- Lietuvos
pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės
-
- Dr. Albinas
KUNCEVIČIUS,
- Kultūros paveldo
akademija, Vilniaus universitetas
 |
- 1 pav. Vilniaus pilių teritorija. R.Paknio nuotrauka iš leidinio
„Vilniaus pilys“
|
 |
- 2 pav. Kernavės piliakalniai. J. Vitkūno
nuotr.
|
 |
- 3 pav. Trakų salos pilies priešpilis. V.
Neliubino nuotr.
|
 |
- 4 pav. Kauno pilis. V.Valužio nuotr.
|
 |
5 pav. Klaipėdos piliavietė. J.Bružinsko
nuotr. |
 |
- 6 pav. Biržų pilies teritorija. A.Petrašiūno
nuotr.
|
 |
- 7 pav. Raudondvario pilis. L. Lapienytės
nuotr.
|
- Lietuvos valstybės kūrimasis ir
stiprėjimas – tai nuolatinės kovos su kaimynais, karai su kryžiuočiais,
tarpusavio vaidai. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir Lietuvos
herbas – Vytis arba Kęstučio antspaude pavaizduotas pėstysis
šarvuotas riteris.
- XIII a. prasidėjęs baltų genčių
karas su vokiečių riteriais tęsėsi net porą šimtmečių.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik
atsilaikė, bet ir vienintelės iš baltų tuomet sukūrė savo
valstybę.
- Tačiau, vos keletas lietuviškų mūro
pilių nebūtų atlaikiusios visos Vakarų Europos palaikomo
nuolatinio kryžiuočių puolimo. Palyginimui verta priminti, kad
vien Livonijos teritorijoje būta per 100 mūro pilių, o Vokiečių
ordino žemėse Prūsijoje – apie 40. Todėl neabejotina, kad
pagrindinį atakų smūgį turėjo atremti medinės to meto pilys,
apie kurias teprimena beveik 1000 dabartinės Lietuvos
teritorijoje buvusių piliakalnių. Manoma, kad apie pusė iš jų
galėjo būti naudota kovų su kryžiuočiais metu. Tiek medinės
ant piliakalnių stovėjusios pilys, tiek ir mūrinės priklauso
tai pačiai paminklų kategorijai.
-
- Medinės pilys
-
- Šios, iki XIV a. pabaigos – XV a.
pradžios stovėjusios medinės pilys, – unikalus viduramžių
Europos reiškinys. Išorinės ir vidinės aplinkybės lėmė, kad
svarbiausios ir populiariausios Lietuvoje buvo medinės pilys. Jų
patikimumą liudija ne tik laimėtos kovos su Vokiečių ordinu,
bet ir tai, kad ir ordino riteriai statė medines ar iš dalies
medines pilis užgrobtose žemėse: Klaipėda (1252),
Christmemelis (Skirsnemunė; 1311), Bajerburgas (1337), Georburgas
(1336), Gotesverderis (1362-1369), Marienburgas (1367-1368).
- Medinės pilys buvo statomos gana
primityviai, statybai naudotas tik molis ir medis. Tokias ant
kalvos pastatytas XIII-XIV a. medines pilis pirmiausia saugojo
statūs, paprastai nuo 10 iki 30 m. aukščio, kalvos šlaitai,
kurie kartais buvo sutvirtinami 10-30 cm storio plūkto molio
sluoksniu (Šeimyniškėliai, Punia ir kt.). Dažnai jas supo natūralios
gamtinės kliūtys (vanduo, pelkė ir pan.). Lengviau priešui
pasiekiamas pilies prieigas saugojo nuo 2 iki 10 m aukščio žemių
pylimas ir už jo iškastas nedidelis, paprastai iki 2 m gylio,
gynybinis griovys. Kai kurie piliakalniai tokiais pylimais buvo
apjuosti iš visų pusių. Tokio piliakalnio aikštelė dažnai būdavo
keturkampė, jos perimetras apie 100-200 m, iš visų pusių
apjuosta mediniais gynybiniais įtvirtinimais. Pastarieji, kad būtų
atsparesni ugniai, būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti
moliu. Pilies vartai priminė medinį tunelį, kurį patogu ginti
ir iš viršaus, ir iš šonų. Tokio tipo vartai surasti
Impilties piliakalnyje. Jų ilgis apie 8 m , plotis apie 3 m , aukštis
iki 2 metrų. Kartu su vartais pilyse buvo keturkampio plano
rentinės arba karkasinės konstrukcijos mediniai bokštai (Bražuolė).
Pilies aikštelėje, šalia gynybinių sienų ir pylimų, stovėjo
nedideli keturkampiai maždaug 4x4 m. dydžio rentiniai pastatai.
Jie statyti vienas šalia kito, ir tokia jų eilė, besišliejanti
prie pylimo, kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą
medinį įtvirtinimą. Mažesnių pilių kiemai buvo tušti,
didesnių pilių pakraščiuose stovėdavo pavieniai pastatai.
- Iš kovų su kryžiuočiais aprašymų
aiškėja, kad bent jau prie Nemuno ir Jūros upių stovėjusios
medinės pilys nebuvo atskiri gynybiniai vienetai, o sudarė
vientisą lietuvių gynybinę sistemą. Kryžiuočiams nuo XIII a.
pabaigos pradėjus Lietuvos puolimus, nuo Nemuno žemupio link
Kauno buvo įrengta medinių pilių sistema. Atstumas tarp pilių
buvo nuo 10 iki keliasdešimties kilometrų. Susidarė tarsi dvi
pilių linijos. Pirmoji buvo prie Nemuno – Bisenės, Pieštvės,
Paštuvos, Kauno, Alytaus, Gardino pilys, antroji – nuo
Livonijos ordino pusės – Dubysos, Šiaulių, Upytės, Užpalių,
Utenos, Tauragnų, Linkmenos ir kt. pilys. XIV a. pabaigoje išsiskyrė
Žemaitijos pilių juosta (Gegužės, Gedimino pilis, Medvėgalis,
Žiesdytė ir kt.) bei Vilniaus – Trakų prieigas saugojusios
pilys (Kernavė, Aukštadvaris, Nemenčinė, Maišiagala, Bražuolė,
Eišiškės ir kt.). Rašytiniai šaltiniai pažymi, kad tokiose
XIII-XIV a. medinėse pilyse buvo nuolatinė įgula, budėjo
sargyba. Kai kurios medinės pilys buvo itin didelės, jų pilies
kiemas siekė net iki 2 ha (Bražuolė). Kai kurių pilių
prieigas saugojo dar ir galingas priešpilis. Vienas įspūdingiausių
tokių priešpilių išlikęs Kernavėje – vadinamas Mindaugo
sostas, kuris saugojo ant Aukuro kalno buvusią valdovo pilį.
Kernavės, Veliuonos, Vilniaus medinės pilys sudarė ištisus
gynybinius kompleksus.
- Dauguma tokių medinių pilių buvo
apleistos ir baigiantis kovoms su kryžiuočiais nunyko. 1390 m.
sudegintos ir apleistos galingos medinės pilys Kernavėje, Maišiagaloje,
Vilniaus Kreivoji pilis. 1437 m. per Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio
kovas buvo sudeginta, matyt, viena paskutiniųjų medinių
Lietuvos pilių Šeimyniškiuose.
- Paminklosaugine ir turizmo prasme šie
objektai yra vieni įdomiausių, bet jų muziejinis pritaikymas
gana komplikuotas, nes juose itin griežtas saugojimo režimas. Tačiau
dalis jų, kaip rodo Kernavės kultūrinio rezervato pavyzdys,
gali tapti unikaliais objektais. Palaikytina ir idėja visiškai ištirtuose
piliakalniuose atkurti buvusios pilies vaizdą įrengus
„gyvosios istorijos“ muziejų. Tai, kaip rodo skandinavų arba
kaimynų latvių (Lielvarde pilies modelis) patirtis, itin
patrauklu. Be to, piliakalniuose surastos archeologinės medžiagos
panaudojimas ekspozicijose ir jų įtraukimas į siūlomas
muziejines ekskursijas, galėtų daug pasitarnauti proistorės
propagavimui. Ypač tai aktualu pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo
tūkstantmečio jubiliejų.
-
- Mūro pilys
-
- Viduramžių pilis – tai uždaras
gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Lietuvoje mūrinių viduramžių
pilių buvo tik keletas. Jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno
link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų
bei Vilniaus pilių kompleksai (čia nepaminėta Klaipėdos pilis,
kurią pastatė ir naudojo Livonijos ir Vokiečių ordinai).
Viduramžiais mūro pilis buvo ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas,
bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Kadangi jų statyba
ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų,
todėl visuose kraštuose mūro pilių statybos pradžia
tiesiogiai siejasi su valstybės atsiradimu ir jos stiprėjimu. Ne
išimtis buvo ir LDK.
- Lietuvoje tebuvo vos keletas viduramžių
laikotarpio mūrinių pilių. Tai Gardino (Baltarusija), Kauno, Krėvos
(Baltarusija), Lydos (Baltarusija), Liškiavos (nebaigta statyti),
Medininkų, Naugarduko (Baltarusija), Trakų (Senųjų Trakų,
Trakų pusiasalio, Trakų salos pilys), Vilniaus (Aukštutinė ir
Žemutinė). Klaipėdoje buvo Ordino statyta ir jiems priklausanti
pilis.
- Mūro pilys skiriasi išplanavimu,
statybos technika. Tradiciškai seniausiomis mūro pilimis
laikomos aptvarinės arba gardinės pilys – Kauno, Medininkų,
Krėvos ir Lydos. Kiek vėlesnės – netaisyklingo plano kalvos
viršuje ar saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų
sistemą, gotikinius pastatus ar rūmus pilies viduje. Tokių pilių
būta Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas),
Trakuose (Senųjų Trakų buvusi mūrinė pilis neišliko.
Trakuose, kurie tuo metu buvo vadinami Naujaisiais Trakais, yra
dvi mūro pilys – Pusiasalio ir Salos), Gardine ir Naugarduke.
Prie šio tipo pilių dar būtų galima priskirti XV a. pradžioje
pradėtą statyti, bet po laimėto Žalgirio mūšio, kaip jau
nebereikalingą krašto gynybai, nebaigtą Liškiavos pilį.
- Rašytiniai šaltiniai mūro pilis
Lietuvoje pradeda minėti tik nuo XIV a. antrosios pusės. Kauno
pilis pirmą kartą paminėta tik apie 1361 m., kai didysis Ordino
magistras įsakė Ragainės komtūrui surinkti rengiamam Kauno
pilies puolimui žinias apie pilies sienų aukštį, storį ir
stiprumą.
- Vilniaus pilys minimos tik nuo 1365
m., kai kryžiuočiai „Kęstučio sūnaus Butauto vedami, pirmą
kartą pasiekė Vilnių ir puolė pilį („castrum Wille“),
nors neabejotina, kad Vilniaus pilys, kuriose galėjo būti ir mūrinių
pastatų, jau stovėjo bent jau Gedimino valdymo laikais
(1316-1341), kai miestas tapo nuolatine Lietuvos sostine. Vilniaus
pilis buvo puolama dar ir 1375, 1377, 1383, 1390, 1394, 1402 m.
Kiek detaliau aprašytas itin didelis svarbiausių Lietuvos pilių,
tarp jų ir Vilniaus pilių, puolimas 1390 m. vasarą. Žygiui
vadovavo Vokiečių ordino maršalas Engelhardas Rabė ir tuo metu
nuo valdžios nustumtas kunigaikštis Vytautas. Žygyje dalyvavo
ir Livonijos ordino riteriai, vadovaujami paties magistro,
riteriai iš Anglijos (tarp jų karaliaus Henriko Lankasterio sūnus
su 300 riterių). Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys. „Jau
per pirmąją ataką buvusi paimta medinė pilis, vadinta Kreivąja
(curvum castrum) arba Aukščiausiąja (orbiste hus). Kreivojoje
pilyje slėpęsi keli tūkstančiai ginkluotų žmonių, taigi ji
turėjo būti didelė ir skirta Vilniaus miestiečiams bei jų
turtui apsaugoti. Kreivoji pilis turėjo būti netoli Aukštutinės
pilies. Su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto valdymu
(1392-1430) susijęs ir paskutinis, iki mūsų dienų išlikęs,
Aukštutinės pilies perstatymas po 1419 m. gaisro. Tada kalno viršuje
pastatyta mūrinė gynybinė siena su trimis bokštais bei trijų
aukštų gotikiniai mūriniai rūmai.
- Naujuosiuose Trakuose senoji Kęstučio
pilis, dabar vadinama Trakų pusiasalio pilimi, rašytiniuose šaltiniuose
minima tik nuo 1377 m. Bet tai jau antroji pilis, pastatyta
apleidus Senųjų Trakų pilį (Senieji Trakai – nedidelė
gyvenvietė, esanti apie 5 km nuo Trakų miesto). Trakų vardu šaltiniuose
vadinamos net trys pilys: Senųjų Trakų pilis, Naujųjų Trakų
pusiasalio ir Salos pilis.
- Trakų pusiasalio pilis, kurios
griuvėsiai yra Trakų miesto centre, pusiasalyje tarp Galvės ir
Bernardinų (Lukos) ežerų, kaip jau minėta, pirmą kartą, anot
Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikų, užpulta 1377 m.
1383 m kryžiuočiai kartu su Vytautu surengė didelį Trakų
puolimą. „Magistras su savaisiais vienoje pusėje, Vytautas –
kitoje pritraukia bombardas ir visokiais sviediniais aižo ir verčia
dulkėmis mūrą, kaip kad sutrinamas liepos lapas...“. Tų pačių
metų lapkričio mėnesį Jogaila ir Skirgaila susigrąžino
Trakus. Po šio sunaikinimo Trakai dar buvo puolami 1391 m., o
1394 m. po ilgai trukusios nesėkmingos Vilniaus apsiausties
didysis magistras Konradas Jungingenas, grįždamas į Ordiną,
buvo apsistojęs nakvynės Trakuose. Todėl manoma, kad po 1391 m.
sunaikinimo Trakų pusiasalio pilis negreitai buvo atstatyta.
- Antrasis ryškus Lietuvos viduramžių
pilių statybos etapas susijęs su Vytauto valdymu (1392-1430).
Pirmiausia išaugusi galinga ir didžiulė Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė, besirengdama lemiamai kovai su Vokiečių
ordinu, pertvarkė, suremontavo, modernizavo senąsias aptvarines
pilis. Tada buvo pertvarkyta Kauno, Trakų pusiasalio, Lydos ir
kitos pilys. Po 1410 m. pergalės Žalgirio mūšyje, vien tik
gynybai skirtos pilys nebuvo statomos, todėl liko nebaigta
statyti pilis Liškiavoje.
- Tuo metu pradėjo nykti ir
apleistos, ant piliakalnių stovėjusios, senosios medinės pilys.
Nauji valstybės ir jos valdovų poreikiai, šaunamojo ginklo
plitimas, galima Vytauto karūnacija skatino reprezentacinių pilių
ir rūmų statybą Vilniuje, Trakuose, Gardine. Jos buvo statomos
ant aukštų kalvų viršaus, kurio pakraščiai buvo apjuosiami
galinga gynybine siena, bokštų sistema, bent dalis šių bokštų
– išsikišę, apvalūs, pritaikyti artilerijos panaudojimui,
pilių kieme iškilo didingi, puošnūs, gotikiniai rūmai.
Vytauto laikotarpio pilių statybos mąstą liudija ir garsiausios
Lietuvos pilys Vilniuje ir Trakuose. Senosios aptvarinės pilys
buvo pertvarkytos. Kaune, ant senųjų, tada jau sugriuvusių,
sienų, buvo sumūrytos naujos, tvirtesnės iki 3,5 m storio mūro
sienos, kurių kampus jau gynė masyvūs flanginiai bokštai. Nuo
ankščiau statytų jos skyrėsi ne tik sienų mūrijimo technika,
gausesniu gotikinių plytų panaudojimu, bet ir pilies tūriu.
Lydos pilyje taip pat buvo pastatytas dar vienas, artilerijai
pritaikytas, šiaurės rytinis bokštas, pilies kieme atsirado
pilies įgulai skirtų vienaaukščių pastatų. Trakų pusiasalio
pilis apie 1414-1430 metus taip pat buvo iš esmės rekonstruota.
- Vytautas pastatė ir naują Trakų
salos bei visiškai perstatė Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės
pilies kompleksą. Trakų salos pilį sudaro rezidenciniai rūmai
su vidaus kiemu, atskirtu nuo likusios dalies apie 34 m aukščio
bokštu ir pakeliamu tiltu bei kita pilies dalis, skirta
kariuomenei – papilys, apjuostas gynybine siena, vakarinis ir
rytinis kazematai. Pilies rūmai – trijų aukštų, į atskiras
gyvenamas patalpas patenkama tik iš kieme įrengtų medinių
galerijų. Ypatingai puošni maždaug 10x21 m dydžio
reprezentacinė salė buvo pietrytinio korpuso antrajame aukšte.
- Pagrindinė ir galingiausia pilis
visuomet buvo valdovo pilis Vilniuje. Aukštutinė pilis buvo
pailgo daugiakampio plano: joje, be iki šiol išlikusios ir iš
dalies atstatyto galingo aštuonkampio vakarinio bokšto, buvo dar
du keturkampiai bokštai šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje.
Pilies rytinėje dalyje buvo trijų aukštų rezidenciniai
gotikinio stiliaus rūmai. Jų antrajame aukšte buvo itin puošni
maždaug 30x10 m. dydžio menė.
- Į Vilniaus pilių kompleksą įėjo
ir Žemutinės pilies rūmai. To meto rūmai, matyt, buvo trijų
korpusų (rytų, pietų ir vakarų) su uždaru maždaug 65x35 m.
dydžio vidiniu akmenimis grįstu kiemu. Šiaurinę rūmų dalį
juosė dar XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje pastatyta siena
su kontraforsais, o jos šiaurės vakariniame gale buvo aštuonkampis
gynybinis bokštas. Rūmai dar statyti kaip tvirtovė, todėl išorinės
sienos siekė net iki 2,5 m storio. Manoma, kad tuo metu rūmai
buvo dviejų aukštų. Atkastų rūsių ir spėjamų patalpų
dydis pirmame ir antrame aukšte buvo nuo 60-70 iki 100-120 kv.m,
kai kurie rūsiai buvo dengti kryžiniais, kiti pusiau
cilindriniais skliautais. Kai kurios patalpos turėjo būti labai
puošnios. Tai patvirtina gausi XV a. koklių, puošnių glazūruotų
grindų plytelių ir kitų architektūrinių detalių kolekcija,
surinkta per archeologinius tyrimus. Toks rūmų planas iš esmės
išliko ir po rūmų perstatymų XVI a. pradžioje.
- Daugumoje išvardintų mūro pilių
veikia garsūs muziejai. Vilniaus Aukštutinėje pilyje, Žemutinės
pilies rūmų komplekso pastatuose įsikūrę Lietuvos
nacionaliniai muziejai, Trakų salos ir pusiasalio pilyse – Trakų
istorijos muziejus, Klaipėdos piliavietėje kuriasi Mažosios
Lietuvos istorijos muziejaus padalinys – Klaipėdos pilies
muziejus. Be jokios abejonės, istorinis muziejus yra geriausias
pilių panaudojimo būdas. Tačiau įrengti juose muziejines
ekspozicijos yra sudėtinga, o pačių pastatų restauravimas ir jų
pritaikymas ekspozicijai – ne tik brangus, bet ir komplikuotas.
Vilniaus Aukštutinėje pilyje įrengtas šiuolaikinis stilizuotas
interjeras, o buvusi valdovų menė ir rūmai tebelaukia savo
panaudojimo. Sprendžiant pagal kelto konstrukciją ir eskizinius
galimo atstatymo projektus, kyla pavojus, kad ši pilis taps dar
vienu modernaus ir agresyvaus „restauravimo“ pavyzdžiu.
- Trakų salos pilyje, ypač pagrindinėse
buvusių valdovų menėse, reikėtų ne tik atnaujinti ekspoziciją,
bet ir ją labiau susieti tiek su pilies raida, tiek ir su krašto,
apylinkių istorija. Tebelaukia restauratorių Pusiasalio pilių
bokštai. Trakų istorijos muziejui dabar priklauso ir Medininkų
pilis, kurios muziejinis panaudojimas taip pat dar laukia savo
sprendimų. Gaila, bet trys Trakų pilys nesujungtos į vieną
muziejinį objektą. Šia prasme galėtų būti itin įdomus Senųjų
Trakų piliavietės „įmuziejinimas“, nes tai vienintelė mums
žinoma Lietuvos valdovo gimtinė, galbūt netgi „laikinoji“
Gedimino sostinė.
- Labai geras ir įdomus Klaipėdos
piliavietės muziejinio panaudojimo pavyzdys. Modernūs
sprendimai, „gyvosios istorijos“, kompiuterinio modeliavimo
pavyzdžiai leidžia atskleisti pilies raidą net ir neturint
daugybės įspūdingų eksponatų. Jos „muziejifikacija“ galėtų
būti geras pavyzdys tiek dabar visiškai nenaudojamai Kauno
piliai, tiek atstatomiems Vilniaus Žemutinės pilies rūmams.
-
- XVI-XVIII a.
pilys
-
- Senosios Lietuvos gynybinės pilys
XVI-XVII a. nebeatitiko to meto karybos reikalavimų. Tvirtovių
puolimui pradėjus plačiai naudoti artileriją pasirodė, kad
vien tik mūro sienos negali apsaugoti tvirtovės. Patirtis parodė,
jog ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro
sienas darosi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga,
reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą
bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima daug greičiau ir
paprasčiau. Todėl Lietuvoje nuo XVI a. antrosios pusės pradėta
statyti bastionines pilis. Dalis jų kartu buvo ir didikų
rezidencijos. Nuo XVI a. išaugusius ir sutvirtėjusius Lietuvos
didžiuosius miestus pradėta juosti mūrinėmis arba mišrių medžiagų
gynybinėmis sienomis su bokštais ir vartais.
- Vakarų Europoje Renesanso epochos
pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų.
Vietoj jų pradėta pilti aukštus žemių pylimus-kurtinas, o
vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus.
Bastionas – išsikišusi tvirtovės sienos dalis, skirta gynybai
sparnine ugnimi. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos
statyti XV a. antroje pusėje, Lietuvoje – XVI a. antroje pusėje.
Pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje buvo pastatyta XVI a.
trečiojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdoje. Klaipėda tuo metu
priklausė Prūsijai. Neaišku, kada rekonstrukcija buvo baigta,
bet 1598 m. Klaipėdos plane pažymėta pilis jau buvo bastioninė.
- Geriausiai Lietuvoje bastionines
pilis reprezentuoja Biržų pilis. Ji statyta trimis etapais.
1586m. Kristupo Mikalojaus Radvilos iniciatyva Biržuose pradėta
statyti itališkojo tipo kvadratinio plano bastioninė pilis
(baigta 1589m.). 1637m. Jonušo Radvilos pastangomis ją pradėta
rekonstruoti pagal nyderlandiškos bastioninės tvirtovės tipą.
1657m. Biržų pilis buvo apgriauta, o miestas sudegintas. 1659 m.
pilis pradėta atstatinėti trečią kartą – buvo taisomi
pylimai, užtvanka, pastatytos kareivinės, vartų pastatas,
arklidės, rekonstruotas arsenalas. Tebevyko dar apie 1652 m. pradėta
naujų rūmų statyba. Per Šiaurės karą Biržų pilis vėl
nukentėjo – 1704 m. Biržų pilies rūmus ir kitus pastatus
susprogdino švedai. Po to pilis neteko tvirtovės reikšmės. Biržų
bastioninės pilies ir miesto įtvirtinimų kompleksinė gynybinė
sistema Lietuvoje buvo vienintelė.
- XVII a. vaizdingose Nemuno pakrantėse
pastatytos kelios renesansinės rezidencinės pilys. Fortifikacinės
architektūros elementai čia buvo tik papuošalai ir praktinės
reikšmės neturėjo. Bene įspūdingiausia tokių pilių buvo
Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) pilis.
- Raudonės pilį XVI a. ketvirtajame
ketvirtyje pastatė Krišpinas Kiršenšteinas, vertęsis miškų
nuoma, miško produkcijos pardavimu Prūsijoje ir ten pirktų
prekių gabenimu į Lietuvą. Pilis XVII-XIX a. ne kartą buvo
rekonstruota. Dabartinę išvaizdą, labai pakeitus renesansinę
architektūrą, pilis įgavo per XIX a. vidurio rekonstrukciją.
- Raudondvario rūmus, nuo XIX a.
vadinamus pilimi, XVII a. pradžioje veikiausiai pastatydino Kauno
pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas. Rūmai buvo renesansiniai, turėjo
gotikos elementų.
- Biržų pilis ir piliavietė
sutvarkyta ir joje įsikūręs vienas įdomesnių regioninių
muziejų. Žadama ir toliau tvarkyti šios pilies teritoriją,
atkurti įvažiavimo įtvirtinimus, tiltą. Panemunės pilys
neturi nei gerų šeimininkų, nei būsimos muziejinės
koncepcijos. Galbūt jose, kaip ir istoriniais laikais, galėtų
įsikurti privatus šeimininkas su sąlyga, kad dalis patalpų bus
pritaikytos viešam lankymui ir turizmui.