„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Senųjų amatų paslaptys ir eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“

 

Daiva LUCHTANIENĖ, 

Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ prezidentė

 

Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ pašventinimo ceremonija 2002 m. Voline (Lenkija). J. Vitkūno nuotr.

1 pav. Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ prezidentė D.Luchtanienė Malborko pilyje (Lenkija) demonstruoja viduramžių maisto gaminimą. J.Vitkūno nuotr.

2 pav. Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ viceprezidentas juvelyras K.Barišauskas Viduramžių šventėje Trakų pusiasalio pilyje. 2004 m. V.Valužio nuotr.

3 pav. V. Valužio nuotr.

Eksperimentinė archeologija atkuria įvairius proistorės žmonių gyvenimo aspektus. Jos pagalba siekiama gyvai ir atraktyviai parodyti seniausią ir chronologiškai ilgiausią Lietuvos istorijos laikotarpį nuo akmens amžiaus iki valstybės susikūrimo.

Eksperimentinė archeologija yra pirmiausia švietėjiško pobūdžio, o atkuriami proistorės gamybos, kūrybos, meno procesai padeda populiarinti Lietuvos kultūros paveldą ir apsaugą. Eksperimentinė archeologija apima beveik neribotus senovinės kūrybinės veiklos aspektus, turi puikių galimybių plėstis, parodyti vis kitokių amatų technologijas, archaišką muziką, kitokį meną, net maisto gaminimą.

Europoje šis judėjimas yra labai populiarus ir turi gilias tradicijas. Archeologijai ir paveldui populiarinti bei edukacijai pasirenkami įvairūs būdai. Tai ir proistorės gyvenviečių rekonstrukcijos, gyvenimas jose įvairiais metų laikais, tai ir rekonstruotų stovyklų ar pastatų liekanų eksperimentiniai archeologiniai kasinėjimai. Viena populiariausių eksperimentinės archeologijos edukacinė ir populiarinimo raiška – Gyvosios archeologijos festivaliai. Jie yra atraktyvūs, turi didelę pažintinę reikšmę. Profesionaliai atkuriami proistorės ir gamybos procesai sudomina visus žmones, norinčius geriau pažinti atkuriamą laikotarpį konkrečioje vietovėje.

Lietuvoje eksperimentinė archeologija dar gana jauna, nors pirmieji bandymai pažinti seniausius gamybos būdus buvo atlikti dar XIX a. pabaigoje archeologo ir dailininko Tado Daugirdo iniciatyva. Kai kurias proistorės procesų rekonstrukcijas yra darę Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai.

Sovietmečiu archeologijos mokslas buvo disidentinis. Nors archeologiniai tyrinėjimai nebuvo uždrausti, tačiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete nebuvo net archeologijos specializacijos. Apgynę diplominius darbus iš archeologijos, Istorijos fakulteto absolventai tapdavo istorikais, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojais su muziejininko specializacija. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis eksperimentuoti nebuvo įmanoma, tuo labiau, kad net kraštotyrinė veikla buvo persekiojama ir bandoma kryptingai orientuoti. Tokiomis sąlygomis XX a. aštuntame dešimtmetyje tik eksperimentinės archeologijos ekspedicija iš Leningrado, vadovaujama profesoriaus S. Semionovo, Lietuvoje tegalėjo dirbti tik Labanoro girioje.

Atkūrus nepriklausomybę, atsirado erdvė ir minčiai, ir veiklai. Todėl kai kurių archeologų ir muziejininkų galvose, žinančiose atsakymą į klausimą „kas?“, gimė noras atsakyti į klausimą „kaip?“.

1997 m. pirmieji bandymai rekonstruoti kai kuriuos senuosius gamybos būdus vyko Šiauliuose „Aušros“ muziejaus archeologių iniciatyva. 1998 m. rugsėjo mėn. grupė Lietuvos muziejininkų ir amatininkų dalyvavo eksperimentinės archeologijos šventėje Biskupine, Lenkijoje. Išvyką ir meistrų-eksperimentatorių programą tuomet organizavo Lietuvos archeologijos draugija su Lietuvos ambasada Lenkijos Respublikoje. Lietuvių delegacija parodė atgaivintus senovinius amatus – juvelyrinių dirbinių gamybą, puodininkystę, kalvystę, beržo tošies, kaulo ir rago, gintaro apdirbimą. Lietuvos delegacija Lenkijoje susilaukė puikių atsiliepimų ir įvertinimų, parodė aukštą, profesionalų lygį.

Biskupine sutelktą komandą reikėjo išsaugoti, o įgytą patirtį panaudoti Lietuvos žmonėms šviesti. Taip gimė Gyvosios archeologijos festivalis Kernavėje (pirmasis renginys 1999 m.). Kitais metais senųjų amatų šventes ėmėsi organizuoti kiti Lietuvos muziejai. Eksperimentinės archeologijos meistrai tapo reikalingi daugeliui miestų ir miestelių. Kaimynai lenkai, įvertinę mūsų meistrų lygį, pakvietė į kitus savo festivalius.

Nugarmėjus pirmai festivalių bangai, savaime susikūrusiam mūsų eksperimentatorių kolektyvui iškilo daug problemų ir klausimų. Svarbiausias jų – edukacijos įprasminimas. Patirtis parodė, kad miestų ir miestelių šventėse mūsų meistrų rekonstruojami amatai lieka nesuprasti. Komercinėje mugėje jie tampa tik dekoracija, pranykstanti turgaus šurmulyje. Švenčių tankumas nepalieka laiko ir erdvės daryti tikrą eksperimentą. Žmonėms, turintiems nuolatinį ir nenormuotą darbą (archeologai, muziejininkai, restauratoriai) jau nepakanka 24 valandų per parą. Tuo tarpu visiems lieka aišku, kad vien rekonstrukcijų demonstravimu neturi pasibaigti archeologinis eksperimentas, o gilesnė veikla, paremta moksliniu tyrimu, reikalauja ne tik laiko, vietos, bet ir pinigų. Be to, eksperimentinė archeologija savo edukacine veikla negali apsiriboti festivaliais. Reikia surasti kitų veiklos rūšių, ieškoti galimybių eksperimentui, publikacijoms, plėtoti ryšius su užsienio eksperimentatoriais, naudotis jų patirtimi.

Siekiant išspręsti minėtas ir kitas problemas, visi Gyvosios archeologijos festivalių dalyviai susivienijo į klubą „Pajauta“. Įdomu tai, kad keletą metų šis itin draugiškas, kolektyvas save vadino neformaliu klubu „Giminės“. Klubas „Pajauta“, įregistruotas Teisingumo ministerijoje, turi savo simbolį ir vliavą. Šiuo metu klubas turi 38 narius, rekonstruoja 25 amatus ir menus. Klubiečiai yra pagrindiniai Gyvosios archeologijos festivalio Kernavėje dalyviai. Be to, jie yra dalyvavę panašaus pobūdžio renginiuose Šiauliuose, Rumšiškėse, Seredžiuje, Palūšėje, Utenoje, Nidoje, Griunvalde, Voline, Šveicarijoje (Lenkija). Klubo edukacinė veikla neapsiriboja dalyvavimu festivaliuose. Šiais metais užmegzti ryšiai su Utenos kraštiečių klubu „Indraja“, kurio nariai pagal tradiciją vieną kartą per metus veda pamokas Utenos mokyklose. Šiais metais uteniškiams pamokos buvo pagyvintos „Pajautos“ klubiečių. Dviejų mokyklų moksleiviai išgirdo apie eksperimentinę archeologiją, patys verpė, siuvo batus, kalė papuošalus. Birželio 2 – 6 d. Sudeikiuose Utenos rajono mokiniams buvo organizuota eksperimentinė – edukacinė stovykla. Tokio pobūdžio projektas Lietuvoje buvo vykdomas pirmą kartą. Penkias dienas uteniškiai moksleiviai buvo atvežami į Sudeikius, kur susipažino su eksperimentine archeologija, jiems buvo pristatomi devyni senieji amatai. Mokiniai susipažino su įvairių proistorės ir ankstyvųjų viduramžių laikotarpių amatais ir gyvenimu. Jie patys gamino strėles, bandė uždegti ugnį dviem pagaliukais, ragavo geležies amžiaus putros iš kvietinių miltų ir dilgėlių, skaptavo kubiliukus, nėrė tinklus, gamino žiedus, verpė dilgėlės pluoštą, šlifavo gintarą, šaudė iš lankų į stovintį taurą, skaptavo luotą, žiedė puodus. Šis projektas, kuris vadinosi „Netradicinės pamokos Sudeikiuose“, susilaukė didžiulio pasisekimo. Vaikams Gyvosios archeologijos pamokos paliko neišdildomą įspūdį.

Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“ turi daug ir kitų idėjų. Laikas parodys, kaip pavyks jas įgyvendinti. Klubas nėra uždaras, tačiau turi tam tikras įstojimo sąlygas. Šiais metais „Pajauta“ bus priimta į Tarptautinę eksperimentinės archeologijos organizacijų asociaciją (EXARC). Klubas kviečia bendradarbiauti archeologus, muziejininkus, įvairias visuomenines organizacijas. Idėjos ir diskusijos yra reikalingos. Eksperimentinė archeologija turi surasti savo nišą ir tvirtą pagrindą Lietuvoje, nes jos prasmė jau nebediskutuotina. Belieka tik tobulėti ir veikti.