LIETUVOS MUZIEJAI. 2004' 2-3. Rūmai, dvarai

NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS

 

„Dingęs pasaulis“ prieškario žydų teatro rūmuose

Roza BIELIAUSKIENĖ

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

 

Ekspozicijoje „Dingęs pasaulis“ – Vilniaus ir Kauno meno mokyklų žydų tautybės auklėtinių darbai. L. Valužienės nuotr.	Ekspozicijoje „Dingęs pasaulis“ fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Ekspozicijos „Dingęs pasaulis“ fragmentas (Aarono Chaito „Saliamono sosto“ fragmentai). L. Valužienės nuotr.

Ekspozicijoje „Dingęs pasaulis“ – Vilniaus žydų bendruomenės metraštis su Samuelio Bako piešiniais, pieštais Vilniaus gete 1942 m. L. Valužienės nuotr.

Ekspozicijos „Dingęs pasaulis“ fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Ekspozicijoje „Dingęs pasaulis“ fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Chanukija. XIX a. pab., žalvaris. Iš valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių

2004 m. rugsėjo 23 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje -Tolerancijos centre atidaryta nauja ekspozicija „Dingęs pasaulis“.

Tolerancijos centras, įkurtas rekonstruotuose prieškario žydų teatro rūmuose, sao veiklą pradėjo 2001 m. rugsėjo 23 d. minint Vilniaus geto 60-metį. Pastatas Naugarduko gatvėje 1989 m. buvo perduotas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.

Naugarduko gatvė Vilniuje susiformavo XIX a. antroje pusėje kaip pagrindinė Vilniaus Naujamiesčio gatvė. Vilniaus policijos ataskaitose buvo minimi 304 žydų namai Vilniaus Naujamiesčio rajone. Iš Senamiesčio į Naujamiestį persikeldavo gyventi daugiausia žydai, dirbę geležinkelyje ar pramonės įm

onėse, prekeiviai, juodadarbiai. Iš ankšto Senamiesčio čia buvo perkeliamas ar steigiamas naujos pažangios pakraipos mokyklos, žydų švietėjiškos ir visuomeninės organizacijos. Tos organizacijos kartais nuomodavosi patalpas, dažnai jas ir statė. Tokį pastatą XIX a. pabaigoje Naugarduko ir Aguonų gatvių kampe pastatė draugija „Pigios žydų valgyklos“ kur žydai, neturintys pragyvenimo lėšų, galėjo maitintis nemokomai ar už simbolinę kainą. Tačiau 1910 m. buvo nutarta pertvarkyti pastato vidų, ten įrengti didelę salę ir įsteigti filharmoniją. Nežinia, ar spėjo filharmonija pradėti veikti, nes netrukus prasidėjo I pasaulinis karas. Negandų ir bado karo metais čia buvo pigi valgykla, kuri ne vieną vilnietį ar karo pabėgėlį išgelbėjo nuo mirties. Jau 1918 m. šiame pastate pradėjo veikti žydų profesionalus teatras, nuo 1920 m. čia ir šalia esančiame pastate įsikūrė sporto organizacijos „Makabi“ būstinė, o salė buvo naudojama ir kitų organizacijų kultūriniams ir visuomeniniams renginiams (joje vyko ir žydų darbininkų partijos „Bund“ suvažiavimams). Po to, kai 1932 m. „Makabi“ persikėlė į kitą pastatą, čia vėl įsikūrė filharmonija, kuri rengė koncertus, paskaitas, teatrų bei aktorių gastroles; čia sėkmingai dirbo teatras „Undzer teatr“. Nuo 1930 m. šiame pastate įsikūrė ir kinoteatras „Mūza“. Po II pasaulinio karo kinoteatras „Mūza“ buvo pervadintas į „Pionierius“ ir ne vienam vilniečiui liko daug puikių čia praleistų vaikystės akimirkų. 1989 m. pastatas buvo perduotas Valstybiniam žydų muziejui. Toliau - ilgi remontų ir statybų metai, ir pagaliau pirmoji pastovi muziejaus ekspozicija „Dingęs pasaulis“.

Per visą ilgą, virš 5 tūkstančių metų trukusią žydų tautos istoriją, pilną vingių, didelių nelaimių, ne sykį gręsiančių visiška tautos dvasine bei fizine žūtimi, visada egzistavo ir vystėsi žydų liaudies menas, kuris plėtojosi ir priklausomai nuo to, kur ir šalia ko žydai gyveno. Judaizmo įstatymai nedraudė meniškų atvaizdų, jei pastarieji netarnavo jiems kaip garbinimo kulto objektai. Iš seno žinomas sinagogų interjerų menas, žydų apeiginių reikmenų dekoravimo, knygų bei kitų raštijos objektų iliustravimo tradicijos.

Žydai apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip kitos religinės konfesijos ir savų nusistovėjusių tradicijų tauta, atnešusi į Lietuvą savo gyvenimo patyrimą ir savo ekonominio gyvenimo tvarkymo sampratą, kurie prisidėjo prie LDK ūkinės pažangos. Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado žydų kvartalų su lietuviams neįprastais pastatais - sinagogomis, gausiai viduje papuoštomis žydų liaudies meistrų dirbiniais. Liaudies meistrai puošdavo ir buities bei religinių apeigų reikmenis, išreikštdami tuo meilę seniai prarastai savo bočių žemei, troškimą kada nors ten grįžti. Žydai apdirbinėjo tas pačias medžiagas, dirbo tais pačiais įrankiais kaip ir lietuviai, dažnai tarp žydų ir lietuvių liaudies meistrų vykdavo natūralus abipusis pasidalinimas patyrimu bei meistriškumo įgūdžiais.

Deja, tradicinio žydų liaudies meno objektų išliko labai mažai. Parodoje pristatyti tradiciniai žydų dirbiniai iš metalo, odos, tekstilės, medžio - tai tipiški sinagogų ir namų ritualiniai bei apyvokos objektai. Iš sinagogose naudotų ritualinių objektų išsiskiria Toros ritinio papuošuolai - Toros mantija, rimonimai, tasai ir jadai. Išskirtinio dėmesio verti puošnūs sidabriniai rimonimai, dekoruoti augaliniais ir zoomorfiniais simboliniais motyvais ir tasas, kurio barokiniame dekore išryškinti pagrindiniai judaizmo simboliai bei įstatymai. Namų ritualinio meno pavyzdžiai - tai daugiausia objektai, naudoti Šabato rituale (šabatinės žvakidės ir kidušinės taurės, naudojamos šabato sutikimo apeigas, įvairių formų balzaminės, skirtos šabato palydoms. Be to, čia galima rasti ir žydų švenčių ritualinių reikmenų. Tai puošniai dekoruotos aštuonių ugnelių chanukinės žvakidės - chanukijos ir kelios didelės lėkštės, skirtos pesacho - žydų išėjimo iš Egipto - šventei.

Tradicinio meno akcentas parodoje - tai keturi, autentiški Vilniaus sinagogų kiemo maldos namų interjero elementai, kuriuos galima išvysti ir prieškarinės Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero ikonografinėje medžiagoje. Tai omedų (kantoriaus piupitro) dalys ir Toros saugojimo skrynios - aron kodešo durys ir jų viršutinės dalies dekoro elementas - kartušas su 10 Dievo įsakymų, Toros, tekstiliniai interjero papuošimo elementai: aron kodešo užuolaida - parochetas ir Toros užvalkalas - Toros mantija.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas ir į medžio drožinius bei lėles, padovanotas Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus. Tai unikalus XX a. pr. Žydų liaudies menininko Aaraono Chaito iš Kelmės kūrinys „Saliamono sostas“.

Nuo pat pirmųjų šios ypatingos dovanos gavimo dienų Žydų muziejuje buvo stengtasi identifikuoti objektus, suprasti jų autoriaus sumanymą Tirdami šiuos kūrinius, muziejininkai vadovavosi tik patyrimu bei intuicija. Buvo galvojama apie medinius sinagogų interjero elementus, Purimšpilio lėlės… Lėlės, be abejo, buvo pagamintos ir naudojamos vaidinimams. Apie tai bylojo ir maži vinučiai, įkalti į kelių lėlių galvas, ir dviejų lėlių rankų pirštai, sudėti taip, kad per juos galima būtų perverti siūlus. Tarp medinių fragmentų buvo aptiktas stekas - strypas, kuriuo vedžiojamos lėlės. Tos lėlės, tyrinėtojų nuomone, buvo Purimo šventės Purimšpilio vaidinimo aktoriai. Argumentų atsirasdavo vis daugiau... Jų atsirasdavo Lenkijos žydų Purimšpilių istorijoje. Tai Šopkos ir mažos marionetės, plačiai naudojamos Lenkijoje ir tarp Lenkijos žydų per Purimšpilius. Tai ir dvi lėlės, aprengtos rusų kareivių uniformomis, tai ir šiems vaidinimams būdingas vienas moteriškas personažas. Perskaičius Esteros knygos turinį nesunku rasti daug panašumų ir padaryti prielaidą, kad tomis lėlėmis inscenizavo sakmę apie Esterą. Tačiau mes nežinome, ar turime visą komplektą tų lėlių, ar jos, ar jų „broliai“ ir „seserys“ tęsė savo aktorišką gyvenimą ir kituose spektakliuose, ir kitose Biblijos sakmių inscenizacijose... Labai trūko nors vieno tikro liudijimo. Laimei, mūsų muziejininkei Aistei Niunkaitei-Račiūnienei pavyko aptikti Kelmės žydų meistro Aarono Chaito sūnaus prisiminimus, kuriuose jis rašė apie savo tėvo XX a. pradžioje sukurtą Saliamono teismo istorijos kompoziciją - didžiulį erdvinį kūrinį, susidedantį iš Saliamono sosto menės architektūrinės dalies ir lėlių - teismo istorinių personažų. Prisiminimai bei to kūrinio aprašymai neleido abejoti, jog mūsų turimi eksponatai - lėlės ir drožiniai, dalis kurių galėjo būti pagaminti sinagogų interjero puošybai, yra šio įspūdingo, kūrinio fragmentai ir lėlių „kūrybinė“ biografija - nuo kuklaus liaudies teatro personažo iki Saliamono teismo istorijos vaidinimo - atskleista iki galo. Kadangi daug elementų visdėlto neišliko, todėl negalėjome parodoje tiksliai rekonstruoti pirminio šios kompozicijos vaizdo, o tenka eksponuoti jos tik sąlygišką išdėstymą erdvėje.

Žydų liaudies meno eksponatai, kad ir fragmentiškai, negausiai pasiekę mus iš turtingos praeities, papildydami vieni kitus, padeda įsivaizduoti, kokių aukštumų buvo pasiekęs tradicinis Lietuvos žydų liaudies menas, byloja apie savitą žydų estetiką ir dvasinį kontekstą, kuriame ištisus amžius gyveno Lietuvos žydai.

Laikui bėgant liaudies meistrų vaikai ir anūkai nepaisydami Rusijos imperijos diskriminacinių įstatymų pradėjo siekti mokslo tiek Rusijos imperijos viduje, tiek ir už jos ribų. Ypatinga reikšmė žydų dailės plėtotei bei profesionalumo ugdymui teko Lietuvos Jeruzalei - Vilniui. Nenuostabu, kad pirmuoju Rusijos imperijoje profesionaliu žydų tautybės dailininku tapo vilnietis Markas (Mordechajus) Antokolskis (1843 - 1902).

Prie Vilniaus žydų meno į profesionalumo daug prisidėjo Vilniaus piešimo mokykla (1866 - 1915) bei jos ilgametis vadovas tapytojas akademikas Ivanas Petrovičius Trutnevas (1827 - 1912), sugebėjo mokykloje sukurti demokratinę atmosferą Čia mokėsi ir mokyklą baigė nemažai žydų tautybės mokinių: Moiše Leibovskij (1876- 1942 arba 1943?), Isaja Kulvianskij (1892 - 1970), Žakas Lipšicas (1891- 1973 ), Mane Kac (1894- 1962), Beras Zalkindas (1878 - 1944), kurių darbų yra muziejaus rinkiniuose, dalis jų eksponuojama šioje parodoje.

1908-1915 m. Vilniuje veikė Vilniaus dailės draugija, kuri buvo tolerantiška daugiatautė kūrybinė organizacija. Vienas jos nuopelnų buvo kasmetinių pavasarinių parodų rengimas. Tose parodose dalyvavo dailininkai, dirbę Vilniuje ar užsienyje, tačiau įaugę į Vilniaus kultūrą. Be minėtų dailininkų pavasarinėse parodose dalyvavo ir Jokūbas (Jakovas) Šeras (1890 - 1943), žinomas vilniečių portretų, miesto ir priemiesčių peizažų autorius.

Nuo XX a. pradžios aktyvus Vilniaus dailininkų kūrybinis gyvenimas išugdė visą žydų dailininkų kartą. Dalis jų ir dėl politinių, ekonominių ar kitų priežasčių patraukė į Vakarus, kita dalis (M. Leibovskij, J. Šer) liko dirbti Vilniuje. Svarbiausią vaidmenį Vilniaus kultūriniam gyvenimui turėjo atkurtas Vilniaus universitetas (Stepono Batoro universitetas) ir jame įsteigtas Dailės fakultetas. Stepono Batoro universitetas buvo vienintelis tarp ano meto Europos universitetų, turintis tokio pobūdžio fakultetą. Jame buvo dėstoma tapyba, grafika, skulptūra, architektūra, taikomoji dailė bei amatai, susiję su daile. Tokio aukšto lygio dailės mokykla skatino profesionalų jaunimo rengimą dailės studijoms. Taip pradėjo formuotis naujoji Vilniaus žydų dailininkų karta Vilniuje, kūrėsi privačios žydų dailės mokyklos, piešimą kartais dėstydavo bendrojo lavinimo žydų mokyklose; piešimą, medžio drožybą dėstė amatų mokykloje „Hilf durch arbet“. Žydų dailininkai susibūrė į Žydų dailininkų draugiją, kurios pirmininkas buvo M. Leibovskij. Nepaprasta Vilniaus aura skatino visų jame gyvenančių tautų kultūros augimą. Rašytojo ir etnografo Š. Anskio iniciatyva buvo įsteigta Žydų istorinė etnografinė draugija, 1925 m. žydų (jidiš) mokslinis institutas JIVO. Aplink šias institucijas irgi susibūrė didelė dailininkų dalis. 1929 m. spalio 11 d. laikraštyje „Vilner tog“ pasirodė jo redaktoriaus Zalmano Reizeno straipsnis „Jung Vilne“ įžengimas į jidiš literatūrą“. Tai laikoma literatų ir dailininkų grupės „Jung Vilne“ gimtadieniu ir jos kūrybinės veiklos palaiminimu. Žydų dailininkai aktyviai pristatinėdavo savo kūrybos vaisius Vilniaus visuomenei. Parodas organizuodavo Vilniaus žydų dailininkų draugija, Kultūrigos draugija, mecenatas Aba Šapiro, kolekcininkas Josef Sandel, JIVO institutas. Tarpukario Vilniaus jaunesniosios kartos dailininkams šioje parodoje atstovauja Jokūbas Čarnockij (g. 1913, likimas nežinomas), Šeina Efron (1909 - 1983), Hadasa Gurevič-Grodska (1911 apie 1942), Fania Liov-Fridman (1912 - 1941), Rachelė Marijampolska-Elchanani (1911, likimas nežinomas), Rachilė (Roza) Suckever - Ushajeva (1904 - 1943), Bencion Michtom (1909,- 1941) ir daugelis kitų.

1920 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, ten kūrėsi privačios dailės mokyklos, piešimo kursai, iš kurių išaugo Kauno meno mokykla. Joje 1922 - 1940 veikė beveik visos vaizduojamosios ir taikomosios dailės studijos, mokykla parengė ir išleido daug specialistų. Kauno meno mokykla nemažai prisidėjo ir prie Lietuvos žydų plėtojimo. Žydų dailininkai studijavo Kauno meno mokykloje, privačiai lankė destytojų pamokas, dalyvavo parodose. Šiems dailininkams parodoje atstovauja Zalė Bekeris (1896 - 1941), Cherne Percikovichiūtė (1912 - 1942), Nejemija Arbitblatas (1908 - 1999), Chaimas Mejeris Fainštein (1911 - 1944), Ana Gurvičiūtė (1921 - 1944?), Dovydas Kapulskis (1921 - 1944), Ervinas Hiršas (? - 1944?).

1941-1944 m. Lietuvos žydai kartu su visais Europos žydais patyrė neregėto mąsto masinį naikinimą. Tai buvo tikra žydų tautos katastrofa - Holokaustas. Kas dar nebuvo sunaikintas pirmaisiais nacių okupacijos menėsiais, buvo uždaryti į Vilniaus, Kauno, Šiaulių getus. Tai buvo mirtininkų kalėjimai. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Lietuvos jeruzaliečiai nepalūžo. Vilniaus getas nepasidavė savo jau nulemtam likimui: jis kovojo su badu, gyveno turiningą kultūrinį gyvenimą, stojo į partizaninę kovą su naciais. Nepaskutinį vaidmenį geto kultūriniame gyvenime vaidino dailininkai: jie dalyvavo parodose, vakaruose. Nors ir nedaug, bet išliko ir jų darbų, ir dažnai tie darbai pratęsia savo autorių brutaliai nutrauktą gyvenimą. Parodoje eksponuojami Rachilės (Rozos) Suckever - Ushajevos (1904 - 1943) ir Samuelio Bako darbai, Ester Lurje (1913 - 1995) piešiniuose įamžintas Kauno getas.

Daugelio žydų dailininkų biografijose ta pati mirties data: 1941 - 1945. Nedaug kam iš jų likimas buvo palankus. Bet tie nedaugelis, kaip Aleksandras Bogenas (Kacenelbogenas) (g. 1916 m. Vilniuje), Samuelis Bakas (g. 1933 m. Vilniuje), Ester Lurje su Holokausto tema liko visam gyvenimui. Po 1944 m. į Vilnių pamažu sugrįžto tie, kuriems likimas lėmė karo pradžioje būti toli nuo Lietuvos. Prieš jų akis atsiverė nualintas karo Vilnius, žinios apie giminių ir draugų tragišką žūtį. Tai negalėjo neatsiliepti dailininkų kūrybai, jie pradėjo savo jausmais dalintis su popieriumi bei drobe. Tai, Rafaelis Chvoles (1913 - 2002), Arje (Lev) Mergašilskij (1914 - 1982). Daug dėmesio savo kūryboje skyrė Holokausto temai ir Žakas Lipšicas, ir Nejemija Arbitblatas.

Vakarai visada traukė viso pasaulio dailininkus. Neaplenkė ši trauka ir Lietuvos žydų. Jau nuo XX a. pradžios Lietuvos žydų dailininkai važiavo į Prancūziją, Italiją tęsti mokslų, stažuoti; dalis iš jų grįžo į Tevynę, dalis ten lieko, kita dalis išvažiavo ir apsistojo Palestinoje (Izraelyje), Amerikoje. Tačiau ryšių, dvasinių ar tiesioginių, su tėviške jie nenutraukė. Tai nesunku pastebėti Makso Bando (1900 - 1974), Žako Lipšico, Arbit Blato (Nejemija Arbitblatas) ir kitų Lietuvos išeivių kūriniuose.

Pokarinį Lietuvos dailės gyvenimą lėmė Vilniaus dailės institutas (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija). Šiai kartai parodoje atstovauja profesorius Augustinas Savickas, Adomas Jacovsklis, Aleksandra Jacovskytė, Mina Levitan-Babenskienė, Adasa Skliutauskaitė, Solomonas Teitelbaumas. Tuo pačiu laiku Vilniuje labai sėkmingai dirbo Dina Portnovaitė (1924 - 1988), Michailas Percovas (1919 - 2001), Izabelė Bindler (1932 - 2003). Šių dailininkų darbai sudaro muziejaus dailės rinkinių aukso fondą, Lietuvos kultūros paveldo dalį.

Dėkojame pastato rekonstrukcijos architektams, konstruktoriams, statybininkams. Dėkojame materialiai padėjusiems rėmėjams. Dėkojame parodos dizainieriams, architektams, montuotojams. Dėkojame tekstų redaktoriams ir vertėjams. Dėkojame Šiaulių „Aušros“ muziejui ir nacionaliniam Lietuvos dailės muziejui. Dėkojame visam muziejaus kolektyvui ir parodos kūrybinei grupei, kuriai vadovavo muziejaus direktorius ir parodos kuratorius Emanuelis Zingeris.