 |
1 pav. Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA). Putnamas. Fot.
autorės |
 |
2 pav. S. Balzeko lietuvių kultūros muziejus. Iškaba. Fot. autorės |
 |
3 pav. S. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ekpozicijos salė.
Fot. autorės |
 |
| 4 pav. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras.
Jaunimo centras. Čikaga. Fot. autorės |
XXI a. globalizacijos procesas atveria visoms tautoms plačias galimybes kultūros srityje, tačiau žmonijos tapsmas modernia
visuomene slepia savyje ir pavojų mažų tautų kultūrai. Pasaulio tautų susiliejime neišvengiama kultūrų unifikacija, etninių kultūrų nykimas.
Didelę reikšmę saugant kiekvienos tautos identitetą turi kultūrinis paveldas, kuris gali būti dvasinės ar medžiaginės kilmės, kilnojamas ar
nekilnojamas. Reikšmingas vaidmuo kaupiant, saugant, tyrinėjant kultūrinį paveldą tenka muziejams. Europos Sąjungos ir UNESCO nuostatuose daug
dėmesio skiriama tautinės kultūros išsaugojimui. Prieita bendra išvada, kad tarptautiniame bendradarbiavime privalu gerbti kiekvienos kultūros
savitumą.
Lietuviams savojo identiteto išsaugojimas opus nuo seno. Etninė kultūra bei tautinė savimonė patyrė prievartinį svetimų
kultūrų piršimą. Carinė priespauda, sovietinės ir vokiečių okupacijos alino šalį ekonomiškai, skurdino dvasiškai. Daugelis lietuvių,
nenorėjusių paklusti carinės priespaudos ir okupantų primestiems reikalavimams, traukėsi iš tėvynės. Lietuva išgyveno tris masines
emigracijas: XIX a. pabaigoje, po I bei II pasaulinio karo. Lietuviai atsidurdavo Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje o vėliau
iškeliaudavo į kitus kontinentus – daugiausiai į Ameriką ir Australiją. Patekus į naują kultūrinę aplinką,
itin svarbia problema tapdavo savos kultūros išsaugojimas svetimųjų apsuptyje. Lietuviams grėsė asimiliacija, nutautėjimas. Visomis išgalėmis
jie stengėsi sukaupti ir išsaugoti sukurtas nepriklausomoje Lietuvoje ir į svetimą žemę atsivežtas kultūrines vertybes. Išeivija siekė
atstovauti ir reprezentuoti Lietuvos kultūrinę, politinę plotmę pasauliui, ir jam priminti, kad lietuviai siekia laisvės ir savo valstybės
atkūrimo.
Atsidūrę svetur, kultūrininkai rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, Lietuvos istorinės praeities, etninės kultūros –
tautosakos, liaudies papročių – išsaugojimu. Istorinių ir pažintinių paskatų vedami muziejinio archyvinio pobūdžio turtus kaupė, kolekcionavo
privatūs asmenys, vienuolijos, mokslo įstaigos, lituanistiniai centrai, archyvai. Išeiviams rūpėjo ne tik sukaupti kultūrinį palikimą, bet ir
jį eksponuoti. Taip svetur atsirado fenomenas – lituanistiniai muziejai.
Pirmieji žingsniai pavienių asmenų kultūros palikimo išsaugojimo link buvo stichiški. 1889 m. J. Šliūpo įkurta draugija
„Lietuviškoji mokslo draugystė Amerikoje“ kaip vieną iš reikšmingiausių savo veiklos barų numatė steigti lituanistinius muziejus, bet šio
tikslo neįgyvendino1. 1893 m. L. Ivinskis, A. Milukas, A. Kaupas ir J. Žilinskas įkūrė „Europiškai Amerikišką
draugiją“, kurios nariai numatė tyrinėti tėvynės praeitį ir surinkti kuo daugiau lituanistinės medžiagos išeivijoje ir Lietuvoje. Didžiausiu
jų nuopelnu tapo Lietuvių skyriaus ekspozicija Pasaulinėje parodoje Trokadero rūmuose Paryžiuje 1900 m.2 Šią
ekspoziciją globojo Prancūzijos švietimo ministerija. Ji sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pelnė 12 apdovanojimų. Pasaulinėje arenoje
išskirtinis Lietuvos vardo paminėjimas sukėlė diplomatinį skandalą, nes tuomet ji buvo ne savarankiška valstybė, o Rusijos imperijos dalis.
Galima teigti, kad lituanistinis kultūrinis palikimas Pasaulinėje parodoje buvo eksponuojamas pirmą kartą istorijoje ir suvaidino svarbų
vaidmenį kovojant už lietuviškosios spaudos atgavimą, prieš carinės Rusijos priespaudą.
XX a. antrajame dešimtmetyje reikšmingą darbą kaupiant lituanistinę medžiagą atliko privatūs asmenys: gydytojas
kolekcionierius A. Račkus ir kunigas kolekcionierius P. M. Juras.
Aleksandras Račkus atvyko į Ameriką 1910 m., būdamas 17 metų. Jis tapo aktyviu
visuomenininku, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. Kolekcionavimu ir muziejiniu darbu – eksponatų tvarkymu bei restauravimu – susidomėjo
1912–1913 m., studijuodamas St. Laurent kolegijoje Monrealyje, tuomet papildomai dirbo Kolegijos muziejuje konservatoriaus asistentu. 1917 m.
Čikagoje A. Račkus įkūrė „Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugiją“, kurios nariai rinko lietuviškas senienas, medžiagą apie knygnešius ir
spaudos draudimo laikus Lietuvoje, JAV lietuvių istorijai svarbius dokumentus. A. Račkaus dėka prie šios draugijos buvo įkurtas vienas pirmųjų
muziejų, jau 1931 m. turėjęs didžiausią pasaulyje numizmatikos kolekciją, garsėjusią variantų gausa ir unikumais. 1926 m. jis didelę savo
kolekcijos dalį padovanojo Kaune esančiam Vytauto Didžiojo Kultūros muziejui (dabar ČDM)3.
1935 m. A. Račkus atvyko į Lietuvą dalyvauti pirmajame Pasaulio lietuvių kongrese Kaune, kur buvo
įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga. Jis vėl atsivežė įdomios muziejinės medžiagos. Visa per keletą kartų dovanota kolekcija sudarė daugiau
nei 80 tūkstančių eksponatų. A. Račkus 1936-1938 m. dirbo VD kultūros muziejuje tvarkydamas savo
rinkinį, o 1940 m. grįžo į JAV. Čikagoje vėl įsteigė privatų Lituanistikos muziejų, kuriame buvo gintaro kolekcija, numizmatikos,
ikonografijos, sfragistikos, filatelijos, regalijų, insignijų, senienų skyriai bei archyvas ir biblioteka. 1965 m., prieš pat jo mirtį,
didelę kolekcijos dalį įsigijo kolekcininkas S. Balzekas, tuomet steigęs Lietuvių kultūros muziejų.
Kitas lietuvybės puoselėtojas bei saugotojas buvo prelatas Pranciškus Mykolas Juras.
Jis pasitraukė į JAV bėgdamas nuo priverstinės tarnybos carinėje kariuomenėje. 1922 m., baigęs kunigų seminariją, P. M. Juras buvo
įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais pradėjo rinkti bei saugoti Amerikoje leidžiamą lietuvišką spaudą, įvairią medžiagą, susijusią su
lituanistiniu palikimu. Eksponatus įsigydavo dovanojimo arba pirkimo būdu. Jo pasiaukojamo ir nenuilstamo darbo vaisius – Amerikos lietuvių
kultūros archyvas (ALKA). Visą surinktą medžiagą prel. P. M. Juras iš pradžių saugojo Bostone laikraščio „Darbininkas“ patalpose, vėliau
perkėlė į Broktoną, o 1963 m. – į Putnamą, kur Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Seserų vienuolynas sutiko priimti ALKA savo
sodyboje. Čia prel. P. M. Juras savo lėšomis šalia vienuolyno pastatė vieno aukšto pastatą, kuriame ir įsikūrė ALKA. 1972 m. ALKA ir jame
saugotus rinkinius jis perleido Lietuvių katalikų mokslo akademijai4.
ALKA suformuotas pagal tradicinį klasikinį triumvirato principą – jį sudaro trys skyriai: archyvinis, muziejinis ir
biblioteka. Rinkinių formavimo prioritetas – viskas, kas sietina su Lietuva. Bibliotekoje saugomos enciklopedijos, žodynai, kalbotyros
rinkiniai ir kiti leidiniai. Vertingi seni lietuviški žemėlapiai, prof. Z. Ivinskio sukaupti mikrofilmai, kuriuose užfiksuota beveik visa
Vatikano archyvų lituanistinė medžiaga. Nemažą rinkinį sudaro kantičkos ir senosios knygos: „Lietuviška biblija“, išleista 1657 m., „Naujasis
Įstatymas“, išleistas 1816 m.; spaudos kolekcija nuo seniausių leidinių iki šių dienų. Paminėtinas „Tėvynės Sargas“, leistas 1884-1898 m.,
“Varpas“, leistas 1889-1893 m., „Vienybė Lietuvninkų“, leista 1897-1905 m. Saugomas žemaičių vyskupo J. Skvirecko į lietuvių kalbą išverstas
„Naujasis Įstatymas“, išleistas 1816 m.; vyskupo M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, išleista 1848 m.; „Šventųjų gyvenimai“, išleisti 1849 m.
Vieną rečiausių ir brangiausių rinkinio knygų „Scriptores Rerum Prussicarum“ padovanojo dr. J. Kazickas. Čia saugomos daugelio visuomenės ir
kultūros veikėjų padovanotos vertingos asmeninės bibliotekos. Archyve sukaupta įvairių lietuvių organizacijų ir redakcijų medžiaga: Amerikos
lietuvių federacijos, VLIK‘o, BALF‘o, Lietuvių enciklopedijos ir kitų. Saugomi žymių visuomenės ir kultūros veikėjų archyvai: prelato M.
Krupavičiaus, J. Balkūno, M. P. Juro, S. Santvaro, F. Kiršos, M. Vaitkaus, V. Alanto, A. Kučo, S. Ylos, J. Gimbuto, K. Škirpos, J. ir V.
Širvydų, A. Giedriaus ir kitų. Priskaičiuojama per 150 saugomų archyvinių vienetų pavadinimų. Sukaupti archyvai atskleidžia kultūrinę,
politinę, mokslinę išeivijos veiklą.
ALKA muziejus įrengtas senajame pastate. Viename kambaryje įrengtas tautosakininko J.
Balio kabinetas. Jame eksponuojama padovanota tautosakininko archyvinė medžiaga: turtinga biblioteka, darbo stalas, rašomoji mašinėlė,
rankraščiai, nuotraukos. Ypač vertinga garsajuosčių kolekcija su įdainuotomis, anksti į Ameriką atvykusių lietuvių, liaudies dainomis.
Erdvioje aukštoje patalpoje įrengta ekspozicija, kurią sudaro 3 teminės dalys: istorinė, kraštotyrinė, meno. Ekspoziciniai
stendai sustatyti laikantis eksponavimo metodo „palei sienas“. Pateikiama gausybė etnografinės medžiagos: lietuvių liaudies menininkų darbai,
kraičio skrynios ir baldai, iš medžio išdrožtas visas ūkininko kiemas ir trobelė (meistras Pranas Bruzgulis), šimtai lietuviškų kryžių
nuotraukų, tūkstančiai atvirukų. Eksponuojama tautodailės kolekcija: lietuviški audiniai, mezginiai, tautinės juostos, rankšluosčiai,
staltiesės, drabužiai, medžio drožiniai ir pjaustiniai, gintaro dirbiniai ir papuošalai, keramika. Muziejuje saugomi lietuvių dailininkų
paveikslai, unikalūs Lietuvos filatelijos, numizmatikos rinkiniai, medalių kolekcijos.
Eksponuojami daugiau nei 40 dailininkų darbai. Minėtini dail. R. Antinio vyresniojo sukurtas prezidento A. Smetonos biustas,
V. Kašubos autoriniai darbai: LDk Vytauto statula, Lietuvos karaliaus Mindaugo biustas bei statula „Lietuva“, kurie buvo eksponuojami Lietuvos
paviljone Pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 m. Ant sienų ir pastolių eksponuojami paveikslai, grafikos lakštai, kilimai. Lankytojas gali
pamatyti K. Žeromskio, A. Rūkštelės, A. Varno, B. Murino, V. Vizgirdos, J. Paukštienės ir kt. paveikslus, A. Tamošaitienės išaustus kilimus.
Dėmesį patraukia 3 dideli (2,5x3,5 m) istorinės tematikos paveikslai. Jie buvo sukurti pagal specialų užsakymą minėtai Pasaulinei parodai
Niujorke. Tai dail. A. Smetonos paveikslas „Vilniaus akademijos įsteigimas“, dail. P. Kalpoko paveikslas „Napoleonas prie Vilniaus 1812 m.“ ir
dail. A. Galdiko „DLk Vytautas po laimėto Žalgirio mūšio“.
ALKA saugomi 140 lietuviški kryžiai, 500 paveikslų, 400 periodinių leidinių ir keli tūkstančiai fotonuotraukų5.
Dėl vietos stokos visos sukauptos medžiagos nėra galimybės eksponuoti. Muziejaus ekspozicija, pastatus, aplinką sieja vieninga idėja. ALKA
buvo pirmasis muziejus svetur, kuris parodė, jog krašto, istorinės praeities ir gamtos muziejinės vertybės gali prisidėti prie tautos
išlikimo. Prel. P. M. Juro sukurtas muziejus - tai ir estetinės pagavos žadintojas, ir tautos dvasinės bei materialinės kultūros tradicijų
tęsėjas.
Teigiamą
vaidmenį lietuvių kultūriniam, tautiniam gyvenimui JAV stiprinti suvaidino vienuolijos – kazimieriečių, pranciškonų, marijonų, jėzuitų. Šv.
Kazimiero seselės vienuolės vienos iš pirmųjų atvyko į Amerikos žemę. Jos rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, steigė mokyklas, ruošė mokytojas.
Daug dėmesio skyrė kultūrinio palikimo saugojimui ir kaupimui – taip jų patalpose, Čikagoje, gimė Kultūros muziejus su biblioteka ir archyvu.
Ši kultūros institucija uždaro tipo, tačiau joje galima apsilankyti iš anksto suderinus vizito laiką.
Kunigas A. Staniukynas rūpinosi Šv. Kazimiero vienuolyno statyba, kuris pastatytas Čikagoje 1907 m. Pats kunigas visą gyvenimą
kaupė knygas, užsisakydavo jų net iš V. Zavadskio knygyno Vilniuje. Po kunigo mirties vienuoliai marijonai paveldėjo jo knygų užsienio kalba
rinkinį, o seserims kazimierietėms atiteko gausus lietuviškos periodikos bei knygų rinkinys. Seserys kazimierietės biblioteką nuolat papildo
naujomis knygomis, kita spauda. Speciali spinta skirta saugoti skaidres ir klišes, kuriose užfiksuota Šv. Kazimiero kongregacijos istorija,
įvairių tautinių draugijų renginiai, lietuvių gyvenimas išeivijoje, Lietuvos istorijos epizodai ir gamtos, kultūros paminklai bei bažnyčios.
Dabar čia sukaupta 1640 skaidrių ir 242 klišės. Archyve saugoma vienuolijos steigėjos Marijos Kaupaitės bei kunigo A. Staniukyno
korespondencija ir dokumentai, garsiųjų lietuvių – J. Basanavičiaus, J. Jablonskio, Šatrijos Raganos bei kitų – laiškai, vertinga medžiaga iš
lietuvių gyvenimo Amerikoje. Šv. Kazimiero seserų vienuolyno tautodailės muziejus pradėtas formuoti 1935 m., kai motina M. Kaupaitė, grįždama
iš Lietuvos, parsivežė tautinių audinių, medžio drožinių ir surengė jų parodą6. Vėliau muziejus pavadintas
Lietuvių kultūros muziejumi. Jis įsikūręs trijose erdviose salėse ir šiuo metu turi sukaupęs per 2000 eksponatų. Gausios numizmatikos, įvairių
medalių, pašto ženklų, margučių kolekcijos. Vertingi gintaro dirbinių, puoštų tautinėmis inkrustacijomis lėkščių rinkiniai. Eksponuojama apie
30 tautiniais rūbais puoštų lėlių, vaizduojančių kupiškėnų vestuvių apeigas. Tautinių audinių rinkinyje – apie 300 rankšluosčių, lovatiesių
bei kitų audinių; liaudies meno drožinių rinkinyje – apie 40 kryžių, kaimo sodybų maketų. Saugomi lietuvių dailininkų A. Galdiko, K. Šimonio,
K. Varno, K. Žeromskio, J. Paukštienės, M. Šileikio, A. Žmuidzinavičiaus, seselės Mersedes kūriniai, P. Rimšos skulptūrėlė „Vargo mokykla“7.
Daug vertingų eksponatų į šį muziejų pateko iš Lietuvių paviljono po 1939 m. Pasaulinės parodos Niujorke. Atskirame kambaryje įrengta speciali
seselių kazimieriečių istorijos ekspozicija. Muziejuje nevyksta vieši renginiai, nerengiamos edukacines programos, nes trūksta ir lėšų, ir
darbuotojų. Tačiau seselės kazimierietės visuomenei pristato vienuolijos sukauptas vertybes rengdamos parodas už vienuolyno ribų. Buvo
surengtos vertingų numizmatinių kolekcijų, filatelistinių rinkinių ir kitokios parodos.
Skiepijant jaunuomenei lietuvybę svetimoje žemėje, reikšmingą vaidmenį atliko tėvai jėzuitai. Norėdami plėtoti ir geriau
koordinuoti savo veiklą, jie Čikagoje pastatė didžiulį Jaunimo centro kompleksą. Šiame puikiai įrengtame Jaunimo centre įsikūrė daugybė
įvairių visuomeninių organizacijų, kurios vėliau buvo sujungtos į vieningą koordinacinę struktūrą. Taip 1982 m. atsirado Lituanistikos tyrimo
ir studijų centras (LTSC). LTSC - svarbiausias lietuvių mokslo centras Amerikoje, juridiškai įregistruotas Ilinojaus valstijos sostinėje
Springfilde, kaip visuomeninė, pelno nesiekianti organizacija8. LTSC vadovauja prof. J. Račkauskas. Jį sudaro 13
struktūrinių padalinių: Pasaulio lietuvių archyvas; J. Žilevičiaus – J. Kreivėno muzikologijos archyvas, S. Budrio fotografijos archyvas,
Lietuvių meno archyvas ir meno fondai, Lietuvių genocido tyrimo centras Amerikoje, Vaizdinių garsinių priemonių skyrius, Pedagoginis
lituanistikos institutas, J. Dainausko Lietuvos istorijos biblioteka, M. K. Čiurlionio galerija, Lietuvių medicinos muziejus ir archyvas,
Lietuvių muziejus, Ramovėnų muziejus.
Pasaulio lietuvių archyvo (PLA) pagrindu tapo V. Liulevičiaus
Vokietijoje 1946 m. įsteigta Istorinės medžiagos rinkimo komisija. Jis pats pradėjo rinkti bei kaupti lietuviams reikšmingą istorinę
medžiagą. Vėliau rinkiniai buvo išsiųsti saugoti į Čikagoje esantį Šv. Kazimiero seserų vienuolyną. 1964 m. sukaupta medžiaga įsikūrė viename
iš nedidelių Jėzuitų Jaunimo centro salių ir jau turėjo PLA vardą. PLA kaupiama ir saugoma įvairi archyvinė ir muziejinė medžiaga: lietuviškų
įstaigų, organizacijų dokumentacija, antspaudai bei ženklai, vokai su lietuviškais vaizdais, lietuvių spauda, atvirukai, muzikos įrašai,
filmai, taip pat leidiniai kitomis kalbomis, kuriuose rašoma apie lietuvius ir Lietuvą, vėliavos, uniformos, audiniai, drožiniai ir kt. PLA
pasididžiavimas – lietuvių DP stovyklose Vokietijoje surinkta medžiaga, kurią sudaro 234 489 puslapiai dokumentų, 130 jų aprašų9.
Saugomi originalūs posėdžių protokolai, korespondencija, fotonuotraukos, įvairių Vokietijoje veikusių organizacijų ir institucijų dokumentai:
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, Lietuvių tremtinių bendruomenės centro komiteto, LTB Švietimo valdybos ir kitų. Ši institucija perima saugoti
uždarytų ir nustojusių JAV egzistuoti lituanistinių įstaigų ir organizacijų, privačių asmenų bibliotekas bei archyvus. PLA saugomas
kartografijos rinkinys (daugiau kaip 50 retesnių ir apie l000 naujesnių Lietuvos žemėlapių). PLA didelę dalį sudaro lituanistinė biblioteka,
kurioje saugoma per 100 tūkstančių knygų bei daugiau kaip 2000 periodikos leidinių. Čia taip pat saugoma gausi Lietuvos užsienio reikalų
ministerijos, Lietuvos konsulatų, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, Niujorkee ir Los Andžele įvairūs konsulų dokumentai, buvusio Lietuvos
konsulo Čikagoje dokumentų rinkinys (1924-1997). PLA saugomi įvairių šalių ir įvairių pakraipų - politinių, tautinių, kultūrinių, švietimo
organizacijų archyvai: ALT’o, BALF’o, PLB, JAV LB, Lietuvių rašytojų draugijos, Lietuvių žurnalistų sąjungos, Lietuvių istorijos draugijos,
Amerikos lietuvių Romos katalikų moterų sąjungos, Lietuvių skautų sąjungos, Ateitininkų, Lietuvių jaunimo sąjungos, Lituanistikos instituto,
Lietuvos kariuomenės ir kitų dokumentų fondai. Kaupiami ne tik lietuvių organizacijų, bet ir visuomenės bei kultūros veikėjų šeimų asmeniniai
archyvai: P. ir J. Daužvardžių konsulinis ir asmeninis rinkinys, prof. K. Pakšto bei rašytojos J. Pakštienės (Narutavičienės-Narūnės),
rašytojo B. Sruogos bei V. Daugirdaitės-Sruogienės, rašytojo B. Babrausko bei poetės G. Babrauskienės-Tulauskaitės, V. ir F. Manelių bei kitų
garsių šeimų archyvai. Surinkti ir saugomi atskiri įžymių žmonių personalijų rinkiniai: prelatų ir visuomenės veikėjų P. M. Juro, M.
Krupavičiaus, J. Prunskio, kuris buvo ir laikinosios Lietuvos vyriausybės narys; kunigų J. Juozevičiaus, V. Bagdanavičiaus, P. Garšvos, J.
Bielskaus, taip pat diplomato ir politiko; profesorių - literatūros kritiko J. Brazaičio, kalbininko lingvisto P. Joniko, geografo,
inžinieriaus K. Pabedinsko; rašytojų A. Škėmos, A. Kairio, poeto, literatūros kritiko A. Mackaus; teisininkų ir visuomenės veikėjų P.
Dailidės, M. Mackevičiaus, J. Kajecko, buvusio diplomato; istoriko ir lietuvių istorikų draugijos pirmininko J. Jakšto, archyvo direktoriaus
L. Kerulio, tautosakininko J. Būgos, bibliografo K. Baltramaičio, žurnalisto Č. Grincevičiaus, atsargos karininko A. Augustausko, generolo S.
Dirmanto, visuomenės ir kultūros veikėjų mokytojų A. Rugytės, S. Barzduko, režisieriaus, aktoriaus S. Pilkos, visuomenės veikėjo I. Juodvalkio
bei daugelio kitų.
J. Žilevičiaus - J. Kreivėno muzikologijos archyvas yra vienas iš didžiausių lietuviškos
muzikos archyvų pasaulyje. Jį pradėjo formuoti Juozas Žilevičius. Vėliau dviejų visuomenės veikėjų – Juozo Žilevičiaus bei Juozo Kreivėno
kaupti rinkiniai sujungti į vieną vienetą. Archyvą sudaro per 200 000 eksponatų: gaidos, rašytinė medžiaga, lietuviškų plokštelių rinkiniai,
magnetinės juostos, kompaktiniai diskai, muzikos instrumentai, kompozitorių bei muzikos atlikėjų asmeniniai archyvai. Medžiaga suskirstyta į
septynis pagrindinius skyrius: „Amerikos lietuvių muzikinis gyvenimas“, „Muzikų vardynas“, „Gaidos“, „Lietuvos muzikologija po 1940 m.“,
„Mišri muzikologija“, „Plokštelės“ bei „Magnetofoninės plokštelės“. J. Žilevičius buvo muzikologas, kompozitorius, aktyvus visuomenės
veikėjas. Savo archyvą jis pradėjo rinkti 1920 m. ir iki 1929 m. turėjo apie 300 lietuvių liaudies instrumentų, daug vertingų rankraščių,
kitos medžiagos. 1929 m. išvyko rinkti eksponatų į JAV. II pasaulinis karas sutrukdė J. Žilevičiui grįžti tėvynėn, o beveik visa jo sukaupta
medžiaga Lietuvoje karo metu sudegė. Amerikoje jis aktyviai dirbo, susirašinėjo, ieškojo pagalbininkų ir sukaupė unikalią kolekciją, kurios
eksponatai susiję su lietuvių muzika. J. Kreivėnas taip pat buvo sukaupęs nemažus muzikologinius rinkinius. Jo kolekcijoje yra carinės Rusijos
imperijos, senosios ir šiuolaikinės Lietuvos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos, Vokietijos stovyklos, tarpukario ir sovietų laikotarpių
eksponatai. Vertingą jo archyvo dalį sudaro po II pasaulinio karo, dar Vokietijoje, užrašytos lietuviškos dainos ir giesmės, M. K. Čiurlionio
gaidų originalai, M. Petrausko laiškai bei kiti eksponatai. J. Kreivėnas rinko ir įvairius leidinius, knygas, formavo lietuviškos muzikos
biblioteką. 1984 metais J. Kreivėnas padovanojo savąjį archyvą LTSC, o 1986 metais abu – J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno – archyvai buvo
sujungti ir pavadinti J. Žilevičiaus – J. Kreivėno muzikologijos archyvu.
J. Dainausko archyvas ir biblioteka įsteigti kaip atskiras LTSC padalinys. Šiai
iškiliai asmenybei – teisininkui, istorikui, publicistui, bibliografui, paskaitininkui, mokytojui - įrengtas kabinetas. Čia saugoma per 18 000
vienetų knygų ir leidinių apie Lietuvos istoriją įvairiomis pasaulio kalbomis, sukaupta daug rankraščių Lietuvos istorijos klausimais,
Pedagoginiame lituanistikos institute skaitytų paskaitų konspektų, taip pat įvairių žurnalų ir laikraščių iškarpų. Knygose yra J. Dainausko
žymekliai su jo ranka darytomis pastabomis.
Lietuvių muziejus LTSC buvo atidarytas 1989 m. balandžio 23 d.10
Ekspoziciją sudaro iš visų LTSC padalinių atrinkti vertingiausi, įdomiausi eksponatai. Ji išdėstyta specialiai sumontuotuose stenduose –
vitrinose, pastatytose erdviuose Jaunimo centro koridoriuose. Pateikta gausi medžiaga apie Lietuvos praeitį, eksponuojami meno, kultūrinio
paveldo objektai. Vitrinos sąlyginai suskirstytos tokiomis temomis: „Lietuvos kariuomenė“, „Žemės ūkis, gamyba, prekyba“, „Elena Juciūtė –
partizanė ir Sibiro kankinė“, „Lietuvių muzika“, „Vydūnas“, „M. K. Čiurlionis“, „Religija“, “XIX a. plieno kryžiai“, „Retos knygos“, „Prel. M.
Krupavičius“, “Filatelija“, “Numizmatika“, „Lietuviškų organizacijų antspaudai“, „Prezidentas A.S tulginskis“, „Varpas“, „Lietuviškų parapijų
ženklai .1900-1950“, „Kazys Bartašius – audėjas, kaligrafas“, „Tautiniai drabužiai“11. Ekspozicijoje liaudies
menininkų drožinėti rūpintojėliai, kryžiai, koplytstulpiai, saulutės, medžio raižiniai, seniausias iš kurių sukurtas 1710 m.
Keli stendai skirti iškilioms Lietuvos asmenybėms. Prezidento Aleksandro Stulginskio stende yra jo asmeniniai daiktai, įvairūs
valstybiniai raštai, dokumentai, fotografijos iš gyvenimo Sibiro tremtyje ir laisvame krašte. Dvasininko ir diplomato prelato Mykolo
Krupavičiaus ekspozicijoje – Lietuvos diplomatinis ir kiti pasai bei dokumentai, jo naudoti kielikas ir kryžius, įvairūs asmens reikmenys.
Vydūnui skirtame stende eksponuojama Vydūno pomirtinė kaukė, rašalinė bei plunksna, tėvo laikrodis, kamertonas, dail. J. Pautieniaus nutapytas
Vydūno portretas, įvairios rašytojo fotografijos, knygos, rankraščiai, dienoraščiai. Visas rašytojo ir filosofo archyvas yra „Vydūno“
draugijos žinioje ir saugomas Pasaulio lietuvių centre, Lemonte. Stende, skirtame M. K. Čiurlioniui, matome jo harmonizuoto „Lietuvos himno“
gaidų rankraštį. Vienas iš stendų skirtas partizanei Elenai Juciūtei, išbuvusiai Sibiro tremtyje 15 metų. Vitrinoje eksponuojami jos
mezginiai, iš duonos padarytas rožinis, kalinio numeriai, dokumentinės lagerio fotografijos. Stende - vitrinoje „Retos knygos“ eksponuojami
leidiniai, spausdinti Lietuvoje, Prūsijoje ir JAV. Čia galima pamatyti 1786 m. išleistą „Lietuvos Statutą“. Stende, skirtame dr. Vinco
Kudirkos „Varpui“, eksponuojami pirmųjų šešerių (1889-1894) metų numerių originalai. Rinkinyje „Lietuvos istorija pašto ženkluose ir
nuotraukose“ yra vokai, pašto ženklai ir pinigai iš nepriklausomos Lietuvos gyvenimo bei visų okupacijų laikotarpių.
Stende, skirtame karinei tematikai, eksponuojami asmens liudijimai, dokumentai, uniformų ženklai, ordinai, medaliai, įvairūs
kariniai reikmenys, vyresniojo leitenanto uniforma ir milinė, prof. A. Voldemaro pasirašyti kario - savanorio diplomai. Vitrinoje „Lietuvių
muzika“ – įvairių draugijų chorų dokumentai bei nuotraukos, pirmųjų lietuvių emigrantų muzikinės veiklos istorijos rankraščiai, 1890 m.
Tilžėje pagaminta armonika, 1905 m. lenkų-lietuvių vargonininkų sąjungos įstatai, pirmosios lietuviškos operos autoriaus M. Petrausko laiškas
bei kiti eksponatai. „Religijos“ stende galime pamatyti spaudos draudimo laikotarpiu spausdintas maldaknyges, 1861 m. išleistą „Bibliją“,
eksponuojami J. Pociaus drožinėti kryžius ir vartai, unikali sena „Dievo“ statula, atsiųsta iš Lietuvos, šv. Kazimiero bei šv. Jurgio
statulos, kurias Lietuvių muziejui paskolino tėvai marijonai. Įdomi sfragistikos ekspozicija: BALF‘o, UNRRA, Lietuvių tremtinių bendruomenės,
Lietuvos diplomatinės tarnybos guminiai antspaudai. Įdomus ir originalus eksponatas – miniatiūrinės veikiančios audimo staklės, kuriose yra
šaudyklė, šeiva, nytys, skietas, mintuvai ir karštuvai. Prie šių staklių padėtas ir 1851 m. nežinomos audėjos išaustas audeklas. Vitrinoje
„Tautiniai drabužiai“ pristatyti kapsės tautiniai drabužiai.
LTSC fenomenas yra Medicinos muziejus, oficialiai atidarytas
1988 m. rugsėjo 28d.12 Muziejui skirtas atskiras kambarys ir 7 vitrinos Jaunimo Centro koridoriuje. Marija
Budrienė – muziejaus įkūrėja, rėmėja. 1950 m. ji pradėjo rinkti ir kaupti medžiagą apie senosios emigracijos lietuvius gydytojus. JAV tai
vienintelis išeivijos muziejus, kuris renka medžiagą apie lietuvių medicinos istoriją ir kaupia tokio pobūdžio eksponatus. Jame eksponuojami
įvairūs instrumentai, vaistai ir leidiniai apie lietuvių gydytojų, dantistų bei vaistininkų medicininę ir visuomeninę veiklą išeivijoje. Čia
matome lietuvių medicinos profesorių portretų galeriją, karo lauko gydytojo įrankių kolekciją. Eksponuojama dr. M. Budrienės sukaupta ir
muziejui padovanota puošnių, grakščių dėžučių vaistams laikyti kolekcija. Muziejuje sukaupta knygų medicinos tematika, asmeninių gydytojų
archyvų ir daiktų, rankraščių, medicininių instrumentų. Eksponatai sudėlioti lentynose, stiklinėse vitrinose, fotoportretai įrėminti ir kabo
ant sienų. Knygų skyriuje saugomos senosios emigracijos gydytojų A. Karaliaus, A. Graičiūno, dr. Buinevičiaus, V. Kanaukos, P. Avižonio ir
kitų parašytos knygos, seniausios kurių dr. J. Basanavičiaus „Žiponas ir Žiponė“, 1884 m. ir „Hygiena“, parašyta ir išleista Čikagoje 1897 m.
Kaupiami Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos leidžiami medicinos žurnalo „Medicina“ numeriai, pokario Lietuvoje išleista literatūra, įvairių
autorių knygos medicinos temomis, naujausia medicininė periodinė spauda. Dokumentų skyriuje saugomi prof. K. Oželio ir V. Kanaukos
doktoratų diplomų originalai, dr. J. Ūso Aukštųjų medicinos kursų baigimo diplomas ir dr. Z. Rudaičio pažymėjimas, gautas Paryžiaus institute,
dr. M. Nasvyčio, ėjusio Lietuvos kariuomenės epidemiologo pareigas, komandiruočių ir paskyrimų tarnybos lapai. Saugomi Lietuvos Respublikos
prezidento daktaro K. Griniaus asmeniniai daiktai ir archyvas. Atskiros vitrinos skirtos prof. J. Žilinsko asmeniniams ir mokslo baigimo
dokumentams, A. Šliūpaitės archyvui. Eksponuojama iš O. Damienės gauta sena, koja minama dantų gręžimo mašina, M. Nasvyčio mikroskopas, kurį
jis įsigijo Maskvoje 1911 m. Čia pat eksponuojami ir vaistinių augalų rinkiniai (herbariumai), JAV ir Lietuvoje vartoti vaistai. Šiame
muziejuje lankytojas gali pamatyti garsaus vaistininko P. Rako instrumentus, skirtus vaistams gaminti, senoviškas vaistinės svarstyklėles,
įvairius medicinos prietaisus ir daiktus. Labai vertingas ir įdomus praeito šimtmečio A. L. Graičiūno archyvas – daug įvairių pažymėjimų,
dokumentų, gausu nuotraukų su J. Šliūpu, 1902 m. A. L. Graičiūnui išduotas pažymėjimas, kad jis priklauso „Susivienijimui Lietuvių Amerikoje“,
taip pat pažymėjimai ir dokumentai, kad jis priklausė „Tėvynės Mylėtojų draugijai“, „Lietuvių socialistų sąjungai“.
S. Balzeko lietuvių kultūros muziejus taip pat fenomenalus reiškinys, tai vienas iš
didžiausių etninių muziejų JAV. Jį įkūrė antros kartos išeivis iš Lietuvos, JAV gimęs ir užaugęs verslininkas, kolekcininkas Stanley (Stasys)
Balzekas. Savo kapitalą sumaniai investuodavo įsigydamas vertingų kultūrinio palikimo kolekcijų – senųjų Lietuvos žemėlapių, ginklų, meno bei
kitokių rinkinių. Balzeko muziejus buvo įsteigtas 1966 m. birželio 22 d. dviejų aukštų pastate, specialiai pritaikytame kolekcijoms eksponuoti
ir kaupti13. Muziejus nuolat augo ir plėtėsi įsigydamas šimtus pavienių eksponatų ir vertingas kolekcijas. 1986
m. buvo nupirktas trijų aukštų pastatas, kuris po kapitalinio remonto pavirto modernia muziejine erdve. Pirmajame aukšte įsikūrusios
pagrindinės ekspozicijos, archyvas, biblioteka, suvenyrų parduotuvė; antrajame – gintaro salė; trečiajame – parodų ir renginių salės. Pastate
yra dvi erdvios salės parodoms ir renginiams, moderniai įrengta video salė.
Muziejaus rinkiniuose sukaupta gintaro, Lietuvos pašto ženklų, numizmatikos, žemėlapių, senovinių ginklų, audinių, namų ruošos
įrankių, buitinių ir bažnytinių reikmenų kolekcijų, religinių eksponatų, lietuvių dailininkų kūrinių. Gausią
lituanistinę kolekciją turi muziejaus biblioteka, kurioje sukaupta per 45 000 knygų (daugiausia lituanistikos, numizmatikos, archeologijos
klausimais). Yra saugomi A. Ružancovo bibliografiniai rinkiniai, periodinė spauda nuo XIX a. pabaigos,
straipsnių rinkiniai apie lietuvius ir lituanistiką. Muziejus turi K. Baltramaičio padovanotą bei jo tvarkomą lietuvių dailės kūrinių rinkinį.
Muziejuje taip pat saugoma unikali žemėlapių kolekcija: 5 stambūs atlasai, 358 modernūs bei 135 antikvariniai žemėlapiai, seniausi iš kurių –
XIV-XV a. Muziejuje saugomi 35 įvairūs rinkiniai, sukaupta apie pusė milijono eksponatų.
Nuolatinė ekspozicija parengta istoriniu teminiu principu. Salėje eksponuojama P. Rimšos skulptūra „Artojas”, pasiskolinta iš
Bostono meno muziejaus. Ekspozicija „Lietuva per amžius“ atskleidžia 6 atskiras temas: „Priešistorinė Lietuva (1100 m.)“, „Lietuva 1100-1795
m.“, „Lietuva po Napoleono ir caro (1795-1918)“, „Nepriklausoma Lietuva (1918-1940)“, „Holokaustas Lietuvoje (1940 m. ir vėliau)“,
„Ankstyvosios emigracijos iš Lietuvos į Ameriką (1865-1944)“. Atskiras kambarys skirtas Lietuvos ir Amerikos lietuvių moterims, mokslo ir
kultūros veikėjoms. Parengta ekspozicija apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą. Joje pateikiami didvyrių originalūs dokumentai,
kurie anksčiau nebuvo eksponuoti.
Ypatingas dėmesys muziejuje skirtas vaikams. Jiems parengtos dvi teminės ekspozicijos – „Lietuvos
pasas“ ir „Pilies svečiai“. Žaidybiškai vaikams pasakojama Lietuvos istorija, jos garbinga praeitis. Vaikai patys gali tyrinėti
žemėlapius, žiūrinėti miniatiūrines lietuviškas trobas bei ūkio padargus. Vaikai gali įeiti į padarytą pilį, „joti“ ant žaislinio žirgo,
užsidėti karžygio šarvus. Jie stebi visus objektus, gali juos liesti. Jiems kuriamos plačios edukacinės programos, vedamos specialios
istorijos ir tautodailės pamokos, į kurias ateina ne tik lietuvių kilmės, bet ir svetimtaučių vaikai, susidomėję lietuvišku menu. Ypač
populiarūs kalėdiniai ir velykiniai renginiai, kai mokomasi gaminti žaisliukus kalėdinei eglutei, dažyti velykinius margučius. Muziejuje
vyksta ir tautosakinio dainavimo, liaudies šokių pamokos. Vaikai šį muziejų mėgsta ir noriai lanko.
Muziejujue aktyvi kultūrinė švietėjiška veikla. Per metus surengiama daugiau kaip 50 renginių – koncertai, literatūriniai
renginiai, iškilių žmonių jubiliejai, paskaitos ir kita. Tradicinis muziejaus renginys – kiekvienais metais renkamas Metų žmogus. Kasmet
muziejų aplanko apie 35 tūkstančiai lankytojų, renginiuose muziejuje ir už muziejaus ribų dalyvauja per 100 tūkstančių žmonių14.
Savo eksponatus, ypač gintaro, Lietuvos monetų ir pašto ženklus, žemėlapius, etnografinę medžiagą, ginklus muziejus rodo įvairiose JAV
vykstančiose etninėse parodose, sukauptais turtais dalijasi su Lietuva.
Amerikoje gyvenantys lietuviai nuolat rūpinasi lituanistinės medžiagos kaupimu ir saugojimu. 1978 m. Baltimorėje Lietuvių namuose įsteigtas
Lietuvių kultūros muziejus, o 1982 m. Frackville mieste Pensilvanjos valstijoje įsteigtas Angliakasių muziejus. Lituanistinę medžiagą kaupia
ir privatūs kolekcininkai: V. Šliūpas ir H.G aids, “Vydūno“ draugija ir kt.
Išvados
Muziejai ir archyvai išeivijoje tapo reikšmingu veiksniu tautos ir jos kultūros paveldo išsaugojimui.
1. Muziejų įkūrėjai buvo pavieniai kolekcininkai – asmenybės, skatintos istoriosofinių, švietimo,
didaktinių, taip pat ir turtinių tikslų. XX a. antrame dešimtmetyje jie pradėjo kaupti vertingą lituanistinę medžiagą ir savo kolekcijas kūrė
kaip saviraiškos priemonę. Privačios kolekcijos tapo beveik kiekvieno įsteigto muziejaus branduoliu. Lituanistiniu paveldu rūpinosi ir
šviesuomenės sambūriai, mokslo institucijos.
2. Rinkinių esmę lėmė ne tik jiems priskiriami pažintiniai, švietėjiški uždaviniai ar pažinimo sritims bei
kultūros vertybių išsaugojimui teikiami prioritetai, buvo siekiama atskleisti daiktų istorinę svarbą ir mokslo vertę bei kultūros palikimo
išsaugojimo ir tradicijų tęstinumo reikšmę tautos kultūrai. Rinkinių formavimą lėmė jų sisteminimo kryptys: archeologijos, numizmatikos,
istorijos, etnografijos, bažnytinės, gamtos, meno, mokslo, technikos bei kt.
3. Lituanistinių muziejų ekspozicijų pobūdis turi bendrų bruožų: eksponuojama viskas, kas sietina su
Lietuva. Pirmenybė teikiama lietuvių dvasinės ir materialinės etninės kultūros tyrimui, muziejinių vertybių panaudojimui visuomenės tautiniam
auklėjimui, tautiškumo reprezentavimui. Ekspozicijų pobūdis gali būti įvardijamas kaip istorinių, etnografinių, meno bei kt. elementų
samplaika.
4. Muziejai įrengti jiems pastatytuose specialiuose pastatuose arba nuomos teisėmis įsikūrę kultūrinėse
institucijose. Ekspozicijų pobūdį lemia vieta, erdvė, įranga.Vyrauja plokštuminis ir vienplanis vaizdas. Dažniausiai naudojamas klasikinis
ekspozicijos išdėstymas „palei sienas“. Speciali įranga - įstiklintos spintos ir stendai, horizontalios vitrinos, stelažai, įstiklinti skydai
ant sienų, stalai - beveik visur vienoda.
5. Muziejų veikla svetur įgauna vis platesnį mastą: vyksta ne tik medžiagos kaupimas, bet ir mokslinis
tyrinėjimas. Rašomi straipsniai, leidžiamos knygos, rengiamos teminės parodos, paskaitos, pamokos, edukacinės programos, įvairios tautinės
šventės, vakarai ir t. t. Pasaulio lietuvių bendruomenė skatina kaupti ir saugoti lituanistines vertybes stambesniuose centruose, užtikrinant
jų optimalų funkcionavimą.
6.
Lituanistiniai muziejai JAV – įvairialypis kultūrinis fenomenas. Jie turi svarbią ir neįkainojamą reikšmę kultūros istorijai ir paveldo
tradicijų tąsai. Lituanistiniai muziejai svetur – reikšmingiausios kultūrinės institucijos, reprezentuojančios Lietuvą pasaulyje.
NUORODOS
1. Lietuvių
enciklopedija. Bostonas, 1964. T. 30. P. 58
2. Kučas A.
Amerikos lietuvių istorija. Bostonas, 1971. P.132
3. „Vienybės“
metraštis. Bruklinas, 1928. P. 24
4. Juras P.
ALKA muziejų numato padidinti ir perduoti akademijai // Darbininkas, 1972 11 03
5.
Kriaučiūnas J. ALKA preserves Material of Lithuanian Culture // Lituanus, 1986, 32:1. P. 64-74
6.
Gudavičiūtė P. Kultūros muziejus. Mašinraštis, anglų kalba
7.
Tautodailės muziejus Šv. Kazimiero vienuolyne // Draugas, 1999 11 25
8. LTSC
žinios. Parengė Zailskas A. Čikaga, 1990. P. 1
9. Miglinienė
S. LTSC // Draugas, 2000 06 30
10. Lietuvių
muziejus. Bukletas. Čikaga, 1989
11.
Tupčiauskas A. LTSC Čikagoje // Aidai, 1990. Nr. 4. P. 313
12.
Zailskas A. Lietuvių medicinos muziejus / Budrys M. Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose. Čikaga, 1996
13. Balzekas
S. Trisdešimt muziejaus veiklos metų // The millenium report. Čikaga, 1998. P. 3
14. Janz R.
Atsakymai į anketą. 2004
;)
;)
;)
;)