- Senųjų
amatų paslaptys ir eksperimentinės archeologijos klubas
„Pajauta“
-
- Daiva LUCHTANIENĖ,
- Eksperimentinės
archeologijos klubo „Pajauta“ prezidentė
 |
Eksperimentinės
archeologijos klubo „Pajauta“ pašventinimo ceremonija 2002 m.
Voline (Lenkija). J. Vitkūno nuotr. |
 |
- 1 pav. Eksperimentinės archeologijos klubo
„Pajauta“ prezidentė D.Luchtanienė Malborko pilyje (Lenkija)
demonstruoja viduramžių maisto gaminimą. J.Vitkūno nuotr.
|
 |
- 2 pav. Eksperimentinės archeologijos klubo
„Pajauta“ viceprezidentas juvelyras K.Barišauskas
Viduramžių šventėje Trakų pusiasalio pilyje. 2004 m. V.Valužio
nuotr.
|
 |
- 3 pav. V. Valužio nuotr.
|
- Eksperimentinė archeologija atkuria
įvairius proistorės žmonių gyvenimo aspektus. Jos pagalba
siekiama gyvai ir atraktyviai parodyti seniausią ir chronologiškai
ilgiausią Lietuvos istorijos laikotarpį nuo akmens amžiaus iki
valstybės susikūrimo.
- Eksperimentinė archeologija yra
pirmiausia švietėjiško pobūdžio, o atkuriami proistorės
gamybos, kūrybos, meno procesai padeda populiarinti Lietuvos kultūros
paveldą ir apsaugą. Eksperimentinė archeologija apima beveik
neribotus senovinės kūrybinės veiklos aspektus, turi puikių
galimybių plėstis, parodyti vis kitokių amatų technologijas,
archaišką muziką, kitokį meną, net maisto gaminimą.
- Europoje šis judėjimas yra labai
populiarus ir turi gilias tradicijas. Archeologijai ir paveldui
populiarinti bei edukacijai pasirenkami įvairūs būdai. Tai ir
proistorės gyvenviečių rekonstrukcijos, gyvenimas jose įvairiais
metų laikais, tai ir rekonstruotų stovyklų ar pastatų liekanų
eksperimentiniai archeologiniai kasinėjimai. Viena populiariausių
eksperimentinės archeologijos edukacinė ir populiarinimo raiška
– Gyvosios archeologijos festivaliai. Jie yra atraktyvūs, turi
didelę pažintinę reikšmę. Profesionaliai atkuriami proistorės
ir gamybos procesai sudomina visus žmones, norinčius geriau pažinti
atkuriamą laikotarpį konkrečioje vietovėje.
- Lietuvoje eksperimentinė
archeologija dar gana jauna, nors pirmieji bandymai pažinti
seniausius gamybos būdus buvo atlikti dar XIX a. pabaigoje
archeologo ir dailininko Tado Daugirdo iniciatyva. Kai kurias
proistorės procesų rekonstrukcijas yra darę Kauno Vytauto Didžiojo
universiteto studentai.
- Sovietmečiu archeologijos mokslas
buvo disidentinis. Nors archeologiniai tyrinėjimai nebuvo uždrausti,
tačiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete nebuvo net
archeologijos specializacijos. Apgynę diplominius darbus iš
archeologijos, Istorijos fakulteto absolventai tapdavo istorikais,
istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojais su muziejininko
specializacija. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis
eksperimentuoti nebuvo įmanoma, tuo labiau, kad net kraštotyrinė
veikla buvo persekiojama ir bandoma kryptingai orientuoti.
Tokiomis sąlygomis XX a. aštuntame dešimtmetyje tik
eksperimentinės archeologijos ekspedicija iš Leningrado,
vadovaujama profesoriaus S. Semionovo, Lietuvoje tegalėjo dirbti
tik Labanoro girioje.
- Atkūrus nepriklausomybę, atsirado
erdvė ir minčiai, ir veiklai. Todėl kai kurių archeologų ir
muziejininkų galvose, žinančiose atsakymą į klausimą
„kas?“, gimė noras atsakyti į klausimą „kaip?“.
- 1997 m. pirmieji bandymai
rekonstruoti kai kuriuos senuosius gamybos būdus vyko Šiauliuose
„Aušros“ muziejaus archeologių iniciatyva. 1998 m. rugsėjo
mėn. grupė Lietuvos muziejininkų ir amatininkų dalyvavo
eksperimentinės archeologijos šventėje Biskupine, Lenkijoje. Išvyką
ir meistrų-eksperimentatorių programą tuomet organizavo
Lietuvos archeologijos draugija su Lietuvos ambasada Lenkijos
Respublikoje. Lietuvių delegacija parodė atgaivintus senovinius
amatus – juvelyrinių dirbinių gamybą, puodininkystę, kalvystę,
beržo tošies, kaulo ir rago, gintaro apdirbimą. Lietuvos
delegacija Lenkijoje susilaukė puikių atsiliepimų ir įvertinimų,
parodė aukštą, profesionalų lygį.
- Biskupine sutelktą komandą reikėjo
išsaugoti, o įgytą patirtį panaudoti Lietuvos žmonėms šviesti.
Taip gimė Gyvosios archeologijos festivalis Kernavėje (pirmasis
renginys 1999 m.). Kitais metais senųjų amatų šventes ėmėsi
organizuoti kiti Lietuvos muziejai. Eksperimentinės archeologijos
meistrai tapo reikalingi daugeliui miestų ir miestelių. Kaimynai
lenkai, įvertinę mūsų meistrų lygį, pakvietė į kitus savo
festivalius.
- Nugarmėjus pirmai festivalių
bangai, savaime susikūrusiam mūsų eksperimentatorių kolektyvui
iškilo daug problemų ir klausimų. Svarbiausias jų –
edukacijos įprasminimas. Patirtis parodė, kad miestų ir
miestelių šventėse mūsų meistrų rekonstruojami amatai lieka
nesuprasti. Komercinėje mugėje jie tampa tik dekoracija,
pranykstanti turgaus šurmulyje. Švenčių tankumas nepalieka
laiko ir erdvės daryti tikrą eksperimentą. Žmonėms,
turintiems nuolatinį ir nenormuotą darbą (archeologai,
muziejininkai, restauratoriai) jau nepakanka 24 valandų per parą.
Tuo tarpu visiems lieka aišku, kad vien rekonstrukcijų
demonstravimu neturi pasibaigti archeologinis eksperimentas, o
gilesnė veikla, paremta moksliniu tyrimu, reikalauja ne tik
laiko, vietos, bet ir pinigų. Be to, eksperimentinė archeologija
savo edukacine veikla negali apsiriboti festivaliais. Reikia
surasti kitų veiklos rūšių, ieškoti galimybių eksperimentui,
publikacijoms, plėtoti ryšius su užsienio eksperimentatoriais,
naudotis jų patirtimi.
- Siekiant išspręsti minėtas ir
kitas problemas, visi Gyvosios archeologijos festivalių dalyviai
susivienijo į klubą „Pajauta“. Įdomu tai, kad keletą metų
šis itin draugiškas, kolektyvas save vadino neformaliu klubu
„Giminės“. Klubas „Pajauta“, įregistruotas Teisingumo
ministerijoje, turi savo simbolį ir vliavą. Šiuo metu klubas
turi 38 narius, rekonstruoja 25 amatus ir menus. Klubiečiai yra
pagrindiniai Gyvosios archeologijos festivalio Kernavėje
dalyviai. Be to, jie yra dalyvavę panašaus pobūdžio
renginiuose Šiauliuose, Rumšiškėse, Seredžiuje, Palūšėje,
Utenoje, Nidoje, Griunvalde, Voline, Šveicarijoje (Lenkija).
Klubo edukacinė veikla neapsiriboja dalyvavimu festivaliuose. Šiais
metais užmegzti ryšiai su Utenos kraštiečių klubu
„Indraja“, kurio nariai pagal tradiciją vieną kartą per
metus veda pamokas Utenos mokyklose. Šiais metais uteniškiams
pamokos buvo pagyvintos „Pajautos“ klubiečių. Dviejų mokyklų
moksleiviai išgirdo apie eksperimentinę archeologiją, patys
verpė, siuvo batus, kalė papuošalus. Birželio 2 – 6 d.
Sudeikiuose Utenos rajono mokiniams buvo organizuota eksperimentinė
– edukacinė stovykla. Tokio pobūdžio projektas Lietuvoje buvo
vykdomas pirmą kartą. Penkias dienas uteniškiai moksleiviai
buvo atvežami į Sudeikius, kur susipažino su eksperimentine
archeologija, jiems buvo pristatomi devyni senieji amatai.
Mokiniai susipažino su įvairių proistorės ir ankstyvųjų
viduramžių laikotarpių amatais ir gyvenimu. Jie patys gamino
strėles, bandė uždegti ugnį dviem pagaliukais, ragavo geležies
amžiaus putros iš kvietinių miltų ir dilgėlių, skaptavo
kubiliukus, nėrė tinklus, gamino žiedus, verpė dilgėlės pluoštą,
šlifavo gintarą, šaudė iš lankų į stovintį taurą,
skaptavo luotą, žiedė puodus. Šis projektas, kuris vadinosi
„Netradicinės pamokos Sudeikiuose“, susilaukė didžiulio
pasisekimo. Vaikams Gyvosios archeologijos pamokos paliko neišdildomą
įspūdį.
- Eksperimentinės archeologijos
klubas „Pajauta“ turi daug ir kitų idėjų. Laikas parodys,
kaip pavyks jas įgyvendinti. Klubas nėra uždaras, tačiau turi
tam tikras įstojimo sąlygas. Šiais metais „Pajauta“ bus
priimta į Tarptautinę eksperimentinės archeologijos organizacijų
asociaciją (EXARC). Klubas kviečia bendradarbiauti archeologus,
muziejininkus, įvairias visuomenines organizacijas. Idėjos ir
diskusijos yra reikalingos. Eksperimentinė archeologija turi
surasti savo nišą ir tvirtą pagrindą Lietuvoje, nes jos prasmė
jau nebediskutuotina. Belieka tik tobulėti ir veikti.