„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

 

SVETUR

Muziejus – tik ypatingiems lankytojams?

 

Asta ALELIŪNAITĖ

 

Muziejus. Apie ką pagalvojate pirmiausia? Jei muziejuje lankotės retokai, gali būti, jog pirma mintis bus apie spengiančią tylą, senovinių baldų kvapą ir kėdėse įsitaisiusius snūduriuojančius muziejaus prižiūrėtojus. Panašius į tuos, kurie negeria jogurto, reklamuojamo vienoje lietuviškoje reklamoje. Tačiau muziejuje gyvenimas gali virti, ir jo tylą išsklaidyti gali nebūtinai grindimis slidinėjantys magiško jogurto prisiragavę muziejaus prižiūrėtojai, bet jų pasakojimai ir istorijos apie tuos, kurių kūrybą mena muziejaus erdvės ir eksponatai. 2005-ųjų vasario pradžioje Turine, (Italija) įvykusios tarptautinės konferencijos „Pasakojimo reikšmė muziejuje. Naujoji edukacija“ tikslas buvo atkreipti muziejininkų dėmesį į pasakojimą, kaip būdą skatinti muziejaus darbuotojus kelti kvalifikaciją, kurios svarba, tenkinant šiandieninius muziejaus lankytojų poreikius, tampa vis didesnė.

 

Kultūros perspektyvos

Turino miesto vaizdas. Nuotr. iš autorės archyvo

Į konferenciją, pasak organizatorių, susirinko apie pustrečio šimto dalyvių iš 18 Italijos regionų ir dar 28 iš Rytų, Centrinės ir Vakarų Europos šalių. Tačiau nustebino ne tiek didelis šalių ir joms atstovaujančių dalyvių skaičius, kiek renginio dalyvių amžius − didžioji jų dalis buvo 30-mečiai kultūros disciplinų studentai ir jau sėkmingai šioje srityje besidarbuojantys žmonės. Paaiškėjo, kad jie − tai nebūtinai muziejų etatiniai darbuotojai. Daugelis jų dirba organizacijose ar privačiose įmonėse, teikiančiose paslaugas muziejams, pavyzdžiui, mokslo tyrimų institutuose, rėmimo fonduose, informacinių technologijų, vertimo, renginių organizavimo, kultūrinio turizmo agentūrose. Mūsų kaimynės Lenkijos atstovas, baigęs studijas Harvardo universitete, grįžo į gimtąją šalį ir užjūryje uždirbtas lėšas investavo į privataus muziejaus kūrimą. Paklaustas apie riziką, susijusią su galbūt dar nesusiformavusia Lenkijoje rinka jo teikiamoms paslaugoms, nedvejodamas atsakė, jog rinką, t.y. lankytojus, reikia ne tik aptarnauti, ją reikia pačiam ir kurti. Kiek panašiai mąstančių turime Lietuvoje? Dar kartą įsitikinau, jog kūrybinės industrijos yra perspektyvi ūkio šaka, nors Lietuvoje jai dėmesio kol kas skiriama labai mažai.

 

Pasakojimas – tai ne pasakų sekimas

Konferencijoje nuolat buvo primenamas skirtumas tarp pasakojimo (story telling) ir „pasakų sekimo“ (telling stories), apgailestaujant, kad „sekti pasakas“, neturinčias nieko bendra su istorija, šiandien yra linkę nemažai muziejininkų. Siekdami pritraukti daugiau lankytojų, kai kurie muziejai pirmenybę teikia lankytojų linksmam laisvalaikio praleidimui, jų gerai nuotaikai.

Francesco Antinucci, Italijos CNR psichologijos instituto Kognityvinių procesų ir naujųjų technologijų fakulteto direktorius priminė, jog kultūra yra bendravimo procesas, kuriantis gyvenimo pamatus, o viena pagrindinių muziejų funkcijų turėtų būti šių pamatų sutvirtinimas. Pavyzdžiui, tam, kad suprastume XIX a. kultūros palikimą, turime būti susipažinę su kodais ir simboliais, kurie mums padėtų pažinti to laikmečio dvasią. Tačiau šiuolaikinis vidurinis išsilavinimas tokių žinių nesuteikia. Šią misiją turi atlikti muziejai, tačiau ne visi tai sugeba daryti gerai. Anot Francesco Antinucci, muziejuje dirbančių žmonių padedamas, lankytojas turėtų gauti išsamių žinių apie eksponatą bei jo autorių, ir tik tokiu būdu, kuris neiškreiptų originalios kūrinio autoriaus minties. „Muziejaus darbuotojas turi priversti kūrinį kalbėti dalykus, kuriuos kūriniui pavedė kalbėti jo autorius. Priešingu atveju, muziejai taps „žaliavos sandėliais“ naujų istorijų kūrimui, o ne pirminės kūrinio prasmės interpretatoriais“.

Plymouth universiteto profesorius Peter J. Howard, beje, dirbęs Vilniaus dailės akademijoje ir itin susižavėjęs Vilniumi, nuosaikesnis. Jo nuomone, visada reikėtų atsižvelgti į lankytoją, jo patyrimą ir išsiaiškinti, kokia paslauga jį labiau domina. „Senojo muziejaus mokslo“ intelektualiosios hegemonijos laikai, kuomet paveldas buvo naudojamas išimtinai mokslo tikslams, o ne visuomenės reikmėms, seniai baigėsi. Pasak profesoriaus, šiandien į kultūros interpretavimą žiūrima ne vien kaip į mokslą, bet ir kaip į meną. Pasakojimai turėtų remtis nuorodomis į informacijos šaltinius, tačiau nereikėtų vengti įvairesnių pasakojimo formų, ypač priimant mažuosius lankytojus. Pastebėjau, jog dažniausiai už „tikslų ir teisingą pasakojimą“ pasisakydavo giliomis kultūros tradicijomis ir kelių šimtų metų senumo muziejais garsėjančių šalių ekspertai. Tuo tarpu privačių kūrybos industrijų organizacijų, Centrinės ir Rytų Europos šalių atstovai daugiau akcentavo naujas muziejų darbo formas ir pasakojimo pateikimo būdus. Susimąsčiau: kas lemia tokį pasiskirstymą − kultūrinio ir istorinio sąmoningumo lygis ar finansinės galimybės?  Turbūt ir viena, ir kita, tačiau skirtingai kiekvienoje šalyje.

 

Turino miesto vaizdas. Nuotr. iš autorės archyvo

Edukacija – kodėl naujoji?

Apie edukaciją buvo kalbama keliais aspektais. Niekas neprieštaravo, jog muziejus turėtų vykdyti ne tik ar edukacinį darbą. Nico Halbertsma, Reinwardt akademijos (Amsterdamas, Olandija) edukologijos ir lankytojų paslaugų disciplinų dėstytojas pastebėjo, kad dažniausiai vaikams pateikiame pernelyg daug atsakymų, kuriuos jie turi atsiminti, bet per mažai klausimų ir uždavinių, kuriuos jie turėtų spręsti patys. Pasak jo, muziejus − tai vieta, kur turėtų būti lavinama ne tik vaikų ir suaugusiųjų lankytojų atmintis, bet ir sudarytos sąlygos jų kūrybinei saviraiškai, savai ir kitų kultūroms pažinti. Tokiuose projektuose muziejai dažnai dalyvauja kartu su mokyklomis, bibliotekomis ir bendruomeninėmis organizacijomis. Puikų pavyzdį pateikė Jeniffer Siung, Dublino Chester Beatty bibliotekos edukacijos programų vadovė. Pernai keturios Dublino pradinės mokyklos dalyvavo storytelling projekte, kurio tikslas buvo supažindinti vaikus su Europos, Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos kultūra. Bibliotekoje surengta ekspozicija vaikams leido pakeliauti po visas Šilko kelio šalis, kurias pristatydavo ypatingas gidas (storyteller) − konkrečios šalies žinomas herojus - Marco Polo, Aleksandras Makedonietis, Šecherezada, ponia Murasaki Shikubu, Ibn Battut ir karalius Mansa Musa. Grįžę į mokyklas vaikai piešė mėgstamus herojus, vėliau suorganizavo savo kūrybos parodą bei parengė knygą. Pasak Jeniffer Siung, „galbūt sunku patikėti, bet šiandien Dubline kalba, kurią vartoja daugiausia žmonių, yra ne airių, bet anglų, o antroji pagal skaičių - mandarinų (kinų). Ši situacija atspindi šalyje sutinkamų kultūrų mozaiką, su kuria mūsų piliečiai turi būti supažindinami nuo pat mažens. Vaikai džiaugėsi daug sužinoję ne tik apie įvairių šalių kalbą ir kultūrą, bet ir istoriją, geografiją, mokslą, religiją. Tai ne tik kultūros, bet ir tolerancijos mokykla“. Minėta biblioteka ir su ja bendradarbiaujantys muziejai, padedami municipaliteto švietimo skyriaus, kaip taisyklė, jau prieš metus ar net anksčiau su pradinėmis ir vidurinėmis mokyklomis, pradeda derinti mokslo programas ir pamokų grafikus, bandydami sudaryti muziejuose ar bibliotekose sąlygas vaikų ir moksleivių užsiėmimams ir pamokoms.

Tačiau grįžkime prie suaugusiųjų. Kas sudaro muziejaus darbuotojo kompetenciją ir kokius gebėjimus jis privalėtų turėti? Šiuo klausimu kalbėjo kiekvienas konferencijos pranešėjas. Kalbant apie muziejui reikalingą personalą ir pareigybių pavadinimus, jų sąrašas išties netrumpas.  Elisabeth Caillet, Paryžiaus universiteto filosofijos dėstytoja bei kultūrinio tarpininkavimo ekspertė, specialiai atlikusi tyrimą, pastebėjo, jog neseniai toks sąrašas, turėjęs maždaug 200 skirtingų pavadinimų, šiandien pailgėjo dvigubai. Greta tradicinių kuratoriaus, gido, ekskursijų vadovo, rinkinių saugotojo, konservavimo specialisto, menotyrininko, edukacijos programų vadovo pareigybių pavadinimų atsiradimo kultūros interpretatoriaus, kultūros tarpininko, pasakotojo, socialinės atskirties prevencijos vadovo, bendruomenės plėtros programų vadovo pareigybės. Ir tai tik keletas dažniausiai renginyje minėtų pareigybių pavadinimų.

Dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kas visas šias pareigybes vienija. David Anderson, Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone Edukacijos ir kultūros interpretavimo skyriaus direktorius, teigė, kad kiekvienas muziejus turėtų neapsiriboti vien parodų organizavimu, o vienu metu įgyvendinti bent šias tris darbotvarkes − intelektualiąją, tarptautinę ir bendrosios kultūros politikos. Margherita Sani, Beni Culturali instituto projektų vadovė, apžvelgdama muziejų darbuotojų ir kultūros interpretatorių rengimo programas ir joms Tarptautinės muziejų tarybos, Kultūros paveldo nacionalinės mokymo organizacijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių švietimo įstatymų keliamus reikalavimus, pastebėjo, kad Europoje šioje srityje vis dar trūksta vieningos sistemos. Kita vertus, ar to tikrai reikia? Margherita Sani siūlė, „jei visoms šalims sunku parengti bendrą tokių specialistų rengimo programą, tuomet tinkamai išnaudokime visas galimybes skatinti darbuotojų mobilumą ir taip kurkime bendrą Europos kultūros erdvę“. Mintyse pritariau, nes jokia universitetinė programa neišmokys to, ko galima išmokti pačiam, nuolat (visą gyvenimą) gilinantis į šiuos dalykus.

 

Racconigi pilis

Dviejų dienų renginį vainikavo kelionė į Pjemonte regiono pasididžiavimu laikomą, už 40 kilometrų nuo Turino esančią, Racconigi pilį. Pastatyta XII a. ir kelis kartus keitusi savo išvaizdą, šiandien neogotikinio stiliaus pilis su jai priklausančia 180 hektarų teritorija lankytojus pasitinka bet kuriuo metų laiku. 1999 m. pilis įtraukta į UNESCO kultūros paveldo objektų sąrašą. Vos tik įžengusius pro pilies duris mus pasitiko galantiškas pasakotojas, visus supažindinęs su pilies istorija bei buitiniais rūpesčiais, kurie tekdavo Carlo Alberto ir Princo Umberto II tarnams ir rūmų prižiūrėtojams. Išgirdome, kokius darbus jie atlikdavo pirmadieniais, kokius antradieniais, trečiadieniais ir t.t. Juk viskas turėjo blizgėti! Kiekviename pilies kambaryje mus pasitikdavo naujas pasakotojas ar pasakotoja, pristatydavę tuometinę kambario paskirtį ir su juo susijusias istorijas. Pasakotojų vaidyba perkeldavo į tuos laikus, kurių dvasia tiesiog sklandė ore. Buvome vedami toliau ilgais siaurais koridoriais, o iš ant sienų kabančių portretų ir iš jų sklindančių buvusių rūmų gyventojų žvilgsnių tarsi supratome, kad tai dar ne viskas. Galų gale patekome į senovinę rūsio menę, kurioje mūsų laukė itališkos vaišės. Buvo paaiškinta, jog tai, kad čia atsidūrėme, reiškia, kad esame ypatingi (special) svečiai.

Keliavau namo ir galvojau, ar dažnas Lietuvos muziejaus lankytojas jaučiasi jame „ypatingu svečiu“. Ko reikia, kad mūsų visuomenėje būtų reabilituota kultūra, reanimuotas muziejų gyvenimas? Veržiamės keliauti į užsienį, bet ar jau gerai pažįstame savo šalį ir jos kultūrą? Labai daug klausimų. Pabandykime į juos atsakyti.