LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

PUBLIKUOTAS VLADO PUTVINSKIO EPISTOLINIS PALIKIMAS

Irena Nekrašienė

Šiaulių „Aušros“ muziejus

 

Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai

Paskutiniųjų metų Lietuvos muziejų mokslinėje leidyboje vyrauja ikonografinių šaltinių ir kitos muziejų rinkinių vizualinės medžiagos publikavimas. Tai muziejinių rinkinių ar parodų katalogai. Jų išliekamoji vertė ir aktualumas neabejotini. Muziejinių rinkinių rašytinių šaltinių publikacijos Lietuvos muziejuose parengiamos ir išleidžiamos kur kas rečiau. Savo svarba ir muziejinio mokslinio darbo apimtimi šie leidiniai prilygsta rinkinių katalogams.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus mokslinėje leidyboje vyrauja teminės dokumentų ir kitos muziejinės rankraštinės medžiagos publikacijos. Sukaupta ir nemaža tokio pobūdžio leidybinio darbo patirtis. 1994–1998 m. išleisti Peliko Bugailiškio, Emilijos Putvinskienės, Antano  Povyliaus, Jono Fledžinsko atsiminimai, publikuotas reikšmingas muziejaus istorijos šaltinis – „Aušros“ muziejaus kronika¹. Lituanistinių tyrinėjimų istorijai reikšmingos pastarųjų metų „Aušros“ muziejuje parengtos vyr. muziejininkės Aurelijos Malinauskaitės publikacijos apie tremties ir rezistencijos laikotarpio muziejinius rinkinius².

Pranešimo tikslas – pristatyti Lietuvos muziejininkams ir mokslo visuomenei naujausią „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos šaulių sąjungos leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“³. Jame publikuojamas V. Putvinskio epistolinis palikimas – 359 laiškai, saugomi muziejaus rinkiniuose. Emilijos ir Vlado Putvinskių archyvas į „Aušros“ muziejų pateko 1990–1992 m., kai buvo surastas Graužikų dvaro (dabar Kelmės r.) žemėje ir iškastas.

Svarbūs du šios publikacijos aspektai: a) publikuojamo epistolinio palikimo ir jo autoriaus V. Putvinskio asmenybės ir veiklos aktualumas lituanistiniams istorijos tyrimams; b) parengimo spaudai principai.

 Publikuoto epistolinio palikimo vertė dažniausiai nėra nekintama. Vienas iš jo vertę lemiančių veiksnių yra laiškų autoriaus asmenybės aktualumas dabarties epochai, epistolinio palikimo teikiama informacija praeities gyvenimui pažinti. V. Putvinskis (1873–1929) ir jo įvairialypė visuomeninė kultūrinė veikla moderniosios lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu išties aktualūs formuojant dabarties visuomenės sąmonę. Lituanistinių tyrinėjimų istorijai reikšmingas yra E. ir V. Putvinskių šeimos netipiškas ir radikalus apsisprendimas būti lietuviais, lietuviškos aplinkos paieškos ir vėlesnis tokios aplinkos sukūrimas Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.), tapusiame prieglobsčiu ne vienam susipratusiam lietuviui. V. Putvinskis rėmė tautinio atgimimo judėjimą, asmeniniu pavyzdžiu skleidė lietuvybę, platino draudžiamą spaudą, suartėjo su „Varpo“ bendradarbiais, 1902 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Lietuvos valstybės kūrimosi metais ir pirmuoju jos gyvavimo dešimtmečiu V. Putvinskis buvo ne tik patriotinės organizacijos – Šaulių sąjungos – įkūrėjas, vadas ir pagrindinių veiklos principų ideologas, bet ir tautos dvasinės kultūros puoselėtojas, tautiškumo ir šauliškumo idėjų populiarintojas. V. Putvinskis buvo ir rašytojas publicistas, todėl jo epistolinis palikimas – reikšminga Lietuvos kultūros paveldo dalis, teikianti informacijos lituanistiniams istorijos tyrimams. Vertinga tai, kad išsaugotas ir publikuojamas visas epistolinis palikimas nuo 1892 iki 1929 m., atskleidžiantis tiek įvairiapusišką Lietuvos patrioto V. Putvinskio asmenybę, tiek XIX a. pab.–XX a. I pusės visuomeninio, ekonominio, kultūrinio ir kasdienio gyvenimo vaizdą.

V. Putvinskio laiškų adresatai – šeimos nariai, artimieji, giminės, bičiuliai ir bendražygiai. Tai tėvas Rapolas Putvinskis, žmona Emilija Gruzdytė, vaikai, sesuo Marija ir svainis Antanas Žmuidzinavičiai, Marija Nemeikšaitė, Juozas Nemeikša, Juozas Papečkys, Antanas Gravrogkas ir kt. Visi  jie Lietuvos visuomenininkai, kultūrinio gyvenimo dalyviai ir aktyvūs šauliai. Publikuojami laiškai knygoje suskirstyti į du skyrius pagal adresatus chronologine tvarka. Skyriuje „Laiškai šeimai“ adresatai išdėstyti pagal giminystės  ryšį, o skyriuje „Laiškai kitiems asmenims“ – abėcėlės tvarka.

Įžanginius straipsnius leidiniui parengė V. Putvinskio vaikaitis prof. dr. Vaidievutis A. Mantautas iš JAV ir dr. Dangiras Mačiulis. Publikuotas epistolinis palikimas yra vertingas informacijos šaltinis socialinės antropologijos ir etnologijos studijoms, istorinės psichologijos tyrinėtojams, kalbininkams, tyrinėjantiems lietuvių kalbos raidą. 1919–1929 m. laiškai įdomūs Šaulių sąjungos ir Lietuvos valstybės kūrimosi istorijos tyrinėtojams.

„Aušros“ muziejaus mokslinėje leidyboje pamažu kristalizuojasi dokumentinės medžiagos iš muziejinių rinkinių rengimo spaudai principai. Jie buvo analizuojami 1999 m. LMA mokslinėje konferencijoje Kretingoje⁴. Pranešimo autorė Virginija Šiukščienė reziumavo, kad muziejinės rankraštinės medžiagos leidyboje būtina laikytis autentiškumo principo, kiek galima mažiau įsikišant į tekstą, išlaikant autoriaus stilių ir laikotarpio dvasią. Paskutiniųjų metų muziejaus leidybinėje veikloje yra ir naujovių. Naujausioms „Aušros“ muziejuje parengtoms publikacijoms – politinių kalinių, tremtinių, partizanų laiškams ir V. Putvinskio epistoliniam palikimui – taikytas autentiško, pirminio, tik perspausdinto šaltinio publikavimo principas.

Rengiant V. Putvinskio laiškus publikavimui, siekta, kad laiškų tekstais galėtų naudotis įvairių mokslo sričių tyrėjai: istorikai, etnologai, kalbos istorikai bei kiti specialistai. Pasirinktas „nesuredaguoto“ teksto principas. Publikuojamų laiškų tekstai archeografiškai beveik neapdoroti: jie tik perspausdinti, išsaugant visus ranka rašytų originalų požymius – teksto pabraukimus, nubraukimus, netikslumus. Išlaikytas grafinis teksto vaizdas, pvz., datos, kreipinio, parašo vieta, atkurti panaudoti simboliai. Laiškų tekstai redaguoti minimaliai. Pažymėti tik neperskaityti žodžiai ar eilutės, o laužtiniuose skliaustuose – praleistos raidės arba atkurti žodžių sutrumpinimai. Visi kiti teksto netikslumai, dalykinės klaidos (vietovardžių, pavardžių, datų, kitų kalbų žodžių ar frazių) paaiškinamos komentaruose. Įdomi leidinio naujovė – dabartinėje kalboje rečiau arba visai retai vartojamų žodžių žodynėlis, sudarytas abėcėlės tvarka. Atrodo tai bus vykęs sumanymas, nes pats laiškų tekstas neapkrautas paaiškinimais ar komentarais. Netradiciškai sudaryta ir asmenvardžių rodyklė – šalia taisyklingai nurodytų pavardės ar vardo formų skiausteliuose parašyti tekste panaudoti malonybiniai vardai, pravardės ar pavardės. Laiškų tekstuose visiškai netaisyta nei rašyba, nei skyryba, nei stilius.

Tikimės, kad šis leidinys ir jo pristatymas paskatins kitus Lietuvos muziejininkus aktyviau imtis mokslinio muziejinės medžiagos tyrimo, publikavimo ir publikavimo metodikos paieškos. Kiekvieno istorinio teksto kelias į visuomenę iš dalies yra ir leidėjo interpretacija, laikantis pagrindinės sąlygos – kiekvienas įsikišimas į publikuojamą tekstą turi būti užfiksuotas ir nurodytas skaitytojui.

 

NUORODOS

¹ Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai, 1994; Putvinskienė E. Atsiminimai. Šiauliai, 1995; Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos. Šiauliai, 1996; Fledžinskas J. Atsiminimai. Šiauliai, 1997; Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika 1930–1939 m. Šiauliai, 1998

² Laisvės kovos prisikėlimo apygardoje. Šiauliai, 1999; Politinių kalinių, tremtinių, partizanų laiškai Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Katalogas. Publikacijos, Šiauliai, 2001.

³ Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai / Sudarytoja Irena Nekrašienė. Šiauliai, 2003. 440 p., 38 il.

⁴ Šiukščienė V. Rankraštinės medžiagos publikavimas „Aušros“ muziejuje // Lietuvos muziejų rinkiniai. Tyrinėjimų metodika. Konferencijos tezės ir pranešimai. Vilnius, 1999. P. 18–19.