė Maironis, 1936 m. birželio 28
d. atidarytas muziejus, kuriame įrengti trys Maironio memorialiniai kambariai. 1940 m. pastatas buvo nacionalizuotas, jame buvo įrengti
butai, ilgus metus veikė vaikų darželis. Tačiau buvusiame Maironio bute nuolat veikė muziejus. 1965 m. buvo priimtas valdžios sprendimas
Maironio muziejui suteikti respublikinio muziejaus statusą. Vaikų darželis iškeltas, gyventojai taip pat, ir maždaug nuo 1974 m. pradėta
didžioji namo restauracija. 1977 m. atidarytas muziejus, įrengtos ekspozicijos.
Po šios restauracijos Maironio namai
remontuojami ir tvarkomi tik dalimis. Didelis laimėjimas, kad 1992 m. buvo įrengtas visas Poeto butas, 1998 m. autentiškai atkurti visi 8
Maironio kambariai. Keletą kartų tvarkytas stogas, perdažytos kai kurių patalpų sienos.
Tačiau šis pastatas jau yra
reikalingas didelės rekonstrukcijos. 2003 m. Muziejus parengė investicinį projektą „Maironio lietuvių literatūros muziejaus pastato
rekonstravimas“, kuriame yra numatyta įrengti šių rūmų trečiąjį aukštą. Įdomu yra tai, kad ir pats Maironis ketino įrengti trečiąjį aukštą
su gyvenamaisiais kambariais. Yra išlikęs šio projekto, pavadinto „Mansardos planas“, brėžinys, kuriame Maironio ranka sužymėti kambariai,
virtuvės, koridoriai... Muziejininkų tikslas – trečiajame aukšte įrengti modernias rinkinių saugyklas, nes šiuo metu eksponatų saugojimo
sąlygos yra prastos, rinkiniai yra laikomi keliose vietose, tenka netgi uždaryti ekspozicijų sales, kad būtų vietos eksponatams. Taip
atsitiko, kai į Lietuvą 2003 m. parkeliavo didžiulis B.Brazdžionio memorialinis ir kūrybinis palikimas.
Namo sienos jau daug metų serga
kažkokiomis ligomis, krenta tinkas, viskas drėgsta, kenkia eksponatams. Reikalingas lauko drenažas. Pastato vidus ir ypač išorė nušiuro,
prarado estetinę išvaizdą, storose sienose atsirado įtrūkimų ir plyšių. Po rekonstrukcijos rūmus reikėtų labiau pritaikyti muziejaus
veiklai, išsaugant pagrindinius istorinius elementus. Įrengus trečiame aukšte fondų saugyklas, pagerėtų darbuotojų darbo sąlygos, padidėtų
ekspoziciniai plotai, atsirastų edukacinės klasės, moderni salė su reikalinga įranga. Planuojama, jog pastate papildomai atsirastų 500 m²
naudingo ploto. Būtų galima įkurti popieriaus ir medžio restauravimo dirbtuves, modernią fotolaboratoriją, dailininko studiją,
kompiuterizuotą archyvą. Reikėtų atkurti ir sodo autentiką, pritaikant sodą vasaros renginiams.
Parengto investicinio projekto
sąmata – 12 mln. litų. Reikia tikėti, kad šis projektas nebus parengtas tik „ant vėjo“, tikimės, kad artimiausiais metais Siručio – Maironio
rūmai bus įtraukti į investicijų programą.
Muziejininkai gyvena viltimi.