- Paroda
„Tikėjimo, Vilties ir Meilės keliu“
-
- Vilma JUOZEVIČIŪTĖ, Genocido aukų
muziejaus Istorijos skyrius
|
- 1 pav. Po kamža nešamas maišelis, į kurį, vykstant pas ligonį,
- būdavo įdedama aliejaus paskutiniam patepimui. Nuotr. iš
GAM archyvo
|
|
- 2 pav. Jono Augustausko Kauno kunigų seminarijos studijų knygutė.
Nuotr. iš GAM archyvo
|
|
3 pav. Kun. Jonas Augustauskas Lietuvoje. Nuotr. iš GAM archyvo |
|
4 pav. Kun. Jono Augustausko fotografija. Ona ir Stanislovas Mačiuliai,
1949 m. kovo 25 d. ištremti iš Joniškio r. Blauzdžiūnų
kaimo. Dobčiūras, Tangujaus r., Irkutsko sr. Apie 1955 m.
Nuotr. iš GAM archyvo |
|
5 pav. Parodos „Tikėjimo, Vilties ir meilės keliu“ Genocido aukų
muziejuje fragmentas. Nuotr. iš GAM archyvo |
- 2004 m. kovo 23 d., minint 1949 m. kovo mėnesio trėmimų 55
metų sukaktį, Genocido aukų muziejaus keičiamų parodų salėje
buvo atidaryta nauja paroda – „Tikėjimo, Vilties ir Meilės
keliu“, kurioje eksponuojamos 1949 m. tremtinio kunigo Jono
Augustausko fotografijos, tremtyje naudoti liturginiai reikmenys
ir jo gyvenimo kelią liudijantys dokumentai.
- Per eksponatus, pasakojančius apie vieno žmogaus – kun. J.
Augustausko likimą, atsispindi vienas tragiškiausių XX a.
Lietuvos istorijos puslapių – tremtis. Parodos pavadinimas ne
atsitiktinis – Tikėjimas, Viltis ir Meilė – tai trys dieviškosios
dorybės, kuriomis savo gyvenimą grindė kun. Jonas
Augustauskas.
- Kunigo likimas – sudėtingas. J. Augustauskas gimė 1923 m.
lapkričio 24 d. Šiaulių aps., Kriukų vls., Sodininkų k.,
stambių ūkininkų Juozo ir Veronikos Augustauskų šeimoje. Būdamas
vyriausias iš trijų vaikų ir pasirinkęs tarnystės Dievui ir
žmonėms kelią, 1944 m. palikęs tėvų namus, jis pradėjo
studijas Kauno kunigų seminarijoje. Deja, tai buvo neramūs
antrosios sovietinės okupacijos laikai, atnešę Lietuvos žmonėms
daug skaudžių ir sunkių išbandymų... 1949 m. kovo mėn. J.
Augustausko tėvai, brolis Eugenijus ir sesuo Irena, kaip ir
daugelis jų kraštiečių, buvo ištremti į Irkutsko sritį.
Namiškiai džiaugėsi, kad Kaune studijuojančiam Jonui pavyko
išvengti tremtinio dalios. Deja, jie negalėjo žinoti, kad vos
po kelių dienų, balandžio pradžioje, grupė seminaristų,
tarp jų ir neseniai šventimus gavęs J. Augustauskas,
gyvuliniais vagonais buvo išvežta ta pačia kryptimi – į
Irkutsko sritį, Baikalo ežero Olchono salą. Po pusės metų
visa Augustauskų šeima susitiko Irkutsko srities Tangujaus
rajone. Porą metų padirbėjęs keltininku, 1953 m. J.
Augustauskas sėkmingai baigė traktorininkų kursus ir pradėjo
dirbti Tangujaus mašinų ir traktorių stotyje. Bėgo metai,
vieni darbai keitė kitus: arimas, sėja, šienapjūtė, grūdų
malimas, miško kirtimas, lentų pjovimas... Ir dirbdamas šiuos
darbus kun. J. Augustauskas nepamiršo visų pirma esąs Dievo
tarnas, tad nuolat teikė religinius patarnavimus Irkutsko
srityje atsidūrusiems tautiečiams: laikė šv. Mišias, lankė
ligonius, krikštijo, tuokė... Buvo sunku, trūko paprasčiausių
liturginių reikmenų. Būdamas preciziškai tvarkingas, kun. J.
Augustauskas suregistravo visas nelaisvės metais laikytas šv.
Mišias: nuo 1949 m. balandžio 10 d. iki 1958 m. rugsėjo 16 d.
jis jas aukojo net 2219 kartų. Įdomu, kad kunigo užrašų
knygutėje greta įvairių maldų lotynų ir lietuvių kalbomis
yra surašytos ir santuokos sakramento apeigos rusų kalba.
Vadinasi, jis vykdė pastoracinę veiklą ir tarp kitų tikėjimų
žmonių. Atlikti religinių patarnavimų kunigas buvo kviečiamas
ne tik į Tangujaus ar gretimą Tulūno rajoną, bet ir į
tolimesnius. Toli nuo savo gimtųjų kraštų atsidūrusiems žmonėms
kunigo apsilankymai, teikdavę Tikėjimą ir Viltį, padėjo išgyventi
ir ištverti visus sunkumus.
- Dėl linksmo būdo, gerumo, paprastumo ir darbštumo kun. J.
Augustauskas buvo mėgstamas žmonių. Jo buvo pilna visur –
jokia šventė, joks žmonių susibūrimas negalėjo apsieiti be
jaunojo kunigo. Kadangi nuolatinis jo palydovas buvo
fotoaparatas, per keletą metų susikaupė daug fotonegatyvų.
Sudėti į kartoninę dėžutę, „išgyvenę“ tremtį, jie
visur lydėjo kun. J. Augustauską.
- Nesiskyrė kun. J. Augustauskas su fotoaparatu ir 1958 m. grįžęs
į Tėvynę, kur vėl ėmėsi kunigo pareigų, pasišventė
Dievui ir žmonėms. Daug metų kunigavo Ukmergėje, Girdžiuose
(Jurbarko r.), Girkalnyje (Raseinių r.), Rudiškiuose (Joniškio
r.). Paskutiniais savo gyvenimo metais kun. J. Augustauskas buvo
paskirtas administratoriumi Kriukuose (Joniškio r.). Taip ir
nesulaukęs 80-ojo gimtadienio, nugyvenęs sunkų, bet gražų
ir prasmingą gyvenimą, 2002 m. gruodžio 9 d. jis mirė.
Palaidotas Kriukuose.
- 2003 m. kunigo sesuo Irena Jasutienė ir dukterėčia Eugenija
Ibianskienė dovanojo Genocido aukų muziejui kun. J.
Augustausko palikimą: 543 originalius fotografijų negatyvus ir
116 kitų muziejinių vertybių – fotografijos, dokumentai,
asmeniniai daiktai ir ypač įdomūs, be galo reti eksponatai
– tremtyje naudoti liturginiai reikmenys, kurie byloja,
kokiomis sunkiomis sąlygomis net ir tremtyje pasišventę
kunigai vykdė savo ganytojiškąsias pareigas. Kaip jau buvo
minėta, iš pradžių nebuvo jokių reikmenų – aukojimo taurę
atstojo paprasta stiklinė, pateną – lėkštutė. Kunigas
pasidarė medinį pastovą (pulpitą) knygai ant altoriaus padėti,
jo mama pasiuvo stulas, sesuo išsiuvinėjo korporalus, draugai
iš Kauno atsiuntė Mišiolą... Ilgainiui kunigo pagalbininkai
pasirūpino, kad nieko netrūktų, net tikrų šv. Komunijos
paplotėlių. Dalį jų, sudėtų į plastmasinę dėžutę,
kun. J. Augustauskas išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.
- Vis tik didžiąją kun. J. Augustausko palikimo dalį sudaro
originalūs negatyvai, kuriuose užfiksuoti tremtinių kasdienybės,
buities, darbo, laisvalaikio, švenčių ir laidotuvių vaizdai,
žmonių portretai... Jie suteikia galimybę į tremtį pažvelgti
tremtinio, kunigo, tiesiog meninės prigimties žmogaus akimis.
Juose – nedaug skausmo ir širdgėlos, kur kas daugiau –
meilės paprastiems žmonėms. Dėl vietos stokos parodoje
eksponuojama tik nedidelė gausaus palikimo dalis – 51
atspaudas, padarytas iš originalių kunigo negatyvų.
Atrinktose fotografijose atsispindi įvairios temos: peizažai,
buitis, darbas, šventės, laidotuvės, fotoportretai, tarp kurių
į atskirą grupę išskirti tremtinių vaikų portretai.
- Pabaigai – apie išties keistus likimo vingius. Prieš šešerius
metus muziejui buvo perduota krikštynų nuotrauka, daryta Čeremchovo
rajone, Irkutsko srityje. Jos pateikėjai nebeatsiminė krikštynose
dalyvavusio kunigo pavardės, nes jis buvo ne vietinis, atvykęs
iš kito rajono. Vienintelis dalykas, kurį jie žinojo, buvo
tas, kad jis dirbo traktorininku. Ir štai dabar, peržiūrint
kun. J. Augustausko fotografijas, iš jų žvelgė tas pats
neatpažintasis kunigas. Taip laimingo atsitiktinumo dėka
pavyko įvardinti kilniai visą gyvenimą savo misiją vykdžiusį
kunigą.