<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

LIETUVOS RESPUBLIKOS (1918 – 1940) VAISTINIŲ SIGNATŪRŲ PIEŠINIAI IR SIMBOLIAI

Lina Bagdonienė, Vilma Gudienė

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

1 pav. Centrinio valstybinio vaistų sandėlio signatūra 

2 pav. Rašytojo provizoriaus Antano Vienuolio Žukausko vaistinės signatūra.

          Ukmergės žydų bendruomenės vaistinės signatūra.

          Valstybės vaistų sandėlio vaistinės signatūra. 

3 pav. Vytauto Didžiojo universiteto vaistinės signatūra.

4 pav. Kauno prof. Petro Raudonikio vaistinės signatūra.

5 pav. Kauno „Gulbių“ vaistinės signatūra.

6 pav. Kauno „Teatro“ vaistinės signatūra.

7 pav. Kėdainių provizoriaus Chaimo Gurvičiaus vaistinės signatūra.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje yra sukauptos  kelios kolekcijos, kurias galėtume pavadinti socialinės informacijos ar efemero (gr. ephemeros – vienadienis, greitai praeinąs) kolekcijomis. Trumpą laiką naudojami daiktai, įvairūs informaciniai, reklaminiai lapeliai neretai tampa muziejininkų tyrinėjimo objektu.  Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus šio pobūdžio kolekcijoms galėtume priskirti gydytojų išrašytus receptus, vaistų etiketes, signatūras. Dėl trumpalaikės informacijos perteikimo funkcijos tokie vienadieniai daiktai dažniausiai nesaugoti, tačiau išlikę pavyzdžiai gali atskleisti įdomių faktų. Pavyzdžiui, analizuodami signatūras galime sužinoti, kokiais vaistais įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo gydomi žmonės, kokios buvo vaistų formos, kainos ir kt. Šio darbo tikslas – išanalizuoti signatūrų puošybos bei simbolikos elementus.

Signatūra (lot. signare – pažymėti, nurodyti)   – tai prie vaistinėje pagaminto vaisto pritvirtinta gydytojo ar kito medicinos specialisto išrašyto recepto kopija. Signatūrų lapeliai buvo užsakomi spaustuvėse. Kiekvienai vaistinei ruošta individuali serija. Vienoje pusėje spausdintas vaistinės vardas, savininko pavardė, nurodyta vietovė, kurioje įkurta vaistinė, kartais pateiktas adresas, vaistinės telefono numeris ir informacija, kuo dar be medikamentų joje prekiauta, pavyzdžiui, „tvarstomoji medžiaga, guma, kosmetika ir parfumerija“. Kiekviena signatūra buvo puošiama specialiais piešiniais ir simboliais (1 pav.). Kita jos pusė palikta tuščia. Spaustuvėje paruoštuose lapeliuose farmacijos specialistas, pagaminęs vaistus, įrašydavo reikalingą informaciją: recepto numerį, gydytojo, išrašiusio receptą, bei ligonio pavardes, vaisto pagaminimo datą bei kainą, medikamento vartojimo būdą bei dozę. Kitoje pusėje farmacijos specialistas iš recepto nurašydavo vaisto komponentų pavadinimus ir jų dozes. Signatūroje pateikta informacija buvo skiriama ligoniui, kuris tuos vaistus vartos. Muziejaus rinkinyje saugomos carinės Rusijos lietuviškų gubernijų, nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir sovietmečio vaistinių signatūros. Kolekcijoje yra apie 650 įvairių miesto ir kaimo vaistinių signatūrų pavyzdžių. Darbe analizuojami tarpukario Lietuvos (1918–1940 m.) signatūrų piešiniai ir simbolika[i].

Tiriamuoju laikotarpiu trečdalis medikamentų buvo gaminami pagal individualius gydytojų receptus. Tokiu būdu dažnas pirkėjas gaudavo vaistus su konkrečios vaistinės signatūra, kuri buvo tarsi tos įmonės vizitinė kortelė. Užsakant signatūrą spaustuvėje, vaistininkui reikėjo nuspręsti, kokiu piešiniu ją papuošti. Galimi du keliai: pasirinkti spaustuvės siūlomą arba užsakyti individualų, atskleidžiantį vaistinės privalumus, piešinį. Pirmasis kelias buvo paprastesnis, nereikalaujantis kūrybos ir didelių išlaidų. Nusprendus sukurti originalią signatūrą, tekdavo pateikti užsakymą dailininkui, tiksliai apibrėžti, kokį siužetą norima matyti, be to, išlaidos šioms signatūroms pagaminti buvo daug didesnės. Pasikartojantys signatūrų piešiniai leidžia manyti, kad vaistininkai dažniau rinkosi pirmąjį kelią ir nemanė, kad tikslinga leisti pinigus individualių signatūrų kūrimui.

Nuo seno vaistinės iškabose ir signatūrose buvo naudojama valstybės simbolika[ii]. Todėl didžioji dauguma tarpukario Lietuvos signatūrų papuoštos valstybės herbu – Vyčiu. Šis simbolis įvairiai komponuotas į antspaudo, herbo, vazos formų rėmelius, piešinį papildant augaliniais motyvais, stilizuota liaudies meno ornamentika ir kitais puošybos elementais (2 pav.). Dauguma signatūrų piešinių yra moderno stilistikos. Valstybės simbolio – Vyčio – vaizdavimas nebuvo kanonizuotas, todėl piešinių autoriai galėjo laisvai jį interpretuoti. Valstybės vaistų sandėlio signatūroje matome žirgo uodegą, puoštą augalo lapų fragmentu. Augaliniai motyvai aptinkami visose signatūrose, jie ypač būdingi moderno stilistikos piešiniams. Stilizuotus augalų fragmentus dažniausia sunku identifikuoti. Kai kuriuose piešiniuose matome saulėgrąžą, rūtą, bijūną, leliją ir kitus augalus. Visi jie gali būti naudojami medicininėje praktikoje, nes žinomi kaip vaistingieji augalai, tačiau galima daryti prielaidą, kad jie naudoti ne tik norint pabrėžti medicininę paskirtį. Vaistininkystę simbolizuojantys piešiniai ir puošybos elementai sutinkami tik individualiai sukurtose signatūrose.

Dažniausiai signatūras puošia farmacijos simbolis – gyvatė, apsivijusi taurę. Gyvatė, kaip medicinos deivės simbolis, naudota jau Mesopotamijoje 2000 m. pr. Kr.[iii] Vėliau  iš Rytų kraštų šį simbolį perėmė graikai. Jų medicinos dievo Asklepijo atpažinimo ženklas – lazda, kurią apsivijusi šventoji gyvatė. Asklepijas buvo ir istorinė asmenybė, gydytojas, kilęs iš Triko miesto Tesalijoje. Savo kūriniuose jį mini trys senovės graikų poetai:  Homeras, Hesiodas  ir Pindaras.

Dievas Asklepijas Romoje buvo vadinamas Eskulapijumi. Siaučiant maro epidemijai, 293 m. pr. Kr. į Romą iš Epidauro buvo perkelta Asklepijo šventykla. Buvo manoma, kad šventyklos įkūrimas apsaugos miestiečius nuo plintančios žiaurios ligos. Sakralinė šventosios gyvatės persikėlimo į šventyklą apeiga pavaizduota imperatoriaus Antonino Pijaus (valdė 138–161 m.) medalione. Vienoje jo pusėje matomas valdovo portretas, kitoje – Tiberio upės sala Romoje, kurioje stovi Eskulapijaus šventykla. Šalia jos iš Epidauro atplaukęs laivas ir atgabenęs šventąją gyvatę, kuri palieka laivą ir „įžengia“ į naujuosius savo namus Romoje. Vėliau medicinos simbolis – gyvatė, apsivijusi Asklepijo lazdą, - paplito po visą Europą[iv]. Kada konkrečiai susiformavo simbolis, atsakyti sunku[v],  tačiau tikėtina, jog tai įvyko XIX a.  

Kiti signatūrose pavaizduoti simboliai ir piešiniai sukurti konkrečios vaistinės individualumui pabrėžti. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto vaistinės signatūroje vaizduojama apie taurę apsivijusi gyvatė ir  knygos, pavadintos „Farmacija“ ir „Farmakognozija“ (3 pav.).  Tokiu būdu signatūros piešinio užsakovai pabrėžė, kad jų vaistinėje yra glaudus farmacijos praktikos ir teorijos ryšys. Knyga – išminties ir žinių simbolis, taip pat visuotinumo įvaizdis[vi]. Farmakognozijos knyga primena, kad deramas dėmesys skirtas ir mokslui apie augalinės kilmės medžiagas. To meto farmacijoje vis  didesnis dėmesys buvo skiriamas cheminiams preparatams, kurie palaipsniui iš vaistų rinkos stūmė natūralias vaistines medžiagas.

Kitoje individualioje signatūroje galime pastebėti panašius simbolius: valstybės herbą, farmacijos bei mokslo simboliką (4 pav.).  Jos užsakovas - žymus mokslininkas ir vaistininkas profesorius Petras Raudonikis (1869-1950). Mokslinę karjerą jis pradėjo Maskvoje, 1908 m. apgynė farmacijos magistro darbą (tuo metu prilygusį Europos universitetų daktaro disertacijai), dėstė Maskvos moterų medicinos institute, dalyvavo lietuvių tautinio sąjūdžio veikloje. Grįžęs į Lietuvą, drauge su kolegomis organizavo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto kūrimo darbus ir buvo pirmasis Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus vadovas[vii]. Prof. P. Raudonikis pasižymėjo puikiais organizaciniais sugebėjimais. Be aktyvios mokslinės veiklos jis užsiėmė ir farmacijos praktika, vadovavo savo vaistinei, organizavo jos darbą. Vaistinės signatūroje jis atskleidė šiuos prioritetus: ant stalo padėta knyga – žinių šaltinis, taurę apsivijusi gyvatė,  vaistinės indai, virš šių detalių - valstybės herbas Vytis. Visas piešinys apjuostas lauro lapų šakelėmis. Taip pabrėžiama ypatinga pagarba valstybei ir farmacijos mokslui bei vaistininkystės menui. Signatūros piešinyje užrašas lotynų kalba skelbė: Cum deus - su Dievo pagalba.  Tai vienintelė muziejaus kolekcijoje esanti signatūra, primenanti ir Dievo valios reikšmę medicinoje.

Dauguma tarpukario Lietuvos miestų vaistinių turėjo savo vardus: „Liūto“, „Teatro“, „Gulbės“. Jie padėdavo pirkėjams geriau įsiminti vaistinę ir teikė paslaptingumo. Dažnai vaistinės interjerai, iškabos, dokumentai buvo puošiami vaistinių vardus atskleidžiančia simbolika. „Gulbės“ vaistinės interjeras (Kaune, dabartinėje S. Daukanto gatvėje) buvo papuoštas 1926 m. P. Kalpoko tapyta drobe, vaizduojančia gulbes, ir skulptoriaus P. Rimšos gipsinėmis gulbėmis[viii]. Taip pat ir vaistinės signatūroje vaizduota gulbė. Gulbė buvo laikoma tauraus skausmo simboliu, taip pat žinoma kaip proto simbolis bei tarpininkė tarp vandens ir ugnies[ix]. Signatūros piešinyje be vaistinės vardą simbolizuojančios gulbės yra ir puošybos elementų - stilizuotos lietuvių liaudies drožybos motyvų ornamentika (5 pav.).

Muziejaus rinkinyje yra tik kelių laikinosios sostinės vaistinių signatūros. Todėl negalime nustatyti, kiek Kauno vaistinių turėjo originalias signatūras, kaip jose akcentavo vaistinės vardą ir t. t. Tačiau kolekcijos  pavyzdžiai leidžia daryti prielaidą, kad sostinėje veikusios vaistinės signatūroms skyrė didesnį dėmesį ir net konkuravo tarpusavyje.    

Viena puošniausių rinkinio signatūrų - tai Kauno miesto provizoriaus R. Bilskio įpėdinių vadovaujamos „Teatro„ vaistinės signatūra. Jos piešinyje vaizduojamas Lietuvos laikinosios sostinės kultūros centras – Valstybės teatras (6 pav.). Greta jo ir buvo įsikūrusi minėta vaistinė, tad piešinio užsakovai akcentavo šį vaistinės privalumą. Deja, prieš keletą metų seniausia vaistinė mieste uždaryta. Tarpukario Lietuvoje dažnas vaistininkas savo įmonės privalumu laikė istorinę praeitį, pabrėždamas, kad tai „seniausia vaistinė mieste“. Tai pažymėjo ir Kėdainių vaistininkas Chaimas Gurvičius. Signatūroje vaizduojamas vaistinės namas ir nurodoma, kad vaistinė įsteigta 1658 m. (7 pav.).  

Signatūros ne tik teikė informaciją apie vaistų sudėtį, jų vartojimo būdą, kainą, pagaminimo datą, bet ir reklamavo vaistines. Gražus, patrauklus piešinys padėdavo pirkėjams geriau įsiminti konkrečią vaistinę. Tiesioginė reklama, kuomet vaistinėse kabinti informaciniai lapeliai ar plakatai, buvo labai neigiamai vertinama kolegų ir medicinos specialistų. Dr. V. Bagdonas 1922 m. „Medicinoje“ rašė: „….Reklama sveikatos dalykuose yra neleistinas, kenksmingas apsireiškimas, todėl yra šalintina ir laikoma nusižengimu prieš gydytojo etiką. …Taip yra Amerikoje: tenai medicinos ir farmacijos reklama yra pasiekusi aukščiausią, akiplėšiškai begėdišką laipsnį.“[x] Tuo tarpu dėl subtiliai pateiktos reklamos signatūrose priekaištų nesigirdėjo.

Didžioji dauguma originalių signatūrų priklauso miesto vaistinėms. Tik turtingesnių vaistinių savininkai turėjo galimybę skirti lėšų originalaus piešinio kūrimui. Mažesnių miestelių ir kaimo vaistinės naudojo tipinius piešinius savo vaistinių signatūrose.  Didžioji dauguma piešinių yra moderno stiliaus, piešinių kūrėjų darbuose dominuoja vokiškojo jugendo ir prancūziškosios secesijos įtaka, taip pat yra ir rokoko stiliaus puošybos elementų.

Signatūros – tai patrauklūs mažosios grafikos kūriniai, atskleidžiantys tiriamojo laikotarpio meninės stilistikos įvairovę, farmacinės simbolikos bei valstybės herbo pateikimo interpretacijas. Šie maži trumpalaikiai vaistinės praktikų naudoti lapeliai gali tapti ne tik farmacijos istorikų, bet ir dailės, architektūros istorikų tyrinėjimų objektu.

 

NUORODOS IR PAAIŠKINIMAI

 

[i] Visos darbe aprašomos ir iliustracijose pateiktos signatūros yra iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus rinkinių Signatūrų kolekcijos.

[ii] Kaikaris A. Lietuvos farmacijos istorija. Atsiminimai. Kaunas, 2000. P. 48

[iii] Lyons A.S., Petrucelli R. J. Medicine an illustrated history. New York, 1978. P. 65 

[iv] Gudienė V. Farmacijos istorijos ištakos. Kaunas, 2003.  P. 33, 35

[v] E.T. Ką mes žinome apie medicinos ir farmacijos simbolius. Farmacijos žinios. 1991. Nr. 1. P. 59

[vi] Simbolių žodynas. 1995. Vilnius. P. 115

[vii] Lietuvos farmacija. Vilnius, 1998. T.I. P. 139-140

[viii] Kūriniai saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

[ix] Biedermann H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius, 2002. P. 237

[x] Bagdonas V. Apie farmacijos reikalų tvarkymą Lietuvoje. Trečiasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas spalių mėn. 2-4 d. 1924 m. Kaunas, 1926. P. 43 - 44.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13