- Sakralinio
meno vertybės Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale
- Atnaujinta
Taikomosios dailės muziejaus ekspozicija
 |
|
- 1 pav. Sakralinio meno ekspozicijos
Taikomosios dailės muziejuje fragmentai. D. Mukienės nuotr.
|
|
 |
|
- 2 pav. Pieta. Nežinomas XIX a. II p.
liaudies skulptorius. Medis, polichromija. A. Lukšėno nuotr. iš
LDM rinkinių
|
 |
|
- 3 pav. Vakarienė Emause. XVII a. pr. Nežinomas
flamandų dailininkas. Drobė, aliejus. A. Lukšėno nuotr. iš LDM
rinkinių
|
 |
|
4 pav. Švč. Dievo Motina. LDK, XVI a.
pab. Medis, aliejus. A. Lukšėno nuotr. iš LDM rinkinių |
- 2004 m. kovo 4 d.
Taikomosios dailės muziejaus antrame aukšte atidaryta atnaujinta
ekspozicija, kuri pakeitė iki 2003 metų pabaigos ketverius metus
veikusią Lietuvos tūkstantmečio programos parodą „Krikščionybė
Lietuvos mene“. Nuo šiol Taikomosios dailės muziejuje
sakralinio meno vertybės lankytojams bus pristatomos aspektiniu
principu.
- Pirmą kartą
muziejaus salėse ypač išsamiai rodomas lietuvių liaudies
sakralinis menas. Ekspozicijoje – daugiau kaip 250 vertingų
liaudies meno kūrinių.
- Muziejaus salėse
lankytojus džiugina ir profesionali sakralinė dailė –
ekspozicijoje rodoma beveik šimtas tapybos kūrinių bei skulptūrų
iš LDM rinkinių, bažnyčių, dvarų, kitų kolekcijų.
- Atskirai pristatoma
ikonų ekspozicija, kurią sudaro daugiau kaip 170 kūrinių.
- Visus minėtus kūrinius
čia numatyta eksponuoti dvejus metus.
-
- Lietuvių
liaudies sakralinis menas
-
- Senasis liaudies menas glaudžiai
susijęs su valstiečių žemdirbių ir kaimo amatininkų krikščioniškąja
pasaulėjauta, dvasinėmis ir moralinėmis tautos vertybėmis.
- Iš tautodailės palikimo ypač
brangintina mažoji architektūra – nykstantys sodybų, pakelių
ir laukų kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Kazys Šimonis
(1887-1978), keliaudamas per Lietuvą, daug jų nupiešė, užfiksavo
formų įvairovę. Žemaitijoje labiau buvo mėgstama statyti
koplytstulpius ir koplytėles, Aukštaitijoje – aukštus
stogastulpius. XIX a. II pusėje milžiniškus ąžuolinius kryžius
drožė Vincas Svirskis (1835-1916). Dirbo jis Kėdainių, Surviliškio,
Krakių, Truskavos apylinkėse, išdrožė per 250 memorialinių
paminklų. Lietuvos dailės muziejuje saugoma 20 šio talentingo
menininko kryžių. V. Svirskis buvo neeilinis dievdirbys – jo
originaliose ir sudėtingose bareljefinėse kompozicijose
„Paskutinė vakarienė“, „Šv. Izidorius“, „Kristaus
krikštas“, „Pieta“ atpažįstame stipriai veikusį liaudies
meną baroko stilių.
- Liaudies medžio skulptūra –
viena originaliausių ir turtingiausių lietuvių tautodailės šakų.
Būdingiausi skulptūrėlių siužetai – iš Marijos, Kristaus,
šventųjų gyvenimo. Tai Švč. Mergelės Marijos nekaltas prasidėjimas,
Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis
ir kt. Labai populiarus yra Šv. Jurgis – viena gražiausių
liaudies skulptūros kompozicijų. Šventasis vaizduojamas kaip
karys, jis – krikščionybės nešėjas, nuo blogio gynėjas,
gyvulių globėjas. Šv. Florijonas, vaizduojamas su kubilėliu
rankoje, saugo valstiečio sodybą nuo gaisro. Prie vandens dažnai
buvo statomos koplytėlės su Šv. Jono Nepomuko ar Šv. Jono Krikštytojo
figūromis.
- Šventųjų skulptūrėles droždavo
bemoksliai medžio drožėjai, vadinami dievdirbiais. Iš liepos,
rečiau ąžuolo, paprastais įrankiais išdrožtos skulptūrėlės
vėliau buvo padengiamos polichromija. Be apvalios skulptūros,
plito ir bareljefinė, horeljefinė. Lietuvių liaudies skulptūrai
būdinga lakoniška apibendrinta forma, masių pusiausvyra,
kontrastingi spalvų deriniai, gili psichologinė charakteristika.
- Kaimo bažnyčių altorius, procesijų
altorėlius, bažnytines vėliavas, valstiečių trobas ir klėtis
puošė primityvūs nežinomų autorių tapyti paveikslai.
Keturiolikos stočių Kryžiaus kelio paveikslus matome bažnyčių
viduje, šventorių koplytėlėse ar didesnėse lauko koplyčiose.
Primityviu piešiniu, kontrastingomis spalvomis, tragizmo išraiška
išsiskiria Kristaus Kryžiaus kelio paveikslai iš Paskarbiškių
bažnyčios (Šilalės r.), nutapyti XIX a. viduryje. Seniausi
paveikslai sukurti ant medžio lentos XVII a. nežinomų dailininkų.
Tai altoriaus antepediumo triptikas „Šv. Pranciškus, angelų
maitinamas“ ir keturi altoriaus sparnų paveikslai: „Šv.
Arkangelas Mykolas“, „Šv. Kotryna“, „Šv. Andriejus“,
„Šv. Agota“.
- XIX a. plačiai plito medžio raižiniai.
Daugiausia jų randama Vakarų Lietuvoje – Salantuose, Darbėnuose,
Kretingoje, Varniuose. XIX a. I pusėje dirbo Steponas Kuneika,
liaudine forma tęsęs baroko meno tradicijas raižinyje
„Kristaus apraudojimas“. Kitas žinomas raižytojas –
Aleksandras Vinkus (1832-1912) iš Darbėnų – sukūrė
primityvios meninės išraiškos, monumentalių, dekoratyvių,
spalvingų raižinių „Adomas ir Ieva“, „Šv. Jurgis“,
„Aušros Vartų Gailestingumo Motina“, „Paskutinis
teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti“.
- Parodoje eksponuojami XVIII a. –
XIX a. pradžios kaimų ir miestelių bažnytinių procesijų
atributai – kryžiai, altorėliai, žibintai. Apdailos puošnumu
ypač įspūdingos procesijų vėliavos, siuvinėtos, aplikuotos,
tapytos vienuolių ir kaimo moterų.
-
- Religinė
vaizduojamoji dailė
-
- Lietuva į krikščioniškąjį
pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė.
Ankstyviausieji bažnytinės dailės kūriniai į Lietuvą buvo įvežti
daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkija, Čekija,
Vokietija). Jie, kaip ir bažnyčių dekoruoti atvykstančių
svetimšalių dailininkų kūriniai, diegė naują, krikščioniškąją
ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietos
meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi.
- Ekspoziciją pradeda XVI-XVIII a.
Vakarų Europos dailininkų paveikslai, supažindinantys su
vakarietiškos tradicijos renesanso, manierizmo ir baroko religine
daile, skirtingomis nacionalinėmis tapybos mokyklomis. Dėmesys
žmogui ir jį supančiai aplinkai akivaizdus Antonio Campi
kompozicijoje „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“, nežinomo
dailininko drobėje „Puota fariziejaus namuose“, nutapytoje
pagal Paolo Veronese kompoziciją. XVI a. pasireiškusio
manierizmo bruožai pastebimi Bassano dirbtuvėje sukurtame
paveiksle „Kristaus guldymas į karstą“, Marcello Venusti
„Pietoje“, Bartholomeo Sprangerio paveiksle „Šv. Uršulė
su kankinėmis“. Antimanieristinei Bolonijos akademijos krypčiai
atstovauja Lodovico Carracci drobė „Kristus kape“.
- Su italų baroko daile supažindina
Salvatoro Rosos drobė „Šv. Povilas Atsiskyrėlis“, Gvido
Reni „Šv. Sebastijonas“, lengva ir žaisminga „Loreto Dievo
Motina“, priskiriama Pietro Berretini da Cortonos aplinkos
dailininkui. Flandrijos dailininkų pamėgtas sodrias formas ir
turtingas faktūras atpažįstame Janno van Boeckhorsto drobėje
„Mozės radimas“, nežinomo XVII a. dailininko paveiksle
„Kristus Emause“. Efektingam, dekoratyviam Austrijos barokui būdinga
Johanno Michaelio Rottmayerio drobė „Lotas su dukterimis“.
Gyvenamajai aplinkai artimais šventųjų tipažais ir kraštutine
jausmų įtampa išsiskiria ispanų baroko dailininkų paveikslai
– Francisco Ximenezo „Šv. Marija Magdalietė“, Juano Rizi
„Kunigas su kryžiumi“.
- Baroko pradžia Lietuvoje susijusi
su jėzuitų ordino veikla ir Katalikų Bažnyčios reforma. XVI
a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje Katalikų Bažnyčios
globon sugrįžo dauguma įtakingiausių Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštytės didikų. Atsivertimų banga paskatino gausias bažnyčių
ir vienuolynų fundacijas. Ypač dosniai buvo remiami vienuolynai,
kurių skaičius nuo 36 XVI amžiuje išaugo iki 329 XVIII amžiaus
pabaigoje. Daugelis vienuolijų, pirmiausia jėzuitų, turėjo savų
profesionalių architektų ir dailininkų. Dosnūs ir ambicingi
fundatoriai taip pat rūpinosi, kad jų statydinamų šventovių
dekoras prilygtų europiniam menui. Pacų, Sapiegų ir kitų didikų
pakviesti XVII a. Lietuvoje dirbo talentingi italų dailininkai.
XVIII a. sustiprėjo ryšiai su Vokietijos, Austrijos meno
centrais.
- Vienuolynų bažnyčių dekore daug
vietos buvo skiriama vienuolijų steigėjams ir žymiausiems šventiesiems.
Katalikams, skirtingai nuo protestantų, aukštinant Švč. Mergelę
Mariją, daugelis XVII-XVIII a. Lietuvos šventovių pasipuošė
Dievo Motinos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis:
Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos
ir kt. Per Katalikų Bažnyčios reformą sustiprėjo šventųjų
kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo Šv. Antano, Šv.
Kotrynos, Šv. Barboros, Šv. Jono Nepomuko ir, be abejo, Lietuvos
globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.
- Iš didelio ir įvairaus Lietuvos
baroko paveldo ekspozicijoje pristatomi Simono Čechavičiaus
altoriniai paveikslai, sukurti Vilniaus benediktinių Šv.
Kotrynos, jėzuitų Šv. Ignoto, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies
bažnyčioms, nežinomų Vilniaus bei provincijos dailininkų drobės
ir skulptūros, kadaise puošusios įvairias Lietuvos bažnyčias.
-
- Ikonos
-
- Rytų Bažnyčia (stačiatikiais)
Lietuva susidūrė dar prieš krikštą – Stačiatikių Bažnyčiai
priklausė rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse
gyvenę slavai. XVII a. pab.-XVIII a. Lietuvoje apsigyveno daug
rusų sentikių. Dar daugiau stačiatikybę išpažįstančių rusų
kolonistų į Lietuvą atsikėlė po 1863 m. sukilimo numalšinimo,
carinei Rusijai vykdant katalikybės slopinimo ir krašto rusinimo
politiką.
- Šiuo metu Lietuvoje veikia 50
sentikių maldos namų, 41 stačiatikių cerkvė ir Vilniaus Šv.
Dvasios vienuolynas. Rytų apeigų katalikams (unitams) grąžinta
Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.
- Stačiatikių liturgija ir bažnytinis
menas remiasi bizantiškąja tradicija. Stačiatikiai nepripažįsta
skulptūrų, tačiau šventovių puošybai mielai naudoja tapybą.
Populiariausia ir labiausiai mėgstama tapybos sritis yra ikonos.
Per ilgus amžius nusistovėjęs ir bažnyčios autoritetu
patvirtintas kanonas reglamentuoja jų siužetus, šventųjų
vaizdavimo būdą ir net tapybos technologiją.
- Kristus dažniausiai vaizduojamas
kaip rūstus pasaulio valdovas – Visavaldis (gr.-Pantokrator).
Šventųjų užtarimo idėja perteikiama Meldimo (gr.-Deēsis)
kompozicijomis, kurių centre vaizduojamas Kristus, o šonuose –
į jį besikreipiantys Švč. Dievo Motina, Šv. Jonas Krikštytojas
ir kiti šventieji. Ypatinga pagarba Stačiatikių Bažnyčioje
skiriama Švč. Dievo Motinos atvaizdams. Religinėje literatūroje
minima apie 700 skirtingų pavadinimų Švč. Dievo Motinos ikonų.
Seniausias ir iškilmingiausias ikonografinis tipas yra Kelrodė
(gr.-Hodegetria). Jame Marija vaizduojama frontaliai, viena ranka
glaudžianti Kūdikį Jėzų, kita rodanti į jį, o Jėzus dešine
ranka laimina žmoniją. Motinos ir sūnaus meilę išreiškia
intymesnė, švelnesnė Myluojanti (gr.-Eleusa, rus.-Umilienijie).
Ne mažiau populiarios Švč. Dievo Motinos Ženklo ikonos,
primenančios Jėzaus įsikūnijimą.
- Svarbų vaidmenį stačiatikybėje
vaidina šventųjų kultas – bažnytiniame kalendoriuje minima
per 5000 šventųjų. Šv. Floras ir Lauras laikomi arklių ir
arklininkų globėjais, Šv. Dmitrijus Solunietis padeda kovose su
priešais, Šv. Mikalojus (rus.-Nikolaj) globoja keliauninkus, žemdirbius,
našlaičius ir vargšus, į Šv. Panteleoną kreipiamasi
susirgus. Įvairių siužetų ikonų pakraščiuose dažnai
nutapomi užsakovų globėjų atvaizdai.
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
ikonų tapyba turėjo savitą stilistiką, kurioje persipynė Rytų
ir Vakarų dailės bruožai. LDK ikonų tapytojai daug laisviau
traktavo kanonines kompozicijas, naudojo vietinį tipažą,
liaudies ornamentus, buities detales.
- Stačiatikių plėtota ikonų
tapybos tradicija veikė ir katalikiškąją Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės dailę, suteikė jai savitų bruožų.
-
- Parengta pagal Lietuvos dailės
muziejaus Ryšių su
- visuomene centro pateiktą
informaciją.
;)
;)
;)
;)
;)
;)