LIETUVOS MUZIEJAI. 2004' 2-3. Rūmai, dvarai

PROBLEMOS, NUOMONĖS 

Kultūros paveldas – rūmai ir rezidencijos, jų sąlytis su muziejais

Dr. Jonas GLEMŽA

Valstybinė paminklosaugos komisija

Chodkevičių rūmai Vilniuje.  Danutės Mukienės nuotr. 2003 m.	Radvilų rūmai Vilniuje.  Danutės Mukienės nuotr. 2003 m.
Paežerių dvaro rūmai (Vilkaviškio r.).  A. Petrašiūno nuotr.
	Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai.  Danutės Mukienės nuotr. 2003 m.

Atskirą, gal ir sąlygišką, Lietuvos architektūros paveldo objektų grupę sudaro rūmai ar rezidencijos. Jie mena dar istorinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir reprezentuoja garsias tų laikų Pacų, Radvilų, Sluškų, Sapiegų, Chodkevičių gimines, jų darbus bei epochas. Šie didikai – istorinės asmenybės, susijusios su to meto valstybės istorija. Daugiausia jų rūmų išliko Vilniuje, nors žymių veikėjų rezidencinių pilių yra ir regionuose – Raudondvaryje (Kauno r.), Panemunėje (Jurbarko r.), Siesikuose (Ukmergės r.).

Yra išlikusių ir reprezentacinių rūmų, praeityje atlikusių rezidencijų funkcijas. Tai XIX a. statyti gubernatūrų rūmai Vilniuje ir Kaune, kurie vėliau pritaikyti Lietuvos Prezidentūroms. Tačiau didžiausią rūmų grupę sudaro dvarų sodybose esantys rūmai – svarbiausi šių kompleksinių paveldo objektų pastatai. Kultūros paveldo apskaitoje yra per 300 dvarų sodybų. Tai XVIII a. – XX a. pradžios dvarų sodybų kompleksus sudarantys pastatai bei parkai. Nemaža jų dalis mena garsias to meto diduomenės šeimas – Oginskius, Pliaterius, Roppus, Tiškevičius bei kitus.

Didikų rūmai ir rezidencijos jau nuo pat Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimo XVIII a. pabaigoje buvo niokojami, ypač nukentėjo per pasaulinius karus, carinės Rusijos bei sovietinę okupacijas. Daug paveldo objektų buvo sunaikinta ar tiesiog savaime sunyko. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje išliko žymiai mažiau tokių objektų.

Rūmams ir rezidencijoms ypač nepalankūs buvo pokario metai. Tuo metu dėl politinių motyvų dvarų savininkai buvo vertinami kaip išnaudotojai, o jų turtas naikinamas arba tiesiog paliekamas likimo valiai. Tik 1961 m. buvo patvirtintas pirmasis architektūros paveldo teisinės apsaugos sąrašas, į kurį buvo įrašyta tik nedidelė šio paveldo dalis. Labiausiai nukentėjo išlikusių rūmų vidus – neliko baldų, paveikslų, vertingų bibliotekų.

Rūmų atgaivinimas neįmanomas be jų nuodugnaus kompleksinio tyrimo, interjerų restauravimo ar net jų atkūrimo. Iš kelių šimtų objektų tik kelios dešimtys paveldotvarkos požiūriu yra sutvarkyta, restauruota ir tinkamai naudojama.

Nemažiau svarbūs yra ir dvarų sodybų, jų rūmų parkai. Tačiau tenka apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje istoriniams parkams buvo skiriama ne tik mažai dėmesio, bet labai mažai atlikta parko atgaivinimo ir restauravimo darbų.

Burbiškio dvaras (Radviliškio r.).  Danutės Mukienės nuotr. 2003 m.	Palangos Tiškevičių rūmai, didysis parteris, „Laiminančio  Kristaus“ skulptūra. Danutės Mukienės nuotr. 2003 m.

 

Prie rezidencinių rūmų ir dvaro sodybų išsaugojimo, naudojimo bei jų paveldosauginio propagavimo daug prisideda muziejai, kurie yra geri tų objektų saugotojai, prižiūrėtojai bei naudotojai. Tačiau restauruojant ir pritaikant šiuos pastatus muziejinei funkcijai, natūraliai iškyla problemų, susijusių ne tik su paveldo išsaugojimu, bet ir su jų pritaikymu muziejiniams poreikiams.

Vieni pirmųjų rūmų paveldo objektų, pritaikytų muziejinei funkcijai, buvo Palangos Tiškevičių rūmai. Jų restauravimas sutapo ir su pirmuoju Lietuvoje, dar prieš 40 metų atliktu, Palangos parko restauravimu. Gana anksti buvo pradėti ir pamažu tęsiami Rokiškio dvaro ansamblio pastatų restauravimo ir pritaikymo muziejui darbai. Beje, čia, buvusio dvaro sode, buvo įkurtas regiono liaudies buities sektorius, į kurį buvo perkelti vertingi kaimo mediniai etnografiniai pastatai.

Kaune buvo restauruojami Siručių rūmai, kuriuose vėliau įsikūrė Literatūros muziejus. Tačiau jau tik nepriklausomos Lietuvos laikais buvo visiškai restauruotas šiuose rūmuose esantis memorialinis poeto ir dvasininko Maironio butas.
Vilniuje dar prieš 30 metų buvo pradėta restauruoti vieną iš pirmųjų Lietuvos dvarų rūmų – Verkių rūmus. Kadangi dvaro sodybos, pastatų ir parko šeimininkai buvo Mokslų akademijos institutai, todėl pavyko restauruoti ne tik rūmų išorę, bet ir jų interjerus. Čia buvo įrengta Dailės muziejaus XVIII-XIX a. baldų parodinė ekspozicija, šiems rūmams suteikusi daug istorinės gyvybės. Ar nevertėtų ir dabar atgaivinti šį gerą „eksperimentą“ ?

Atgimusios Lietuvos laikais prasidėjo naujas rūmų atgaivinimo ir pritaikymo muziejams laikotarpis. Tarp miesto rūmų ryškiausias pavyzdys yra Vilniaus Chodkevičių rūmų komplekso restauravimas ir pritaikymas Lietuvos dailės muziejaus reikmėms. Dar XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje buvo dvi iš esmės priešingos šių rūmų panaudojimo idėjos: muziejaus ar restorano. Tai, kad laimėjo  muziejaus idėja, lėmė atgimstančios Lietuvos vadovų, muziejininkų ir paminklosaugininkų bendras supratimas ir pastangos. Ypač vertingus šių rūmų interjerus pagal vilniečių restauratorių parengtus projektus restauravo Lenkijos restauratoriai. Pamažu buvo restauruotas visos istorinės posesijos pastatų kompleksas tarp Didžiosios ir Bokšto gatvių, kur yra puikus kiemas ir aplinka, tinkanti kultūros renginiams.

Vilniuje, vienuose restauruotuose Radvilų rūmuose, dar prieš dešimtmetį įsikūrė Teatro, muzikos ir kino muziejus. Šiuo metu numatyta tęsti rūmų aplinkos tvarkymo darbus ir kieme įrengti vasaros renginiams skirtą „amfiteatrą“. Dar anksčiau kituose Radvilų rūmuose po dalinio jų restauravimo bei atstatymo, įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus Radvilų galerija su parodinėmis patalpomis. Pastarieji rūmai yra pagrindinis Radvilų rūmų ansamblis Vilniuje. Deja, jo išliko tik trečdalis, dalis buvo pakeista, kita dalis – nugriauta. Šio Radvilų rūmų ansamblio atgaivinimas ir atkūrimas yra svarbus Vilniaus senamiesčio urbanistinio architektūrinio regeneravimo uždavinys. Šiuos darbus reikėtų atlikti vienu metu su LDK valdovų rūmų atkūrimu.

Tolesnio paveldosaugininkų, valstybės bei savivaldybės dėmesio laukia Vilniaus Sluškų, Sapiegų ir Pacų rūmai, kuriuos būtina atgaivinti ir numatyti jų paskirtį. Pastaruoju metu restauruota dvaro rūmų ir dvarų sodybų, kuriose įsikūrę muziejai. Tai Kretingos , Paežerių (Vilkaviškio r.), Renavo (Mažeikių r.) dvarai, Plungės Oginskių dvaro rūmai, Burbiškio dvaro sodyba (Radviliškio r.).

Vis labiau didėja rajonų savivaldybių, kurios yra muziejų steigėjai, vaidmuo. Minėtų dvarų sodybų, ten įsikūrusių muziejų veikla bei tolesnis sodybų tvarkymas yra savivaldybės, muziejaus bei paveldosaugos institucijų rūpestis.

Vertas dėmesio Burbiškio dvaro sodybos – sudėtinės Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio dalies – fenomenas. Jis atsirado Radviliškio savivaldybės paminklosaugos darbuotojo iniciatyva, kurią palaikė rajono savivaldybė bei Kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD). Taip pavyko atgaivinti apleistą dvaro sodybą (pamažu buvo restauruoti sodybos pastatai, parkas su jo architektūriniais elementais), kuri tapo lankomu kultūrinio turizmo objektu.

Vilkaviškio savivaldybė, remiama Lietuvos dailės muziejaus ir KVAD, XVIII a. pab. Paežerių dvaro rūmuose įkurdinusi rajono kraštotyros muziejų, sudarė sąlygas dvaro sodybai atgaivinti.

Šiaurės rytų Lietuvoje, Rokiškio dvaro sodybos ansamblyje, jau kelis dešimtmečius veikia krašto muziejus. Čia tęsiami paveldotvarkos darbai – restauruojami rūmų interjerai, atliekami parko tvarkymo darbai. Atgaivos įgavo ir Kelmės dvaro rūmai, kai čia įsikūrė savivaldybės muziejus. Paskutiniame dešimtmetyje muziejai įsikūrė dar dviejose dvarų sodybose – restauruojamuose Šojaus dvaro rūmuose (Šilutė) bei Oginskių dvaro ansamblyje (Plungė).

Šojaus dvaro rūmus pradėta tvarkyti tik atkūrus Lietuvos valstybę ir sukaupus istorinių, architektūrinių ir kitų tyrimų žinių. Kadangi šis objektas yra bendras Šilutės rajono savivaldybės, muziejaus ir paveldosaugos institucijų rūpestis, todėl manoma, kad rūmai bus sėkmingai prikelti naujam gyvenimui.

Plungės dvaro sodybos ansamblio rūmų atgaivinimo istorija kiek sudėtingesnė. Rūmai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo restauruota rūmų išorė, juose įsikūrė statybos technikumas. Šiuo metu rūmuose veikia dailės parodomis garsėjantis muziejus. Rūmuose atliekami restauravimo darbai bei parko fragmentų tvarkymas. Tiesa, čia dar tebėra daug problemų dėl kitų sodybos statinių panaudojimo, jų restauravimo, kaip ir dėl didelės apimties parko tolesnio restauravimo.

Lietuva turi rezidencinių ir dvaro rūmų restauravimo ir pritaikymo specialistų bei patirties. Tačiau reikia pripažinti, kad istorinių parkų, kurie yra daugelio dvarų sodybų kompleksų sudėtinės dalys, restauravimas žymiai atsilieka nuo pastatų restauravimo. Lietuva kol kas turi menką parkų restauravimo patirtį, nepakanka parkų restauravimo specialistų, neturime ir šios srities kompleksinių darbų vadovų, kurie, remdamiesi ICOMOS istorinių parkų chartija, galėtų vykdyti archeologinius, dendrologinius tyrimus bei parkų restauravimą. Tikimės, kad pastarojo meto KVAD inicijuojamos programos, kurias įgyvendinti padeda Europos kultūros kelių institutas, padės įveikti šį atsilikimą.

Nors Lietuvoje yra ir gerų dvaro rūmų pritaikymo muziejų reikmėms pavyzdžių, tačiau turime ir daug problemų. Tai Pakruojo dvaro ansamblis, priklausantis rajono savivaldybei, privačios nuosavybės dvarų sodybų ansambliai Raguvėlėje (Anykščių r.), Aštriojoje Kirsnoje (Lazdijų r.). Šios dvarų sodybos laukia daugelio institucijų paramos.

Atskiro dėmesio verti ir dar dveji reprezentaciniai rūmai, tapę Lietuvos Prezidentūromis. Vilniaus reprezentaciniai rūmai buvo pastatyti dar XIX amžiuje. Iš pradžių juose buvo generalgubernatūra, XX a. antroje pusėje – karininkų namai, ir tik vėliau, restauravus pastatą, jame įsikūrė Meno darbuotojų rūmai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūmai buvo dar kartą restauruoti – atlikti papildomi paveldotvarkos tyrimo darbai, pasitelkus muziejininkus, parinkti baldai, derantys prie istorinio interjero. Patalpos buvo skirtos Lietuvos Respublikos Prezidentūros funkcijoms.

XIX a. statytame Kauno gubernatūros pastate prieškario metais buvo įsikūrusi Lietuvos Prezidentūra. Kauno savivaldybės, LR Prezidentūros ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva bei Kauno restauratorių kruopštaus darbo dėka pastatas restauruotas, jis tarnauja LR Prezidentūros, Kauno miesto ir jo visuomenės reikmėms.

Dalis šiame straipsnyje minėtų objektų susilaukė Lietuvos valdžios dėmesio ir buvo įrašyta į Lietuvos tūkstantmečio programą. Didžiausias šios programos darbas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atstatymas ir pritaikymas visuomenės reikmėms.

Lietuvos tūkstantmečio programos Kultūros paveldo ir architektūros projektų skyriuje yra numatyta:

Plungės Oginskių dvaro ansamblio – Žemaitijos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;

Rokiškio dvaro rūmų ansamblio – Aukštaitijos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;

Paežerių dvaro rūmų – Sūduvos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;

Šilutės Šojaus dvaro – Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas.

Valstybės parodytas dėmesys šiai svarbiai kultūros paveldo ir apskritai kultūros sričiai, įpareigoja paveldosaugos bei muziejų darbuotojus ir toliau bendromis pastangomis rūpintis kultūros paveldo objektų išsaugojimu, atgaivinimu bei populiarinimu.