LEOKADIJA BELVERTAITĖ (1904-1992):
TAUTINĖS SAVIMONĖS IDENTIFIKACIJA SOVIETMEČIU
Vida Mažrimienė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
 |
1 pav. L. Belvertaitė.
Kalvelis. 6 deš. |
 |
2 pav. L. Belvertaitė.
Kanklininkė. 1955. |
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugojami 42 L. Belvertaitės sovietmečiue sukurti keramikos
darbai. Jie pradėti kaupti muziejaus direktoriaus O. Daugelio iniciatyva, tęsiant prof. P. Galaunės nužymėtą muziejininkystės sampratą, jog
nereikšmingų periodų muziejinėms vertybėms nėra. Šiandien aiškiai matyti, kaip kinta L. Belvertaitės kūrinių vertinimo koeficientas:
1970-1980 metais šios dailininkės kūrinių galima buvo įsigyti už 10-30 rub., tuo tarpu dabar jų vertė pakilo beveik dviem šimtais procentų.
L. Belvertaitės kūrinių populiarumas nuolat auga. Jie užpildė Lietuvos meninių vertybių ir antikvariatų rinką, pristatomi aukcionuose, gausias
jų kolekcijas turi privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Taigi kadaise gyvavęs mitas apie postalininės epochos meno bevertiškumą yra
klaidingas ir netenka prasmės. Tuo įtikino ir 2004 m. sausio 24 - balandžio 4 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikusi
jubiliejinė L. Belvertaitės kūrybos paroda „Karalienė molio bateliais“. Nagrinėjant šio laikotarpio personalijos kūrybą, svarbu suprasti,
kokia menininko, įsprausto į totalitarinius politizacijos gniaužtus, tapsmo savimi eiga, kokie yra asmenybės kūrybiškumo parametrai ir
kūrybinės evoliucijos paradigmos, koks mąstymo, kūrybos ir nacionalinės priklausomybės identitetas.
Žymiausia buitinės – figūrinės keramikos kūrėja
L. Belvertaitė kūrė sąstingio metais, kai taikomoje dailėje vyravo vaizduojamosios dailės prioritetai, o
socrealizmo propagavimas skatino iliustratyvumą, ideologizuotą kryptingumą. Nepaisant to, L. Belvertaitė šiandien laikoma žymiausia XX a.
lietuviško buitinio žanro keraminių skulptūrėlių kūrėja, įgyvendinusi tautinio mentaliteto idėjas, įprasminusi figūratyvumo, ansambliškumo
ir dekoratyvumo išraiškas. Negalėdama išvengti siužetiškumo elementų, ji sugebėjo išlaikyti pakylėtą, patriotizmo dvasia nuspalvintą vaizdo
struktūrą. Detalizuodama piešinį ir formas, ji nekartojo 5-6 dešimtmečio politizuotų meno tendencijų. Nuo sovietinės stagnacijos gynėsi
atsigręždama į tautinės kultūros klodus, ieškodama lietuvio kaimo žmogaus ir miestelėno gyvensenai artimų bruožų. Beveik 43 m. L. Belvertaitė
dirbo Kauno „Dailės“ kombinate, sukūrė per 60 skulptūrinės keramikos etalonų. L. Belvertaitės skulptūrėlės „Eglė žalčių karalienė“, „Suktinis,
„Kepurinė“, „Rūtų darželyje“, „Mergaitė laisto gėles“, „Mergaitė su stirniuku“, „Vaikai su sviediniu“ 6-7 dešimtmetyje keramikos ceche buvo
pagrindinė masinės gamybos produkcija.
Laikotarpis ir bendros idėjos Kauno „Dailės“ kombinate suvienijo didelį būrį įvairių sričių dailininkų, triūsusių šalia L. Belvertaitės: T. ir
V. Miknevičius, V. Manomaitį, R. Antinį, B. Bučą, M. Sabulį, P. Krivaitį, V. Stankevičių, L. Striogą ir kitus.
Žinių apie L. Belvertaitę yra nedaug. Apie ją nutyli “Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, 2002 m. išleista „Lietuvos dailės
istorija“ ir netgi naujoji „Lietuviškoji enciklopedija“. Amerikoje uždarbiavusio ūkininko duktė, buvusi vienuolė, bažnytinio meno kūrėja, ne
kartą priversta slėpti savo kūrybą pogrindyje, uždaro būdo, ji netiko sovietinės spaudos puslapiams. Ne itin palankios ir tam laikotarpiui
dailininkės vedybos: ji išteka už miškotvarkininko P. Kamuntavičiaus, o jam mirus, už B. Žygelio - XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjo,
Lietuviškosios enciklopedijos iniciatoriaus, Spaudos fondo direktoriaus, iki 1944 m. kalėjusio Sverdlovsko lageriuose. Gyvendama šalia šio
iškilaus žmogaus, L. Belvertaitė bendravo su įsimintinais Lietuvos žmonėmis: daktare beletriste A. Steponaitiene, bibliofilu ir XXVII knygos
mėgėjų draugijos steigėju V. Steponaičiu, advokatu Z. Toliušiu, aktore A. Vaičiūnaite- Kubertavičiene, dailininkais A. Žmuidzinavičiumi, V.
Manomaičiu, V. Tarvydaite, D. Danyte ir kitais.
Nedidelė dalis žinių apie L. Belvertaitę yra Lietuvos literatūros ir meno archyve.
Dokumentiniai faktai apie L. Belvertaitę pateikiami D. Draugelienės knygoje “Kauno dailininkai“.
Iš čia sužinome, jog L. Belvertaitė 1931-1937 m. mokėsi Kauno mokykloje, įgijo skulptorės specialybę, kad jos pasaulėvaizdžiui turėjo įtakos
J. Mikėnas ir J. Zikaras. Tačiau giliau panagrinėjus, atsiveria ir sudėtingesni L. Belvertaitės kūrybos klodai, jos mąstymo ir veiklos
amplitudė. Nuo 1937 m. iki 9 dešimtmečio pabaigos ji dalyvavo Kauno, Vilniaus, Rygos, Maskvos, Osakos, Niujorko, Monrealio, Leipcigo ir
Briuselio parodose. Briuselio 1958 m. pasaulinėje parodoje jos keramikos darbai „Lietuvaitė“, „Vandens nešėja“, „Rūtų darželyje“, „Prie
šaltinėlio“, „Birutė su lauknešėliu“ apdovanoti aukso medaliu. Šios dailininkės kūrybiniu palikimu šiuo metu rūpinasi Nacionalinis M. K.
Čiurlionio dailės muziejus ir dailininkės sūnėnas V. Grečna. Buvę L. Belvertaitės kolegos: V. Manomaitis, L. Strolis, P. Genienė ir kiti jau
iškeliavo Anapilin, taigi pagrindiniai kūrybos liudytojai yra jos darbai.
Savarankiško darbo baruose
Svarbiausia L. Belvertaitės kūrybinio palikimo dalis yra skulptūrinė keramika. Tapyba ir skulptūros biblijine tematika,
sukurtos Alytaus, Pivašiūnų, Butrimonių, Vilkijos, Žilinų bažnyčioms, brandaus meninio lygio nepasiekė dėl nepalankių sąlygų. Baigusi Kauno
meno mokyklą ir įgijusi cenzą bei teisę mokyti meno dalykų visose aukštesniosiose mokyklose, 1940-1943 metais L. Belvertaitė pradėjo dirbti
Kauno 6-os amatų mokyklos piešimo mokytoja, jos pareigos Švietimo Liaudies komisaro įsakymu kasmet pratęsiamos.
Sovietinėje Lietuvoje dar tebegyvos tarpukario tradicijos, skatinusios amatų mokyklų plėtrą. Būsimieji baldžiai, siuvėjai, puodžiai mokomi
nenutolti nuo savo tautos tradicijų, kūrybiškai perimti jų palikimą. Dėstydama amatų mokykloje, L. Belvertaitė priartėja prie taikomosios
dailės tiražavimo, pajunta visuomenės poreikių tendencijas. Nuo 1943 m. L. Belvertaitė pradeda dirbti dailininke skulptore Kauno „Dailės“
kombinato dailiosios keramikos studijoje. Kombinatas, 1941 m. vadintas „Dailės kooperatyvu“, kūrėsi lietuvių liaudies menui, suvenyrams
propaguoti skirto „Marginių“ kooperatyvo bazėje. “Marginių“ bendrovė liaudies menui ir pramonei remti buvo įkurta 1930 m. Kaune. 1938 m.
atidarytas bendrovės skyrius Šiauliuose, o 1940 m.- Vilniuje. „Marginių“ produkcija buvo populiari ne tik Lietuvoje, pabuvojo 1937 m.
Pasaulinėje Paryžiaus parodoje, o 1939 m. - Niujorke. „Dailės“ kooperatyvo steigėjai - L. Kazokas, J. Mikėnas, V. Mackevičius, A. Gudaitis, A.
Tamošaitis, V. Drėma, L. Vaineikytė, M. Bulaka, P. Aleksandravičius, V. Vizgirda,V. Vienožinskis, anot K. Čerbulėno, buvo ir naujos meninės
kūrybos puoselėtojai.
Kauno „Dailės“ kombinatas kūrėsi ne tuščioje dirvoje, o turėdamas didžiulę savo pirmtakų patirtį. Antrasis pasaulinis karas nutraukė kūrybinę
kombinato veiklą, tačiau ši netrukus atsistatė, išsiliedama tekstilės, keramikos ir kituose kūrybinio darbo baruose. 1945 m. kooperatyvas
perorganizuotas į dailės fondo kombinatą „Dailė“. 1967 m. Kauno „Dailės“ kombinato 25 metų jubiliejinėje dailės darbų parodoje L. Belvertaitė
pristatė 12 autorinių skulptūrinių modelių majolikos technika.
Dailininkės kūriniai, palyginus su tokio pobūdžio V. Manomaičio, V. Miknevičiaus, L. Striogos, B. Purlienės darbais, apimtimi ir temų
įvairove akivaizdžiai pranoko kolegų kūrinius.
Pro dogmatiškumo užtvaras
L. Belvertaitės kūryba rutuliojosi įsibėgėjusio socializmo laikotarpiu, kai taikomoji dailė neretai orientuota pagal
deklaratyvios ideologijos propagandą. Tekstilininkas A. Valius pasakoja, jog savo diplominiam darbui privalėjo gobeleno technika išausti M.
Gorkio portretą. A.
Puškino, N. Gogolio, P. Cvirkos portretinius biustus šalia dekoratyvinių dirbinių priversti gaminti ir „Dailės“ kombinatai. Giminingos
bendrovės Rusijoje masiškai formuoja dar ir I. Krylovo pasakėčių, tarybinio gyvenimo herojų atvaizdus. Idėjinio propagandizmo neišvengia ir
L. Belvertaitė. „Marytė Melnikaitė“ (1952), apdovanota LTSR tarybinių dailininkų Sąjungos surengtame Respublikinės vaizduojamosios ir
taikomosios dekoratyvinės dailės konkurse - dailininkės „duoklė“ socializmo dogmoms.
Bene palankiausia dirva kūrybai evoliucionuoti buvo liaudies menas. Tautinio meno tradicijų pagrindu išaugo lietuviškoji
grafika, šia linkme suko ir taikomieji menai, be užkardų skynęsi kelius pasaulinėse parodose. L. Belvertaitės asmens byloje Literatūros ir
meno archyve randame įspūdingą tokių parodų sąrašą.
Keista, kad spaudoje, išskyrus vieną kitą atvejį, nėra komentarų apie ten rodytus L. Belvertaitės kūrinius. Tikėtina, kad užsienyje jos darbai
buvo pristatomi anonimiškai. „Kauno tiesa“, informuodama apie pasaulinę 1958 m. Briuselio parodą, nė žodžiu neužsimena apie aukso medalį
pelniusią L. Belvertaitę.
Tik SSRS liaudies dailininkas dailės akademijos viceprezidentas B. Johnsonas straipsnyje apie visasąjunginę parodą Maskvoje L. Belvertaitės
kūrinius pavadina „profesionaliais ir ypač meistriškais“.
Nacionalumo ženklai technologizacijų aplinkoje
Ar tiražuojamoji dailė nesuniveliavo L. Belvertaitės kūrybos? Pirmą kartą apie meno kūrinių serijiškumą prabilta XIX a. pr.
W. Moriso veikaluose.
Jo iniciatyva Anglijoje, o vėliau Belgijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Amerikoje įsikuria meno dirbtuvės, propaguojančios autorinę kūrybą.
Serijinės gamybos beveidiškumą bando sušvelninti P. Bonnard‘as, A. Derainas, A. Maillol, G. Rouault, P. Signacas, M. Flamincas, M. Vrubelis,
V. Borisovas- Musatovas, N. Andrejevas ir kiti, dekoruodami ir kurdami porceliano, fajanso, majolikos ir keramikos dirbinius. Vakarų Europoje
dar labai gyvos XVIII- XIX a. Meiseno ir Sevro porceliano manufaktūrų tradicijos. Kartu su muzikalios ir ritmiškos plastikos suvokimu
atkeliauja moderno ir secesijos stilius.
Aristokratiškos Vakarų Europos keramikos ir porceliano fabrikų tradicijos Lietuvoje neturi šaknų. Nors lietuviškoje
tiražuojamoje keramikoje gausu molbertizmo apraiškų, jos kardinaliai skiriasi nuo meiseniškųjų žanriškumo elementų, įkūnijančių scenas iš J.
B. Greuze‘o, F. Boucher, R. Gaillard‘o, N. Delaunay, C. Vanloo paveikslų. Lietuvių taikomajame mene dominuoja tautiškumo prioritetai,
tautinės savimonės teigimas. Istoriniai kataklizmai ir ideologinis totalitarizmas tik dar labiau žadina tautos istorinę sąmonę - vieną
reikšmingiausių jos dvasinės kultūros kriterijų. Savo tautinį identitetą įkūnijo M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius, Vydūnas, V. Krėvė, V.
Kudirka kurdami ne tik savo tautos kultūros mastu, bet ir universalaus pasaulio kontekste. L. Belvertaitės kūriniuose pulsuoja liaudies
raižinių, tautosakos, tautinės pasaulėjautos sampratos. P. Galaunės “Liaudies meno albumai“,
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugojami liaudies meno rinkiniai puoselėja tautinių reliktų išsaugojimo kultūrą. Nacionalumo elementais
alsuoja ir tarpukario J. Burbos, A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos, V. K. Jonyno, V. Kasiulio plakatai, V. Rato-Rataiskio, T. Valiaus, P.
Augiaus-Augustinavičiaus, A. Kučo, V. Valiaus, J. Kuzminskio A. Surgailienės grafika. Jų motyvų paraleles galima pajusti ir L. Belvertaitės
keramikoje. Kai kurios L. Belvertaitės skulptūrėlių buitinių darbų scenos asocijuojasi su K. Donelaičio „Metų“ „Vasaros darbų“ ar „Rudens
gėrybių“ vaizdais.
C. F. Heilsbergo pratarmėje, parašytoje K. Milke‘ės žodynui,
nurodomi lietuvio charakterio bruožai: išdidumas, tiesumas, santūrumas. C. F. Heilsbergas lietuviškąjį santūrumą aiškino kaip dvasinį
tvirtumą, ištikimybę savo papročiams ir priešinimąsi nutautinimui. I. Kantui lietuviškas santūrumas atrodė kaip lietuvio prigimtinis
charakterio bruožas, liudijantis lietuvių savigarbos jausmą. Ši tauri dvasinė pasaulėjauta dvelkia ir L. Belvertaitės skulptūrinės keramikos
darbuose. Savo tautos charakterį dailininkė išreiškia santūria, kondensuota menine forma, tautos poreikiams priartinta meno kalba.
De profundis – iš sielos gelmių
L. Belvertaitės kūrinių personažai atkeliavo iš istorinės, agrarinės ir namudinės Lietuvos. Ch. Barčas pastebi, kad lietuvių
liaudies dainose ir jas supančioje aplinkoje nėra „didybės, neįprastų dalykų, nėra neprilygstamų herojų, atliekančių žygdarbius, o tik ramus
gyvenimas žmogaus, sekančio savo prigimtimi“.
F. Jungferio teigimu, jose parodomas paprastai ir ramiai tekantis lietuvių gyvenimas, o dainos dažniausiai ir išreiškia paprastą ir ramų to
gyvenimo stebėjimą.
L. Belvertaitės kūrinių tematika, tvirta vienfigūrių ar keliafigūrių kompozicijų sandara, jautrus formos modeliavimas rodo ją remiantis
liaudiškosios etnologinės kultūros pamatais, dvasinių klodų gelmėmis. Galimybė kaitalioti glazūrų, engobų paviršius, keisti apžiūros taškus,
įvairinti dekoro elementus padėjo įtvirtinti individualumo poreikius, išvengti monotoniškumo. Nuolat keičiasi ir skulptūrinių personažų
charakteris - lyriškas, poetiškas, žaismingas ar humoristinis. Plastiškas apimtis paįvairina medžio architektūroje ir tautiniuose drabužių
raštuose sutinkama geometrinė ir augalinė ornamentika, polichromuotos plokštumos. L. Belvertaitės darbuose aiškiai išreikštos archajinės
tautinės individualybės šaknys. Jose galima pajusti du pradus – matriarchalinį ir kiek mažiau nomadinį (klajoklinį, atkeliavusį kartu su kitų
tautų kultūromis), kurie, A. Maceinos teigimu, nulėmė lietuvių tautos etnologinę individualybę.
Matriarchalinė kultūra – tai moters kuriama kultūra su jai būdingais prisirišimo prie žemės, namų, sėslumo bruožais. Moters prigimtį
atitinkantis jos ryšys su žeme rutuliojasi augalų, naminių gyvulių ir paukščių globos ir priežiūros poreikiuose. Moteriškumo sąlygotas
receptyvumas lemia L. Belvertaitės kūrinių motyvaciją.
Pasaulinių meno tendencijų fone
Skulptūriškumo pradmenys į Lietuvos keramiką atkeliavo iš svetur. P. Galaunė pastebi, kad figūratyvumo motyvai XIX a.
lietuvių liaudies keramikoje daugiausia atsiskleidė švilpynėse.
Skulptūrinių keramikos dirbinių randama dar prieš Kristų senovės Egipto kapuose, Rodo saloje. Taivanio istorijos muziejuje saugomos
keramikinės glazūruotos Tang periodo kupranugarių ir šokėjų figūrėlės turi analogijų vėlesnėje Vakarų skulptūrinės keramikos ir porceliano
istorijoje. XIX
a. pab.- XX a. pr. Belgijoje, Šveicarijoje, Anglijoje suvenyrų tikslais kuriamos etnografinių bruožų turinčios keraminės statulėlės. O.
Bismarko valdymo metais Vokietijoje ypač populiarios šviesiaplaukių berniukų ir mergaičių figūrėlės, atstovaujančios grynajai rasei. Mintono,
Vorčesterio, Derbio, Svonsio porceliano fabrikai gamina personifikuotas ir buitinei paskirčiai pritaikytas romantines pilaites,
animalistinius ir figūrinius objektus. A. Lichtwark, H. Van de Velde, P. Altenbergas tokią gamybą laikė kiču, reikalaudami, kad porcelianas
būtų naudojamas indams, o ne figūrėlėms.
Lietuvos keramikai galėjo turėti įtakos iš Vokietijos per Lenkiją ir Baltarusiją gabenama kaimo amatininkų produkcija,
vaizduojanti realų kaimo gyvenimą - sėjėjus, pjovėjus, paukščių augintojas ir t. t. Verbilkose (Pamaskvyje) Gardnerio fabrikas gamino
etnografinių tipažų seriją “Pasaulio tautos“ (vaizduoti ir lietuviai). Palyginę N. Andrejevo „Tulos valstietes“(1912-1913) su L.
Belvertaitės „Lietuvaitėmis“ atrandame bendrų monumentalumo, plastikos struktūriškumo bruožų. Tačiau skirtingai nei statiškos N. Andrejevo
figūros, L. Belvertaitės dirbiniai yra lankstesni, juose išryškinti judesio, nuotaikų variantai. Kaip išsiskiria saikingas ir elegantiškas L.
Belvertaitės kūrinių paprastumas matyti palyginus jos dirbinius su gausiai dekoruota K. Trofimovo majolikos skulptūrėle “Moteris šventiniu
kostiumu“(XVIII a.). Dekoro elementus L. Belvertaitė taiko prie skulptūrinės plastikos, charakterio, tipažo ir pan. Vienur augalinę
ornamentiką ji dėsto glazūruotų apimčių paviršiuose, kitur ją formuoja realių apimčių ir skulptūrinių, ažūrinių dermių išraiškose („Mergaitė
laistanti gėles“, „Rūtų darželyje“).
Aiškinantis L. Belvertaitės kūrinių autorystę, kyla klausimų dėl kitų dailininkų ir atlikėjų bendradarbiavimo. Kuriant masinę
ar netgi mažatiražinę produkciją, tokia praktika yra galima. 1890 m. Abramceve atidarytoje keramikos dirbtuvėje dirbo žinomi tapytojai ir
skulptoriai - V. Vasnecovas, V. Serovas, A. Golovinas, A. Matvejevas. Ypač daug majolikos darbų čia sukūrė tapytojas, scenografas ir
skulptorius M. Vrubelis. Amžininkų teigimu, pirmuosius egzempliorius dekoruodavo pats M. Vrubelis, o vėlesniuosius - kiti Abramcevo
dailininkai.
Pasak keramikės N. Kuosaitės, panašus procesas vyko ir Kauno „Dailės“ kombinate.
Nuo 1960 m. V. Manomaitis savo darbams dekoruoti buvo subūręs net atskirą komandą - dailininkus A. Norkienę, R. Sabulienę, M. Karalienę. L.
Belvertaitės modelius dekoravo profesionalūs dekoruotojai, baigę Telšių taikomosios dailės technikumą, - A. Norkienė, R. Dapkūnienė, M.
Dargužienė, V. Norkus.
Įdomu palyginti L. Belvertaitės ir XX a. I p. Tiuringijos figūrinio porceliano dirbinius, plėtojančius vaiko gyvenimo,
žaidimų, sporto ir poilsio tematiką. Pastarieji yra dekoratyvūs, lengvi, kiek idealizuoto, rokoko stiliui artimo charakterio. L. Belvertaitės
„Slidininkės“, „Žaidėjos“ pasižymi veržlumu, proporcijų ir komponavimo konstruktyvumu. Dailininkė niekad neišklysta iš klasikinių, mikėniškųjų
skulptūros tradicijų, ieškodama lietuviškai gyvensenai būdingos aplinkos, tipažų ir charakterių vienovės. Jos darbuose nėra saloniškumo ar
manierizmo elementų, jie artimi Tiuringijos dirbiniams betarpiškumo, nuotaikų pagava, vienatone ir keliasluoksne polichromija.
Išvados
Leokadija Belvertaitė puoselėjo tautines tradicijas įkūnijančią kūrybą. Biblijinėje tapyboje, kaip ir jos amžininkė T.
Kriaučiūnaitė, didesnių aukštumų nepasiekė, neturėdama palankių totalitarinėje visuomenėje sąlygų. Skulptorės patirtį ji įtvirtino žanrinėje
figūrinėje keramikoje, suteikdama jai unifikuotus nacionalumo bruožus. Ši jos darbo sritis gali būti traktuojama kaip unikali lietuviškos
mažųjų formų skulptūros savastis. L. Belvertaitė praplėtė dekoratyvinės keramikos galimybes, išreikšdama lietuvio miestelėno ir kaimo
žmogaus poreikius. Beveik pusės šimtmečio L. Belvertaitės veikla Kauno „Dailės“ kombinate apvainikavo ištisą figūrinės keramikos periodą.
Sulig L. Belvertaitės pasitraukimu iš aktyvios kūrybinės veiklos 1986 m. lietuviškoji keramika perėjo į naują raidos etapą - žiedimą. Jos
darbai turėjo įtakos R. Antinio, H. Rudzinsko, V. Miknevičiaus skulptūrinei keramikai, rutuliojo lietuviškosios tautinės tipologijos,
tautosakos, meninės liaudies kūrybos dermes. L. Belvertaitės kūryboje nėra sekimo vakarietiškų porceliano dirbtuvių tendencijomis,
detalizuoto, iliustratyvaus, eklektiško rusų analogiškos produkcijos perkrovimo. L. Belvertaitės kūryba pasaulio meno tendencijų fone dar
labiau išryškina tautiniu mentalitetu paženklintą jos darbų savitumą. Šios dailininkės kūryba sovietinės ideologijos įkarštyje buvo tarsi
tautinės savimonės įtvirtinimas, neleidęs išnykti svarbiausiems jos išlikimo svertams. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje
esantis L. Belvertaitės kūrybos rinkinys - reikšmingas istorine, menine, edukacine prasme. Kartu tai yra vertinga lituanistinės kultūros
paveldo dalis, neabejotinas liaudies kultūros išlikimo garantas.
NUORODOS IR LITERATŪRA
Išrašas iš ruošiamos spaudai N. Kuosaitės knygos“ Kauno „Dailės“ kombinato veikla“. Rankraštis. P.41
Iš pokalbio su keramike N. Kuosaite, užrašyto V. Mažrimienės 2003 12 16
;)
;)