„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

PARODŲ SALĖSE

Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo

 

2005 m. kovo 8 – balandžio 10 d. – Radvilų rūmuose Vilniuje, gegužės 6 – liepos 1 d. – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje eksponuota tarptautinė fotografijų paroda „Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo“. Skaitytojams ją pristato fotografijos istorikė

 

Margarita MATULYTĖ

 

Mažoji Lietuva – istorinių sūkurių kraštas

Fotografijų parodos „Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo“ pristatymas Radvilų rūmuose. D. Mukienės nuotr.

Lituanistinės fotografijų kolekcijos paroda-publikacija pristato XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą, kurią bandyta apibrėžti jau XVII a. žemėlapiuose. Vykstant vokiečių kolonizacijai, buvo būtina išsiaiškinti teritorinę, etninę priklausomybę. Kartografo Samuelio von Suchodoletzo XVIII a. sudarytame žemėlapyje senoji Prūsija suskirstyta į Sembos, Notangos ir Oberlando sritis. Keturi atskiri lakštai buvo skirti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritims. Johannas Friedrichas Betgenas 1735 m. žemėlapyje Lithuania Borussica su tik įkurto Gumbinės miesto planu patikslino lietuvininkų gyvenviečių kolonizavimą. Pirmą kartą Klein Litauen vardas buvo įrašytas Franzo Ludwigo Güssefeldo 1795 m. Prūsijos Karalystės žemėlapyje Carte von dem Königreich Preussen.

Franzo Tetznerio knygoje Die Slawen in Deutschland („Slavai Vokietijoje“, 1902) publikuotas žemėlapis, atspindintis 1719 m. lietuviškų parapijų ribas, Richardo Boeckho žemėlapis Sprachkarte vom Preussischen Staat („Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis“, 1869), parengtas pagal 1861 m. Prūsijos gyventojų surašymo duomenis, bei Vinco Vileišio knygoje „Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje“ (1935) atlikta analizė apibrėžia Mažosios Lietuvos branduolį. Pagrindinis medžiagos atrankos parodai kriterijus yra lietuvių kalbos ir kultūros paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje fotografijų sukūrimo laikotarpiu, todėl ekspozicijoje – Klaipėdos krašto, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Įsruties, Labguvos, Gumbinės apskričių vaizdai. Tai kalbinė ir kultūrinė erdvė, kraštas, blaškomas istorinių sūkurių, germanizuojamas ir sovietizuojamas, naikinamas ir atkuriamas.

 

Adolf Böltischer. Įsė (Inse, dabar Prčialy, Kaliningrado sr.). Burinės valtys prieplaukoje prie evangelikų liuteronų bažnyčios. 1892–1895.

Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvas

Archyvą pradėjo kaupti vokiečių archeologas, menotyrininkas, paminklosaugininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adolfas Bötticheris. 1893 m. jis tapo pirmuoju Karaliaučiuje įsteigto Centrinio paminklų konservatoriaus biuro tarnautoju. Mokslininkas kartu su savo artimiausiu bendražygiu architektu Fritzu Heitmannu 1890–1896 m. rengė ekspedicijas, registravo, detaliai aprašė architektūros paminklus, fotografavo ir eskizavo. Po Bötticherio mirties (1901 m.) konservatoriumi paskirtas architektūros istorikas Richardas Jepsenas Dethlefsenas tęsė pirmtako pradėtus darbus: inventorizavo, sudarė paminklotyros archyvą, kaupė fotodokumentus. XX a. 4 dešimtmetyje biuras išaugo. Naujasis konservatorius Bertholdas Conrades’as dirbo daug palankesnėmis sąlygomis. Valdžia negailėjo lėšų paminklų apsaugai ir teikė tam darbui didelę reikšmę. Paminklus fiksavo net 5 – 6

fotografai. Centrinis paminklų konservatoriaus biuras vykdė darbus ir Antrojo pasaulinio karo metais, o 1944 m. pradėjo ruoštis evakuacijai. Tačiau dėl greitai artėjančio fronto archyvas buvo paliktas Rytų Prūsijos teritorijoje. 1945-ųjų pabaigoje juo pasirūpino Torūnės universiteto organizuota ekspedicija. 1952 m. techninė dokumentacija ir dalis ikonografinės medžiagos buvo perduota į Olštyno valstybinį archyvą, apie 6600 vienetų stiklo negatyvų pateko į Meno institutą Varšuvoje.

 

Lietuvininkus menantys vaizdai

Nežinomas fotografas. Pempiai (Pempen), Klaipėdos aps. Verpėja valstiečio Michaelio Kurschato name. Apie 1910.

Fotografijos iš senojo archyvo įspūdingos – profesionaliai parinktos kompozicijos, pastebėta fiksuojamo objekto esmė, sukurti estetiški vaizdai. Atrodo, kad jų autoriai – vokiečių architektai, paminklų konservatoriai, meno istorikai bei fotografai Adolfas Bötticheris, Richardas Dethlefsenas, Paulas Hornas, Carlas Wünschas, Antonas Ulbrichas – dažnai pamiršdavo pagrindinę fotodokumentų paskirtį ir kūrė impulsyviai, įsijausdami į dokumentuojamą medžiagą. Dažname kadre pozuoja atsitiktiniai praeiviai, kas suteikia fotografijoms betarpiškumo ir atgaivina kadrą.

Klaipėdos krašto vaizdai piešia tykaus, o vietomis ir niūraus lietuviško kaimo vaizdą. Biržininkų, Dituvos, Derceklių, Žiaukų, Kalotės, Stankiškių, Skirvytės sodybose mažai gyvybės ženklų – vienas kitas basakojis vaikėzas, žvejys prie tinklų, verpianti lietuvininkė. Skirtinga kaimynystėje, Rytų Prūsijos teritorijoje, įsikūrusių kaimų kasdienybė.

Kitaip atrodo Karklės (dabar Mysovka) ar Gilijos (dabar Matrosovo) kaimai. Dėmesį patraukia gražūs namai su nendrėmis dengtais stogais, puošniomis vėjalentėmis, ornamentuotais prieangiais. XX a. pradžioje pusė gyventojų buvo lietuviai. Netikėtu vaizdu atsiveria žiemą fotografuotas Įsės (dabar Pričialy) bažnytkaimis – ant ledu padengto Kuršių marių kranto vaikai žaidžia ledo ritulį. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – po langu sustoję penki vaikai. Viena mergaitė rankose laiko riebų katiną, o kita – popierinį pakelį, gal su fotografo vaišintais saldainiais, kuriais priviliojo pozuoti.

Nežinomas fotografas. Kaukėnai (Kaukenmen / dabar Jasnoje). Gyvenamasis namas. Apie 1912.

Miestuose vokiškoji kultūra ypač pastebima. Tik trys kilometrai nuo Kuršių marių skiria Labguvą (dabar Polesk). Nuotraukos vaizduoja švarų ir civilizuotą miestelį. Viename vaizde užfiksuota gotikinė bažnyčia, kurioje 1562–1587 m. kunigavo garsios Postilės autorius Jonas Bretkūnas, pirmasis Labguvoje sakęs lietuviškus pamokslus. Tilžės (dabar Sovetsk) fotografijose didžiausią įspūdį palieka barokinė architektūra bei istoriniai pastatai, pvz., Karališkoji gimnazija, kurioje vyko paskaitos lietuvių kalba. Dalis fotodarbų sukurta 1892–1895 m., kai Martynas Jankus, o vėliau Otonas fon Mauderodė mieste spausdino „Varpą“. Nuotraukose išlikusiomis Tilžės gatvėmis knygnešiai į Didžiąją Lietuvą gabeno lietuvišką raštiją. Pagrindinis lietuvių spaudos centras mena ir 1885 m. įkurtą pirmąją lietuvių „Birutės“ draugiją. Su mieste puoselėta lietuvybe siejami Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus, Viliaus Bruožio, Jurgio Zauerveino, Dovo Zauniaus, Jono Vanagaičio, Vydūno vardai. Viename vaizde nuo vieškelio, vedančio į spaustuvėmis pagarsėjusį Gastų (dabar Slavsk) miestą, gerai matosi malūnas ir bažnyčia. Apylinkėse  gimė ir tėvo vadovaujamoje Gastų mokykloje mokėsi kalbininkas Frydrichas Kuršaitis.

Pluoštas fotografijų atspindi Ragainę (dabar Neman). Čia nuo 1549 m. klebonavo ir 1563 m. mirė pirmosios lietuviškos knygos Katekizmusa prasti žadei autorius Martynas Mažvydas, čia 1883 m. buvo išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis Aušra. Kiek toliau, Nemuno žemupyje, įsikūrusius Kaukėnus (dabar Jasnoje) vokiečių fotografas pristato kaip modernios kultūros miestą su ištaigingomis krautuvių vitrinomis, nauja geležinkelio stotimi. Senieji stiklo negatyvai išsaugojo užfiksuotas Pilkalnio (dabar Dobrovolsk) gatves ir aikštes, sugėrusias lietuvybės dvasią. Vienas pirmųjų Pilkalnio kunigų buvo Jurgis Musa, padėjęs Bretkūnui versti Bibliją. Apskrities administraciniame centre Gumbinėje (dabar Gusevo), kur 1714 m. krikštytas netoliese gimęs Kristijonas Donelaitis, – žalumoje skendintys parkai. O Įsrutis (dabar Černiachovsk) iškyla kaip XVI–XVIII a. architektūros miestas. Detaliai užfiksuotas senamiestis, kuris sovietmečiu buvo nugriautas.

Įsrutis (Insterburg, dabar Černiachovsk, Kaliningrado sr.). Senojo turgaus aikštė ir evangelikų liuteronų bažnyčia. 1939.

Kruopščiai iš visų pusių dokumentuota Želvos (dabar Kamenskoje) pilis, kuri XIV a. priklausė didžiajam kryžiuočių magistrui Konradui Valenrodui. Adomo Mickevičiaus romantiškai poetizuotas kryžiuotis atgyja niūrios, apleistos, bet fotografijose dar visiškai sveikos pilies mūruose. Vokiečių fotografų apsilankyta ir Šilutėje, vadintoje Šilokarčema. Čia jų dėmesį patraukė turgus, viešbutis, lentpjūvė, durpių įmonė. Graži pasienio ruožo fotografija. Širvintos (dabar Kutuzovo) vieškelyje sustojo būrelis vietos gyventojų, o tolumoje matyti Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) bažnyčia. Šiuo keliu lietuvybės klausimus spręsti į Rytprūsius žygiavo varpininkai. Beveik po kiekvienu sakralinio meno vaizdu galima įrašyti – sugriauta, sudeginta, susprogdinta, sunaikinta. Tik nuotraukose išliko Kaimės (dabar Zarečje) gotikinės bažnyčios interjero fragmentai, sovietmečiu per gaisrą sugriuvusios Papelkių (dabar Vysokoje) bažnyčios vidus. Čia lietuviškos pamaldos vyko iki 1918 m. Įdomios Trempų (dabar Novostrojevo) bažnyčios interjero nuotraukos. Parapijoje, įkurtoje XVI a. pabaigoje, kunigavo nemažai lietuvių kultūros puoselėtojų. Įsės kaimo bažnyčia sovietmečiu nugriauta, tik nuotraukose išliko ne tik aštuonkampis fasadas, bet ir vidus.

 Parodą parengė Lietuvos dailės muziejus kartu su Lenkijos mokslų akademijos Meno institutu. 170 fotografijų kilnojamosios ekspozicijos pristatymą Lietuvos regionuose koordinavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė krašto raidą iliustruojančią kroniką.

Parodą kuravo Margarita Matulytė (Lietuvos dailės muziejus), Piotr Jamski ir Jan Przypkowski (Lenkijos mokslų akademijos Meno institutas).