<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    
 
 
Paroda skirta Senienų muziejui
 
Žygintas BŪČYS
Lietuvos nacionalinis muziejus
 

Parodos, skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.
 

Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija yra ir didelė Lietuvos muziejininkystės istorijos dalis, siekianti 1855 metus, kai buvo įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Senienų muziejus Vilniuje.
Minint muziejaus 150 metų įkūrimo jubiliejų, vienoje Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinių salių buvo atidaryta paroda, pristatanti muziejaus ištakas – Senienų muziejų. Trijose parodos dalyse, panaudojant autentiškus Senienų muziejaus eksponatus ir vitrinas bei derinant XIX a. ir nūdienos muziejinio eksponavimo stilistiką, atgaivinama Senienų muziejaus dvasia, pristatomi jos steigėjai, istorija.
Įsteigus Senienų muziejų, Lietuvos valstybingumas buvo tik atmintyje likęs praeities pėdsakas. To meto inteligentijos sąmoningas LDK kultūros paveldo aktualinimas kartu žymėjo ir siekį kryptingai rinkti, sisteminti, propaguoti ir išsaugoti šį paveldą ateities kartoms. Tad neatsitiktinai kilo idėja įkurti Lietuvoje viešą muziejų, kuris būtų visuomenės istorinio ir kultūrinio ugdymo židinys.
Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), kultūros istorikas, LDK patriotas, plačių interesų žmogus. 1848 m. jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, prašydamas leisti įsteigti Vilniuje Provincijos muziejų. Tačiau šis pirmasis oficialus prašymas įkurti muziejų pražuvo carinės administracijos labirintuose. 1851 m. E. Tiškevičius kreipėsi dar kartą ir tik 1855 m. gegužės 11 dieną caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus įkūrimo.
Muziejaus tikslai, apibrėžti statute ir veiklos programoje, buvo panašūs į daugumos to meto pasaulio muziejų: registruoti, kaupti ir saugoti krašto kultūrinį bei gamtos paveldą; moksliškai jį tirti ir sudaryti sąlygas, kad visuomenė galėtų jį apžiūrėti. Statute muziejus įvardijamas kaip istorinio profilio muziejus. Jis nuo pat įkūrimo dienos kaupė ir reprezentavo LDK paveldą.

Parodos, skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.
 

Muziejaus rinkiniams pradžią davė E. Tiškevičiaus dovanota jo paties privati kolekcija (apie 6 tūkst. eksponatų: monetos, medaliai, graviūros, portretai, spaudai, istorinės relikvijos, daugiau kaip 3000 knygų biblioteka). Į besikuriantį muziejų pateko uždarytų vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos, rankraščiai, dokumentai, uždaryto Vilniaus universiteto kabinetų likučiai. Vėliau muziejaus rinkinius daugiausia papildydavo privačių asmenų ir visuomeninių organizacijų dovanojimai. Reikšmingiausi eksponatai pateko iš ilgas istorines bei kultūrines tradicijas turinčių didikų giminių, tad šie eksponatai buvo svarbūs ir kaip Lietuvos valstybės istorijos šaltinis. Tai grafo P. Kosakovskio dovanota didelė ginklų kolekcija; A. H. Kirkoro surinkta senienų kolekcija; kunigaikščių Oginskių, Radvilų, grafų Pliaterių, Tiškevičių ir kitų dovanojimai. Į eksponatų rinkimą krašte aktyviai įsitraukė ir eiliniai piliečiai, tarnautojai, moksleiviai. 1858 metais minimi 195 aukotojai, o 1862 m. jų skaičius išaugo iki 323 žmonių, jie muziejui padovanojo 6595 eksponatus.
Muziejus visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29 dieną uždaryto Vilniaus universiteto patalpose – Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Buvo eksponuojama Lietuvos didikų ginkluotė, LDK kariuomenės mundurai, vėliavos, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Stanislovo Augusto ir kitų istorinių asmenų portretai, valdovų privilegijos, antkapinės plokštės, spaudai ir kitos istorinės relikvijos su valstybės, bajorų herbais bei patriotine simbolika, LDK manufaktūrų dirbiniai – visa tai atspindėjo LDK istoriją, ugdė visuomenės istorinę savimonę, pasididžiavimą praeitimi. Atskirą ekspozicijos skyrių sudarė lietuvių mitologija ir archeologija – lietuvių dievų ir deivių statulėlės, LDK žemių archeologiniai radiniai. Vėliau dar dvi salės buvo skirtos Gamtos skyriui, kurį sudarė buvusio Vilniaus universiteto mineralogijos, zoologijos, botanikos rinkinių likučiai ir grafo R. Tyzenhauzo muziejui dovanota per 1000 vienetų ornitologijos kolekcija. Šiose Gamtos skyriaus salėse vykdavo pamokos Vilniaus gimnazijų mokiniams.

Moneta, skirta Lietuvos nacionalinio muziejaus 150-osioms metinėms.
Dail. A. Žukauskas

Muziejus krašte buvo populiarus, jo kultūrinė įtaka ženkli. Didžiausią populiarumą muziejus pasiekė 1862 metais – tais metais jį aplankė 10 360 žmonių. E. Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad muziejuje sukauptos įvairios senienos yra apsaugotos nuo pražūties, bet ir tuo, kad visuomenė pradėjo jas vertinti kaip svarbų istorinės atminties ženklą.
Vilniaus senienų muziejus ir prie jo veikianti Archeologijos komisija tuo metu buvo vienintelis paveldo centras Lietuvoje. To meto spaudoje buvo publikuojami istoriniai šaltiniai bei tyrinėjimai, 1858 m. išleistas muziejaus katalogas ir albumas, pradėta leisti muziejaus kronika.
Muziejaus veiklą nutraukė rusifikacinė politika, ypač beatodairiškai vykdyta po 1863 m. sukilimo: didžioji dalis su LDK istorija susijusių eksponatų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų Maskvoje, likusieji atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos dalimi, suvalstybintas, prarado iki tol turėtą įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui. 1867–1914 m. muziejus veikė kaip bibliotekos dalis. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, reikšmingesnės muziejinės vertybės vėl buvo išvežtos į Rusiją.
1919 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė įkūrė Istorijos ir etnografijos muziejų, kurio pagrindą turėjo sudaryti Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai. Muziejaus direktoriumi paskirtas Jonas Basanavičius ėmėsi muziejaus kūrimo darbų, tačiau 1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių šie darbai nutrūko. 1920–1940 m. Senienų muziejaus rinkiniai buvo saugomi Vilniaus universitete.

Parodos, skirtos Senienų muziejui fragmentas. L. Valužienės nuotr.

 

1941 m. perėmė visus Vilniaus muziejinius rinkinius Mokslų akademija. Žymaus muziejininko ir kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis 1952 m. Senienų muziejaus rinkinių ir tarpukariu Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra ir įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. 1968 m. Vilniaus pilių teritorijos Naujajame arsenale atidaryta išsami ir turtinga Lietuvos istorijos ekspozicija. Taip buvo pratęstas XIX a. vidurio inteligentijos pradėtas darbas – nacionalinio muziejaus kūrimas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. Istorijos ir etnografijos muziejus, kaip pagrindinių Lietuvos archeologijos, istorijos ir etninės kultūros rinkinių saugotojas, buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13