-
-
Lietuvos
dailės muziejus
-
Vilniaus paveikslų galerijoje
-
Sausio 11 d. Lietuvos dailės
muziejus ir Jurbarko rajono savivaldybė surengė menotyrininkės
dr. Nijolės Tumėnienės knygos „Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos
drama“ pristatymą. Dalyvavo knygos autorė, Lietuvos dailės muziejaus
direktorius Romualdas Budrys, menininko vaikaitė Rasa Grybaitė,
Jurbarko rajono savivaldybės meras Aloyzas Zairys, prof. Algimantas
Mačiulis, dr. Gražina Marija Martinaitienė.
- Studijos autorė
ir skulptoriaus V. Grybo albumo sudarytoja dr. Nijolė Tumėnienė
teigia, jog menininkas – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės
dailininkų, nepralenktas paminklinių skulptūrų kūrėjas. Jo
neoklasikinės nuostatos atitiko tuometines Europos kultūros raidos
tendencijas. Menotyrininkė rašo, jog V. Grybo gyvenimą galima būtų
pavadinti netgi tragišku, jeigu per stebuklą nebūtų išlikę jo
sukurti paminklai Simonui Daukantui, Žemaičiui, Vincui Kudirkai,
Vytautui. Aplinka ir santvarka nebuvo palanki kūrėjui, todėl jo
gyvenimas buvo permainingas, kupinas prieštaravimų ir dvasinių
kančių. Ir jo kūryba prieštaringai vertinta dėl nuo jaunystės
likusio jo idėjų „raudono“ šleifo, kuris jau niekuo nebebuvo
pagrįstas V. Grybo studijų Paryžiuje metais. Jį objektyviai vertinti
kliudė ir tai, jog skulptorius buvo okupacijos metais nužudytas
vokiečių. Menininko žūtis mįslinga, nes jis, sukūręs žymiausius
patriotinius paminklus, nužudytas kaip tautos priešas, vos
penkiasdešimtmečio sulaukęs, pačiame kūrybiniame pajėgume. Liko daug
neįgyvendintų skulptoriaus projektų. Sovietų laikais, kada vėl buvo
abejota dėl jo idėjinių pažiūrų, sunaikinta daug jo paminklų,
dekoratyvinių reljefų. Kadangi apie V. Grybą iki šiol buvo rašyta
tendencingai, o jo patriotiškumas Lietuvai, pagarbus, atsidavęs
darbas savo krašto istorijai byloja visai ką kitą, tad knygos autorė
stropiai tyrė ne tik jo gyvenimo faktus ir pasaulėvoką
atskleidžiančius archyvinius šaltinius, analizavo kūrybą, o
apibendrintus faktus ir tendencijas pateikė šioje knygoje. Čia gausu
V. Grybo gyvenimo, jo kūrinių ir eskizų fotografijų, kurių autoriai
fotografai Arūnas Baltėnas ir Mečislovas Sakalauskas. Knygą išleido
Lietuvos dailės muziejus.
-
Vasario 1 d. galerijoje
atidaryta Lietuvos dailės muziejaus ir Prancūzų kultūros centro
surengta Robero Duanó (Robert Doisneau) fotografijų paroda
„Žvilgsnis į praėjusį amžių“.
- Roberas Duanó
(1912 – 1994) fotografavo nuo 1929 m. ir šiam menui atidavė daugiau
nei 60 savo gyvenimo metų. Jam buvo artima humanistinė fotografija,
nestokojanti poetiškumo, fiksuojanti žmones, miestą. Jo nuotraukose
– skirtingų socialinių sluoksnių veidai, Paryžiaus užkampiai ir
įžymios vietos, Luaros krantai ir atsitiktinių susitikimų nuotaika.
Išdykaujantys vaikai, kiemsargiai, bistro linksmuoliai, madų
dizaineriai, menininkai – visi buvo jo draugai ir pažįstami, mielai
patikėję kelias savo gyvenimo sekundes fotografui. Jų kasdieniškus
nuotykius ir rūpesčius Duanó stebi lengvai šypsodamasis. Humoras
praskaidrina to meto dramas ir visus tarsi suvienija, todėl XX
amžius Duanó akimis – tai meilės amžius. Fotografui patiko save
vadinti „vaizdų žveju“. Jis noriai cituodavo kažkieno mintį, jog
„Paryžius yra teatras, kuriame moki už savo vietą prarandamu laiku“.
Tad „miesto slampinėtojas“ paliko sukaupęs apie 325 tūkst. Negatyvų,
kuriuose įamžintas didelis XX amžiaus žmonių gyvenimo, pokyčių
tarpsnis. Jo fotografijos ne tik meniškos, bet ir labai
demokratiškos, jaukios, mėgstamos visų. Tuo jis sietinas su mūsų
fotografijos meistrų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo
Rakausko, Aleksandro Macijausko karta. Fotografijos meno kritikė
Agnė Narušytė teigia, kad R. Duanó fotografijos labai gražiai
sensta: kuo toliau, tuo jos tampa įdomesnės. Fotografijos perkelia į
praėjusį laiką ir rodo Paryžių, kurio iš dalies jau nebėra – po
rekonstrukcijų išnykę kvartalai ir žmonių gyvenimo būdas. Be to,
imponuoja autoriaus kompozicijos paieškos – fotografavimas kol
pavyks.
- Parodoje
„Žvilgsnis į praėjusį amžių“ eksponuotų Robero Duanó
fotografijų vertė, kaip pastebi fotografijos istorikai, vis auga,
nes jos mena pokario Paryžiaus entuziazmą ir skepticizmo dar
nesugadintą romantišką polėkį. Jose išsaugotas anuometinis miesto
vaizdas ir dabar jau „prarastas“ laikas. Tačiau ne mažiau svarbus ir
Duanó sugebėjimas apie pačius paprasčiausius, netgi banalius dalykus
papasakoti taip, kad norėtųsi „klausytis“ be galo, iš naujo
pastebint, kaip jis pats sako, „nudėvėtų dalykų grožį“. Paroda veikė
iki kovo 1 d.
-
Kovo 1 d. galerijoje surengtas
etninės kultūros vakaras „Kasdienio kelio – mylios ir mylios“. Čia
buvo pristatyti du nauji Lietuvos dailės muziejaus leidiniai,
kuriuos parėmė LR kultūros ministerija. Tai istorikių Dalios
Bernotaitės-Beliauskienės ir Žydrės Petrauskaitės sudaryta knyga
„Akvilė Mikėnaitė. Gyvenimo prasmė – liaudies menas“ ir D.
Bernotaitės-Beliauskienės parengtas katalogas „Lietuvių moterų
drobulės“. Vakare dalyvavo knygų autorės, LDM direktorius Romualdas
Budrys, habil. daktarai Regina Kulikauskienė ir Vacys Milius, dr.
Vida Kulikauskienė, Algimantas Mikėnas, Nijolė Murelė, Irena
Seliukaitė.
- Knyga apie
muziejininkę, kolegų pripažintą idealistę, iš pašaukimo liaudies
meno tyrinėtoją, rinkėją, saugotoją Akvilę Mikėnaitę patraukia
jautriu, šiltu santykiu ir pateiktos informacijos įdomumu. Gerai
pažinojusi Paulių Galaunę, Levo Karsavino pakviesta dirbti Lietuvos
dailės muziejuje, ji sukūrė Liaudies meno skyrių ir pati ten dirbo
penkiasdešimtį metų, iki mirties (gimė 1912 m., mirė 2001 m.).
Kilusi iš Latvijos pasienio, Aknystos valsčiaus, A. Mikėnaitė per
35-erius ekspedicijų metus su studentais ir kolegomis išvaikščiojo
visą Lietuvą, rinko gražias, bet dažnai jau nykstančias valstiečių
kultūros vertybes – audinius, keramiką, medinę skulptūrą. Dabar
Lietuvos dailės muziejuje saugoma apie 25 tūkst. liaudies meno
eksponatų, tiek pat jų fotografijų, negatyvų. Didelė jų dalis
Akvilės aprašyta knygose, straipsniuose, sukataloguota. Du jos
broliai Jonas ir Juozas Mikėnai – keramikas ir skulptorius – ryškūs
lietuvių dailės kūrėjai. Knygoje – pačios A. Mikėnaitės mintys ir ją
pažinojusiųjų atsiminimai, fotografijos.
- Kataloge
„Lietuvių moterų drobulės“ aprašytos visų etnografinių regionų kaimo
moterų skaros. Jos yra lininės, raštuotos, puoštos nėriniais.
Tyrinėtos jų spalvos, audimas, dėvėjimas, ornamentų simbolika.
Knygoje sudėti ir drobulių raštų piešiniai, fotonuotraukos.
-
Kovo 23 d. galerijoje surengtas
leidyklos „Versus aureus“ išleistos Rasos Andriušytės-Žukienės
knygos „M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo“
pristatymas.
- Renginyje
dalyvavo dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė, Šarūnas Nakas, dr. Rasa
Andriušytė-Žukienė, dr. Arturas Mickevičius ir Romualdas Budrys.
Muzikavo Jurgis Karnavičius.
- Solidžioje dr.
Rasos Andriušytės-Žukienės studijoje M. K. Čiurlionis iškyla kaip
daugiabriaunė asmenybė, kurios kūryboje atsispindi ir persipina
mintys, idėjos, siekiai ir troškimai, aktualūs ir būdingi visai XIX
– XX a. sandūros Europos kultūrai.
- Šios
monografijos tikslas – atskleisti kūrybines idėjas ir dvasinius
saitus, jungusius Čiurlionį su amžininkais Vakarų ir Rytų Europoje.
Aptariami menininko santykiai su lenkų simbolizmu, ryšiai su rusų
menu, parodomas Čiurlionio kūrybos giminingumas su šiaurietišku
skandinavų simbolizmu.
- Nauja knyga apie
M. K. Čiurlionį yra pirmasis taip išsamiai ir novatoriškai M. K.
Čiurlionio kūrybos ryšius aptariantis mokslinis veikalas Lietuvoje,
nauju požiūriupapildantis ir praturtinantis ankstesnius šio
dailininko kūrybos stiliaus ir vaizdinių tyrimus.
-
Balandžio 22 d., sostinėje
vykstant Ispanijos kultūros dienoms, atidaryta tarptautinė paroda „Hola,
Espana! XIX amžiaus Ispanijos fotografijos“, pristatanti Vilniuje ir
Madride sukauptą fotografijų rinkinį. Taip pat eksponuota Miguelio
de Servanteso Saavedros romano „Išmintingasis hidalgas Don Kichotas
iš La Mančos“ Lietuvoje esančių leidinių paroda. Šios parodos ir
muziejuje vykę Servanteso „Don Kichoto“ skaitymai visą parą, buvo
skiriami šio nesenstančio įžymaus kūrinio 400-sioms metinėms.
-
Gegužės 18 d. galerijoje vykęs
Tarptautinei muziejų dienai skirtas kultūros vakaras sukvietė ne tik
muziejininkus, bet ir visuomenę pagerbti unikalią savamokslę kūrėją.
Renginio tema „Lidijos Meškaitytės miniatiūrų menas“. Buvo parodyta
apie 40 jos miniatiūrų ir pristatytas LDM leidinys - dailėtyrininkių
Daivos Bielinienės ir Marijos Kuodienės knyga „Lidija Meškaitytė.
Gyvenimas ir kūryba“. Šios studijos ir albumo išleidimą parėmė
Kultūros ministerija ir Jurbarko rajono savivaldybė. Kultūros vakare
dalyvavo knygos autorės, prof. Viktorija Daujotytė, kultūrologė
Irena Seliukaitė, LDM direktorius Romualdas Budrys, svečiai iš
Jurbarko rajono. Tarp jų ir rajono meras Aloyzas Zairys. Vakaro
nuotaiką kurė ir dainininkė Regina Maciūtė, pianistė Elina Maslakova.
- Lidija
Meškaitytė subtiliomis akvarelės miniatiūromis sukurtą tylos,
ramybės ir grožio pasaulį įliejo į lietuvių tautodailės palikimą.
„Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių
ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės
ir popieriaus gabalėlio“- yra sakiusi pati autorė. Pasak R. Budrio,
– retas reiškinys, kai savamokslė pasiekia tokį aukštą meninės
įtaigos lygį.
- Autorė –
nelengvo likimo, Rytprūsių lietuvininkų valstiečių dukra, atkūrusi
miniatiūrose gimtojo Antšvenčių kaimo gamtos grožį. Gimė 1927 m.
šiame Pagėgių apskr. Smalininkų valsčiaus kaime. Tėvai – krašto
senbuviai, išsaugoję valstietiškas tradicijas. Per šią žemę praėjo
karai ir vėlesnės negandos, lėmusios pasitraukimą iš savo namų.
Tuomet sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau
gyvendama su ramentais, sunkiai tevaikščiodama pradėjo piešti.
Pradžioje kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, o vėliau
ėmėsi ir akvarelės. Mažuose paveikslėliuose ji, vaizduodama paukštį,
vabalėlį ar uogų kekę, ne tik pakartojo natūrą, bet ir sugebėjo
išreikšti motyvo nuotaiką, charakterį. Mačiusi karo baisumus,
skurdą, pati likusi invalide, Lidija buvo užsisklendusi, daug laiko
būdama namų erdvėje, bandė perteikti ją kūrinėliuose. Mikroskopinis,
labai jautrus realizmas pirmą kartą buvo parodytas plačiau 1952 m.
Jurbarko rajono parodoje. Po to garsas apie įdomią dailininkę
pasklido, o nuo 1956 m. ji jau tapo plačiau žinoma. Keitėsi,
erdvėjo, stiprėjo jos kūryba, stebindama profesionalius dailininkus.
Atsirado peizažų, kaimo vaizdų, portretų, natiurmortų. 1966 m. buvo
priimta į Liaudies meno draugiją, dalyvavo parodose. 1993 m.
Meškaitytė mirė, testamentu kolekciją dovanodama Lietuvai. Po metų
Vilniuje LDM buvo atidaryta apžvalginė jos kūrybos paroda. Joje buvo
svarbiausias savamokslės menininkės svarbiausias palikimas – 358
miniatiūros. Dabar LDM saugoma 765 jos kūriniai. Kitąmet numatoma
juos rodyti nuolatinėje ekspozicijoje, kuri užims atskirą Lietuvos
dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos (Klaipėda) dalį.
-
Gegužės 20 d. galerijoje
surengta spaudos konferencija, kurioje žiniasklaida buvo
supažindinta su šių metų Venecijos bienalės programa ir kaip joje
bus pateiktas Lietuvos projektas. Jo komisaras Liutauras Pšibilskis,
antroji komisarė Lolita Jablonskienė. Projekto rėmėjai: Lietuvos
Respublikos Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas,
Maya Stendhal galerija (Niujorkas). Projekto organizatorius -
Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras.
- 51–osios
Venecijos bienalės Lietuvos paviljone bus parodyta Jono Meko kūryba.
Projektas pavadintas „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų
užmojų laikais“. Tai Niujorke gyvenančio kino režisieriaus,
rašytojo, kino kritiko ir kuratoriaus, Amerikos nepriklausomo kino
įkvėpėjo, skatintojo bei Anthology Film Archives įkūrėjo Jono
Meko išsami paroda. Jos turinys – video instaliacijos ir filmų
peržiūros, speciali filmų apie Joną Meką programa. Venecijos
bienalės lankytojai susipažins su šio menininko kūrybos raida, kuri
jau tapo nepriklausomo kino istorija, naujausiais projektais, visų
pirma – instaliacija „Home videos“ 1987 – 2005, kuri bus rodoma
pirmą kartą. Šiai progai išleidžiama knyga „Pokalbiai, laiškai,
įvairūs darbai ir kt.“ ( Conversations, Letters, Notes, Msc.
Pieces etc.). Čia surinkti įvairių metų J. Meko interviu,
pokalbiai su juo, daug retos, anksčiau nepublikuotos
medžiagos.
-
Birželio 2 d. galerijoje
visuomenė buvo kviečiama susitikti su JAV lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininke Marija Remiene. Pokalbyje dalyvavo LDM
direktorius Romualdas Budrys. Muzikavo Rokas Zubovas.
- Marija Remienė
- aktyviausia išeivijos visuomeninių ir kultūrinių projektų
sumanytoja, įgyvendintoja, JAV lietuvių kultūros institucijų ir
sambūrių puoselėtoja. Apie tai išsamiai pasakojama ir M. Remienės
2002 m. išleistoje knygoje „Atsukant gyvenimo laikrodį“. Autorės
vienas iš svarbiausiųjų gyvenimo credo: „Mums šioje žemėje svarbu
išlikti lietuviais“. Tad M. Remienė po darbo Aetnos draudimo
kompanijoje liekantį laisvalaikį visada skyrė lietuviškai veiklai.
Ilgametė vadovė komitetų, užsiimančių svarbių išeivijos institucijų
finansavimu, sukaupė didelę administravimo patirtį. Nuo 1979 m. ji
įkuria ir organizuoja beveik šimtmetį leidžiamo dienraščio „Draugas“
specialųjį fondą, kuris suranda ir gausina lėšas dienraščio
leidimui, kaip „Draugo“ leidybos direktorė 25 metus rengia
kultūrines leidinio rėmimo akcijas. Būdama ir „Draugo“ valdybos
pirmininke, M. Remienė rūpinosi taip pat ir specialiųjų spaudinių
(kalendorių ir kt.) programomis. M. Remiene yra seniausios JAV
lietuvių radijo stoties „Margutis“ programos vadovė, veikliai
puoselėjanti šią instituciją. 25 – rius metus ji vadovavo vieno
svarbiausių lietuvių dvasinių ir meninių centrų – Putnamo Nekaltojo
Prasidėjimo seserų kongregacijos – rėmėjams. Daug nuveikė ir
jauniausių lietuvių bendruomenės narių tautinio tapatumo stiprinime.
Lietuvių fondo darbuose pasižymėjo nuo 1974 m., pirmininkaudama jo
valdybai, tarybai ir įvairioms komisijoms.
- Kultūriniame
JAV lietuvių gyvenime M. Remienės veikla ryškėja šimtais renginių:
koncertų, spektaklių, dailės parodų, knygų pristatymų. Naujas
posūkis M.R. gyvenime - jos išrinkimas JAV Lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininke (nuo 1996 m.). Lietuvos menininkų
koncertų ir parodų turai po JAV lietuvių kolonijas (V. Urmanos
solinis su Čikagos simfoniniu orkestru, V. Noreikos, V. Prudnikovo,
V. Juozapaičio ir kt., daugelio chorų, šiemet - „Žuvėdros“ koncertai
ir pan.), jos įkurto „Žaltvykslės“ teatro projektai, pastovūs ryšiai
tarp JAV ir Lietuvos kultūros žmonių – tik dalis jos veiklos. Tuo ji
pelnė neoficialų JAV lietuvių kultūros ministrės vardą ir visuotinę
pagarbą. Vienas svarbiausių jos nuopelnų – į Lietuvą 2000 m.
parvežtas M.K. Čiurlionio galerijos palikimas. Tai per 2 tūkst. meno
kūrinių, kuriuos išeivijos lietuvių dailininkai dovanojo Lietuvai.
- M.Remienė yra
sakiusi, kad visuomeninėje veikloje ją „lydėjo ne vien šypsena, ne
vien ramybė ir pasisekimai. Kartais reikėjo daug pastangų ir
kantrybės su kitokią nuomonę turinčiais, kitokiom nuotaikom
gyvenančiais“. Stiprino idealistinis patriotinis nusistatymas
tarnauti Dievui, Tėvynei, Artimui. Tai buvo pastebėta ir Vatikane.
M. Remienei 1996 m. Čikagoje buvo įteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus
II medalis „Pro Ecclesia et Pontifice“.
- Birželio 9 d.
galerijoje surengtas jubiliejinis išeivijos dailininkės Magdalenos
Birutės Stankūnaitės–Stankūnienės vakaras. Jame su menininke
susitiko jos dovanotų kūrinių Lietuvos regionų muziejams katalogų
sudarytojos Ingrida Korsakaitė, Gražina Mareckaitė, Aldona
Žemaitytė, Žemaičių dailės, Biržų, Molėtų ir Vilkaviškio krašto
muziejų, o taip pat Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus
darbuotojai. Dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos
pirmininkė Marija Remienė ir LDM direktorius Romualdas Budrys.
Muzikavo „Kanklių“ ansamblis.
- M. Stankūnienė
– viena aktyviausių ir kūrybingiausiai dirbančių išeivijos
menininkų. Gimusi Vilkaviškio apskrities Šumskų parapijos Oželių
vienkiemyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, sielon įsiliejo to
krašto grožį. Pokaryje su vyru ir mažu sūneliu pasitraukė nuo
gresiančių sovietų represijų. Pradžioje Vokietijoje, vėliau
Anglijoje ji dalyvavo meniniuose lietuvių sambūriuose, mokėsi
Londono meno akademijoje. Čia užsigydė ir sūnaus mirties bei skyrybų
žaizdas. Nuo 1960 m. gyveno Čikagoje, ištekėjo už Gintauto Stankūno,
dirbdama mokėsi meno institute. Pradėjo rengti savo kūrybos parodas
JAV, Brazilijoje, Australijoje, Vokietijoje. Tėvynėje dailininkė
pirmąją parodą surengė 1980 m. Lietuvos dailės muziejuje. Vėliau jos
spalvingos batikos kompozicijos, tapyba ant drobės, medžio raižiniai
buvo eksponuoti daugelyje Lietuvos vietų. Beveik kasmet
atvažiuojanti į Lietuvą M. Stankūnienė muziejams, bibliotekoms,
galerijoms yra padovanojusi tūkstančius savo sukurtų kūrinių ir
sukauptų kultūros vertybių, įvairių dokumentų bylų apie kitus
išeivijos dailininkus. Jos sukuptame archyve – katalogai, albumai,
straipsnių, kitų duomenų kartotekos. 2000 m. ji į Lietuvą parvežė
M.K. Čiurlionio galerijos palikimą – per 2 tūkst. kūrinių. Vien
Vilkaviškio krašto muziejuje saugoma per 7000 Magdalenos dovanų –
dailės kūrinių, nuotraukų, foto negatyvų, baldų, papuošalų, indų.
Čia pat ir daugiau kaip 200 jos autorinių darbų.
- M. Stankūnienės
nuopelnai remiant daugelį Lietuvos kultūros institucijų ir
socialinių įstaigų yra labai gausūs. Ji - V.Kudirkos muziejaus
statybos, Marijampolės vaikų namų įrengimo ir kt. projektų mecenatė.
Našlaičių likimas ją visada labai jaudino. M. Stankūnienė yra
skyrusi jiems 1000 JAV dolerių stipendijas įsikūrimui. Taip pat
teikė paramą įvairiems leidiniams, dosniai globojo į JAV
atvykstančius menininkus, valstybės pareigūnus. Pati dailininkė -
nuolatinė JAV lietuvių kultūrinių projektų sumanytoja ir vykdytoja.
Ji apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, yra
Vilkaviškio rajono garbės pilietė.
- Birželio 20 d.
galerijoje įvyko spaudos konferencija, informuojanti apie Lietuvos
paviljono atidarymą 51-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje. Buvo
pristatyta bienalei išleista knyga Jonas Mekas. Pokalbiai,
laiškai, užrašai, įvairūs darbai ir kt. (anglų kalba).
Konferencijoje dalyvavo projekto komisaras Liutauras Pšibilskis ir
antroji komisarė dr. Lolita Jablonskienė bei atidaryme dalyvavęs
kultūros viceministras Faustas Latėnas
-
-
Radvilų rūmuose
-
-
Sausio 27 d. atidaryta
jubiliejinė paroda „Petronėlei Gerlikienei – 100“. Joje
eksponuoti autorės kilimai ir paveikslai iš Lietuvos dailės,
Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Rokiškio krašto muziejų, privačių
ir šeimos rinkinių.
- Į lietuvių dailę
P. Gerlikienė įsiveržė jau būdama garbaus amžiaus, netikėtai,
ryškiai, deja, trumpam, tačiau paliko autentišką ir ypatingą kūrybos
turtą. Gimusi 1905 m. Čikagoje, lietuvių emigrantų šeimoje, 1908 m.
atvyko į Lietuvą ir įsikūrė netoli Šilalės. Su šeima gyveno ūkiškai.
Vaikystėje netekusi motinos, liko beraštė. Vėliau karas, ligos, vyro
mirtis grūdino ir taip stiprų žemaitišką charakterį. 1972 m. P.
Gerlikienė persikėlė pas sūnų į Vilnių. Kaimo aplinkos, savos
sodybos ilgesys atvėrė joje kūrybos troškulį, o šis netruko
išsilieti į gaivališkai stiprią, pirmapradiškai paprastą temų ir
raiškos laisvę. Pradžioje P. Gerlikienė siuvinėjo kilimus, kuriuose
nelygiais, skubiais dygsniais vaizdavo gamtą, žmones, įvykius.
Ekspresyvi ir intuityviai tobula forma siejama su naivia išmintimi –
tokie buvo nuo pat pradžios menininkės kūrybos bruožai. Tik 1976 m.
ji pradėjo tapyti, o tai daryti buvo lemta vos iki 1979 m. kovo 14
d., kai užgeso, besiskleidžiant jos taip mėgtai pavasarinei šviesai.
- Dailėtyrininkai
ne kartą jau yra pabrėžę P. Gerlikienės kūrybos poetiškumą. Ją
gretino su S. Riaubos, L. Šepkos ir ankstesnių laikų bevardžiais
tautos talentais. Spalvos ir piešinio laisvė stipriai reikšdavo P.
Gerlikienės kūrinio nuotaiką. Stambių ir smulkių spalvinių dėmių
darnos yra jos paveiksluose „Adomas ir Ieva“, „Vyšnių skynimas“,
dramatiškumo juntamas kūrinyje „Užgavėnių kaukės. Balsių Magdė“,
vaikišku naivumu nuspalvintas „Laivas“. Stipri įtampa pulsuoja jos
drobėse „Karas I“, „Motina“. Siuvinėdama arba tapydama Petronėlė
mėgo garsiai mąstyti, kalbėtis. Jos artimieji tuos pasakojimus yra
užrašę. Šie tekstai padeda geriau pažinti savamokslės menininkės
vidinį pasaulį, jautrumą gamtai, domėjimąsi tautos istorija,
papročiais, Biblijos pasakojimais.
-
P. Gerlikienės darbų paroda
Radvilų rūmuose veikė iki kovo 1 d.
-
Kovo 8 d. Lietuvos dailės
muziejus kartu su Lenkijos mokslų akademijos Meno institutu
(Varšuva) pakvietė į unikalaus fotografijos paveldo parodą iš senojo
Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo „Praeities reginiai“. Parodos
atidaryme dalyvavo Meno instituto direktorius habil. dr. Lech Sokół,
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos
kuratoriai Margarita Matulytė, Piotr Jamski, Jan Przypkowski bei
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.
-
Aštuoniose Radvilų rūmų salėse buvo eksponuota apie 170 fotografijų
bei parengta demonstruoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo
dokumentinė kino kronika, atspindinti Mažosios Lietuvos istorinę
raidą.
-
Pagrindinė stiklo negatyvų kolekcija buvo pradėta kaupti
Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adolfo Bioticherio, kuris
nuo 1893 m. rengė ekspedicijas, piešė, registravo, fotografavo
gamtos ir miestų vaizdus, architektūros paminklus. Nuotraukose –
švarūs, ramūs krašto miesteliai, barokinė architektūra, žmonės. O
tarp jų kažkada gyveno Vydūnas, Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius,
Jonas Vanagaitis ir kiti Mažosios Lietuvos šviesuoliai.
Fotografijose – Kaukėnų (dabar Jasnoje), Ragainės (Neman), Gumbinės
(Gusevo) Įsručio (Černiachovsk) ir daugelio kitų XIX a. pab. – XX a.
pirmos pusės lietuvininkų gyventų vietų vaizdai ir ypatinga krašto
atmosfera. Visas archyvas pokario metais iš Karaliaučiaus pateko į
Lenkiją. Ši dar niekur nerodyta fotografijų kolekcija po mėnesio
eksponavimo Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose perkelta į
Klaipėdą, Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, vėliau numatoma
rodyti ir kitų muziejų salėse.
-
Balandžio 15 d. atidaryta
tapytojo Igorio Piekuro retrospektyvinė paroda „Savitumo paieškos“
- Per
keturiasdešimt kūrybos metų dailininkas Igoris Piekuras, dalyvavęs
gausybėje parodų, plačiai žinomas ir vertinamas kaip gili ir
įvairiapusiška meninė asmenybė. Piekurų šeima – taip apibūdinamos ir
žmonos – Marijos Teresės Rožanskaitės, sūnų – skulptoriaus Gedimino
ir tapytojo Marijaus keletą kartų rengtos bendros parodos ar
ekologinės sąmonės žadinimo instaliacijos, performansai.
- I. Piekuras
(gimė 1935 m. Minske) 1953 – 59 m. studijavo tapybą tuometiniame
Lietuvos valstybiniame dailės institute pas V. Karatajų, A. Gudaitį,
K. Morkūną. Kūryboje ryškėjo dailininko kolorizmo dvasia, dramatinis
lyriškumas, ekspresionizmo elementai. Jam daug reiškė linijos, dėmės
vieta, įtaigios spalvos. I. Piekuras anksti ėmėsi grupinių portretų
– muzikų, medikų, architektų. Jį žavi gamta, ypač dailininkas
pamilęs medžius. „Stovi paveiksluose medžiai, tarytum žmonės,
didžiąją gyvybės prasmę supratę“,- rašė apie kolegą Vincas
Kisarauskas. Perstatydamas erdves, perspektyvas, gaudydamas šviesos
blyksnius, į savuosius paveikslus menininkas įliedavo neramios
vidinės energijos, paslaptingumo ir kartu vidinio teisingumo. Kai
kuriuose paveiksluose dailėtyrininkai įžvelgdavo kontrastų montažą,
fotografinius negatyvo - pozityvo efektus, vaizdo keitimą į
publicistinį ženklą.
- Jubiliejinei
parodai Radvilų rūmuose I. Piekuras iš Lietuvos dailės muziejaus
fondų, Kauno M.K.Čiurlionio muziejaus rinkinių, namų kolekcijos
parinko apie 100 įvairių laikotarpių paveikslų. Tai tapybos drobės –
portretai, figūrinės kompozicijos, karo metų prisiminimų atšvaitai,
natiurmortai bei akvarelės su nuostabiais Dzūkijos ir jos Kuršų
kaimo peizažais.
-
Birželio 14 d. Lietuvos dailės
muziejus ir Čikagos (JAV) Čiurlionio galerija (The Art Gallery of
Čiurlionis, Inc.) lankytojus pakvietė Miko J. Šileikio ir Teofilio
Petraičio premijų dailės konkurso parodą „Lietuvos kelias“. Ji buvo
skiriama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15-sioms metinėms.
Parodos premijų konkursui 138 įvairių žanrų kūrinius pateikė 52
dailininkai – žinomi ir garsūs skulptoriai, tapytojai ir grafikai.
Čiurlionio galerijos trys Miko Šileikio ir trys Teofilio Petraičio
premijos žiuri sprendimu bus įteiktos liepos 5 d. 11 val.
- Čiurlionio
galeriją Čikagoje 1957 m. įsteigė Amerikos lietuvių dailininkų
klubas, o „krikštatėviu“ tapo profesorius Adomas Varnas. Čiurlionio
galerija, kaip svarbus kultūros centras, rengė dailės parodas ne tik
šiame mieste, bet ir kitur, leido katalogus, kaupė dailininkų
Lietuvai padovanotų kūrinių kolekciją, rūpinosi mirusių dailininkų
kūrybos palikimu. Nuo 1980 m. galerija pradėjo teikti vardines Miko
J. Šileikio ir Teofilio Petraičio premijas, nedideles materialia
išraiška, bet garbingas, kurias įsteigė patys dailininkai, norėdami
paskatinti lietuvių kūrybą. M.J. Šileikis (1893 – 1987), atvykęs į
JAV 1913 m. ir pradėjęs sunkų darbininko kelią, vėliau, po mokslų
Čikagos meno institute, kūrė portretus ir peizažus. Jis tapo ir
pirmuoju Čiurlionio galerijos direktorium, bendradarbiavo spaudoje,
bandė literatūrinę plunksną. Kitas premijų donatorius – Teofilis
Petraitis (1896 – 1978), buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris,
studijavęs tapybą Prahoje, Berlyne, Karaliaučiuje, nuo 1928 m.
dalyvavęs dailės parodose Lietuvoje, dirbęs piešimo mokytoju
Šiauliuose. Karo pabaigoje pasitraukęs iš Lietuvos, vėliau pateko į
JAV, dalyvavo Niujorko lietuvių dailės parodose. Palikimą –
akvareles ir tapybą - patikėjo Čiurlionio galerijai. Jo kaip ir
daugelio kitų išeivijos dailininkų kūriniai, Čiurlionio galerijoje
kaupti Nepriklausomai Lietuvai, buvo parvežti į tėvynę ir prieš
penketą metų parodyti Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose
surengtoje parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“.
- Prieš ketvertą
dešimtmečių pradėjęs bendradarbiauti su išeivijos menininkais ir jų
institucijomis, Lietuvos dailės muziejus tai tęsia. 2004 m.
lapkričio 6 d. LDM ir Čikagos Čiurlionio galerija (The Art Gallery
of Čiurlionis, Inc.) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje 2005
– 2009 m. numatė rengti šiuos Miko J. Šileikio ir Teofilio Petraičio
donuotų premijų dailės konkursus. Jie pakaitomis bus rengiami
Lietuvoje ir Čikagoje. Konkursų temos bus keičiamos, bet jų
svarbiausias tikslas – gaivinti Lietuvos visuomenės pilietinę
savimonę, aktualinti mūsų istoriją, tęsti ir plėtoti gyvybingiausias
meno tradicijas, skatinti lietuviškosios kultūrinės tradicijos
interpretacijas, prisidėti prie Lietuvos tūkstantmečio programos
siekių įgyvendinimo.
- LDM ir Lietuvos
dailininkų sąjungos sudaryta vertinimo komisija (pirmininkas
Romualdas Budrys, nariai - menotyrininkė Nijolė Tumėnienė,
dailininkai Valentinas Antanavičius, Kęstutis Grigaliūnas, Gediminas
Piekuras) paskyrė premijas. Trys M.J. Šileikio premijos už
tapybos ir skulptūros kūrinius paskirtos: I premija – Jonui
Daniliauskui; II premija – Audronei Petrašiūnaitei; III premija
Pranui Griušiui. Trys T. Petraičio premijos už akvarelės ir
grafikos kūrinius paskirtos: I premija - Emilijai Taločkienei;
II premija – Romualdui Čarnai; III premija – Valerijai Vijai
Tarabildienei.
-
Birželio 22 d. atidaryta
įžymaus išeivijos dailininko Prano Gailiaus iš Paryžiaus atvežta
apžvalginė kūrybos paroda „Pranas:
vaizdinės abstrakcijos“. Ją surengė Lietuvos dailės muziejus,
Mažeikių muziejus, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas.
Rudenį paroda bus perkelta į dailininko gimtuosius Mažeikius.
- Šią Paryžiuje
gyvenančio dailininko parodą Lietuvos dailės muziejui surengti
padėjo ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė, kultūros atašė
Prancūzijoje Mėta Mikelaitienė, rašytojas Valdas Papievis. Radvilų
rūmuose išeksponuota 170 grafikos ir tapybos kūrinių, atvežtų iš
Paryžiaus. Keletas jų pasiskolinta iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio
dailės muziejaus.
- P. Gailius -
vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, subrendęs
garsiojo Fernando Ležė (Fernand Leger) pamokose ir bendroje
Paryžiaus meninio gyvenimo aplinkoje, stiprus kūrybos savitumu,
lietuviškų šaknų įtakoje surasta modernia raiška. Dailininkas visada
pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Viename laiškų rašė: „Neatvažiuoju
ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų
norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš
mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba“.
-
P.Gailius, gimęs 1928 m. Mažeikiuose, vos šešiolikos karo metu
atsidūrė Strasbūre. Ten įstojo į dailės mokyklą, vėliau – 1950 m.
išvyko į Paryžių, kur iškart buvo priimtas į garsėjančio modernisto
Fernano Ležė studiją. Vėliau, Vytauto Kasiulio paskatintas, jis dar
mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale
Superieure des Beaux-Arts). Jau 1955 m. įvyksta pirmoji autorinė
paroda Paryžiuje, pasipila geri atsiliepimai ir dailininką pastebi
kitos galerijos. Jo vardas Pranas tampa meniniu slapyvardžiu.
Parodos įvyksta Berlyne, Miunchene, Štutgarte, Čikagoje, Tokijuje,
Ženevoje, Liuksemburge, Geteborge ir kitur. P. Gailiaus lino, o
vėliau ir vario raižiniai, tapyba paveikiama jo draugystės su
garsiais to meto kompozitoriais, kaip Olivjė Mesianu ir kt., jų
muzikos ir mąstymo erdvių. Jis mėgo ir Omaro Chajamo rubajus.
Sudarinėjo lino raižinių knygas, kurių yra sukūręs penkias.
Menininko ieškojimai jį atvedė į abstrakčias tapybos, akvarelės,
grafikos formas. Ciklai „Metamorfozės“, „Sielrankšluosčiai“, „Incablock“,
„91-ji Dovydo psalmė“ - tai vitališki potėpiai drobėse, spalvoti
grafikos lakštai, mišri technika. Visas šis kūrybos įvairumas,
idėjos ir savita stilistika įkūnijo lietuviškos pasaulėjautos
dvasią.
-
-
Taikomosios dailės
muziejuje
-
-
Vasario 25 d. vyko Lietuvos
dailės muziejaus Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos
renginys, kuriame viešėjo viena žymiausių Švedijos
paminklosaugininkių, restauratorė ir architektė Kerstin Westerlund.
Ji skaitė pranešimą „Drottningholmo rezidencija – ilgalaikė kultūros
paveldo ansamblio apsauga“. Renginį Lietuvos dailės muziejaus
organizavo kartu su Švedijos Karalystės ambasada, jį rėmė Šiaurės
Ministrų Tarybos Informacijos biuras.
-
Drottningholmo rezidencija – įspūdingas XVII – XVIII a. karališkojo
ansamblio pavyzdys: pilis, teatras, kinų paviljonas ir parkas. Čia
ryškios visos Europos architektūros raidos tendencijos. Rūmai yra
įtraukti į UNESCO saugomų paveldo objektų sąrašą. Karalių
rezidencija stovi Stokholmo Loviono saloje ir buvo pastatyta
Švedijos karaliaus Jono III Vazos valia jo žmonai Kotrynai
Jogailaitei – Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto
seseriai. Vėliau istorija rūmus siaubė gaisrais, jie buvo
perstatinėjami, keičiami. Šiuo metu Drottningholmo kompleksas yra
Švedijos karališkosios šeimos rezidencija. Čia veikia ir visuomenei
atvira muziejinė institucija, vyksta kultūros renginiai.
-
Lietuvos dailės muziejaus ir Švedijos Karalystės ambasados kvietimu
Lietuvoje viešėjusi Kerstin Westerlund turi daugelį garbingų vardų
ir pareigų. Ji yra Švedijos ICOMOS tarybos narė, Nacionalinių
vertybių valdybos vyriausioji patarėja, įpareigota rūpintis ne tik
istorinio paveldo apsauga, bet ir šiuolaikiniais reprezentaciniais
objektais – ambasadomis užsienyje, meno galerijų, muziejų priežiūra,
restauravimu, projektavimu ir statyba. Pati K. Westerlund yra
suprojektavusi nemažai svarbių administracinių pastatų, tad jos
požiūris į paveldą ir naujas statybas yra platus, moksliškas,
praktiškas ir šiuolaikiškas. Ji daug prisidėjo prie Drottningholmo
rūmų restauravimo.
-
Kovo 11 d. muziejuje atidarytos
parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15-tųjų metų
jubiliejui. Tai tarptautinė paroda „Baltijos šalių sentikių kultūra:
ikonos, knygos ir bažnytinio giedojimo tradicijos“ (Lenkija,
Latvija, Lietuva) ir paroda „Užsienio valstybių apdovanojimai
Lietuvos Respublikos Prezidentams“.
-
Pirmąją parodą organizavo Vilniuje veikiantis Rusų kultūros centras
ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų
studijų centras. Lietuvos dailės muziejus atsiliepė į šią idėją ir
kartu su partneriais surengė šią tarptautinę parodą. Pirmą kartą
Lietuvoje ir Baltijos valstybėse buvo rodyta didžiulė sentikių
sakralinio meno ekspozicija, atskleidžianti 300 metų Lietuvoje
gyvuojančios Rytų krikščionybės dalies turtingą religinę kultūrą.
Eksponuotos ikonos, knygos, kryžiai, bažnytiniai drabužiai,
istorinės fotografijos. Tai surinkta ne tik iš Lietuvos muziejų (LDM,
Lietuvos nacionalinis muziejus ir kt.), bet ir ypač gausiai iš
Latvijos valstybinio dailės ir Istorijos muziejų, Lenkijos Varmijos,
Mozurijos, Olštyno muziejų, tų šalių sentikių bendruomenių. Parodą
kuravo LDM menotyrininkė Dalia Tarandaitė, dr. Jelena Konickaja, dr.
Grigorijus Potašenka.
-
Antrojoje Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Užsienio valstybių
apdovanojimai Lietuvos Respublikos Prezidentams“ eksponuoti
nepriklausomybės metų ypatingos svarbos tarptautinio pripažinimo
ženklai, tuo pačiu ir mūsų jaunos valstybės diplomatijos laimėjimai.
Čia ne tik užsienio karūnuotųjų asmenų, prezidentų Lietuvos vadovams
įteikti ordinai, bet ir jų diplomai bei aprašai, fotodokumentika,
užfiksavusi šių apdovanojimų įteikimo ceremonijų eigą, nuotaiką,
dalyvius. Fotonuotraukose – istoriniai veidai, valstybės ryšius,
tarptautinių santykių orumą, svarbą įprasminantys įvykiai. Gerai
apsaugotoje muziejaus lobyno salėje – abiejų Lietuvos Respublikos
Prezidentų – Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko vizitų užsienyje
metu gauti apdovanojimai, turintys ne tik valstybinę ir istorinę,
bet ir meninę vertę, nes valstybių vadovams skirtus ordinus kuria
aukšto profesionalumo juvelyrai, iš brangių medžiagų. Tai puikūs
taikomosios dailės kūriniai. Kai kurių senųjų valstybių ordinai
sukurti prieš keletą šimtmečių, jie tradiciškai tebeteikiami ir
dabar.
-
Birželio
14 d.
muziejuje įvyko
susitikimas su vienu žymiausių Austrijos muziejininkų,
paminklosaugos specialistų, Zalcburgo Carolino Augusteum
muziejaus direktoriumi, Naujosios rezidencijos rekonstrukcijos ir
pritaikymo muziejui projekto vadovu dr. Erichu Marxu. Jo pranešimo
tema – „Nuo „Palazzo nuovo“ iki Naujosios rezidencijos muziejaus“.
Svečias į Vilnių atvyko Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus
Romualdo Budrio kvietimu. Vizitą rengiant talkino Austrijos
ambasada, rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo
fondas.
- Šiuo susitikimu tęsiama
Europos valstybių valdovą rūmų
pristatymo programa.
Tai moksliniai pranešimai,
diskusijos su daug patirties
sukaupusiais
Europos kultūros paveldo
tyrėjais, ekspertais, institucijų
vadovais.
- Dr. E.
Marxas (g. 1947 m.) –
plačios erudicijos mokslininkas ir
muziejininkas praktikas,
Zalcburgo muziejaus direktorius, Zalcburgo senamiesčio išsaugojimo
fondo ir
kitų paveldo
tarybų ekspertas – yra ir
Austrijos muziejų tarybos
viceprezidentas,
Mozarteumo universiteto tarybos pirmininkas. Istorinėmis,
muziejininkystės ir paminklosaugos klausimais jis dažnai rašo
Austrijos ir kitų šalių mokslinėje periodikoje.
- Zalcburgo Naujosios
rezidencijos statyba buvo pradėta
1588 m.
Ilgainiui rūmai tapo
„kunigaikščių miestu"
vadinto kvartalo puošmena ir traukos
centru. Besikeičiantys
arkivyskupai per ilgą rūmų
istoriją ne kartą juos plėtė, keitė. XIX a.
rezidencija buvo tapusi ir įvairių įstaigų,
net
butų ir kalėjimo pastoge.
Panaikinus monarchiją
Austrijoje, kilo
pastato nuosavybės ir naudojimo
problemos. Prieš kelis metus
Zalcburgo krašto Vyriausybė rūmus
perdavė Carolino Augusteum muziejui, kurio
direktorius
E. Marxas vadovauja rezidencijos
rekonstrukcijos ir pritaikymo muziejinėms funkcijoms projekto
įgyvendinimui. Kaip autoritetingas muzeologas, paveldosaugininkas ir
istorinių
rezidencijų
pritaikymo dabarties kultūros poreikiams patyręs praktikas E. Marxas Lietuvos
kultūros ministro V.
Prudnikovo yra pakviestas tapti
vienu iš LDK valdovų rūmų
atkūrimo konsultantų.
-
-
Palangos gintaro muziejuje
-
-
Birželio 15 d. atidaryta paroda
„Rygos porcelianas“ iš Rygos porceliano muziejaus, atskleidžianti su
šia trapia medžiaga dirbusių dailininkų išmonę ir meistriškumą.
Eksponuota per šimtą meninio porceliano dirbinių, kurie traukia
dėmesį ne tik paties porceliano kokybe, bet ir sukurtomis dirbinių
formomis, glazūra, tapyba ant jos, kitu įdomiu dekoru. Parodoje –
figūrėlės, dekoratyvinės lėkštės, vazos, arbatinukų komplektai,
ąsočiai, indai prieskoniams, saldumynams, vaisiams.
- Latvijos
sostinė nuo seno garsėja porceliano gamyba ir jo meninėmis
tradicijomis. Rygos porceliano muziejuje saugoma per 6000 eksponatų,
reprezentuojančių XIX a. vidurio - XX a. pabaigos porceliano meną.
Iškilios Rusijos porceliano gamintojų šeimos atstovas Sidoras
Kuznecovas bei reikšmingas porceliano istorijoje asmuo – vokietis
Jakobas Jesenas, įsteigę Rygos porceliano gaminių fabrikus,
sėkmingai konkuravo ir tuo skatino kelti techninę ir meninę
porceliano gamybos kokybę. Po pirmojo pasaulinio karo, abiems
fabrikams atnaujinus gamybą, jau buvo išaugę profesionalūs latvių
menininkai, gebantys dekoruoti, mokantys meistriškai atlikti
unikalius užsakymus. Fabrikai vėl buvo uždaryti 1939 m., vėliau ir
nacionalizuoti. Tik po įvairių pertvarkymų ir sujungimų įsitvirtino
Rygos porceliano gamyklos pavadinimas ir veikla. 1953 m. įsteigus
gamykloje meninę laboratoriją, profesionalūs menininkai atkūrė
latviškos stilistikos tradicijas ir ėmė ieškoti derinio tarp
sunkiasvorės technologijos, ne visada kokybiškos žaliavos ir
serijinės gamybos planų. Santūrūs, elegantiški, bet išraiškingi
latvių porceliano gaminiai ne kartą pelnė apdovanojimus
tarptautinėse parodose.
-
-
Juodkrantės parodų salėje
-
-
Birželio 5 d. atidaryta paroda
„Lietuviškosios keramikos menas“, kurioje eksponuojama per 100
profesionalių darbų, sukurtų 1946 – 2002 metais.
- Keramika –
seniausias, mėgstamas amatas, siejamas su civilizacijos pradžia.
Moliniuose induose, figūrėlėse ryškėjo tautų istorijos ir tapatumo
bruožai. Vėliau amatas peraugo į turiningą, įvairių formų ir
technologijų meną, jungiantį tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą.
Atsirandančios vis naujos technologijos keramikai suteikė ne tik
įvairėjančias formas, glazūrų spindesį, bet ir funkcinį platumą.
- Jau Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės amatininkų cechuose XVI – XVII a. gaminti
keramikos dirbiniai žavėjo menine branda. Bet profesionalios
lietuviškos keramikos kelias skaičiuojamas tik nuo 1931 m., kai
Kauno meno mokykloje buvo įsteigta Liudviko Strolio vadovaujama
keramikos studija. Ji stipriai paveikė tolesnę lietuvių keramikos
kryptį.
- Tad
Juodkrantėje rodomi Vaclovo Miknevičiaus (1910 – 1989) brandūs
darbai. Kūriniuose atsiveria ryškios kūrybinės individualybės:
Voldemaras Manomaitis (1912 – 2000), Jonas Mikėnas (1899 – 1988).
Vėlesnes keramikų kartas atstovauja Pranciška Genienė (1926 – 2002),
Albinas Pivoriūnas (1923 – 1991), Aldona Ličkutė, Algirdas Laucius
(1928 – 1995), Juozas Adomonis, Genovaitė Jacėnaitė, Ona Kreivytė,
Gražina Švažienė, Aldona Šaltenienė ir kt. Iš viso parodoje 32 – jų
keramikų darbai. Rinkinyje - nuo vazelių, animalistinių
skulptūrėlių, bareljefų ir goreljefų plokščių iki dekoratyvios lauko
keramikos, liaudišku humoru trykštančių skulptūrėlių, jų
kompozicijų. Šių autorių kūriniai nekartą apdovanoti medaliais,
prizais Lietuvos ir tarptautinėse parodose.
- Paroda
„Lietuviškosios keramikos menas“ Juodkrantės parodų salėje tarsi
pratęs įspūdžius, ateinant nuo marių, jau apžvelgus pakrantėje
esančias skulptūras. Jos taip pat parūpintos Lietuvos dailės
muziejaus, kuris iš savo rinkinių čia ne pirmi metai prie marių ties
parodų sale rodo aštuonių skulptorių kūrinius.
-
-
Lietuvos
dailės muziejaus Meno pažinimo centras
-
- Lietuvos dailės
muziejaus Meno pažinimo centras, Valdovų rūmų paramos fondas,
Lietuvos jaunimo turizmo centras, Švietimo ir mokslo ministerija
birželio 18 d. Katedros aikštėje
prie atstatomų Valdovų rūmų surengė baigiamąjį mokinių kūrybinio
projekto „Valdovų rūmų mugė“ renginį.
- Čia buvo galima
apžiūrėti meno dirbtuvių dalyvių darbus, vyko smagi teatro programa,
į mugę atvyko iš slaptingų užjūrių muzikantai, šokėjai, cirko
artistai ir lėlininkai. Dalyviai varžėsi dėl valdovo dukters rankos,
buvo ir kitų staigmenų. Valdovų rūmų mugė vyko trejetą valandų.
Lėšos už nupirktus meninius dirbinius – molio, odos, vielos ir
audinių kūrinėlius - buvo skirtos Valdovų rūmų paramos fondui.
- Šis edukacinis vaikų ir
jaunimo projektas pradėtas šių metų vasario 18 d. ir jame dalyvavo
360 moksleivių iš įvairių Lietuvos vietų.
-
-
Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras
-
-
Birželio 30 d. Taikomosios
dailės muziejuje žiniasklaidai pristatė restauruotą malonėmis
pagarsėjusį paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, kuris iškart
po to buvo išvežtas į Žemaičių Kalvarijos Mažąją Baziliką. Ten
žmonės jau jį matys Didžiajame altoriuje liepos pirmąją
prasidedančiuose atlaiduose. Šis kūrinys 2003 m. rugpjūčio 5 d.
Telšių vyskupo Jono Borutos SJ buvo perduotas Prano Gudyno
muziejinių vertybių restauravimo centrui. Tyrimo ir restauravimo
programą finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Telšių
vyskupijos kurija.
- Šio tapybos
kūrinio su aptaisu kilmė siejama su dominikonų vienuoliais, kuriuos
1642 m. žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius įkurdino Žemaičių
Kalvarijoje. Manoma, kad jau malonėmis pagarsėjusį kūrinį iš Romos į
Lietuvą atvežė ten studijavęs vienuolis Petras Pugačevskis, vėliau
tapęs vienuolyno prioru.
- Kelis
šimtmečius tikinčiųjų garbinamą “Švč. Mergelė Marijos su Kūdikiu”
paveikslą 2003 m. nusprendė restauruoti Telšių vyskupas Jonas Boruta
SJ.
- Po išsamių
fizikinių, cheminių, biologinių tyrimų paveikslą restauravo
aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Bilotienė, taip
pat aukščiausios ir pirmosios kategorijų metalo restauratoriai
Eugenija Juknienė, Birutė Kaupienė, Rimvydas Derkintis, medžio –
Darius Varnas, Arūnas Baublys, dirbo ir daugybė kitų specialistų,
specialių priežiūros ir vertinimo tarybų nariai.
- Spaudos
konferencijoje, po kurios paveikslas buvo išvežtas į Žemaičių
Kalvariją, dalyvavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Kultūros
paveldo departamento restauravimo tarybos pirmininkė Dalia
Krūminienė, LDM vadovai, kūrinio tyrėjai ir restauratoriai.
|