KONTRABANDA MUZIEJUOSE: ANODIJA
Janina Samulionytė
Lietuvos liaudies buities muziejus
 |
|
1 pav. Kanistras kontrabandiniam eteriui. Upynos aps., Šilalės r. XX a. 2-4 deš. Skarda, h-27 cm, 30x13,5 cm.
Fot. V. Šidlauskas. LBM 30737
|
 |
|
2 pav. Kanistras kontrabandiniam eteriui. Upynos aps., Šilalės r. XX a. 2-4 deš. Skarda, h-22,5 cm, 18,5x5,8
cm. Fot. V. Šidlauskas. LBM 30738 |
 |
|
3 pav. Kanistras kontrabandiniam eteriui. Upynos aps., Šilalės r. XX a. 2-4 deš. Skarda, h-24 cm, 23,5x4,4
cm. Fot. V. Šidlauskas. LBM 30739 |
 |
|
4 pav. Veiviržėnų (Klaipėdos raj.) policija sulaikė stambią kontrabandą // Policija, 1936 05 01. Nr. 9. P.173
(„Veiviržėnų nuovados policija, Velykų švenčių proga, padariusi kratas pas keturius to valsčiaus gyventojus, surado, kaip vaizdely matyti,
kontrabandos keliu įgabentos anodijos, olandiško spirito ir įvairių indų, kuriais kontrabandininkai gabeno šios rūšies prekes… Pas vieną iš
šių kontrabandininkų rasta pasidarius ir karstą, už kurio šiauduose laikė paslėpęs skardines su anodija… Visiems aišku, kad šios rūšies žmonės
yra praeities liekana, su kuria tenka policijai daug kovoti“. B-kus) |
 |
|
5 pav. Indelis eteriui. Stiklas. XX a. 7-8 deš. |
 |
|
6 pav. Statinaitė spiritui. Griškabūdis, Šakių raj. XIX a. vid. Medis, h-31 cm. Fot. V. Šidlauskas. LBM 43185 |
Lietuvoje XIX a. II p. – XX a. I p. gyventoja svaiginosi ne tik valstybine degtine, naminiu
alumi, bet ir kontrabandiniais svaigalais. Kontrabanda – neteisėtas, slaptas prekių ar kitų vertybių
gabenimas per valstybės sieną, aplenkiant muitines ir slepiant prekes nuo patikrinimo. Kadangi kontrabanių prekių galima įsigyti pigiau,
šalies ekonomikai daromas neigiamas poveikis. Tačiau kontrabanda Lietuvoje turėjo ir savo šviesiąją pusę – tai slaptas lietuviškų knygų
gabenimas. Knygnešiai, gabenę slaptą lietuvišką spaudą, taip pat vadinti kontrabandininkais: „[knygas] iš Prūsų kontrabandnešiai parneša.“[i]
„Tamsieji“ kontrabandininkai XX a. 2 – 4 deš. iš Vokietijos gabeno svaigiuosius gėrimus: spiritą, anodiją (eterį), vyną, konjaką, romą. Buvo
tokių „šmugelninkų“, kurie suderindavo abi kontrabandos puses: nešdavo ir lietuviškas knygas, ir svaigiuosius gėrimus. Kauno apskrities
archyve yra valstiečio Antano Kniūkštos, gimusio apie 1870 m. ir gyvenusio Kumžaičių kaime, Plungės valsčiuje, byla, kurioje užfiksuota, kad
1895 m. gegužės 15-osio naktį pasienio sargybiniai jį sulaikė prie Maciučių kaimo, atimdami 8 lietuviškas knygas ir spiritą[ii].
Mintis analizuoti anodijos (eterio) kontrabandą XX a. 2
– 4 deš. Kilo dirbant Lietuvos liaudies buities muziejuje (LBM), kuriamesaugomi trys
kontrabandininkų indai (kanistrai) anodijai gabenti. Juos 1983 m. muziejui padovanojo Upynos kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas.
Metrikoje parašyta, kad po I pasaulinio karo panašaus tipo indais eteris gabentas į Lietuvą iš Prūsijos. Kyla klausimas, ar indus, kuriais
buvo gabenama anodija iš Vokietijos, galime priskirti prie lituanistinių eksponatų grupės? Taip, galime. Anodijos pilnas skardines gabeno
lietuviai, mūsiškiai ja svaiginosi. Liaudies buities muziejuje yra Europoje ir Amerikoje pagamintų įvairiausios paskirties daiktų. Nesvarbu,
kur jie pagaminti, svarbiausia, kad jie buvo naudojami mūsų buityje ir tapo neatskiriama Lietuvos kultūros dalimi.
Literatūra ir šaltiniai
Kontrabandos verslas istorikų menkai tyrinėtas. XIX a. pradžios kontrabandos moralines pasekmes nagrinėjo Motiejus Valančius[iii].
Istorikas Vladas Sirutavičius[iv]
tyrinėjo XIX a. Lietuvos – Prūsijos pasienyje vykusią kontrabandą, jos ekonominį aspektą. Apie kontrabandos organizatorius, prekių nešikus
(prieš I pasaulinį karą) prisiminimuose pasakojo Jonas Endriukaitis[v].
Abipusę kontrabandą, vykusią tarp lietuvininkų ir žemaičių, mini Janina Janavičienė[vi]
ir Jurgis Reisgys[vii].
Ignas Končius[viii],
aprašydamas XX a. pr. žemaičių gėrimus, mini ir anodiją. Apie kontrabandinės anodijos gabenimą XX a. 3 – 4 deš. spausdino „Policija“, Lietuvos
policijos žurnalas[ix].
Etnologai, tyrinėję svaigiuosius gėrimus, didžiausią dėmesį skyrė naminio alaus gamybai ir alaus gėrimo papročiams[x].
Kontrabandinės anodijos naudojimas Lietuvoje plačiau netyrinėtas. Anodija minima spaudai rengiamame J. Samulionytės straipsnyje „Stalo indai“.
Pagrindiniai šio pranešimo šaltiniai – 2001-2003 m. Šilutės ir Šilalės rajonuose autorės surinkta etnografinė medžiaga apie anodiją.
Anodija: kas tai?
Anodija yra eterio ir spirito mišinys[xi].
Graikiškai anodynos reiškia „skausmą raminantis“[xii].
Ji stipriai veikia nervų sistemą, todėl ir svaigina. Anodija dar vadinta Hofmano lašais (1 dalis gryno eterio ir 2 dalys 90 procentų spirito)[xiii].
Anodijos sudėtinė dalis eteris yra bespalvis, labai lakus, degus, savito kvapo skystis, kuris medicinoje naudojamas narkozei ir
nuskausminimui. Pirmą kartą jis buvo panaudotas 1846 m. JAV[xiv].
Netrukus eterį narkozei panaudojo Vakarų Europoje ir Rusijoje.
Prieš I pasaulinį karą ir tarpukaryje anodiją Klaipėdos krašto, Žemaitijos gyventojai vartojo ne tik kaip vaistą, bet ir kaip svaigalus.
Lietuvoje šis svaigalas vadintas anodija[xv].
Lenkijoje[xvi],
Vokietijoje[xvii]
žinomas anodinos terminas. Baltarusijoje[xviii],
Rusijoje[xix] šis
terminas nenaudojamas. Tose šalyse žinomas eterio pavadinimas[xx].
Tarpukaryje leistame žurnale „Policija“ šis svaigalas vadinamas anodija[xxi],
anodija – Hofmano lašais[xxii],
anodija – eteriu[xxiii],
eteriu – anodija[xxiv],
eteriu[xxv], sieros
eteriu[xxvi].
Žemaičiai anodiją dar vadino drope[xxvii].
„[Vakarinėje] Lietuvos dalyje etilo eterį vadina drapais (sulietuvintas vokiškas žodis Trofen – lašas).“[xxviii]
Konsultuojantis su doc. Liudvinu Švambariu dėl anodijos sudėties, jis teigė, kad eterių yra įvairių, bet svaigalams buvo naudojamas etilo
eteris C2H5-O-C2H5[xxix].
Anodijos kontrabanda ir indai jai nešti
Svarbiausios kontrabandos plitimo priežastys tiek dabar, tiek anksčiau yra ekonominės-socialinės: „Kainų skirtumas Rusijoje ir Prūsijoje
sudarė palankias (…) sąlygas kontrabandai plisti“[xxx].
Prieš I pasaulinį karą, tarpukaryje kontrabanda Lietuvos-Vokietijos pasienyje, ypač Klaipėdos krašte ir pajūryje, buvo gerai organizuotas
verslas. To krašto „puikų“ kontrabandininkų darbą įvertino ir Lietuvos respublikos policija: „Kontrabandistai (…) profesonalai. Dirba
susispietę būriais. Kontrabandauja beveik visas kraštas, neiškiriant nė didesnių ūkininkų. Juos finansiniai remia net žymesni pirkliai.“[xxxi]
Į
Klaipėdos kraštą daugiausia buvo atgabenama spirito, anodijos ir vyno. Iš čia svaigalai patekdavo į Žemaitiją ir tolimesnius Lietuvos rajonus.
Svarbiausi šio verslo veikėjai buvo kontrabandos užsakovai, o patį sunkiausią ir pavojingiausią darbą atlikdavo kontrabandos gabentojai
(pavieniai ir organizuoti), kuriuos vadino šmugelnikais[xxxii],
šmukuliais[xxxiii].
Kontrabandininkai anodiją nešdavo, veždavo, plukdydavo pasienio upėmis. Nešimui turėjo pasidirbę ar nusipirkę specialius, prie kūno
priglundančius nedidelės talpos indus (1-3 pav.). Kartais šį svaigalą nusipirkdavo jau Vokietijoje išpilstytą į skardines – „kanistrai su
anodija užlakuoti ir taip parnešti iš Vokietijos.“[xxxiv]
Organizuoti kontrabandininkai anodiją gabendavo dideliais, skardiniais 30–50 l talpos kanistrais, kanėmis (4-6 pav.). Jų
išradingumą rodo toks pavyzdys. 1936 m. liepos 25-osios naktį ties Rusne iš Nemuno policininkai ištraukė 7 skardines su 160 litrų eterio.
„Kiekviena skardinė įdėta į maišą, kurio dugne dar įpilta nemaža ir smėlio, kad vandeny labiau skendėtų. Maišai galais surišti į vieną ryšulį, kuris srovės nešamas vos vos tebematomas iš po vandens.“[xxxv]
Pasieniečiai kontrabandininkus, gabenančius anodiją, vadino „anodininkais“[xxxvi].
Kontrabanda – sunkus verslas, todėl buvo žmonių, kurie anodiją pasigamindavo. Pateikėjas P.
Stanislovaitis, gyvenantis Žemaičių Naumiestyje, prisiminė, kad tarpukaryje mokytojas P. P. anodiją galėjo padirbti[xxxvii].
Valstybės ir piliečių požiūris į kontrabandą skyrėsi. Lietuvos-Vokietijos pasienio gyventojai
kontrabandos dažniausiai nelaikė nusikaltimu ir kontrabandininkų neskundė. Šilutės rajono gyvenantys pateikėjai pasakojo: „Niekas neskundė
šmukulio, nes visi norėjo anodijos, ne vagystė čia.“[xxxviii]
Tačiau Lietuvos valstybė baudė už anodijos kontrabandą. 1931 m. vyriausybė išleido svaigiųjų vaistų įstatymą, bet jame anodija nepaminėta[xxxix].
Tik 1936 m. Vidaus reikalų ministro įsakymu svaigiesiems vaistams (narkotikams) prilygintas ir eteris
(anodija)[xl]. Pagal
įstatymą asmenys, be leidimo įvežę arba išvežę svaigiuosius vaistus, baudžiami kalėti paprastame kalėjime 6 mėnesius arba pinigine bauda ne
didesne kaip 10000 litų.
Anodijos realizavimas
Anodiją pardavinėdavo patys kontrabandos nešikai ir perkupčiai. Pateikėjas iš Raugelių kaimo
Šilutės rajone pasakojo: „Mūsų kaime buvo toks B. Jis vertėsi tiktai šmukulyste. Nešė anodiją, brenkštą (spiritą – J.S.). Gyveno normaliai,
užteko, ūkio nedirbo.“[xli]
Dažnas kontrabandininkas kaime turėjo savo žmogų perkupčių, kuris prekiavo jo prekėmis. Lembo
kaime, Šilalės raj., perkupčius buvo toks K.V. Jis turėjo 24 ha žemės, bet nenorėjo darbuotis ūkyje. Kaimo vyrai į jo namus ateidavo lošti
kortomis ir nusipirkdavo anodijos. Policija kontrabandininkus bei perpardavinėtojus gaudė ir baudė, bet K.V. buvo atsargus, jo prekiaujančio
nesugavo[xlii].
Parduodant anodiją supildavo į sandarius alaus butelius su kamščiu, nes ji labai garavo. Jeigu iškart nesunaudodavo, kamštį apliedavo vašku.
Anodija slapta prekiaudavo ir Žemaitijos miesteliuose. „Bažnytkiemis. Prieš karą žmonės susirinkdavo kaip į kokį klubą šventadieniškų mišių
išklausyti, o po mišparų pypkutės išrūkyti. Kai kuriais iškilmingesniais sekmadieniais čia buvo pardavinėjami tam tyčia sustatytose šėtrose
baronkos, anodija ir škapleriai“[xliii].
Ar praturtėjo
kontrabandos organizatoriai ir jos nešikai? Labiausiai praturtėjo Klaipėdos krašto, mažiau Žemaitijos kontrabandininkai. „Kontrabandauti labai
apsimoka, ypačiai spiritu, (…) anodija ir šokoladu. Tomis prekėmis kontrabandininkai uždirba, atskaitant visas transporto ir kitas išlaidas,
nuo 200 iki 300 %.“[xliv]
Kada ir kas naudojo anodiją?
Klaipėdos krašte, Žemaitijoje svečius vaišino degtine, silpnu naminiu alumi. Pateikėja E. Baltutienė, gim. Žalpių kaime, Šilutės raj.,
pasakojo: „Mūsų krašte su alumi neužkiši. Alus tik priemaišas. Alus atsigerti, o degtinė pasigerti. Alų darė iš duonos ir cukraus.“[xlv]
XX
a. 2 – 4 deš. valstybinė degtinė buvo brangi. Jos litras kainavo 6–6,5 lito, „pusbonkis“ 2-2,5 lito (1928 m. kainos)[xlvi].
Todėl buvo populiarūs kontrabandiniai svaigieji gėrimai, kuriuos įveždavo iš Vokietijos. „Anodija buvo pigi, todėl ją ir pirko.“[xlvii]
Ji buvo pigesnė už degtinę: „pusė litro anodijos kainavo 2 litai.“[xlviii]
Kontrabandininkai įveždavo daug svaigiųjų gėrimų. Lietuvos policija 1925 m. Klaipėdos krašte per sausio mėnesį konfiskavo 506 l spirito,
anodijos 445 kg[xlix].
Tais pačiais metais liepos mėnesį buvo konfiskuota: spirito 3642,5 l, denatūrato 234,5 l, likerio 15,25 l, anodijos 568,5 l, konjako 1 bonk.“[l]
1936 m. žurnale „Policija“ A. Vilainis rašo: „Jau nuo prieškarinių laikų visu Vokietijos pasieniu, ypač Žemaitijos rajone, yra masiniai
išsiplėtojęs anodijos (eterio) ir taip vadinamo „brenspiričio“ vartojimas. Turgaus dienomis Tauragės mieste ir gretimuose pasienio
miesteliuose visos gatvės pakvipę specifišku anodijos kvapu. Šis kvapas, rodos, užkrečia visus namus ir net laukai ir miškai, rodos persisunkę
šiuo nelemtuoju kvapu. Gyventojai labai plačiai jį vartoja: šokiuose, talkose, susiėjimuose ir vestuvėse.“[li]
Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje anodija buvo mėgta. Tai patvirtina ir apklausti pateikėjai Šilutės ir Šilalės raj. „Pas mus buvo mašinautės
(kūlimo talkos, aut. past.). Ta proga tėvas nupirkdavo 1,5 litro valstybinės degtinės ir anodijos. Prieš kolhozus (prieš II
pasaulinį karą, aut. past.) po 20-30 litrų anodijos per kūlimą išlakdavo.“[lii]
Kai kurie pateikėjai teigė, kad „čia visi gerdavo anodiją per vestuves, krikštynas, talkas.“[liii]
Sekdami tėvų pavyzdžiu net vaikai pabandydavo anodijos: „Kai buvom maži, tėvams išvažiavus, mes pasikvietėm kaimynų vaikus ir valgėm anodiją.
Cukraus įbėrėm į stiklinę, užpylėm anodijos ir šaukšteliu kabinom.“[liv]
Atvažiavusių į kaimą kalėdninkų (kunigo ir bažnyčios tarnų) anodija nevaišindavo. „Jau kalėdninkai nė anodijos, nė mėlinikės (denatūrato,
aut. past.) negėrė.“[lv]
Kunigui patiekdavo tauresnių gėrimų – krupniko, valstybinės degtinės.
Paprastai anodiją gerdavo neturtingi kaimo ir miestelio gyventojai
– „daugiausia samdiniai gėrė.“[lvi]
Amatininkai irgi mėgo šį svaigalą: „klumpininkai, jie parduos klumpes ir išgers anodijos.“[lvii]
Pateikėja S. Daukšienė prisiminė, kad tarpukaryje ją gėrė „tokie babiznikai. Mūsų kaimo gale buvo tokie, kur eidavo ant dienų dirbti, tokie
pijokai. Jie gėrė anodiją, mėlinikę. Svarbu jiems pasigerti. Jie turėjo žemės apie 1 ha. Pas ūkininkus rugius rišant, pjaunant, už dieną
gaudavo po penkis litus. Gavo penkis litus, vakare jau pragėrė, nė duonos neturėjo už ką nusipirkti.“[lviii]
Ar
visi Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojai gėrė svaigalus, naudojo anodiją? Juk buvo tik ragaujančių ar geriančių su saiku – „anodijos
nevartojo. Tik kai svečiai, tada degtinės išgerdavo.“[lix]
Pateikėja J. Gadeikytė, gim. 1902 m., prisiminė: „Tėvai abstinentiški. Degtinė vaistams: žolėms užpilti. Svečių nevaišino degtine, tik naminiu
vynu. Taip buvo nuo Valančiaus laikų. Prisaikinta negerti.“[lx]
Lietuvoje prieš alkoholinių gėrimų naudojimą XIX a. ir XX a. pr. kovojo blaivybės draugijos. Kyla klausimas, ar niekam nerūpėjo, kad anodija
taip pat nuodija žmones? 1918 m. laikraštyje „Darbo balsas“ (red. S. Kairys) kažkoks Žemaitis iš Mosėdžio rašė: „Išnykus degtinei (per I
pasaulinį karą jos buvo sunku gauti, aut. past.), žmonės pradėjo pas mus pavaduoti ją anodija. Dabar ją geria ir didi ir maži, net
vaikai, kurie tik pernai pirmąkart prie komunijos ėjo. – Prieš karą gyvavo pas mus „Blaivybės“ draugija, bet degtinei išnykus išnyko ir
draugija. Matyti, neberanda su kuo kariauti. Su anodija tuo tarpu niekas kovos neveda – gal kad kaipo su „vaistu“? O gal iš kokios kitos
priežasties?..Gi anodija kenkia žmonių sveikatai labiau už degtinę; ne vieną jau ir į kapus nuvarė.“[lxi]
Anodiją „skanavo“, gėrė ir uostė
Anodija (eteris) – neįprastas svaigalas. Ji buvo skanaujama, t. y. valgoma su cukrumi, geriama ir uostoma.
XX a. pradžioje I. Končius, aprašydamas savo gimtąjį Purvaičių kaimą, Telšių apskr., prisiminė,
kad moterims ir vaikams duodavo „anodijos ant cukraus.“[lxii]
XX a. 2-4 deš. per vaišes, talkas vyrai ir moterys mėgdavo anodijos paskanauti – „pripils
apypilnę stiklinę cukraus, užpils anodijos ir visi laižys. Cukrų su anodija reikia laižyti. Stiklinę siunčia aplink stalą. Kiekvienas
pakabinęs šaukščiuku, uždengia stiklinę delnu, kad neišgaruotų ir siunčia toliau.“[lxiii]
(7 pav.) Perduodant stiklinę ar puoduką, buvo laikomasi įprasto gėrimo etiketo: „prieš ragaujant užsveikina: „Sveika, kaiminkute“. Atsako:
„Ačiū“. Šaukštelis vienas eina apie stalą. Mašinautės pabaigtuvėms paimdavo gerą burnikę.“[lxiv]
O gerti anodiją reikėjo mokėti, nes eteris labai lakus skystis, jo garai, susimaišę su oru, sprogsta. Anodiją,
kaip ir degtinę, per vaišes gėrė iš taurelių. (8 pav.) Prieš išgeriant reikia užspausti nosį, kad neuždustum – „tik lūpas prikiši ir nosį gali
nukelti.“[lxv]
Išgėrus reikia atsiraugėti – „jei neatsiraugėji, pučia šonus, gali numirti. Tada reikia gerti šlapimą arba ištirpintos druskos pilti į burną.
Minko keliais ant pilvo, kol išmankština. Turi išskirti orą.“[lxvi]
Jeigu anodijos išgėręs atsiraugėsi, tuomet „galėsi pilti kaip į peklą, o jei neatsiraugėsi, žarnas suplaišys.“[lxvii]
Anodija mėgėjams išgerti didelio malonumo nesuteikdavo – „greitai pasigeria, greitai ir išeina. Prisigėrus baisi smarvė iš burnelės, tiesiog
išvietė.“[lxviii]
Greičiausiai apsvaigdavo uostydami šį svaigalą – „paėmei anodijos už apatinės lūpos, išsižiojai ir garuoja į
galvą, tiesiai į smegenis.[lxix]
Anodija – lengvai užsidegantis skystis. Susirinkę vyrai sakydavo: „Baikit rūkyti, gersim anodiją.“[lxx]
Ją buvo pavojinga gerti – „jeigu anodiją iškvepi ir netoli degtukas degs, gali užsidegti.“[lxxi]
Anodija buvo naudojama kaip vaistas nuo sunkių pagirių. „Kai daug prisigeri degtinės ir pagirioji, reikia
duoti ant cukraus užpiltos anodijos. Tada prašviesėja akys.“[lxxii]
Gėrėjai, šį svaigalą palygindami su degtine, sakydavo, kad anodija blogesnė už degtinę: „kai išgeri anodijos, po to labai norisi valgyti, šunį
gali praryti.“[lxxiii]
Pateikėja S. Ežerinskienė išsamiausiai apibūdino anodijos sukeliamus pojūčius: „Su cukrumi ji geriausia, tada malonumas yra. Uostant
greičiausiai apsvaigsti. O jeigu nuryji, tai greitai neapsvaigsi“.
Tarpukaryje šį svaigalą mėgo ir mūsų kaimynai. „Anodijos gėrimas Lenkijos kaimuose virsta nepataisomu įpročiu. Kiekvieną sekmadienį
provincijos vaistinėse ir per jomarką pasirodo minios bobų ir mužikų su anodinos buteliukais.“[lxxiv]
Anodija po Antrojo pasaulinio karo
Anodijos naudojimo tradicijos išliko ir po II pasaulinio karo. Apie 1978 m. Kvėdarnos apylinkėse Šilalės
rajone mirė žmogus, prisigėręs anodijos. Sovietiniais laikais eterį, anodijos sudėtinę dalį, pardavinėjo vaistinėse. Tai – B grupės vaistas.
(9 pav.) XX a. paskutiniame dešimtmetyje jį nustojo naudoti narkozei, nes atsirado pažangesnių vaistų. Klaipėdos krašte, Žemaitijoje eterį
vartoja ir dabar. Jį geria su vandeniu. Veterinarijos vaistinėse nusiperka eterio mažais buteliukais ir naudoja kaip vaistą, kurį uždeda ant
skaudamo danties, rakšties ar žaizdos.
Išvados
Istorikas E. Aleksandravičius teigė, kad XIX a. Žemaitija (…) buvo šviesiausias, turtingiausias ir dėl to blaiviausias Lietuvos kraštas.“[lxxv]
XX a. Vakarų Lietuva keitėsi įtakojama kaimyninės Vokietijos. Lietuvą veikė ne tik teigiami, bet ir neigiami civilizacijos pasiekimai.
Anodijos, kaip ir kitų kontrabandinių svaigalų, vartojimas atpratino Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojus gaminti naminį miežinį alų.
Muziejuje saugomi indai, kuriais buvo gabenama kontrabandinė anodija, galėtų būti jungtinės kelių muziejų teminės parodos apie kontrabandos
reiškinį Lietuvoje eksponatai.
NUORODOS IR PAAIŠKINIMAI
[i] Lietuvių kalbos
žodynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. T. 6. P. 339
[ii]
KAA. F. 50, ap. 1, b. 23315, l. 4-5.
[iii] Valančius M.
Paaugusių žmonių knygelė // Raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. P.187-191; Valančius M. Pasakojimas Antano
tretininko // Raštai. P. 557-564; Valančius M. Budrys ir jo priepuoliai // Raštai. P.665-667.
[iv]
Sirutavičius V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius: Baltos lankos, 1995. P.159.
[v] Endriukaitis J.
Kontrabanda iš Prūsų (atsiminimai) / Kudirkos Naumiestis. Vilnius: Mintis, 1990. P. 45-48.
[vi] Janavičienė J.
Lietuvininkų ir žemaičių ryšiai / Lietuvininkų kraštas. Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. P. 250-255.
[vii] Reisgys J.
Prūsų santykiai su žemaičiais / Pėteraitis V., Reisgys J., Stikliorius J. Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški
ateitis. Vilnius: Romuna, 2003. I d. P. 61-64.
[viii] Končius I.
Žemaičio šnekos. Vilnius: Vaga, 1996. P.64, 216.
[ix] Policija:
Lietuvos policijos mėnesinis žurnalas. Kaunas: VRM Piliečių apsaugos departamentas, 1924 -1940; 1943-1944.
[x] Milius V. Gėrimai / Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,
1964. P.400-404; Vyšniauskaitė A. Gėrimas lietuvių liaudies ritualuose ir kova su girtavimu / Ritualas Blaivybė Kultūra. Vilnius: Mintis,
1989. P. 95-122.
[xi] Encyklopedja
powzrechna S. Orgelbranda. Warszawa, 1872. Cz. 1. S. 220; Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas, 2000. T.1. P. 60.
[xii] Vaitkevičiūtė
V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 2001. P. 79.
[xiii] Bolšaja
medicinskaja enciklopedija. Moskva: Akcionernoje obsčestvo „Sovietskaja enciklopedija“, 1929. S. 14.
[xiv] Populiarnaja medicinskaja enciklopedija, gl. red. V.I.Pokrovskij. – Moskva: Sovietskaja enciklopedija, 1991. – P. 371.
[xv] Lietuviškoji
enciklopedija. Kaunas: Spaudos fondas, 1933. T.1. P.719; Mažosios Lietuvos enciklopedija. 2000. T.1. P. 60.
[xvi] Arcta M.
Slownik ilustrowany języka polskiego. Warszawa, 1916. S. 5.
[xvii] Brockhaus
kleines Konvesations – Lexikon. Leipzig, 1914. T.1. S. 72.
[xviii] Etnagrafija
Belarusi. Enciklapedija. Minsk: Belaruskaja savietskaja enciklapedija, 1989.
[xix] Bolšaja
enciklopedija. S.Peterburg: Tipografija tovariščestva „Prosviesčienie“, 1904; Dal V. Tolkovii slovar živovo velikoroskogo jazyka.Moskva:
Ruskij jazyk, 1978. T.1.
[xx] Bolšaja
sovietskaja enciklopedija. Moskva: Političeskaja enciklopedija, 1931. T.65. S. 23; Maškovskij M. Lekarstvennyje sredstva. Moskva: Medicina,
1993. T.1. S. 13.
[xxi] Policija.
1925 m. birželio mėn. Nr. 6. P. 24.
[xxii] Ten pat.
1924 m. lapkričio mėn. Nr.1. P. 20.
[xxiii] Ten pat.
1925 m. kovo mėn. Nr.3. P. 22.
[xxiv] Ten pat.
1936 m. rugsėjo 15. Nr.18. P. 349.
[xxv] Ten pat. 1936
m. gruodžio 15. Nr. 24. P. 484.
[xxvi] Ten pat.
1936 m. birželio 1. Nr.11. P. 214.
[xxvii] Pateikėjas
Kazys Gutautas, gim. 1920 m. Narvydžių k., Skuodo sen. ir r. Dabar gyvena Skuode.
[xxviii]
Lietuviškoji enciklopedija. T.1. P. 719.
[xxix] Švambaris
L., doc., biomedicinos mokslų daktaras, gyv. Kaune.
[xxx] Sirutavičius
V. Nusikaltimas ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje. P. 159
[xxxi] Policija.
1926 m. vasario mėn. Nr.2. P. 21.
[xxxii] Simonaitytė
I. Vilius Karalius / Raštai. Vilnius: Vaga, 1988. T. 3. P. 591.
[xxxiii] Pateikėjas
Antanas Poškus, gim. 1928 m. Lembo k., Kvėdarnos sen., Šilalės r.
[xxxiv] Pateikėjas
Kostas Tribičius, gim. 1924 m. Rimženčių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r. Dabar gyvena Vanagių k., Ž. Naumiesčio sen.
[xxxv] Policija.
1936 m. rugpjūčio 15. Nr. 16. P. 310.
[xxxvi] Ten pat.
1936 m. gegužės 1. Nr. 9. P. 173.
[xxxvii] Pateikėjas
Povilas Stanislovaitis, gim. 1914 m. Juškaičių k., Gardamo sen., Šilutės r. Dabar gyvena Ž. Naumiestyje.
[xxxviii]
Pateikėjas Jurgis Peteraitis, gim. 1927 m. Raugelių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r.
[xxxix] Vyriausybės
žinios. 1931m. rugpjūčio 7. Nr. 362-2471.
[xl] Policija. 1936
m. lapkričio 1. Nr. 21. P. 398.
[xli] Pateikėjas J.
Peteraitis.
[xlii] Pateikėjas
A. Poškus.
[xliii] Savickis J.
Granatos skeveldra / Raštai. Vilnius: Vaga, 1990. T. 1. P. 501.
[xliv] Policija.
1926 m. vasario mėn. Nr. 2. P. 21.
[xlv] Pateikėja
Elena Baltutienė, gim. 1928 m. Žalpių k., Ž. Naumiesčio sen., Šilutės r.
[xlvi] LBM
archyvas. B. 11075. P.15.
[xlvii] Pateikėjas
A. Poškus.
[xlviii] Pateikėja
Teodora Masolienė, gim. 1918 m. Žalpių k., Ž. Naumiesčio sen., Šilutės r.
[xlix] Policija.
1925 m. kovo mėn. Nr. 3. P. 22.
[l] Ten pat. 1925
m.rugsėjo mėn. Nr. 9. P. 36.
[li] Ten pat. 1936
m. lapkričio 15. Nr. 22. P. 442.
[lii] Pateikėjas K.
Tribičius.
[liii] Pateikėja T.
Masolienė.
[liv] Pateikėja T.
Masolienė.
[lv] Pateikėja
Stanislava Daukšienė, gim. 1920 m. Padievaičio k., Kvėdarnos sen., Šilalės r. Dabar gyvena Kvėdarnoje.
[lvi] Pateikėjas A.
Poškus.
[lvii] Pateikėjas
Juozas-Vytautas Toleikis, gim. 1930 m. Geniotų k., Kvėdarnos sen., Šilalės r. Dabar gyvena Kvėdarnoje.
[lviii] Pateikėja
S. Daukšienė.
[lix] Pateikėja
Teresė Zobielienė, gim. 1924 m. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r.
[lx] Pateikėja
Julija Gadeikytė, gim. 1902 m. Beržoro k., Platelių sen., Plungės r. LBM archyvas. B. 9567. P. 5.
[lxi] Darbo balsas.
1918 m. balandžio 25 (Nr.18). P.14.
[lxii] Končius I.
Žemaičio šnekos. P. 216.
[lxiii] Pateikėjas
K. Tribičius.
[lxiv] Pateikėja
Stefanija Ežerinskienė, gim. 1921 m. Pauparių k., Ž. Naumiesčio sen., Šilutės r. Dabar gyvena Ž. Naumiestyje.
[lxv] Pateikėja
Zofija Stasytienė, gim. 1912 m. Sauslaukio k., Kvėdarnos sen., Šilalės r. Dabar gyvena Kvėdarnoje.
[lxvi] Pateikėjas
V. J. Toleikis.
[lxvii] Pateikėjas
K. Tribičius.
[lxviii] Pateikėjas
V. J. Toleikis.
[lxix] Pateikėja S.
Ežerinskienė.
[lxx] Pateikėjas K.
Gutautas.
[lxxi] Pateikėjas
K. Tribičius.
[lxxii] Pateikėjas
A. Poškus.
[lxxiii] Pateikėjas
P. Stanislovaitis.
74
Enciklopedja powszechna. Warszawa, 1927. Cz. 1. S. 262
75
Aleksandravičius E. Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje / Lietuvių atgimimo studijos. Vilnius: Sietynas, 1990. T. 2. P. 46
;)
;)
;)
;)
;)
;)