- Lietuvos
nacionaliniame muzie-juje 2004 m. balandžio 22 d. – liepos 10
d. veikė paroda „Latvijos istorinis portretas XVII-XVIII a.“.
Parodoje eksponuota tapyba, graviūros, medaliai ir monetos iš
Latvijos istorijos muziejaus kolekcijų supažindino su unikaliu
meno paveldu, tuo pačiu leido pažvelgti į istorinius procesus
XVII-XVIII a. Latvijoje.
-
- XVII-XVIIII a. Latvijos teritorijoje
vyko lemtingi karai, lėmę esminius teritorinius ir politinius
pokyčius. Pirmosios kovos dėl Baltijos jūros prasidėjo dar XVI
a. viduryje. Livonijos karo metu (1558-1583) buvo sunaikinta
Livonijos šalių konfederacija. Paskutinysis ordino magistras
Gotthardas Kettleris (1517-1587) pripažino Lenkijos karaliaus ir
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdžią.
Livonijos ordinas tapo pasaulietiniu. Ankstesnėje Livonijos
teritorijoje, į pietus nuo Dauguvos upės, 1562 m. Lenkijos vasalės
teisėmis įkurta nauja – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė.
Pirmuoju jos kunigaikščiu tapęs Gotthardas Kettleris pradėjo
Kettlerių dinastiją. Teritorijos į šiaurę nuo Dauguvos upės
tiesiogiai priklausė jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.
- Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės
karo su Švedija (1600-1629) Ryga ir Vidžemė atiteko Švedijai.
Abiejų Tautų Respublikos priklausomybėje liko Latgala –
teritorija į rytus nuo Aiviekstės upės; netgi po prijungimo
prie Rusijos imperijos (1772 m.) ji išlaikė konfesinius ryšius
su katalikiškuoju pasauliu ir glaudžius kultūrinius ir meninius
ryšius su Abiejų Tautų Respublika.
- Per Šiaurės karą (1700-1721), jau
1710 m. Vidžemė ir Ryga tapo Rusijos imperijos dalimi. Šiaurės
karas – miestų ir tvirtovių apgultys, kariuomenės
persigrupavimai, atskiros mūšių scenos – pavaizduota raižiniuose,
sukurtuose pagal Švedijos kariuomenės karininko, karo inžinieriaus,
„architektūros braižytojo“ Johanno Litheno (1663-1725) piešinius.
1696 m. jis kartu su vienu žymiausiu švedų įtvirtinimų
specialistu, vyriausiuoju Rygos ir Vidžemės gubernatoriumi Eriku
Dahlbergu aplankė Vidžemę ir, prasidėjus Šiaurės karui, tapo
šių įvykių liudininkais.
- Politinis suskaldymas turėjo
lemtingos įtakos vietos vaizduojamųjų menų ypatumų plėtotei,
kurią vis tik lėmė tiesioginiai ir netiesioginiai kontaktai su
žymiausiais Europos meno centrais. Santykinai nepriklausomoje Kuršo
ir Žiemgalos valstybėje prabangus Baroko epochos dvarų
gyvenimas ir galimybė gauti naudingų užsakymų traukė meistrus
ir menininkus. Kuršo kunigaikščių rezidencija Jelgavoje XVII
ir XVIII a. tapo reikšmingu kultūros centru.
- Laikotarpis nuo XVI a. 4 ketvirčio
iki XVII a. vidurio, kai Latviją pasiekė mene plintantis Šiaurės
renesansas ir manierizmas, stiliaus požiūriu yra vienas įdomiausių.
- 1614 m. Aleksandras von
Hohenastenberg-Wiegandtas, Kuršo kunigaikščiui priklausančio
Kalnamuižos dvaro valdytojas, Kalnamuižos bažnyčiai padovanojo
altorių. Centrinėje altoriaus dalyje nutapyta „Golgota“,
kurios kompozicijai buvo panaudotos dvi olandų tapytojo Hendriko
Goltziaus graviūros, dabar saugomas Latvijos istorijos muziejuje.
Tačiau dešinysis šio altoriaus sparnas, kuriame buvo nutapytos
von Hohenastenberg-Wiegandto žmona Elisabeth, mergautine pavarde
von Henning, su dukterimi, buvo sunaikintas. Parodoje galima
pamatyti kairįjį altoriaus sparną su besimeldžiančio ir klūpančio
ant kelių fundatoriaus portretu: pirmame plane pavaizduoti keturi
jo sūnūs. Jeigu „Golgota“ galėjo būti stipriai veikta
pasirinkto pavyzdžio, tai fundatoriaus portretas, kuris yra
vienas iš ankstyviausių Latvijos portretinės tapybos pavyzdžių,
išreiškia dailininko individualumą ir to meto dvasią.
- Maždaug XVII a. viduryje
portretuose ėmė ryškėti baroko stilius, išaugo pasaulietinio
portreto poreikis. Pagrindiniais užsakovais tapo kunigaikščiai,
didikai, dvasininkai ir turtingi Kuršo miestiečiai. Iki šių
dienų išlikę nedaug paveikslų ir giminės galerijų iš Kuršo
kunigaikščių rūmų ir dvarų. Parodoje eksponuojami keturi
XVII-XVIII a. portretai iš von Taube giminės portretų galerijos
Ėrbergės dvare: nežinomo vyro portretas (1670) atspindi Baroko
epochoje paplitusį riterio portreto tipą. Portretuojamasis
nutapytas vilkintis šarvus – taip akcentuojamas giminės
senumas ir kilmingumas. Dvare iš pradžių yra kabojęs
Friedricho Wilhelmo von Taube portretas – kopija, kurią padarė
H. C. Leuttner 1719 m. pagal nežinomo dailininko 1655 m. originalą.
Jis patvirtina riterio tipo portretų populiarumą XVIII a. Didiko
portretą papildo šeimos herbas ir įrašas apie portretuojamojo
pareigas kunigaikščio tarnyboje.
- Daugiau barokinių portretų Kuršo
ir Žemgalos kunigaikštystėje nutapyta XVIII a. II pusėje
kunigaikščių Ernsto Johanno von Birono ir Peterio von Birono
valdymo laikotarpiu. Tuo metu dirbo Leonhardtas Schoreris,
Friedrichas Hartmanas Barisienas ir Johannas Gottliebas Beckeris
ir kiti mažiau žinomi portretistai, kurių darbai eksponuojami
šioje parodoje.
- Portretistas Leonhardtas Schoreris
(1715-1777), gimęs Karaliaučiuje, buvo globojamas Kuršo
diduomenės, 1736-1737 dirbo Drezdene, apie 1744 m. apsigyveno Kurše.
L. Schoreris nutapė Ernsto Johanno von Birono ir kunigaikštienės
Benignos Gottlieb portretus, nors vietinių aristokratų
paradiniai portretai sudaro didžiąją jo meninio palikimo dalį.
L. Schorer tapyba žavi realistine, ekspresyvia portretuojamojo
asmens charakteristika. Apie 1751 m. jis nutapė Katharinos von
Bismarck, kunigaikštienės Benignos Gottlieb sesers, portretą.
Po Ernsto Johano von Birono arešto, ji kartu su vyru Ludolphu
Augustu von Bismarku buvo ištremta, vėliau amnestuota. Po vyro
mirties 1750 m. iš Poltavos ji grįžo į Jelgavą. Ji gyveno
asketiškai ir užsiėmė labdaringa veikla. 1775 Jelgavoje įkūrė
Katharinos prieglaudą kilmingoms, bet neturtingoms merginoms ir
našlėms. K. von Bismarck portrete nutapyta atitinkamai pagal jos
gyvenimo būdą: vilkinti kukliais drabužiais su uždara
apykakle, be papuošalų, panaši į vienuolę.
- Žymusis Friedrichas Hartmanas
Barisienas (1724-1796) gimė Saksonijoje, Coburgo mieste. Tapybos
mokėsi Drezdene, trumpai gyveno Rusijoje, apie 1770 m. atvyko į
Kuršą, tarnavo kunigaikščio Peterio von Birono dvare, buvo
dvaro dailininkas. Tapė kunigaikščio Peterio ir jo šeimos narių
portretus, kaip ir kiti Europos dvarų dailininkai vadovavosi
reprezentacinio portreto schemomis, būdingomis barokui, kartodavo
įprastines kompozicijas. F. H. Barisienui darė įtaką prancūzų
dailininkų H. Rigaud, N. de Largilliere, L. M. Van Loo, J. M.
Nattier kūryba, pagal jų kūrinius atlikti raižiniai, jis pats
dažnai tapydavo savo darbų kopijas.
- XVIII a. II pusės viduryje Kurše kūrė
tapytojas iš Karaliaučiaus Johannas Gottliebas Beckeris. Vertėtų
paminėti jo sukurtą Gerhardto von Noldės, Lielgramzdos
dvarininko ir Gramzdos liuteronų bažnyčios steigėjo portretą,
nutapytą 1743 m., kabojusį minėtoje bažnyčioje. Įrašas
pjedestalo, kuriame vaizduojamas šeimos herbas, viršuje skelbia,
kad bažnyčia pradėta statyti 1740 m. ir „sėkmingai su Dievo
padėjimu baigta 1744“. Portretuojamasis vaizduojamas visu ūgiu,
veidą atgręžęs žiūrovams, rankoje laiko bažnyčios projektą,
jis atrodo rimtas ir orus, tarsi žinotų apie šio įvykio svarbą
ateities kartoms.
- Likimo ironija – 1935 m.
paveikslas buvo perkeltas į Istorijos muziejų (dabar Latvijos
istorijos muziejus), o per Antrąjį pasaulinį karą (1941 m.) bažnyčia
sudegė.
- XVII-XVIII a. Kuršo kunigaikščių
portretinės graviūros ikonografijos požiūriu yra svarbi
muziejaus grafikos kolekcijos dalis, kartu atspindi to meto
Europos dailės stilistines tendencijas. XVII a. graviūros būdavo
užsakomos užsienyje, jomis dažniausiai puoštos įvairios
publikacijos. Parodoje eksponuojami keli Kettler kunigaikščių
dinastijos portretai. Du iš jų – unikalūs raižiniai:
kunigaikščio Jacobo (graveris Mathias Czwiczek, Branderburgo
kurfiursto rūmų dailininkas, pagal jo paties piešinį) ir
kunigaikštytės Luise Charlotte portretas (graveris Johannas
Hermannas iš Karaliaučiaus pagal Mathias Czwiczek piešinį).
- Iš XVIII a. portretų minėtinas
Ernsto Johanno von Birono paveikslas, raižytas Ivano Sokolovo
(1717-1757). Jo sukūrimo istorija primena patį kunigaikštį –
turtingos prigimties ir dramatiško likimo žmogų. 1740 m.
Peterburgo mokslo akademijos graviūrų kabinetui buvo užsakyta
pora kunigaikščio Ernsto Johanno von Birono ir kunigaikštienės
Benignos Gottlieb portretų. I. Sokolovas apsiėmė išgraviruoti
Ernsto Johanno von Birono portretą. Kunigaikštį areštavus
graviūra taip ir liko nebaigta. Portretas buvo užbaigtas tik po
Ernsto Johanno reabilitacijos, grįžus jam į Jelgavą –
tikriausiai tai padarė vietos graveris. Latvijos istorijos
muziejus turi bandomąjį pabaigtos kopijos atspaudą, atspaustą
be parašo.
- Apie vietinės lakštinės grafikos
tradicijas galima kalbėti pradedant tik XVIII a. IV ketvirčiu,
kai Jelgavoje aktyviai darbavosi Samuelis Gottliebas Kütneris
(1747-1828). Parodoje eksponuojamas 1781 m. jo išraižytas
kunigaikščio Peterio von Birono portretas. Baigęs studijas
Leipcige S. G. Kütneris atvyko į Jelgavą, kur pradėjo dirbti
piešimo mokytoju naujai įsteigtoje Academijoje Petrinoje. Jis
atidarė graviūrų dirbtuves ir tapo kunigaikščio dvaro
graveriu.
- Parodą papildo XVII-XVIII a.
medaliai ir monetos su kunigaikščių portretais, nukaldinti Kuršo
ir Žiemgalos kunigaikštystėje.
-
- Iš anglų kalbos vertė Lijana Birškytė-Klimienė