- Vidurio
Europos pilis ir karalių rezidencijas aplankius
-
- Audronis KATILIUS, LDK valdovų rūmų
atkūrimo projekto koordinatorius
|
- 1 pav. ...šviestuvai su žvakėmis, kabantys kelis šimtus
metų – elektra neįvesta... Česki Krumlov rezidencinė pilis.
Autoriaus nuotr.
|
|
- 2 pav. ...labai atsargiai reikėtų naudoti apibendrinančią
stilizaciją, jos tiesmukiški sprendiniai labai sumenkina bendrąjį
kokybės lygmenį... Bratislava, rezidencinė pilis, pokario
rekonstrukcija. Autoriaus nuotr.
|
|
- 3 pav. ...tikrai maloniai nuteikia ir naujausi vykdomi
seniausiosios pilies dalies tvarkymo ir eksponavimo darbai... Prahos
hradas. Autoriaus nuotr.
|
|
- 4 pav. ...dirbama metodiškai, apgalvotai... Žemutinio Višegrado
gotikinė-renesansinė vengrų karalių rezidencija (XV a. II p. – XVI a. I ketv.). Autoriaus nuotr.
|
|
5 pav. ...paskutiniais dešimtmečiais įrengta šiuolaikiška
įspūdinga požeminė ikigotikinių ir gotikinių statinių liekanų
ekspozicija... Bratislava, rezidencinė pilis. Autoriaus nuotr. |
- Per keliolika metų, kai dirbame tvarkydami
Vilniaus pilis, specializuotose išvykose aplankėme keliasdešimt
Rytų ir Vidurio Europos pilių, rezidencinių rūmų.
- Š pavasarį žiūrėjom ir nagrinėjom Šiaurės
ir Vidurio Italiją – šios ekspedicijos patirtis ir įspūdžiai
dar nesugulė į „lentynėles“, kalbėti ir rašyti per
anksti, bet pastaroji išvyka tik sustiprino ankstesnius įspūdžius
ir mintis, aprašytas po praėjusį rudenį surengtos Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės valdovų rūmų tyrinėtojų, atkūrimo projekto
rengėjų ir muziejininkų tiriamosios ekspedicijos po Vidurio
Europos pilis ir rezidencijas.
- Tiek iš literatūros, tiek iš matyto, nežiūrint
į nepaprastą pilių ir rūmų įvairovę, mintyse susiklosto
bendras modelis: skirtinga istorijos raida apsprendė dabartinį
vaizdą, labai skirtingą būklę ne tiek lėmė netikėti
atsitiktinumai, kiek objektyvios istorinės sąlygos.
- Šalyse, vietose, kur rezidavo galingi karalysčių
ar imperijų monarchai bei didikai, ištaigingose rezidencijose
sukaupę milžiniškus turtus, o istorija tekėjo labiau
evoliucijos keliu, be visaapimančių suiručių, išliko
paveldimumas, tęstinumas, atsispindintis tiek žmonių sąmonėje
ir tradicijų suvokime, tiek išlikusioje ar išsaugotoje senųjų
laikų materialioje ir, iš dalies, dvasinėje aplinkoje. Nebuvo
šąlančių alkanų svetimų kariuomenių, besišildančių prie
laužų, sukrautų iš meniškų baldų, o sava kariauna siaubė
svetimas šalis, didingus rūmus paversdama kareivinėmis, o
gynybinius įrenginius kalėjimais.
- Praėjusio rudens išvykoje-ekspedicijoje galėjome
nagrinėti puikiai išlikusias rezidencijas Austrijoje, Čekijoje.
- Egenbergo rezidencijoje prie Graco 1625 m. italų
architekto Pietro de Pomis perstatytuose iš gotikinės pilies į
princo Hans Ulrich von Eggenberg vasaros rezidencinius rūmus, turėjusius
atspindėti kosmoso harmoniją, čiupinėjome XVII amžiaus
medinius langų rėmus su išlikusiu pirminiu įstiklinimu – tik
vienas kitas stiklas buvęs išmuštas ir pakeistas, – ir klausėmės
nusiskundimų, kaip rūmai daug nukentėjo, nes mėnesį ar du rūmus
buvo užėmę rusai... Baldai, paveikslai buvę paimti į
saugyklas, bet tikslūs inventoriai ir aprašai leido vėl viskam
grįžti į savo vietas. O Krokuvos Vavelio karališkuosius rūmus
austrai pavertė kareivinėmis.
- Nemažai pilių ir rūmų Čekijoje išliko
labiau nutolusiose nuo karo kelių vietose.
- Sodai ir pastatai, interjerai, dekoras, baldai,
šviestuvai su žvakėmis, kabantys kelis šimtus metų –
elektra neįvesta, atsiprašoma, kad šie vertingi paveikslai
prastai apšviesti, bet jie čia visada kabojo, tai ir apšvietimas
buvo toks. Tai Česki Krumlov, vienų žymiausių čekų didikų,
turtu ir prabanga besivaržančių su karaliaus dvaru rezidencinė
pilis tapybiškame Vltavos vingyje – UNESCO pasaulio gamtos ir
kultūros paveldo objektas. Baroko laikų teatras su visa scenos
įranga, dekoracijomis, kostiumais. Kiekvienam statiniui parengta
atskira byla, aiškiai aprašyta kas ir kuo vertinga, kaip
naudotojas privalo elgtis. Sužinojus, kad toliau važiuojame į
Jindrichuv Hradec, nusišypsoma, kad tai jų konkurentai, tik ten
daugiau rekonstrukcijos. Ir tikrai, po Česki Krumlov čia šį
kartą įspūdis mažesnis, negu ten buvus prieš kelerius metus.
Bet medžioklės pilyje Velke Losinuose vos ne visose patalpose išlikę
XVI ir XVII amžių medinės grindys (pilyje gyventa epizodiškai)
vėl verčia susimąstyti.
- Taip, istorija nebuvo visiems vienodai maloninga.
- Tai, ką suminėjau, – ne strateginiai
objektai. Gyvenę savo natūralų gyvenimą jie lyg savaime užsikonservavo,
niekam nerūpėjo juos kaip nors kitaip panaudoti, perstatant
pritaikyti kitai funkcijai. Funkcija pasikeitė – šeimininkai
čia nebegyvena, bet toks įspūdis, kad jie kuriam laikui išvažiavo,
ir laikinai rezidenciją prižiūri muziejininkai... Iš Česki
Krumlovo ar Litomyšlio teatrų rodos tik ką išsiskirstė žiūrovai
ir, gal tuoj tuoj prasidės sekanti repeticija. Kaip ir Graco
arsenale: sušauk miestiečius ar samdinius, imk iš lentynų
kardus, ietis, muškietas ir daugiatūkstantinė armija jau
apginkluota. Istorija ten tartum kažkokiu momentu apmirė,
stabtelėjo. Nors neblogai išlikusią XIV a. Karlšteino pilį
prieš šimtą su viršum metų kažkodėl prireikė perstatyti į
dar gražesnę, romantiškesnę.
- Sudėtingiau istorija klostėsi sostinių pilyse
ir rūmuose – trumpiau ar ilgiau, ar dar ir šiandien išlaikomas
sąlyginis buvusios funkcinės paskirties tęstinumas. Išlaikomas
svarbus autento bruožas, bet tai pačiai paskirčiai ir funkcijai
gyvenimas kelia jau kitus reikalavimus, kas verčia daugiau ar mažiau
taikytis prie nūdienos poreikių bei technologijų. Neišvengiami
tobulinimai, perstatymai. Tai Karališkieji rūmai Budapešto
Budoje, Prezidentūra Prahos Karališkuose rūmuose, Bratislavos
pilis. Perstatinėjant dažnai vadovautasi voliuntaristiniais
nurodymais, o ne mokslinėmis paminklosauginėmis nuostatomis.
- Charakteringas pavyzdys – Bratislavos
rezidencinė pilis. Nuo IX a. medinė, XII – XIII a. jau mūrinė,
daug kartų perstatyta, po XVIII a. vidurio, Marijos Terezos
laikais, kaip karališka rezidencija pasiekusi klestėjimo viršūnę,
vėliau rekonstruota į Vyriausiąją seminariją 1802 metais
sudegė ir griuvėsiais išstovėjo iki 1958 metų. Atstatyta
pritaikant vyriausybiniams reprezentaciniams rūmams ir
Nacionaliniam muziejui, nebandant nuosekliai atkurti XVIII a.
karališkųjų rūmų. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais įrengta
šiuolaikiška, įspūdinga požeminė ikigotikinių ir gotikinių
statinių liekanų ekspozicija.
- Tam tikrą analogiją su Bratislava įžvelgiu
Karališkuosiuose rūmuose Budoje. Rūmai atstatyti po karo
sugriovimų, pritaikant vyriausybinei reprezentacinei paskirčiai
ir muziejui. Tuo metu architektūra šiuolaikinta, naudotos
brangios medžiagos, tačiau man susidaro eklektiškos stilistikos
įspūdis. To nepasakytum apie vėliau įrengtas restauruotas
sales ir dabartinį senosios pilies liekanų konservavimą,
restauravimą, ekspoziciją – santūresnę nei Bratislavoje, šiuolaikišką.
Pamąstai, gal tas pokarinis gan pretenzingas, bet nenuoseklus rūmų
atstatymas, ir iššaukė atatinkamą reakciją, pakreipė porai
dešimtmečių vengrų restauratorius į restauravimo raiškos
priemonių suabsoliutinimą, kurio taip gausu Budoje ir kitur
Vengrijoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais
restauruotuose pastatuose.
- Prahos hrade taip pat yra prezidentūra, katedra
ir muziejus. Įdomu, kad nepriklausomai nuo pastatų paskirties, jų
administravimas vienose rankose – prezidento kanceliarija gerąja
prasme administruoja viso komplekso paminklosaugą ir
paminklotvarką (yra restauravimo centras ir t. t.). Tuo pačiu
daugelyje šalių podukros vietą užimanti paminklosaugos sfera
pakeliama į vieną aukščiausių valstybinių lygių. Gal tai išdava
sąlyginai tolygios Prahos hrado raidos eilės amžių tėkmėje.
Maloniai nuteikia ir dabar vykdomi seniausiosios pilies dalies
tvarkymo ir eksponavimo darbai.
- Istorinės sąlygos lėmė tolygią nepertraukiamą
raidą ir didesniuose Austrijos miestuose – Grace, Zalcburge,
Vienoje.
- Grace, prie pat puikiai išlikusio senamiesčio,
akį patraukė pora naujausios, avangardistinės architektūros
šūksnių.
- Upės viduryje tarsi plūduriuoja metalo ir
stiklo konstrukcijų, lyg ir vikšro formos, įrenginys (statiniu
tai pavadinti sunkoka) – kavinė-baras. Tikrai atrakciškas įrenginys,
pilnas turistų, siurbčiojančių kavą ar kitus gėrimus ir
besigrožinčių upės ir senamiesčio reginiu. Negali tvirtinti,
kad šis netikėtas, kontrastuojančių medžiagų ir kiek
siurrealistinių formų tvarinys kontekstualiai, harmoningai
papildytų senamiesčio panoramą, tačiau, tik siaurais
tilteliais sujungtas su abiem krantais, jis lyg ir trumpam
sustojo, atplaukęs iš kito laikmečio. Taip, tikrai iš kito
laikmečio, gal ir neilgam sustojo. Gyvenimas parodys. Bet dėl
keliamo būtent tokio įspūdžio, žiūri atlaidžiai, su giedra
šypsena.
- Priešingame senamiesčiui krante, naujesnėje
miesto dalyje, baigiamas įrengti kitas statinys, skirtas
ekspozicinėms patalpoms. Šis statinys užima nedidelį
trapecijos formos kvartalą. Tradicinės, būtent kontekstualios
architektūros statinio dalis tvirtai formuoja upės krantinės ir
jai statmenos gatvės kampą, o toliau statinys perauga į išgaubtu
berėmiu veidrodiniu stiklu apsiūtą lyg pripūstos išraitytos
gondolos formą, tartum dematerializuodamasis, savo pavidalu
niekuo nebeprimenantis pastatą, gaubtais paviršiais atspindėdamas
deformuotą kito kranto panoramą. Nesiryžčiau vertinti tradicinės
estetikos skalėje, tačiau įspūdis lieka stiprus. Tarp kitko,
statinys savo gabaritais ir masteliu visiškai įsikomponuoja į
aplinką.
- Taip sau leidžia paišdykauti visiškai
pasisotinę puikiai išlikusiomis ir intensyviai, bet tvarkingai
eksploatuojamomis kultūros vertybėmis, pakankamai turtingai ir
kultūringai gyvenantys austrai.
- Zalcburge, Naujojoje rezidencijoje, mus pasitiko
Zalcburgo muziejaus Carolino Augusteneum, įsikūrusio
vyskupo-miesto valdytojo rūmuose, direktorius dr. Erichas Marksas
– aukštas, tiesus pusamžis austras plačiabryle juoda skrybėle,
laisvai užsimestu plačiu juodu lietpalčiu, tvarkinga žilstelėjusia
barzdele, kaip galėtume įsivaizduoti daktarą Faustą. Jo
vadovaujamas muziejus šiuo metu rekonstruojamas – XVII amžiaus
rūmai, įdiegus naujausias technologijas, turi virsti moderniu
muziejum. Mus supažindina su projektu, matome natūroje vykdomus
darbus, po kiemu, kur numatomos įrengti pagrindinės lankytojų
aptarnavimui skirtos patalpos, atidengiamą Romos laikų užstatymą,
kiek koreguojantį projektą... Pažįstama. Dar maloniai pažįstamais
pasirodė ir jų brėžiniai, pamatėme, kad principiniai mūsų
Valdovų rūmų sprendiniai, projektiniai siūlymai buvo tokie
patys. Tik vargu ar pas mus tai pavyks įgyvendinti atkūrimo
metu, ar neteks kai ko atidėti sekančiai rūmų rekonstrukcijai,
ir tuomet tai kainuos jau keliskart brangiau. Vargšas moka du
kartus. Tai sakytina ir apie valstybės išteklius ir apie dalies
visuomenės išprusimą. Kalbu apie siūlymus skaidriai perdengti
Valdovų rūmų pagrindinį vidaus kiemą, tuo žymiai praplečiant
atkuriamų rūmų, kaip valstybingumo simbolio, šiuolaikišką
supratimą, galimybę įspūdingą erdvę panaudoti tautos
forumui, masiniams kultūriniams renginiams ištisus metus,
nepriklausant nuo mūsų gamtos taip dažnai teikiamų siurprizų.
Nors Zalcburge klimatas žymiai švelnesnis, austrai, pasitelkę
vokiečių įmones, ryžosi tokiam žingsniui ne naujai statomame,
o esamame istoriniame statinyje.
- Kita situacija susiklostė istoriškai ir
teritoriškai mums artimiausioje Lenkijoje. Su daugeliu Lenkijos
pilių susipažinome ankstesnėse kelionėse, numatome dar važiuoti,
tikslintis detales. Palaikome ryšius su lenkų restauratoriais.
Lenkijos pilims istorija nebuvo maloninga. Tačiau visuomenės, o
tuo pačiu ir politikų dėmesys tikrai ženklus. Jau daugiau kaip
prieš pusantro šimto metų rengtas katedros Vavelyje
restauravimo projektas, paremtas Viole le Diuko nuostatomis,
nevykdytas, prieš šimtą dvidešimt metų pradėti tyrimai ir
atkūrimo darbai perstatytuose į kareivines Vavelio pilies karališkuose
rūmuose. Išspausdinta šimtai mokslinių straipsnių. Laikas bėgo,
keitėsi restauracijos autoriai, keitėsi nuostatos, bet darbai
vyko. Pilies karališkųjų rūmų atkūrimui 1905-1908 metais
Zygmunto Hendelio parengtas projektas nebuvo aprobuotas Imperatoriškoje
centrinėje meno ir istorijos paminklų komisijoje Vienoje dėl
nepagrįsto romantizavimo – po prof. Makso Dvoržako
referatyviniu vertinimu galima pasirašyti ir šiandien.
Realizacija buvo moksliškesnė. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį
karą restauruotos arkados, rekonstruotas stogas sugrąžinant
buvusią formą, panaudojant plienines konstrukcijas – jau pripažinta
technikos paminklu. Tarpukaryje darbus tęsė Adolfas Šyško-Bohušas,
po karo – Alfredas Majevskis. Stengiamasi vadovautis moksliniais
pagrindais, tačiau neišvengiama ir esminių pakeitimų,
patogesnei eksploatacijai priimamų sprendimų: vietoj buvusios
centrinės anfilados trečiajame, reprezentaciniame aukšte,
panaikintos perstatant į kareivines, daroma anfilada šone, prie
galerijos. Padaromi nauji patogūs pagrindiniai laiptai. Beveik
nepertraukiamai vykdomi nuoseklūs archeologiniai tyrimai,
atkastos ikigotikinės ir gotikinės liekanos paskelbtos
archeologiniais rezervatais, nutarta jas eksponuoti, bet neatkūrinėti.
Įrengta labai efektinga ekspozicija, vadinamas prarastas Vavelis
(Wawel zaginiony).
- Karo metu nugriautos ir pokaryje atstatytos Varšuvos
pilies istorija visiems žinoma. Šiuo metu vykdomi dideli darbai
restauruojant vadinamas Arkady Kubickie, numatant įėjimą į pilį
iš Vyslos pusės, didžiuliame plote po žeme turėtų būti
patalpos informacijos centrui, edukacinei veiklai ir t. t.
Ujazdovo pilis, nugriauta 1954 m., palaipsniui atstatinėjama nuo
XX a. aštunto dešimtmečio. Šiame statinyje įsikūręs Šiuolaikinio
meno centras. Jo vadovas labai patenkintas neįrengtais
interjerais – puikios erdvės šiuolaikiniam menui eksponuoti...
- Mūsų Valdovų rūmų atkūrimas neturi
precedento, kaip tokiu atveju šiais laikais būtų elgiamasi
Vidurio ar Rytų Europoje, vadovėlinio pavyzdžio nėra.
- Išlikusios informacijos kiekiu gal artimiausias
pavyzdys būtų Višegrade Vengrijoje, Žemutinio Višegrado
gotikinės-renesansinės vengrų karalių rezidencijos (XV a. II
p. – XVI a. I ketv.) dalinė rekonstrukcija. Išlikusio autento
kiekis ribotas. Sistemingai dirbama jau nemažai metų,
finansavimas gana tolygus, bet labai menkas. Dirbama metodiškai,
apgalvotai. Aišku, dėl atskirų sprendimų galima ginčytis
(kaip supratome, tai ir vyksta), tačiau bendras įspūdis
neblogas, nors lėšų stygius atsispindi rezultatuose, sprendinių
asketizmas perauga į skurdumą, prastumą. O ir paties objekto
reikšmė šiandieninėje Vengrijoje tikrai nėra ženkli, jam
neskiriamas idėjinis, simbolinis vaidmuo.
- Tegul ir dideliu tempu prabėgant per šešias šalis
prisirinkta labai daug tiesioginiam darbui reikalingos medžiagos,
užmegzti nauji ar pagyvinti buvę ryšiai su specialistais kitose
šalyse. Vienu kartu peržvelgta spalvinga paletė gražina prie
pagrindinių klausimų – kuriuo keliu einame, ar jis teisingas,
kurios kryptys ypatingai pavojingos, ko vengti.
- Sutvirtėjo nuostatos
- Teoriniais teiginiais ir praktiniais
reikalavimais per daugelį metų suformuluotas LDK Valdovų rūmų
atkūrimo kelias, atsispindintis direktyviniuose ir
rekomendaciniuose dokumentuose, kuriuo projektuotojų autorinis
kolektyvas stengiasi eiti, yra teisingas ir perspektyvus.
- Didžiausia vertybė yra originalas, autentas.
Jis sukelia pačius giliausius jausmus, mintis. Autentikos
poveikis – tiek emocinis, tiek intelektualus – yra
stipriausias. Jeigu originalo išlikę tik mūrų ar grindinių
fragmentai, vizualiai mažai išraiškingi, galime taktiškai,
subtiliai papildyti naujais elementais, kitomis priemonėmis,
padedančiomis suvokti konstrukciją, išplanavimą, erdvę. Labai
svarbu, kad originalas aktyviai „dalyvautų“ bendroje apžvalgos
ir technologinių maršrutų kompozicijoje, atkurtajai statinio
daliai suteikdamas svarumo, įtikinamumo.
- Vengti papildymų, pratęsiančių originalą,
akivaizdžiai neišskiriant autento – pagrįstos abejonės
momentas devalvuoja originalą, kartu sukelia nepasitikėjimą
autorių sąžiningumu ir atsakingumu atkūrime, tuo pačiu ir
labai rimtai padarytas darbas praranda įtaigumą, prasmę. Bet
kuriomis priemonėmis būtina išvengti falšo.
- Saikingas kontrastas paryškina idėją, tačiau
nuo tam tikros ribos ją sunaikina;
- Labai atsargiai reiktų naudoti apibendrinančią
stilizaciją, jos tiesmukiški sprendiniai labai sumenkina bendrąjį
kokybės lygmenį. Perspektyvesnis asociatyvinis kelias.
- Naudoti tik patikimas, kilnias medžiagas, tačiau
jos negali tapti savitiksliu, neturi nustelbti pagrindinės idėjos.
- Pavojingiausia pasiduoti trumpalaikiams,
praeinantiems laiko ženklams, kitaip tariant, mados atspindžiams...
- Ir dar daug daug minčių, patvirtinančių ar
paneigiančių projektinius variantus...
- Kyla minčių ir dėl atkurtų rūmų
panaudojimo. Giliausią įspūdį, aišku, paliko išlikę autentiški
rūmai ar pilys su visa tų laikų aplinka tapę muziejais:
originaliais šviestuvais, baldais, kilimais, paveikslais, skulptūromis,
indais... Minėtas arsenalas Grace, sausakimšai prikrautas sandėliuojamų
autentiškų istorinių ginklų ir šarvų. Deja, mūsų istorija
susiklostė kitaip. Visa, kas buvo vertingesnio, išgrobta ir išgrobstyta,
sudegė ar sukūrenta, pastatai perstatyti, pritaikant kitoms
funkcijoms. Išsaugodami autento liekanas, kurios mus pasiekė,
restauruojame, atkūrinėjame. Iš dalies restauravę, iš dalies
atkūrę Senąjį arsenalą, pritaikėme proistorės ar
taikomosios dailės, rūmų apyvokos ar bažnytinio meno
ekspozicijoms. Kaip sakoma, turinys neatitinka formos, o forma iš
dalies taikoma naujam turiniui. Atkūrėm tūrius, iš dalies
eksterjerą, o viduje autentiški mūrai jau patys tampa
eksponatais, suteikiančiais atkurtam statiniui dvasinio įtaigumo,
tačiau ne ką bendro turinčiais su muziejų rengiamomis
ekspozicijomis. Tai ne blogiausias variantas, tačiau tenka spręsti
daug prieštaravimų, tiek idėjinių, tiek ekspozicinių, tiek inžinerinių.
Ieškome kompromisų, kartais pasiekiame ir neblogų rezultatų,
sukuriami reikšmingi kultūrinės paskirties objektai, tačiau
apie statinius, tapusius muziejais, kaip grynuolius,
neperstatytus, išlaikiusius nepakitusią vidaus įrangą ir
apstatymą, minimaliai pakitusioje artimiausioje aplinkoje, kalbėti
netenka. Ir atkuriamuose Valdovų rūmuose materialaus autento
teturėsime įvairių laikotarpių mūrų liekanas, išsaugotus
didesnius ar mažesnius lauko grindinių plotus, atskirus
architektūrinių detalių iš konglomerato ir smiltainio
fragmentus. Tačiau tarp šių liekanų, buvusių rūmų reliktų,
atkurtų rūmų naujame statinyje – iliustracijoje, kokie galėjo
būti mūsų valdovų rūmai – bus puiki galimybė sąlyginai
„in situ“ (toje pat vietoje) eksponuoti gausius archeologinių
tyrimų metu surastus rūmų gyvavimo laikotarpio buities, puošybos
elementus, unikalią koklių kolekciją. Kultūros ministrės
pavedimu Lietuvos dailės muziejus rengia LDK Valdovų rūmų
interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms
ir edukacinėms funkcijoms programą, jos metmenims jau pritarta
Vyriausybės patvirtintos koncepcijos įgyvendinimo koordinacinėje
komisijoje.
- Turbūt svarbiausia, kad atkurti LDK Valdovų rūmai
būtų gyvas, daugeliui žmonių patrauklus objektas. Jeigu
bendromis pastangomis to pasieksime, bus įvykdytas mums iškeltas
uždavinys, Rūmai atliks įstatyme ir vyriausybės patvirtintoje
koncepcijoje nubrėžtą vaidmenį.
- Redakcijos pastaba: Su vyriausiojo redaktoriaus
žinia perspausdinome paties autoriaus kiek pakeistą ir papildytą
savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2003-11-21) spausdintą
straipsnį. Autoriaus prašymu tekstas neredaguotas. Buvęs
pavadinimo variantas: „Įspūdžių štrichai ir mintys peržvelgus
Vidurio Europos pilis ir karališkas rezidencijas“.