„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Taupyklės ir monetinės Trakų salos pilyje

 

Saulius ŽALYS, Trakų istorijos muziejus

 

1 pav. Taupyklė-kiaulė. JAV, XX a. pr. V. Neliubino nuotr.

2 pav. Molinės taupyklės, rastos per archeologinius tyrimus. XVI-XVII a. V. Neliubino nuotr.

3 pav. Taupyklės. JAV, XX a. pr. V. Neliubino nuotr.

2004 metų Tarptautinės muziejų dienos tema buvo „Muziejai ir nematerialus paveldas“. Šios dienos proga Trakų salos pilies kazematų salėje atidaryta paroda „Taupyklės ir monetinės

XIV-XX a.“, kurią įrengė Trakų istorijos muziejus, padedamas kitų Lietuvos muziejų bei kolekcininkų.

Taupymas, taupumas, kraičio kaupimas, paslėptų ir užkeiktų lobių paieška – būdingi lietuvių liaudies tautosakos elementai. Paroda supažindina su taupyklių ir monetinių istorine bei funkcine evoliucija ir parodo taupykles, monetines ir aukų dėžutes kaip masinės kultūros dalį, atskleidžiančią atitinkamo istorinio laikotarpio menines, ekonomines ir net politines tendencijas. Eksponatai, atspindintys taupymo idėją, apima laikotarpį nuo XIV a. taupyklių, rastų per archeologinius tyrimus, iki XX a. masinės gamybos taupomųjų kasų. Kai kurie dirbiniai yra aukštos meninės vertės, kiti – savo epochos buities liudytojai.

Taupymo procesas yra susijęs su pačių taupymo objektų – pinigų istorija. Monetos kaldintos jau VII – V a. prieš Kristų Mažosios Azijos graikų miestuose ir nuo pat pasirodymo buvo kaupiamos bei taupomos. Patikimiausia santaupų taupyklė – bankai. Jų užuomazgų atsirado VII -V a. prieš Kristų Senovės Babilone, vėliau antikinėje Graikijoje bei Romoje. Ankstyvųjų laikų bankai buvo prieinami tik siauram turtingųjų gyventojų sluoksniui, todėl paprasti žmonės santaupas kaupė ir saugojo moliniuose ar metaliniuose, rečiau mediniuose induose. Duomenų ir apie Lietuvos monetų lobių keramiką stinga, nors pastaraisiais dešimtmečiais atliekami platesni kompleksiniai tyrimai.

Lietuvoje monetos pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje, tačiau tik XVI a. antrosios pusės lobių žemėlapiai rodo, kad Lietuvos gyventojai jau turi laisvų lėšų, skirtų taupyti. Lobiai – tarsi pirmosios taupomosios kasos, patikėtos žemei ar kitai slaptai vietai namuose: po asla, už krosnies koklių, užmūryti sienos nišoje, saugomi slėptuvėse aplink namus ( dažnai medžio drevėse). Tokios slėptuvės su paslėptomis taupyklėmis tapo medžiaga mitams apie kaukus ir aitvarus nešančius turtą. Pinigai buvo saugomi ir odiniuose bei medžiaginiuose kapšeliuose, bet šie yra daugiau šiuolaikinių piniginių nei taupyklių pirmtakai. Vidurinių amžių indai-taupyklės Lietuvoje retos ir daugiausia randamos per archeologinius tyrimus. Tokie radiniai dažnesni miestuose, bet aptinkami ir kaimo vietovėse.

Senosios lietuviškos taupyklės yra „leko“ formos, siauru aklinu kakleliu, su anga šone monetai įmesti. Per archeologinius tyrimus dažniausiai randami tik taupyklių fragmentai. Tokia sudužusi XVI – XVII a. taupyklė, rasta Vilniuje, eksponuojama parodoje. Nesudužusios taupyklės su pinigais viduje – retenybė. Labai panašios į Lietuvoje rastas yra XIV – XVI a. taupyklės, rastos Prūsijos Varmijos žemėje, kur tuo metu buvo Kryžiuočių ordino valdos. Pažymėtina, kad lietuvių požiūris į taupyklių formą stebėtinai konservatyvus. Per etnografines ekspedicijas surinktos XIX a. – XX a. pradžios taupyklės beveik nesiskiria nuo XVI a. taupyklių.

Renesanso epochoje dalis taupyklių tapo aukštuomenės buities aksesuarais. Jos evoliucionavo iš skrynelių brangenybėms. Tokias taupykles gamino žymūs juvelyrai ir garsios dirbtuvės. Kita prašmatnių taupyklių atmaina – dirbiniai iš porceliano ir fajanso. Jos itin išpopuliarėjo XVII a. pab.-XVIII a. ir buvo skrynelių, indelių, figūrėlių ir skulptūrinių kompozicijų formos, visos su angomis monetoms įmesti. Nors XVIII-XIX a. porcelianinių ir fajansinių taupyklių buvo pagaminta nemažai, dabar jos retenybė net didžiųjų muziejų rinkiniuose. Taip yra todėl, kad jos, kaip ir šiuolaikinės „kiaulės-taupyklės“, išimant pinigus būdavo sudaužomos. Molinės stebuklingos taupyklės minimos ir lietuvių tautosakoje. Dirbiniai, imituojantys aristokratišką taupyklių stilių, itin paplito XIX a., kai jos tapo įprastiniu buities atributu. Parodoje eksponuojamos XIX a. Vakarų Europoje gamintos dėžutės-taupyklės iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

Dėžučių-taupyklių populiarumas, susijęs su liaudies papročiais, atspindėtas net klasikinėje literatūroje. Antai, rašytojas Onore de Balzakas romane „Eugenija Grande“ (1833 m. ) mini, kad Prancūzijos Anžu provincijoje nuo senų laikų gyvuoja „vestuvinio tuzino“ apeiga. Nuotaka tuoktuvių dieną iš savo jaunikio tėvų gauna taupyklę su 12 tuzinų ar 12 šimtų aukso arba sidabro monetų. Pasak romanisto, net vargšė piemenaitė netekės, negavusi dėžutės bent su 12 variokų. Romano herojė Eugenija tėvo dovanotas aukso monetas saugo renesansinėje dėžutėje, kurios durelės puoštos salamandros atvaizdu. Aristokratiškos mados atspindys yra XIX a. – XX a. pr. gamintos porcelianą imituojančios metalinės emaliuotos ar dažytos taupyklės-figūrėlės. Gražus tokio stiliaus pavyzdys parodoje – taupyklė „paukštis tulžys“. Kaupimo idėją atspindi taupyklė – monetų puodas, pagaminta XIX a. pabaigoje. Taupyklės dangtis, pagamintas galvaniniu būdu, vaizduoja monetų kaupą. Angą monetoms mesti dengia laisvai pasukama Bavarijos dviejų talerių nominalo moneta, vadinta „ šampano taleriu“. Iki šių dienų sėkmės simboliu laikomas „aukso puodas“. XIX a. pabaigos Lugansko meistro P. Čeklaniovo neoklasicistinę ketaus taupyklę galima traktuoti kaip monumento kalviui-proletarui modelį. Darbininko, savo laimės kalvio, įvaizdis buvo itin populiarus Rusijoje, plintant marksizmo idėjoms.

XIX a. pramoninė revoliucija suteikė taupyklėms didesnį funkcionalumą, prasidėjo jų konvejerinė gamyba, išsiplėtė taupyklių pritaikymo spektras. Pragmatiška kapitalizmo epocha sukūrė naują taupyklių atmainą – namų taupomąsias kasas. Jų paplitimas sietinas su pagerėjusia miestiečių buitimi ir pirmaisiais Europos valstybių bandymais vykdyti socialiai orientuotą politiką: atsirado pensijos, privalomasis darbuotojų draudimas, bedarbių pašalpos. Šios priemonės skatino taupyti net pačius skurdžiausius miestelėnų sluoksnius. Puikus pavyzdys parodoje – šeimyninės taupomosios kasos, pagamintos XIX a. pabaigoje. Balto metalo stačiakampė dėžutė lenktu viršumi, su dviem angomis monetoms įmesti ir rankenėle durelėms atidaryti, puošta reljefiniu augaliniu ornamentu. Rusijos imperijos firmos „San-Gali“ 1912 m. išleistos taupomosios kasos daug paprastesnės.

Senųjų Europos valstybių patirtimi sekė ir po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę gavusios Rytų Europos ir Baltijos šalys. Parodoje yra XX a. 3-4 d-mečio lenkiškų taupomųjų kasų pavyzdžių. Jos naudotos ir Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, Trakuose. Parodoje eksponuojama puošni Rygos banko taupomoji kasa-dėžutė, imituojanti banko taupomąją knygelę raudonos odos viršeliais. Panaši, taupomosios knygelės formos, taupyklė užsakyta XX a. 3-4 d-metyje Centrinio žydų banko kooperacijai remti Kaune. Reljefiniai odos imitacijos viršeliai puošti bibliniais simboliais, tačiau užrašas pateiktas valstybine lietuvių kalba.

„Buržuazinį“ siekį kaupti ir susitaupyti kurį laiką skatino net NEPO laikų Tarybų Sąjunga. Labai įdomi šio laikotarpio metalinės statinaitės formos taupyklė su TSRS herbu. Vėliau siekis racionaliai tvarkyti asmenines santaupas TSRS smerktas kaip smulkiaburžuazinė yda.

Gyventojų, ypač skurdesnių, siekimą taupyti taupomosiose kasose skatino ir 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė. Taupyklės buvo užsakomos net užsienyje, dažniausiai gaminių patikimumu garsėjančioje Vokietijoje. Parodoje yra keletas tokių ovalo formos dėžučių. Jas, pateikus 15 litų užstatą, išduodavo Lietuvos kooperacijos bankas. Kiekvieną mėnesį sutaupytų pinigų suma banke būdavo patikrinama ir pervedama į pateikėjo sąskaitą, mokant didesnes palūkanas nei kitiems banko klientams. Akciją lydėjo plati propagandinė kampanija, buvo leidžiami plakatai, specialios namų kasos turėtojo sąskaitos knygutės.

XIX a., be paplitusių metalinių piniginių ir klasikinių taupyklių, naudotos ir monetinės. Jos buvo metalinės, dažniausiai cilindro formos, monetos monetinėje buvo užfiksuojamos spyruokliniu mechanizmu. Monetinės nešiotos kaip piniginės arba saugotos namuose kaip taupyklės. Ekspozicijoje yra kelios būdingos XIX a. – XX a. pr. monetinės. Turtingesni naudojo meistrų gamintas sidabrines, o mažiau pasiturintys nešiojo prastesnio metalo, sidabruotas monetines. Lietuvoje buvo populiarios Varšuvos „Norblin“ manufaktūroje gamintos monetinės. Monetinės dažnai imituodavo to meto prestižo aksesuarus. Eksponuojama rusiška sidabrinė monetinė pagaminta kaip kišeninis laikrodis. Originali proginė monetinė kaip velykinė dovana 1907 m. pagaminta A.M. Postniakovo dirbtuvėse. Dirbinyje jaučiama imperatoriškojo dvaro juvelyro K.Faberže įtaka. Parodoje galima pamatyti ir paprastą monetinę, kokioje ne vienas mūsų sovietiniais laikais laikėme kapeikas mokykliniams pietums.

Savotiška taupyklių atmaina yra aukų dėžutės. Jas naudojo Gelbėjimo armijos, kitų religinių ir filantropinių organizacijų savanoriai labdarai rinkti. Parodoje eksponuojama įspūdinga juodaodžio misionieriaus skulptūra-aukų dėžė. Dirbinys naudotas aukoms rinkti misijose Afrikoje ir Okeanijoje.Tokia, įmetus pinigą, galva linksinti figūrėlė, yra žymaus čekų rašytojo L.Aškenazio (1921-1986), kurio giminė kilusi iš LDK, knygos „Vaikystės etiudai“ personažas. Parodoje yra fotonuotrauka panašios rinkliavos, surengtos Lietuvoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kitos fotonuotraukos iliustruoja įvairias aukų rinkimo akcijas tarpukario Lietuvoje. Kadangi Vilniaus kraštas iki 1939 metų buvo Lenkijos aneksuotas, todėl Lietuvoje veikė Vilniui vaduoti sąjunga, kuri rinko įvairias aukas ir lėšas. Parodoje eksponuojamas medinis aukų indelis, pagamintas 1930 m., atspindi laikmečio dvasią, užrašas su gramatinėmis klaidomis skelbia: „Mias be Vilniaus nenurimsim!“ Aukų rinkimo akcijose aktyviai dalyvavo rašytojai, dailininkai, populiarūs kultūros ir visuomenės veikėjai. Eksponuojamos fotonuotraukos, kuriose įamžintas lakūnas, Atlanto nugalėtojas, F.Vaitkus, per aukų rinkimo kampaniją Kaune (1935 m).

XIX a. pab. pasirodė masinės gamybos taupyklės, skirtos platiesiems gyventojų sluoksniams. Atskirą parodos dalį sudaro XIX a. pab. – XX a. 2-4 d-mečio JAV, daugiausia garsios „Xanex Cleve CM“ firmos Čikagoje, pagamintos taupyklės iš Trakų istorijos muziejaus rinkinio. Kitaip nei Europoje, JAV socialinės garantijos nepasiturintiems buvo minimalios, nedarbo pašalpų iki 1929-1930 m. nebuvo, Federalinis pensijų aktas įsigaliojo tik 1935 m. Šiai šaliai būdinga „amerikietiškos svajonės“ idėja, mitai apie valytojus, tapusius milijonieriais, bei šūkis – „sukurk save“. JAV gamintos taupyklės, dažnai su spyruokliniu šarnyriniu mechanizmu, tikra miestiečių folkloro enciklopedija. Taupyklė-kalvis iliustruoja ir lietuviui žinomą posakį – „kiekvienas yra savo laimės kalvis“, taupyklė-dramblys rodo žavėjimąsi Rytais ir pateikia subtilią užuominą į Respublikonų partijos simbolį. Keletas taupyklių vaizduoja juodaodžius. Dabar tokios taupyklės būtų laikomos „politiškai nekorektiškomis“, o tuo metu išreiškė viltį, kad ir spalvotasis, dėdamas centą prie cento, gali praturtėti. Taupyklė-indėnas, skirta 5 centų monetoms kaupti, ne tik atskleidžia XIX a. viduryje kilusį susidomėjimą senaisiais žemyno gyventojais, bet ir apibūdina pačią monetą: nuo 1913 iki 1938 m. nikelio penketukai buvo su indėno profiliu averse ir su bizonu reverse. „Amerikietiškąją idėją“ humoristiškai įkūnija taupyklė-“dėdė Semas“. JAV pagamintų taupyklių rinkinyje yra reprezentuojančių nacionalinį gėrimą „Coca-Cola“, nacionalinį sportą – amerikietišką futbolą bei kitas gyvenimo puses.

Parodoje pateikta daug XIX a.pab. – XX a. Europoje gamintų pigių taupyklių pavyzdžių iš pačių įvairiausių medžiagų. Taupyklės, pagamintos liaudies meistrų ar amatininkų dirbtuvėse, yra įvairiausių formų – statinaitės, dėžutės, namelių maketai, visos su angomis monetoms. Parodoje nepamiršta ir XX a. miestuose gaminta kičinė produkciją iš molio bei gipso. Tai taupyklės-šuniukai, katinai, voveraitės, liūtai, animacinių filmų princesės bei kiti nūdienos folkloro personažai. Šiuolaikiniame pasaulyje net konditerijos gamintojai eksploatuoja taupyklių temą. JAV gamintas zuikis-taupyklė su „monetomis“ iš kramtomos gumos, Šveicarijoje – „šokoladinis seifas“. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, po 1990 metų vėl išaugo susidomėjimas meniškomis taupyklėmis. Jas kuria amatininkai ir profesionalūs keramikai bei juvelyrai, organizuojami net vaikų konkursai taupyklėms kurti.

Apžvelgus parodos taupykles ir monetines galima pastebėti tam tikras šio dirbinio evoliucijos ir socialinio statuso kitimo tendencijas. Iki XIX a. pr. meistrų ir manufaktūrų pagamintos taupyklės buvo aukštuomenės buities atributas. Pramoninė revoliucija ir jos pasekmės – miestų augimas bei technikos atradimų pritaikymas buities reikmenų gamybai – praplėtė taupyklių įvairovę ir panaudojimo sferą. XIX a. viduryje taupyklės ir monetinės – dirbiniai iš sidabro, rečiau bronzos, vario ar iš keramikos, jau tapo prieinami miestelėnams ir pasiturintiems valstiečiams – ūkininkams. Didžioji dalis XIX a. pab. – XX a. taupyklių, pagamintų iš pigių medžiagų – melchioro, ketaus, geležies, medžio, molio, gipso – yra popkultūros dalis.

Realios, buityje vartotos, bet meistriškai ir su išmone pagamintos taupyklės galėjo būti atsparos taškas tautosakoje, kuriant fantastines kaukų ir aitvarų turtų skrynias, trolių, elfų puodus auksui ir kitų folkloro personažų lobių talpyklas bei įkvėpimo šaltinis rašytojams.