- Karalienė
molio bateliais, arba Savimonės teigimas ir mentaliteto įtvirtinimas
L. Belvertaitės kūryboje
-
- Vida MAŽRIMIENĖ,
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
 |
- 1 pav. L. Belvertaitė. Suktinis. 1958. Nuotr.
iš NČDM archyvo
|
 |
|
2 pav. L. Belvertaitė. Birutė. 1955. Nuotr.
iš NČDM archyvo |
- Nacionaliniame M. K. Čiurlionio
dailės muziejuje veikusi paroda „Karalienė molio bateliais“
- (2004.01.22 – 04.04), skirta mažai
žinomos ir kontrastingai vertinamos dailininkės Leokadijos
Belvertaitės (1904-1992) kūrybai. M. K. Čiurlionio dailės
muziejus disponuoja itin dideliu šios dailininkės kūrybiniu
palikimu.
- Laiko tarpsnis, skiriantis šiandieninį
žiūrovą nuo 6-7 dešimtmečio L. Belvertaitės dailės, tik dar
labiau įtikina, kaip svarbu muziejininkystėje numatyti socialinę,
meninę, istorinę kūrinių vertę. Tokie kūriniai tampa
nepamainomais laikmečio liudytojais, Lietuvos kultūrinio paveldo
ir dvasinio mentaliteto išraiškos dalimi.
- L. Belvertaitės kūryba rutuliojosi
sovietmečio ideologijos įkarštyje, kai daugelis dailininkų
vengė savo individualybės įtvirtinimo, bijodami dvasinio ir
fizinio susidorojimo. TSKP XX suvažiavimo gairės ir N. Chruščiovo
kalba, pasmerkianti Stalino kultą, lėmė tam tikrą kultūrinį
„atšilimą“. Nepaisant to, TSRS dailės akademijos
viceprezidentas B. Johansonas, 1955 m. „Tiesoje“ aptardamas
visasąjunginę tarybinių respublikų parodą Maskvoje, negailėjo
kritikos tiems, kas nekuria idėjinių paveikslų ar
iliustratyvaus tarybinio gyvenimo vaizdų. Šiame kontekste
skaitome neįtikėtinas eilutes: L.Belvertaitės tautiniais
motyvais grįsta kūryba vadinama „meistriška“, „įdomia“
ir pan. Šis kontroversiškas apibūdinimas ir tapo parodos motto:
Kokia kūrybinės asmenybės galimybių identifikacija
totalitarinio ręžimo laikais? Ar gali to laikmečio dailininkas
išreikšti tautinį mentalitetą, atitrūkti nuo iliustratyvaus
tikrovės vaizdavimo, deklaratyvumo ar net rutulioti nacionalinės
mokyklos tradicijas? Kokiame taikomosios dailės fone vystosi L.
Belvertaitės kūryba? Kas ji – masinė gamyba ar fenomenas?
- „Aš negaliu gyventi be savo
meno(...). Jis įpareigoja menininką neatsiskirti nuo kitų, verčia
jį tarnauti paprasčiausiai ir visuotiniausiai tiesai.(...) Šitaip
ir formuojasi menininkas – nuolatos eidamas prie kitų ir vėl
grįždamas prie savęs, pusiaukelėje tarp grožio, be kurio
negali apsieiti, ir bendruomenės, iš kurios negali ištrūkti.“,
– sakė A. Camus 1957 m. Švedijoje atsiimdamas Nobelio premiją.
L.Belvertaitės kūrybos atspirties taškai ir bandymas stagnacinėje
politinėje sanklodoje įtvirtinti lituanistinius pradus įpareigoja
nauju aspektu pažvelgti į kūrybą, nepelnytai užmirštą
menotyrininkų. Žymiausia Lietuvos XX a. buitinio žanro
keramikinių skulptūrėlių kūrėja, bažnytinės dailės puoselėtoja,
tapytoja ir skulptorė, šiandien turėtų sulaukti gilesnio įvertinimo.
Keramikoje ji įgyvendino figūratyvumo idėjas, įprasmino
ansambliškumo ir utilitarumo išraiškas. Dailininkės darbai
atspindėjo lietuviškos gyvensenos poreikius, jie sunkiai, tačiau
ryžtingai prasiskverbė į užsienyje gyvenančių lietuvių buitį.
Šie kūriniai gali būti traktuojami kaip istorijos pamoka.
Politinių dogmų ir sovietinės ideologijos fone jie atrodo kaip
drąsus tautinės savimonės teigimas, nacionalinės kultūros išlikimo
garantas.
- Sudėtingi šios dailininkės
gyvenimo ir kūrybos vingiai: Aukštadvario žemės ūkio mokyklos
auklėtinė, buvusi vienuolė, Kauno meno mokyklos studentė, J.
Zikaro, J. Mikėno, P. Kalpoko, L. Strolio mokinė. Dailininkė ištekėjo
už miškotvarkininko P. Kamuntavičiaus, o jam mirus, tapo B. Žygelio
– Joniškio gimnazijos pirmojo direktoriaus, Spaudos fondo
direktoriaus Kaune, Lietuviškosios enciklopedijos leidimo
iniciatoriaus žmona. Profesorius L. Strolis L. Belvertaitę
vadino skulptore, savo talentą atskleidusia mažose keramikinėse
formose. Dailininkės kūrinių patrauklumas nulėmė jų serijinį
charakterį. Beveik 43 metus ji dirbo Kauno „Dailės“
kombinate, sukūrė per 60 skulptūrinės keramikos etalonų. Anot
dailininkės N. Kuosaitės, vienu metu tos skulptūrėlės
keramikos ceche buvo pagrindinė masinės gamybos produkcija.
Prekyboje turėjo didžiulę paklausą „Eglė Žalčių karalienė“,
„Suktinis“, „Rūtų darželyje“, „Mergaitė laisto gėles“,
„Mergaitė su stirniuku“, „Vaikai su sviediniu“,
„Kepurinė“. Laikmetis „Dailės“ kombinate suvedė
dailininkus V.Miknevičių, R. Antinį, J. Šmidtaitę, H. Butkevičių,
V. Manomaitį, M. Sabulį, V. Stankevičių, G. Vincevičienę, P.
Krivaitį, N. Kuosaitę ir kitus. L. Belvertaitei pasitraukus iš
aktyvios kūrybinės veiklos, gamyboje pasijuto skulptūros
stygius. Tik L. Striogai pradėjus dirbti keramikos ceche,
dekoruotų skulptūrėlių gamyba buvo atgaivinta.
- L. Belvertaitės kūriniai ne kartą
eksponuoti parodose: Kaune, Vilniuje, Rygoje, Maskvoje, Osakoje,
Monrealyje, Leipcige. Pasaulinėje parodoje Briuselyje(1958) jai
paskirtas aukso medalis už skulptūrėles „Lietuvaitė“,
„Vandens nešėja“, „Rūtų darželyje“, „Prie šaltinėlio“,
„Birutė su lauknešėliu“. Ji pelnė apdovanojimus ir
Respublikinio suvenyro konkurse Vilniuje, Lietuvos kultūros
ministerijos garbės raštus už nuopelnus vystant lietuvių
liaudies meną. L. Belvertaitė ilgus dešimtmečius paskyrė bažnytinei
dailei. Diplominis darbas Jėzaus širdies statula (1937) puošia
Kristaus žengimo į dangų bažnyčią Utenoje. Jos tapybos ir
skulptūros darbais dekoruotos Butrimonių, Alytaus, Pivašiūnų,
Onuškio, Vilkijos, Žilinų bažnyčios.
- Nacionaliniame M. K. Čiurlionio
dailės muziejuje surengta jubiliejinė L. Belvertaitės
keramikos, skulptūros, tapybos ir piešinių paroda skatina
naujai pažvelgti į lituanistinio rinkinio pristatymą atskiro
laikotarpio kontekste. Kartu tai – puiki proga pakoreguoti žinias
apie postalinistinio periodo dailininkų veiklą, kai, nekartojant
pasaulinių (Meiseno, Vedžvudo) manufaktūrų, rusiškųjų
porceliano fabrikų produkcijos etalonų, liekama prie tautinės
kultūros šaknų. L. Belvertaitės kūryba pristatyta 2004 m.
muziejų mokslinėje konferencijoje.
;)
;)