LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

RYTŲ AUKŠTAITIJOS SVIETO BUDINTOJAS – KUNIGAS JONAS KATELĖ (1831-1908)

Violeta Aleknienė

Kupiškio etnografijos muziejus

1 pav. Kun. Jonas Katelė. Apie 1890

2 pav. Kun. J. Katelė tarp giminių prie klebonijos. 1902

3 pav. Kun. J. Katelės mokiniai ir darbo talkininkai prie jo kapo Panemunėlio Šv. Juozapo   bažnyčios šventoriuje. 1933

Kun. Jono Katelės švietėjiška ir religinė veikla yra susijusi su XIX a. II p. – XX a. pirmo dešimtmečio tautiniu sąjūdžiu[1]. 1872-1908 m. švietimo darbą Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijoje dirbęs kunigas J. Katelė „buvo ne tik nuošalios Panemunėlio parapijos geradarys ir švietėjas, bet visos Lietuvos kultūrinių siekimų savarankiškas vykdytojas“[2], padėjęs ruošti dirvą Nepriklausomybei. Apie šią iškilią asmenybę žinių teikia istoriniai šaltiniai Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kauno ir Panevėžio vyskupijų archyvuose, V. Bičiūno monografija „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, Vilniaus universiteto studentų ir autorės surinkti žmonių prisiminimai, asmeninės relikvijos, švietėjo gyvenimo ir darbo vietos.

Kun. Jonas Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Kupiškio parapijoje, Suvainių kaime Kazimiero ir Salomėjos Katelių šeimoje. „Kazimieras Katelė buvo pasiturintis ūkininkas, baudžiavos bemaž nepažino, nes Suvainiai ir kaimyniniai su jais Miliūnai buvo karališkieji sodžiai.“[3] Jonas buvo pirmasis sūnus Katelių šeimoje. Jį ir dar tris sūnus – Imbrazą, Jackų ir Jurgį tėvai išgalėjo leisti mokytis, o sūnus Juozas buvo paliktas tvarkytis tėviškėje. „Kunigas pradėjo mokytis tik paaugęs. Dirbti labai nenorėjęs. Mėždamas mėšlą, įbesdavęs šakes į mėšlą ir šaukdavęs: „Pondiev, prisiųsk smertį.“[4]

Apie 1845 m. baigęs Kupiškio rusišką pradžios mokyklą, šešiolikmetis J. Katelė pradeda mokytis Panevėžio bajorų mokykloje, A. Čertorickio idėjų kupinoje  Panevėžio bajorų lenkiškumo ir patriotinės dvasios aplinkoje. Motinos troškimo skatinamas pasirenka dvasininko kelią. Varnių kunigų seminarijoje mokėsi 1853-1855 metais. Per dvejus metus, sėkmingai išėjęs reikiamą kursą, 1855 m. lapkričio 17 d. įšventintas į kunigus[5]. Sekdamas savo mokytojo vyskupo  M. Valančiaus veiklą, jis ypatingai stengėsi išsaugoti gimtąją kalbą.

Pirmoji J. Katelės kunigavimo vieta – Naujamiestis Panevėžio apskrityje. Vėliau jis dirbo vikaru Jūžintuose, Dusetose, klebonu ir administratoriumi Zarasuose. „Gyvendamas Zarasuose, turėjęs nemalonumų dėl rusų valdžios uždraustų knygų slapstymo. Rusų žandarai, darę klebonijoje kratą; knygos, buvusios paslėptas krosnyje, ir žandarai nieko neradę.“[6]

1861 m. vyskupas M.Valančius dar kartą primena kunigams ir bajorams, kad reikia steigti sodžiaus mokyklas. Zarasų krašto bajorai pažadėjo veltui duoti žemės ir pagal išgales lėšų toms mokykloms išlaikyti[7]. M. Valančiaus rašė: „Mieliausieji Kristuje, su kokiu rūpestingumu stengiaus nuolatos užvesti prie parapijiečių bažnyčių mokyklas, kuriose valstiečių vaikai, po kunigo priežiūra, gautų pradinį išsiauklėjimą, žodžiu ir raštu nuolat raginau jus, Mieliausieji, prisiminti ir uoliai vykdyti tą labai svarbią ganytojų priedermę.“[8] Kun. J. Katelė, vyskupo rašto paskatintas, jau 1862 m. griebėsi švietimo darbo[9].

„Žvarbų 1872 m. lapkričio vakarą prie Panemunėlio klebonijos sustojo lagaminų ir ryšulių prikrauti du poriniai vežimai. Apsirengęs pailgo milo paltu briedkailių kepure, apie keturiasdešimties metų vyras kartu su vežikais nešė į vidų sunkius lagaminus.“[10] Parapijiečiai labai domėjosi naujuoju kunigu. Buvo žinoma, kad naujasis klebonijos šeimininkas kupiškėnas, atvykęs iš Zarasų. Panemunėlio žmonės nenujautė, kad naujasis kunigas suras kelią į kiekvieno tikinčiojo širdį. Koks iš tiesų buvo kupiškėnas? „Stambaus kūno sudėjimo, greitos eisenos, malonaus akių žvilgsnio, kuris ne į žemę rėmės, bet vis į tolį spinduliavo, akyse vos pastebima kažkokia mistiška ūkana, rodė amžinai nusistovėjusį, tvirtos valios žmogų.“[11] Mokėjęs suderinti rimtumą su humoru, sugebėjo išmokyti visą parapiją skaityti ir rašyti, suteikti žinių iš matematikos, istorijos, geografijos, tikybos. Panemunėliečiai savo prisiminimuose rašė, kad tik sugebėjimas išgirsti ir suprasti kiekvieną leido pasiekti tokių puikių švietimo darbo rezultatų. Kaip vieną iš  svarbiausių asmeninių bruožų galime išskirti meilę knygai ir mokslui. Jo bibliotekoje buvo lenkų, rusų ir vokiečių klasikų veikalų. Dažnai jį visi matydavo su knyga rankoje sėdintį akacijų alėjoje. Su namiškiais elgdavosi šiurkštokai, visi privalėdavo klausyti. Tačiau kasdieninį gerumą, dosnumą artimieji juto kiekvieną dieną. Nelengva jam buvo suderinti Dievo tarno ir pedagogo darbą. Tačiau kunigas sugebėjo rasti tikrąjį  kelią per jausmus į žmonių širdis, o nuo širdžių į protą[12].

Iki atvykstant J. Katelei Panemunėlis buvo girtuoklių ir nemokšų kraštas. Dvarą nuo medinės bažnyčios skyrė pratekanti Nemunėlio upė. „Miestelyje netoli gražios klebonijos glaudėsi pardavėjo K. Bulovo rūmas, prie didžiosios balos stovėjo gana ilga Žvyrėno troba. Bažnytkaimio pagrindinėje aikštėje buvo rusų pastatyta pradžios mokykla, o prie jos kaip šmėkla kėpsojo ubagų trobelė. Vėliau prie bažnyčios kampo parapijiečiai pastatė špitolę. Į dvarą nuo bažnyčios vartų vinguriavo kelias. Tik pakilus ant kalno, už didelių parko medžių galėjai įžiūrėti didelius rūmus. Dvarui priklausė pieninė, ledainė, keli tvartai, svirnas.“[13] Parapinės mokyklos jau nebuvo, užtat į bažnytkaimį iš Rokiškio buvo atkelta rusų mokykla[14]. Tuo metu dauguma Panemunėlio parapijos žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tik dvare tarnus ir jų vaikus pamokydavo dvarininkaitės Jadvyga ir Bronislava Stravinskaitės. Tai labai pradžiugino naujai atvykusį kleboną.

Kun. J. Katelė, norėdamas tęsti vyskupo M. Valančiaus darbus, įvedė gegužines pamaldas. Jų Panemunėlyje anksčiau nebuvo. Kunigas pradėjo lankyti parapijos sodžius,  mokyti žmones[15]. Po parapiją važinėdavo vakarais. Atvykęs pirmiausia kalbėdavo apie bažnyčios reikalus, paskui kviesdavo jaunimą dalyvauti chore, dalindavo išleistas knygeles, mergoms liepdavo iš linų kuodelių ploniausius siūlus suverpti, motinoms neleisti dukrų į karčiamas, mažiesiems būti paklusniems, o visiems – Dievą mylėti. Tuojau po kaimus paplito A. Vienožinskio, kun. A. Strazdo, A. Baranausko dainos. 1865 m.  pirmoji kun. J. Katelės Vilniuje išleista knygelė, tariamo klieriko Jono Jodelaičio iš lenkų kalbos išversta, buvo „Deszims uvogų“ (Dešimt pastabų)[16]. Tai buvo paskutinis lietuviškas leidinėlis prieš uždraudžiant spaudą[17]. Kartu su „Deszims uvogų“ iš kun. J. Katelės rankų Panemunėlio parapijoje paplito vysk. M. Valančiaus verstas Tomo a Kempio „Kristaus sekimas“, „Šiaulėniškio senelio“ (kun. J. Dovydaičio) apysakos, „Palangos Juzė“[18]. Uždraustų knygelių platinimas, gegužinių pamaldų įvedimas, parapijiečių skatinimas mokytis buvo tik pradėto darbo dėl lietuvybės išsaugojimo pradžia. Įvairiausių gudrybių sugalvojo kunigas, siekdamas savo tikslo. Jis kvietė sekmadieniais rinktis šventoriuje klausytis tikybinio turinio skaitymų ir pranešimų[19].

Kun. J. Katelės laikais slaptas vaikų mokymas nebuvo naujiena. Tačiau Panemunėlio parapijoje jo dėka slaptų mokyklų steigimas, daraktorių ruošimas, vaikų mokymas įgavo sisteminį pobūdį. Tokio jokioje Lietuvos parapijoje tada dar nebuvo. Kun. J. Katelė tapo savotišku visų parapijos slaptų mokyklų vadovu[20]. Slaptas mokyklas jis steigė kiekviename kaime pas patikimus parapijiečius – Šetekšniuose, Tindžiuliuose, Viliuose ir kitose vietose[21]. „Vilių kaime mokykla buvo Marcijonų gryčioje. Toje vietoje stovi senas kryžius. Mokydavo tik sutemus. Langus užiesdavo drobinėmis užuolaidomis. Apie kunigo atvykimą pranešdavo patikimi žmonės. Tik atidarius trobos duris, žilagalvis kunigas liepdavo mintinai išspręsti uždavinį „Septynios katės“. Lėtai pradėdavo sakyti: „ėjo septyni ubagai, kiekvienos nešėsi po 7 lazdas, o ant lazdų buvo po 7 terbas, o toje terboje sėdėdavo 7 katės, o tos katės turėdavo dar po 7 kačiukus. Kiek terbose buvo kačių ir kačiukų?“[22]

Pirmieji kunigo paruošti daraktoriai mokė rašyti ir skaičiuoti. Pramokus šių dalykų buvo dėstoma tikyba, istorija, geografija. Labai trūko knygų ir kitų mokymo priemonių. Geradaris kunigas kreipėsi į pasauliečius ir kunigus. Taip atsiranda kun. J. Žebrio „Geografija“ arba žemraštis, P. Matulionio ir dr. Spudulio aritmetikos „Užduotynas“  ir kiti vadovėliai[23]. Panemunėlio parapijos slaptose mokyklose nuo 1887 m. naudota S. Kušeliausko „Szkala pavargėlių siratų“. Joje dialogo forma buvo aprašyta Lietuvos praeitis. Tačiau knygų stigo. Kunigas pats vertė iš lenkų kalbos vadovėlius, platino ranka rašytus, savo paties parengtus elementorius[24].

Turėjo geradaris beveik kiekvienoje gryčioje pavienių mokinių. K. Kaminskas prisimena, kad jo tėvelį mokino J. Katelė: „užveždavo sąsiuvinių, knygų, užduodavo uždavinių, o man į saują saldainių įdėdavo. Pamenu, tėvelio sąsiuviniuose vis didelės raidės būdavo. Liepdavo kunigėlis tėveliui paskaityti vieną kartą per mėnesį. Jis suprasdavo, kad dirbančiam valstiečiui buvo sunku mokytis skaityti ir rašyti.“[25] E. Bitinienė savo prisiminimuose rašo: „mamytę jis irgi buvo pamokęs ir skaityti, ir rašyti. Ji ir maldaknygę paskaitydavo. Mamytė labai norėjo, kad mes mokintumės. Klebonas buvo labai laukiamas, o mergos stengdavosi, kad tik pagirtų.“[26]

Mokslas mokyklose trukdavo tris metus. Ypač gabius mokinius pats mokydavo dar keliolika metų. Kiekvieną šventadienį mokiniai turėdavo parodyti savo darbus. I. Judikevičienė prisimena: „1925-1926 m. Panemunėlyje lankiau mokyklą ir gyvenau pas Katelės mokinę Karoliną Jagaitę. Ji pati pasakojo, kaip jis ją mokino. Sakė, davė jai knygą. Ji kamaron parsinešusi malkų, sukūrusi ant žemės pagaliukus ir skaičiusi. Knygą su suodinais pirštais sutepusi. Nunešusi pas Katelę viską pasakė. Paskui jis nupirko lempą ir žibalo.“[27]

Be asmeninės kunigo paramos vargu ar slaptosios mokyklos Panemunėlio parapijoje būtų veikusios taip ilgai. Jis jas rėmė duodamas popieriaus, rašalo, plunksnų, plunksnakočių, liniuočių ir knygų[28]. Steigdamas slaptąsias mokyklas ir lietuviškai jose mokydamas, kun. J. Katelė nedraudė žmonėms leisti vaikų  į rusiškas mokyklas. XIX. a. paskutiniame dešimtmetyje Panemunėlio parapijoj rašyti ir skaityti buvo pramokę beveik visi. Rusų valdžios agentai jautė klebono veikimą, bet įrodyti to negalėjo.

Kun. J. Katelė išsiugdė savo darbo talkininkus. Ilgą laiką labai nesisekė su vikarais. Tik kun. K. Perekšlis niekad neatsakydavo klebonui padėti. Jis važinėjo po sodžius  mokydamas ir klausinėdamas mokinių. Nuo 1899 m. senstantį kleboną pavadavo kun. P. Dogelis. Naujasis vikaras stebėjosi mokinių stropumu, sudėtingiausių uždavinių sprendimu. Talkino J. Katelei senyvas vargoninkas Silickas: „tasai kuklus žmogelis daug dirbo perrašinėdamas „geografijas“, „užduotynus“ ir kitokius vadovėlius, kad jam net pirštai sutindavę.“[29]  

Pagrindinis visų darbų pagalbininkas buvo knygų perrašytojas, platintojas, knygnešys Jonas Šarkauskas. Jį švietėjas užsiaugino nuo 12 metų. J. Šarkausko vaikaitė A. Draneikienė prisimena: „senelis tapo kunigo mylimiausiu mokiniu, o vėliau pagalbininku ir draugu. Jo dėka prie klebonijos buvo pasodintas sodas, o jame užveistas bitynas. Kun. J. Katelė mano senelį norėjo išleisti į kunigas. Tačiau šis troškimas neišsipildė. J. Šarkauskas savo gražia rašysena perrašydavo knygas, padėdavo jas slėpti ir platinti atokiausiuose kaimuose,  ruošti daraktorius klebonijoje, dvaro pieninėje. Senelį kunigas išmokė lenkų, vokiečių, rusų kalbų. Iš jo gavęs ne tik enciklopedijas, bet ir daug knygų. Vėliau senelis savo turtą laikė bibliotekoje. Savo molinėje troboje buvo sumūrijęs dvigubą sieną, kuri skyrė kambarius. Slėptuvę dar papildomai saugojo pastatytas didelis pečius. Trobos viršuje dar buvo rūkykla. Tik atidarius josios duris galima buvo patekti į slėptuvę.“[30]

Ištikimiausiai daraktorių darbą dirbo Teresė Kupetytė, Karolina Jagaitė, Elena Mekuškaitė, Marijona Jasiūnaitė-Jurgelionienė. T. Kupetytė namuose, atokiame Moškėnų kaime, slėpdavo lietuviškus raštus nuo rusų valdžios. „Paduoda jai pirmajai plunksną į rankas, padaro vaikų mokytoja. Palieka jai glėbį popieriaus, rašalo, plunksnų.“[31] „K. Jagaitė, pramokusi skaitymo ir rašto, mokė Roblių kaimo jaunimą. Mokė ir mano mamą, ir brolį. Karolina buvo iš Roblių kaimo, tačiau gyveno Panemunėly ir į Roblius atvažiuodavo tik pas gimines siūti. K. Jagaitė turėjo visokių knygų. Buvo labai gera, išsilavinusi ir protinga. Labai mėgo pasakas, kai išgirsdavo mus skaitant, prašydavo paskaityti garsiau.“[32] E. Mekuškaitė, be galo mylėdama kunigą, parašė 50 metų kunigystės sukaktuvių proga didelę eiliuotą poemą.

Knygnešių veiklą savo parapijoje švietėjas pradėjo organizuoti nuo 1873 m. Lietuviškų spaudinių J. Katelė pats nevykdavo ir neparsisiųsdindavo. Turėjo patikimų žmonių ratą dar nuo Zarasų laikų. Panemunėlio neaplenkdavo Kazimieras Ūdra, Jonas Šemeta, Vincas Kazlauskas[33].

Vienas iš jų buvo Jonas Rimša iš Skirų kaimo: „mano senelis  Jonas Rimša – knygnešys. Jis dirbo prie J. Katelės.“[34] Atvykę knygnešiai pirmiausiai užeidavo į kleboniją. Slaptos literatūros savo bibliotekoje nelaikė. Daugiausiai jų buvo slepiama klebonijos palivarke Naujininkuose. Kai sužinodavo, kad rusų žandarai taisosi daryti kratą, knygos būdavo kasamos į žemę, išmėtomos po apylinkę, padedamos kaimyninių sodžių daržinėse. Kita lietuviškų knygų slėpimo vieta – špitolė. Reikalui esant, knygas slėpdavo klebonijos rūsio akmeninės sienos skylėje, pirtyje, Nemunėlio upės pakrantėse įrengtose slėptuvėse[35]. K. Bulovas platino ir slėpė knygas savo parduotuvėje: „knygas ir laikraščius jam pristatydavo Baltakis. Jis  reguliariai atgabendavo į Panemunėlį naujai pasirodančius lietuviškus laikraščius, kalendorius ir kitas knygas.“[36] Knygnešiai rinkdavosi dvaro kumetyne pas knygnešį Justiną Gylį. Iš ten visi atėjusieji pasiimdavo knygas. „Mama yra sakiusi, kad J. Gyliui knygas iš Subačiaus atnešdavęs Juozas Žemaitis. Ne iš gerų paskatų jis rūpinosi knygų saugojimu. Žmonės šnekėdavo, kad iš kitų knygnešių jis gaudavęs pinigų.“[37]

Iš Panemunėlio knygos iškeliaudavo į Kupiškį, Skapiškį, Rokiškį, Jūžintus, Kamajus... Ne veltui panemunėliečio P. Rusecko redaguotame „Knygnešio“ pirmame tome įdėtas kun. J. Katelės atvaizdas ir skapiškietės A. Merkienės prisiminimai: „mano tėveliai gautas knygas iš kunigo J. Katelės saugojo kaip savo akį: pasimels, paskaitys ir vėl slepia. Tėvas savo knygą slėpė šiene, motina gi kišdavo ją po girnomis.“[38] „Kunigas J. Katelė savo brolio Juozo aplankyti atvažiuodavo ne tuščiomis, o pilną maišelį knygų ir laikraščių sudėjęs. Vakarais viešnagėj sueidavo viso kaimo jaunimas. Vieną kartą kažkas apie švietėjo apsilankymą pranešė Kupiškio žandarams, atėję jie rado elementorius ir kelias maldaknyges. Jie buvo pavaišinti, gavo lašinių ir duonos, todėl niekur nepranešė.“[39] Kiek ir kokiai sumai J. Katelė išplatindavo kasmet Panemunėlio parapijoje lietuviškų knygų, sunku pasakyti. Tačiau apytikriai galima spėti, kad jos čia plaukė tūkstančiais, ištraukdamos iš geraširdžio švietėjo kišenės ne vieną šimtą[40].

Išskirtinis kun. J. Katelės bruožas – meilė vaikams. Beveik su kiekvienu pakalbėdavo, riestainiais, „barankomis“ pavaišindavo. Nemokėjusių skaityti ir rašyti neprileisdavo prie pirmos komunijos. Todėl tėvai iš paskutiniųjų stengdavosi vaikus pamokyti. „Jis būdavo atlaiko mišias ir eina vaikų mokyti. Su manim bent 10 vaikų susirinkdavo į klebonijos kiemą pasimokyti. Katelė labai vaikus mylėjo. Žiūrėk, prie bažnyčios pasisukinėsi – tai saldainį, tai bandelę ar net knygą gausi.“[41] Pavasarį ir vasarą prasidėdavo dainavimo pamokos špitolėje, pašnekesiai šventoriuje ir klebonijos sode. Taip žiemą ir vasarą Panemunėlio parapijoj mokslas nenutrūkdavo[42].

Tautiška vietos visuomenė ir atvažiuojančio jaunimo veikla pranoko paties kunigo lūkesčius. Iš Mintaujos gimnazijos kartu su mylimiausiu kunigo mokiniu, būsimuoju viltininku, Lietuvos pažangos partijos nariu Juozu Kubiliumi atvykdavo vikaras J. Tumas, lietuvių kalbos mokytojas J. Jablonskis, A. Smetona, J. Tubelis, mokiniai. Inteligentiškas jaunimas kun. J. Katelei pritariant ėmėsi naujos veiklos. Panemunėlin atvykti pakvietimą gavo Juozas O. Širvydas. „Jaunuomenės rašto mokyti jau neteko, tačiau atsirado platesnis darbas: kurti liaudies teatrą ir knygynėlius. Reikėjo knygas tik platinti ir organizuoti skaitymo ratelius. Pirmiausia panaudojau santykius su visais man žinomais knygnešiais. Neužilgo pradėjome knygas gauti visomis pusėmis. Jis draudė dr. Škipo ir kun. Dambrausko knygas, taip pat prūsuose išėjusį „Parmazoną“ ir „Smertį“.[43]

1895 m. Panemunėlyje pradėjo veikti slaptoji draugija „Žvaigždė“. J. O. Širvydas savo prisiminimuose teigiają įkūręs: „Panemunėlyje sutelkiau keletą prasilavinusių asmenų ir įkūriau „Žvaigždės“ draugiją.“[44] Jos nariai turėjo savo knygynėlį, rinko folklorą. „Surenkamą medžiagą aš pasiuntinėdavau dr. J. Basanavičiui Bulgarijon. Dalį jos jis įdėjo į keturis tomus „Lietuviškos pasakos įvairios.“[45]

„Žvaigždės“ nariai Panemunėly rengdavo slaptus vaidinimus. Pirmasis slaptas vaidinimas įvyko 1893 m. Naujininkuose. Buvo suvaidinta J. Tumo pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Gali būti, kad tai pirmasis slaptas vaidinimas spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje. Šią pjesę dar rankraštyje J. Katelei pasiūlė tuometinis Kauno seminarijos paskutinio kurso klierikas J. Tumas – Vaižgantas. Pavadinimą būsimasis lietuvių klasikas išgirdo kupiškėnų satyrinėje liaudies dainoje, kurią per pirmąją viešnagę dainavo kun. J. Katelė[46]. Iki pat gyvenimo pabaigos senasis kunigas laukdavo J. Tumo apsilankymų. „Savo būdo tiesumu, atvirumu J. Katelė priminė kanauninką J. Tumą, bet skyrėsi nuo jo tuo, kad neturėjo (o gal likimas neleido turėti) visai Lietuvai taikytinų užsimojimų.“[47] „Per pora-trejetą metų pastatėm visą eilę lengvų veikalėlių. Gal stambiausia mums buvo „Amerika pirtyje“[48]. Žiūrovai į vaidinimus buvo leidžiami nemokamai. Spektaklių išlaidas apmokėdavo pats J. Katelė.

Artimai Aukštaitijos krašto švietėjas bendravo su Maironiu. Yra spėjama, kad klebonijoje sukurta trilogijos „Kęstučio mirtis“ I dalis. Panemunėlio klebonijoje lankėsi prel. A. Jakštas Dambrauskas, dr. K. Jokantas, prof. M. Römeris, dr. J. Basanavičius, prof. P. Matulionis[49].

Nuo 1904 m. pradėjo silpnėti kunigo J. Katelės sveikata. 1906 m. iškilmingai atšvęstas kunigavimo 50 metų sukaktuvės. Vyskupas M. Paliulionis pakėlė jį garbės kanauninku. Geriausias mokinys J. Kubilius su kitais bendražygiais po iškilmių įteikė albumą su mokinių padėkos parašais. Mirė kunigas 1908 m. gegužės 8 d. „Kai buvau maža mergaitė, kartu  su mama J. Katelyte-Januškiene prieš dėdės mirtį gyvenome Panemunėlyje. Mamytė prižiūrėjo sergantį tėvelį. Gražios gegužio dienos pavakarę, atbėgę iš klebonijos sodo į vidų, išgirdome visus raudančius. Mama, priglaudusi mane prie savo plačio sijono, tarė, kad nebėra mūsų geradario.“[50]

Palaidojus kun. J. Katelę, nuspręsta pastatyti paminklą. Atlikti šį kilnų darbą turėjo sudarytas komitetas. „Komiteto pirmininku buvo kun. J. Budrikas, nariais – K. Svionteckis, Juozas Katelė, J. Bitinas ir kiti.“[51] Paminklo statymą vilkino kun. J. Budrikas. Tai supratę komiteto nariai, dvarininko K. Svionteckio vadovaujami, jį pastatė ir iškilmingai pašventino. Panemunėlio parapiją perėmė kun. J. Budrikas: „mirus man prisiėjo priimti bažnyčios ir klebonijos inventorių 1888 metais sustatytą ir patvirtintą. Kadangi klebonijos inventoriaus Gyvasis ir kai kurie inventoriniai daiktai buvo labai menkos vertės, tai man nebuvo  pagrindo jo laikyti, ir kreipiausi į Žem. Konsistoriją, kad man leistų jį likviduoti ir paversti pinigais. Konsistorija 17 d. rugp. 1909 m. iš dalies ant to sutiko: leido parduoti ir pinigais paversti iš viso už 199 rub. 65 kap.“[52]

Pareiškime kun. J. Budrikas nepaminėjo, kad svarbiausias pardavimo objektas – švietėjo biblioteka. „Tai buvo didelis įvairaus turinio knygų rinkinys, sutalpintas penkiose didžiulėse spintose.“[53] Daug knygų nupirko Gaidelių dvaro savininkas Vaitkevičius. Kitos buvo išgrobstytos. „Dalį gerų knygų išsivežė kun. J .Budrikas, likusias perdavė 1908 m. įsteigtai „Saulės“ draugijos viešai skaityklai ir bibliotekai. Karo metu ši įstaiga išnyko. Ne taip vertingos knygos ir laikraščiai liko klebonijoje. Kun. J. Matulionis saugojo knygas iki išvežimo į Sibirą. 1948 metų pavasarį, dienos neprisimenu, skrebai nešė knygas iš klebonijos ir metė į kieme liepsnojantį laužą. Aš suspėjau dar kelias pasiimti ir išsaugoti iki šios dienos.“[54]

Amžinoji kun. Jono Katelės dovana panemunėliečiams – 1898-1911 metais statyta neogotikinio stiliaus bažnyčia, tais pačiais metais konsekruota J. Mačiulio – Maironio. Pamaldos naujoje Šv. Juozapo bažnyčioje buvo pradėtos laikyti kun. J. Katelės mirties dieną  – 1911 m.  gegužės 8 d. Tarpukaryje buvę „Žvaigždės“ organizacijos nariai, likę gyvi daraktoriai, bažnyčios komiteto nariai, mokiniai J. Bieliūnas, Juozas Katelė, J. Tubelis rūpinosi kun. J. Katelės atminimo išsaugojimu. 1933 m., minint švietėjo 25 metų mirties metines, į Panemunėlį susirinko jo darbų ir idėjų tęsėjai. J. Bieliūno rūpesčiu įsteigta kun. J. Katelės vardo biblioteka, jo vardu pavadinta Panemunėlio pradžios mokykla. Aukštaitijos svieto budintojo asmenybę ir veiklą išsamiausiai apibūdino 1934 m. išleista V. Bičiūnas monografija „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“.

Sovietmečiu panemunėliečiai, Rokiškio rajono kultūros ir švietimo darbuotojai retai prisimindavo kun. J. Katelės asmenybę ir jo nuveiktus darbus. 1979 m., Lietuvos kraštotyros draugijai surengus kraštotyrinę ekspediciją Panemunėlyje, buvo užrašyti tuo metu gyvenusių žmonių prisiminimai.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kun. J. Katelės vardas vėl prisimintas. 1991 m. pavasarį Rokiškio, Zarasų ir Kupiškio rajonų bibliotekininkai paminėjo kun. J. Katelės 160 metų gimimo metines. Tai buvo prasmingas trijų rajonų, kuriuose gyveno švietėjas, bendro darbo projektas. 1993 m. Rokiškio raj. pagrindinėje mokykloje įkurtas muziejus. Praėjus metams Rokiškio taryba nusprendė suteikti Rokiškio rajono Panemunėlio pagrindinei mokyklai Jono Katelės vardą[55].

Dirbdant muziejuje pavyko surinkti dar likusių švietėjo giminaičių, buvusių mokinių artimųjų, panemunėliečių prisiminimus, senąsias fotografijas, daiktus, primenančius jo veiklą, buvusios miestelio bibliotekos knygas, mokytojo J. Siminonio ir keramiko J.Vaičionio sukurtų eilių originalus, teko dirbti su šaltiniais Vilniaus universiteto bibliotekos, Panevėžio, Kauno vyskupijų archyvuose. Kun. J. Katelės veiklos tyrinėjimą, bibliografinės medžiagos sudarymą sustabdė 2000 m. sausio 2 d. panaikinta Panemunėlio J. Katelės vardo mokykla ir muziejus.

Kun. Jono Katelės asmenybė ir švietėjiška veikla paliko ryškią žymę Lietuvos istorijoje. Dėl gražiausios gamtos dovanos – savosios kalbos – buvo paaukotas visas gyvenimas. Šiandien privalome priminti ir perduoti tai jaunajai kartai. Aukštaitijos svieto budintojo gyvenimą galima apibūdinti rusų filosofo N. Berdiajevo mintimi, kad tauta yra amžinai gyvas istorinio vyksmo subjektas, joje gyvena visos buvusios ir dabartinės kartos. Tauta visada veržiasi į nesunaikinimą, į mirties nugalėjimą[56]. 

 

NUORODOS

 

1.Vėbra R. Lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiuje. Kaunas, 1992. P. 28

2. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. Kaunas, 1934. P. 5

3. Ten pat, p. 33

4. Katelė P. Prisiminimai apie Katelių giminę. 1994. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P. 7

5. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 35

6. Ten pat, p. 43

7. Ten pat, p. 67

8. Valančius M. Raštas 1861 m. gegužės 6 d. Nr. 1277

9. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 68

10. Laurinaitis V. Liaudies švietėjas // Panevėžio tiesa, 1989 02 16

11. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P.187

12. Ten pat

13. Pekšienė E. Prisiminimai apie kun. Joną Katelę. 1998. Kupiškio etnografijos muziejus.     Byla Nr.17. P.6

14. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 129

15. Ten pat, p. 131

16. Ten pat

17. Biržiška V. Lietuvių bibliografija. III dalis. 1929. P. 71

18. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 130

19. Ten pat, p.135

20. Ten pat, p.157

21. Vajėga J. Kun. Jonas Katelė – žmonių švietėjo idealas // Tautos mokykla.1933. Nr.10

22. Pekšienė E. Prisiminimai apie kun. Joną Katelę. 1998. Kupiškio etnografijos muziejus.      Byla Nr.17. P. 6

23. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 158

24. Merkelis A. Kun. Jonas Katelė // Lietuvos aidas.1933. Nr.113

25. Kaminskas K. Prisiminimai apie kun. Joną Katelę. 1979. Kupiškio etnografijos muziejus.     Byla Nr.17. P.13

26. Bitinienė E. Prisiminimai apie kun. Joną Katelę. 1979. Kupiškio etnografijos muziejus.      Byla Nr.17. P.26

27. Judikevičienė T. Prisiminimai apie Karoliną Jagaitę. 1979. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P. 17

28. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 157

29. Ten pat, p. 167

30. Draneikienė A. Prisiminimai apie senelį Joną Šarkauską. 2001. Kupiškio etnografijos

     muziejus. Byla Nr. 17. P.2

31. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 135

32. Judikevičienė T. Prisiminimai apie Karoliną Jagaitę. Kupiškio etnografijos muziejus.

     Byla Nr.17. P.17

33. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 181

34. Rimša J. Prisiminimai apie senelį Joną Rimšą. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P. 1

35. Bitinienė M. Prisiminimai apie spaudos gadynę. 1979. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr. 17. P. 18

36. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 184

37. Pekšienė E. Prisiminimai apie kun. Joną Katelę. Kupiškio etnografijos muziejus.

    Byla Nr.17. P. 6

38. Ruseckas P. Knygnešys. Vilnius, 1992. T. I. P. 36

39. Katelė P. Prisiminimai apie Katelių giminę. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P. 9

40. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 179

41. Baranauskienė M. Prisiminimai apie kun. J. Katelę. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P.16

42. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 231

43. Širvydas J. O. Biografijos bruožai. Cleveland, 1941. P. 51

44. Ten pat

45. Ten pat

46. Zulonas P. Prisiminimai apie Katelių šeimą. 1993. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P.8

47. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 45

48. Lietuvos teatro raidos bruožai. Vilnius, 1972. P. 79

49. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 236

50. Januškaitė-Gurklienė E. Prisiminimai apie Joną Katelę. 1970. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr.17. P. 37

51. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 285

52. Panemunėlio klebono kun. J. Budriko pareiškimas Žemaičių vyskupijos bažnytinių turtų valdymo tarybai.1918 06 20. Panevėžio vyskupijos archyvas. Byla „Panemunėlis“

53. Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. P. 242

54. Daujotis J. R. Prisiminimai apie Panemunėlį. 1979. Kupiškio etnografijos muziejus. Byla Nr. 17. P. 36

55. Panemunėlio klebono K. Mockaus raštas Panevėžio vyskupijos vyskupui. 1922 05 17. Panevėžio vyskupijos archyvas. Byla “Panemunėlis“

56. Rokiškio rajono taryba. Sprendimas dėl vardo suteikimo Panemunėlio pagrindinei

     mokyklai. 1995 10 11. Nr. 50

57. Berdiajev N. Filosofija neravenstva. Berlyn, 1932. S. 76.