„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
-
PROBLEMOS, NUOMONĖS
-
Lietuvių karo keliu į Aukštėjo kalną
-
-
Prof. Libertas KLIMKA
-
Etninės kultūros
globos taryba prie LR Seimo
-
-
|
Dainomis ir
aukuro ugnimi pagerbiama aukščiausioji Lietuvos vieta.
V.Valuckienės nuotr. |
- Lietuva – lygumų
kraštas. Tačiau ir čia kadaise ledynmečiai suformavo kalvų ir kalnelių
bangas, o upės žemės paviršių išvagojo slėniais ir raguvomis. Garsūs
savo legendomis ir kultūrine atmintimi yra Šatrijos, Ladakalnio, Rambyno
ir kiti kalnai, įdomūs istorine praeitimi piliakalniai ir alkakalniai.
Kartu tai puikiausios vietos grožėtis Lietuvos kraštovaizdžiu.
- Geografijos
vadovėliuose, pristatant vieną ar kitą šalį, paprastai nurodomos jos
koordinatės, plotas, sienų ilgis ir aukščiausia bei žemiausia vietos.
Tai pagrindinės geografinės charakteristikos. Kuri vieta aukščiausia
Lietuvoje? Į šį klausimą 1985 m. atsakė geografas dr. Rimantas Krupickas.
Tai pušynėliu apaugusi žvirgždėta kalva Medininkų aukštumoje, apie 28 km
nuo Vilniaus, 0,5 km į vakarus nuo Juozapinės kalnelio, anksčiau laikyto
aukščiausiu (292,7 m.). Visai neseniai, naudojant moderniausią kosminę
GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai,
vadovaujami dr. Povilo Viskonto, nustatė tikslų šio Lietuvos žemės
paviršiaus taško aukštį – 293,842 m. virš Baltijos jūros lygio. Galima
padėti ten akmenį ir bus 294 m, – lengviau įsiminti.
|
Į Aukštėją
alpinisto Vlado Vitkausko vedami (pirmasis kopimas). V.Valuckienės
nuotr.
|
- Aukščiausieji visų
valstybių taškai pažymimi žemėlapiuose, įprasminami paminklais, yra
lankomi, tampa įvairių renginių ir valstybinių švenčių paminėjimo
vietomis. Kai kur toks lankymas jau tapo ypatingu dvasiniu aktu ar
tradicija (sakykime, kopimai į Triglavą Slovėnijoje, į Fudzijamą
Japonijoje ir kt.). Kad tokia tradicija, skatinanti tėvynės meilę ir
pilietiškumą, atsirastų mūsuose, ketina rūpintis viešoji įstaiga
„Lietuvos viršūnės“, vadovaujama garsiojo alpinisto Vlado Vitkausko.
Pirmoji problema, kurią tenka spręsti jos iniciatyvinei grupei, yra ta,
kad kalva neturi vardo arba jis nėra išlikęs nei žemėtvarkos
dokumentuose, nei vietinių žmonių atmintyje. Pasitarus su visuomene ir
Geografų draugija, siūloma šią bevardę kalvą pavadinti Aukštėju. Tai
senovės lietuvių religijos aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio
sutvėrėjas, dorovės, moralės ir teisybės principų kūrėjas. Šis vardas
žinomas iš XVI a. šaltinių; pirmasis jį paminėjo Jonas Lasickis
knygelėje „Apie žemaičių dievus“ Auxtheias Vissagistis forma. Tikėtina,
kad tai žodžių junginio Aukštėjas Visagalįsis, taip pagonys kreipdavosi
į savo aukščiausiąją dievybę maldoje – eufemizmas. Kalbininkai sako jo
darybą esant kiek netaisyklingą, užrašytą kitakalbių; turėtų būti
Aukštujis arba Aukštojas.
- Vilniaus apskrities
viršininkas patvirtino žemėtvarkos projektą, kuriuo kalva išskiriama iš
žemės ūkio naudmenų ir atiduodama
turizmo bei kultūros reikmėms. Aukštėjo kalva turi tapti lankomu
objektu, juolab, kad ji yra geologine kilme išskirtinėje Medininkų
aukštumoje, netoli reikšmingų mūsų krašto istorijos paminklų. Šiuo metu
kalva nėra pažymėta vietovėje, apie ją mažai žino visuomenė. Pušynėlis
ant kalvos apriboja žvilgsniui erdves, tad reikalingas apžvalgos
bokštas. Bet visi statiniai neturėtų kenkti natūraliam kalvos grožiui...
- Labai įdomi galėtų
būti kad ir vienos dienos kelionė iš Vilniaus į šią aukščiausią Lietuvos
vietą. Patartina keliauti pasiėmus rašytojo Vladislavo Sirokomlės
(Liudvikas Kondratovičius, 1823-1862) knygelę „Iškylos iš Vilniaus po
Lietuvą“, išleistą dviem tomeliais 1857 ir 1860 m. (yra ir vertimas į
lietuvių kalbą, 1989 m.). Paaiškėtų, kad keliaujame gilią istorinę
atmintį slepiančiu keliu. Juo ir lietuvių kariai išeidavo ginti tėvynės
nuo rytų kaimynų, juo ir priešų būriai verždavosi į Lietuvos širdį – jos
sostinę. Šis kelias mena 1655 m. Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m.
švedmetį, J.Jasinskio sukilėlių būrių kovas 1794 m., Napoleono triumfą
ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m., mena ir generolo
I.Černiachovskio tankus 1944-aisiais.
|
Medininkai. XIX
a. vid. Napoleono Ordos piešinys.
|
- Kelionę reikėtų
pradėti nuo Aušros vartų, kurie, beje, lietuvių ginklui visados buvo
laimingi. Vieninteliai jie išlikę iš tuzino gynybinės sienos vartų ir
bokštų. Už vartų kelias kyla į Liepkalnį. Pasak jausmingojo
V.Sirokomlės, „akys... kiek išvargintos monotoniškų miesto mūrų,
linksmai skrenda į laisvę. Mūsų žvilgsnis skrieja kaip laukų drugelis ir
vos gali aprėpti nuostabias Vilniaus apylinkes… kairėje dvi kalvas
skrodžia gili griova, pro kurios angą atsiveria nuostabi tolių panorama.
Matyti kraštelis miesto, žydras miškų tolis ir gegužinė pakrančių
žaluma… Pavasarį čia kvepia žydinčios ievos, sprogstantys jauni
berželiai ir aromatingosios pušys! Koks čia paukščių čiulbesys būna!“
Belieka pridurti, kad ši vieta neprarado savo magijos ir šiandien; dabar
čia įrengta kalnų slidinėjimo trasa. O vaizdas toks pat gniaužiantis
kvapą, nors išaugęs miestas ir prarado buvusiąją harmoniją su gamta.
- Pirmoji didesnė
pakelės gyvenvietė – garsusis totorių Nemėžis. Dvaras priklausė grafams
Tiškevičiams; jo klasicistinis rūmas šiandien tuščiomis akiduobėmis
liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdamas, ar kam bereikalingas? Nemėžio
piliavietė mena daug svarbių istorinių įvykių, kurie susiję su
valdovais: Vytauto rezidenciją, Aleksandro sužadėtinės Elenos
sutiktuves, Jono Kazimiero ir caro Aleksejaus Michailovičiaus sutartį.
600 metų čia gyvena totoriai, ištikimi Lietuvos valdiniai. V.Sirokomlė
pastebi: „Beveik visi totoriai, remdamiesi tikrąja arba spėjama
genealogija, kurią buvo atsinešę iš tėvynės, laikė save
kunigaikščiais... Menkos buvo jų kunigaikštystės – tik keli margai
žemės, kuri, totoriams daugėjant, būdavo išdalijama į kelias ar
keliolika šetų. ... Totorių kunigaikštis, nusimetęs garbingai krauju
apšlakstytą riterio ginkluotę, imdavo į rankas žagrę arba kirvį.
Kunigaikštienė irgi nenuobodžiaudavo haremuose, kaip kad jų Krymo
tautietės, bet kasdavo Lietuvos žemę, augino daržoves ir verpė
kuodelius“. Prie Nemėžio 1794 m. birželį įvyko J.Jasinskio sukilėlių ir
caro kariuomenės mūšis. Vietą kitados žymėjo mūrinė koplytėlė vienam iš
žuvusiųjų rusų vadų.
- Keliaujant nuo
Nemėžio iki Medininkų apsistoti, pailsėti, pasistiprinti, o ir
pasilinksminti buvo galima 19-oje smuklių. Pasak V.Sirokomlės, „jų
pavadinimai – tai ištisas karčemos nomenklatūrų žodynas. Rasi čia
Vyšninę, Katilinę, Dažytinę, Šiaudinę, Ąžuolinę“. Tolimiausioji nuo
Vilniaus vadinta „Paskutiniuoju grašiu“.
|
Fr. Bohuševičiaus
gimtinė prie Svironėlės. L.Klimkos nuotr.
|
- Bet štai nuvažiuota
jau 13 varstų. Ir čia būtina kartu su knygelės autoriumi stabtelti, nes:
„Nuo kalno prieš mus atsiveria jaudinantis vaizdas. Tolumoje baltuoja
Rukainių miestelis, mėlynuoja miškas, plyti laukų erdvė. Koks didžiai
jaudinantis vaizdas! Kiek fantazijos šiose miškais apaugusiose kalvose!
Kiek įvairiausių spalvų – nuo žydros iki violetinės - panaudotų
dailininkas, siekdamas atvaizduoti įvairiausius šių tolių atspalvius!
Koks įvairus šviesos žaismas susilieja ore skirtingu dienos metu! Apie
ne vieną mūsų Lietuvos vietovę galima pasakyti skaudžią teisybę: Dievas
padarė viską, kad kuo labiau ją papuoštų, o žmogus – viską, kad ją
subjaurotų“. Žodžiai, ištarti prieš bemaž pusantro šimto metų… Ir nieko
paguodžiančio šiandien praktiniuose veiksmuose saugant gamtinę aplinką
ir kultūros paveldą. Tas nuostabus aprašytasis vaizdas veriasi iš Bareikiškių dvarelio parko; V.Sirokomlė būtent čia 1853-1856 m. parašė
savo brandžiausius kūrinius. Medžių paunksmėje ant kelmo užkeltas girnų
akmuo, - ant jo gimė istorinė poema „Margiris“. Poilsio ir įkvėpimo čia
atvykdavo šeimininko bičiulis kompozitorius Stanislovas Moniuška
(1819-1872). Mediniame dvarelyje šiandien įsikūrusi vietos biblioteka,
yra rašytojo memorialinis kampelis su keletu išlikusių baldų, kartais
vyksta poezijos renginiai. Tačiau parkas jau apkarpytas, iš visų pusių
spaudžiamas prakutusių bendrapiliečių pilių. Ir rodyklės į šią nuostabią
vietelę nebeliko… Jokio ženklo ir apie tai, kad netolimų Rukainių
bažnyčioje klebonavo ir čia palaidotas garsiosios Pavlovo respublikos
prie Merkio kūrėjas arkidiakonas Povilas Ksaveras Bžostovskis
(1739-1827). Daugybė Vilnijos krašto kultūros gijų buvo susiję su šia
šviesia asmenybe. O vietos valstiečius jis ragino sodinti vyšnių ir
kriaušių sodus, jų vaikus mokė rašto.
- Nenuostabu, kad
tokia vaizdinga žemė įkvepia kūrybai, gimdo poetus. Prie Svironėlės
upelio tebestovi troba, kurioje 1840 m. gimė Francišekas Bohuševičius,
baltarusių kalbos puoselėtojas, jos teisių gynėjas. Dvi jo eilių
rinktinės – „Baltarusių dūdelė“ ir „Baltarusių strykas“ – šios tautos
literatūros klasika. Troba restauruota, ją puošia antlangiai su
būdingais mūsų kraštui ornamentais.
- Nebetoli ir
Medininkai, garsūs žilos senovės ir naujausios mūsų istorijos ženklais.
Nepriklausomos Lietuvos muitininkų žūties 1991 m. liepos 31 d.
memorialas beldžiasi į širdį… Prie pat valstybės sienos (šiandien tai ir
Europos Sąjungos siena) – profesoriaus Juozapo Lukoševičiaus dvarvietė.
Čia būta kuklių pastatų, bet nepaprasto retų augalų parko. Sodindamas jį
garsusis gamtininkas rasdavo atgaivą sielai po 18-os kalėjimo metų
Šliselburgo vienutėje. J.Lukoševičiaus genialios mintys lenkė laiką:
noosferos, globalinės erdvės, gamtos ir civilizacijos vienovės idėjos
tik dabar iškyla visu savo aktualumu.
|
V. Syrokomlės
kūrybos stalelis Bareikiškėse. V.Valuckienės nuotr. |
- Ir štai Medininkų
pilis – ankstyvosios gynybinės architektūros šedevras (XIV a. pr.).
Joje, istoriko J.Dlugošo auklėjamas, augo karalaitis Kazimieras
(1458-1484), vėliau tapęs šventuoju ir dangiškuoju Lietuvos bei jaunimo
globėju. Medininkuose 1812 m. gruodį Napoleonas susitiko su H.Mare,
Prancūzijos užsienio reikalų ministru, aptarė tragišką Didžiosios
armijos būklę ir tolesnę veiksmų strategiją.
- Nuo Medininkų
pilies, kurią jau rengiamasi pradėti rimtai restauruoti, rodyklė nuves į
aukščiausią kalvą. Iki jos dar apie 3 km. Pakeliui – Juozapinės kalva,
ant kurios užritintas akmuo Lietuvos valstybės kūrėjui karaliui
Mindaugui. Jo karūnavimo tiksli data – liepos 6-oji, nustatyta istoriko
Edvardo Gudavičiaus skaičiavimais, dabar minima kaip Valstybės diena.
- Kelionė įtikintų,
kad ši žemė alsuote alsuoja sudėtinga krašto istorija, turi labai įdomių
Vilnijos tautinių mažumų paveldo objektų. Istorinės atminties žadinimo
galimybės čia yra didžiulės: bereikia imtis darbo ir visa tai kuo
plačiau ir patraukliau atverti vilniečiams bei jų svečiams.
- Muziejininkystės
plėtrai šiame Lietuvos kampelyje – nearti dirvonai. Vilnijos krašto
etninė praeitis dažnai susilaukia kontroversiškų aiškinimų, nes
mokslininkų žodis tėra menkai pateikiamas plačiajai visuomenei. Šiandien
aktualu kalbėti apie tautinių mažumų istoriją, pristatyti ją vaizdingai
ekspozicijose Lietuvos istorijos kontekste. Ir suminėtos asmenybės iš
mokslo bei kūrybos sričių yra tokios iškilios, kad tikrai nusipelno
muziejinio įamžinimo. Lietuvos totorių 600 metų istorija iki šiol nėra
radusi pastovios ekspozicijos vietos – Nemėžis neabejotinai būtų
tinkamiausia. Žinoma, jeigu plėtra būtų planuojama strategiškai… Antraip
belieka laukti kraštotyrininkų saviraiškos, visuomeninės mokyklų ir
bibliotekų iniciatyvos. Tai jau būtų tradicinis kraštotyros muziejų
raidos kelias, toli gražu neoptimalus ir netiesus. Dar verta pridurti,
kad atsiradus turistinei traukai, komercinėms struktūroms čia tikrai
būtų ką veikti; kad ir prikėlus iš praeities tą devyniolika smuklių su
totorių, gudų, lenkų patiekalais.
|