„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Daugiakultūrinis Lietuvos paveldas ir jo sklaida: nepatogūs klausimai muziejininkams

 

Vytautas TOLEIKIS, Švietimo kaitos fondas

 

Norėčiau su muziejininkais apsvarstyti pačius nepatogiausius, keistai užstrigusius klausimus, susijusius su multikultūriniu Lietuvos paveldu, jo aktualinimu.

Akivaizdu, kad šie klausimai turėtų būti svarbūs ne tik muziejininkams, bet ir pedagogų bendruomenei, savivaldybių darbuotojams, visuomeniniams sambūriams, verslo žmonėms, net politikams. Visiems, kurie jaučia pilietinę atsakomybę už savo krašto kūrimą, ir jo ateitį.

Kokie gi tie klausimai? Ką būtent reikėtų dar atskleisti daugiakultūrinėje Lietuvos paletėje? Kodėl? Ir ką labiausiai vertėtų atskleisti? Kokį neišpurentą veiklos dirvoną galėtume pavadinti nedovanotinu apsileidimu? Nieko konkrečiai kaltinanti nenoriu, tai man nesuteikia jokio džiaugsmo, nes tas „apsileidimas“ gali būti tik „tariamas“, veikiamas įvairiausių aplinkybių ar atsitiktinumų – dėkingų ar apmaudžių. Be to, ir politika čia vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Juk kartais lyg ir nebepatogu keisti savo nuomonę politikams, aktyviai besipriešinusiems drąsesniems sprendimams daugiakultūrinio ar sovietinio paveldo klausimais, dėl savo iš sovietmečio paveldėtų ksenofobijų ar baimės būti apkaltintam komunistine lerva. Jeigu konkrečiau, turiu galvoje istorinius ženklus, susijusius su sovietiniu, ypač karo metų, ar lenkiškuoju Lietuvos paveldu. Juk taip pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo ne kartą įsivelta į bereikalingus ginčus dėl lenkų siekio įamžinti savo buvimo Lietuvoje pėdsakus, sužlugdyta iniciatyva pastatyti lenkų ir lietuvių vienų kitų atsiprašymų kryžius Dubingiuose ir Glitiškėse, t.y. Armijos krajovos ir lietuviškųjų batalionų civilinių gyventojų aukoms. Kaip ne kaip, projekto iniciatorius ypatingai mylinčių lietuvybę žmonių buvo apšauktas lenkų šnipu, istoriniu šansu taip ir nepasinaudota. Be didesnių diskusijų nuo žemės paviršiaus nukrapštyti vos ne visi sovietiniai paminklai. Nesakau, kad tai blogai, bet dėl kai kurių, ypač nesimbolizuojančių sovietinės okupacijos, eliminavimo gal ir jums yra kilę abejonių.

Kaip ženkliname savo daugiakultūrinį paveldą, kokia forma – paminklinėmis lentomis, rodyklėmis, pastovia ar progine ekspozicija, paroda, katalogu, straipsniais, kompaktinėmis plokštelėmis, internetiniu puslapiu, kultūriniais renginiais – proginiais ar atsitiktiniais, projektais su mokyklomis ar vietos bendruomene – nėra svarbiausias dalykas. Kur kas svarbiau, kad daugiakultūrinis paveldas, pasakojimas apie jį įsitrauktų į gyvą regiono kultūrinę apyvartą, kaip iššūkis mus įkvėptų naujiems žygdarbiams.

Svarbu, kaip siūlome muziejaus lankytojams kasdien vis naujai skaityti ir įprasminti savo istoriją? Ar sulauktume didelio visuomenės pasipriešinimo, įsitraukdami į kuo didesnį kitoniškumo eksponavimo vajų? Kokia mūsų pilietinė pozicija, kuriant viešąją opiniją vietos valdžiai ir vietos verslininkams dėl daugiakultūrio paveldo? Kas mūsų tikrieji draugai, o kas „liaudies priešai“, t.y. kas mums padeda ir kas trukdo?

Taigi, ką pirmiausia reikėtų atskleisti? Ir kodėl? Bent jau todėl, kad mūsų pasakojimas ir mūsų turimi žaislai pasitrauktų vis daugiau klausytojų ir žiūrovų. Tas klausytojas – jau ne tik Lietuvos pilietis, bet visų pirma Europos Sąjungos senbuvis bei tradicinis kaimynas, neretai mus pažįstantis geriau nei mes patys save: lenkas, žydas (kur kas dažnesnis iš JAV negu iš Izraelio ar PAR), rusas, vokietis, šiek tiek kaimynas gali būti latvis ar estas, Užkaukazės tautų sūnus ar dukra, JAV lietuvis. Aišku, kalbu ne apie geografinius kaimynus, o istorinius–kultūrinius ryšius, jų paradoksus. Netolimoje ateityje gal net daugiau nei pusė lankytojų bus ne iš Lietuvos.

Europos senbuviui, be abejo, visų pirma gali rūpėti Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių tautų ir konfesijų istorinis paveldas, visuomenės istorija žmogaus teisių gynimo raidos perspektyvoje (taip, beje, kur kas išmintingiau šiuo aspektu pateikti ir sovietinę bei nacių okupacijas Lietuvoje), jiems rūpės, kokia moterų teisių ir buities istorija, neįgalių žmonių socialinių grupių, pvz., elgetų, istorija. Kaip buvo elgiamasi su kitos lytinės orientacijos žmonėmis, regionų keistuoliais. Naivus įsikabinimas tik į kaimiškosios, tariamai lietuviškos, kultūros, tremties, partizaninio karo temas, gali būti nedovanotinai provincialus, jeigu jo nepateiksime žmogaus teisių kontekste, neieškosime analogų su kaimynų istorija. Daugiakultūrinis požiūris, galima jį vadinti naujuoju geopolitiniu kontekstu, sako, kad įdomiausi mūsų pasakojimai svečiams ar čia laikinai apsigyvenantiems, kurių turėsime neišvengiamai daugiau, bei mūsų jaunajai kartai gali būti apie žmogaus teisių raidą regione, kovą už jas, daugiakultūrinis paveldas. Unikali gamta bei grynai lietuviški fenomenai, patraukiantys savo išskirtinumu, o ne bendraeuropieštišku kontekstu, nėra gausūs: Kernavė, Kuršių nerija, Kryžių kalnas, Orvydų sodyba, Grūto parkas, Lietuvos genocido aukų muziejus. Iš dalies – Paberžės fenomenas, iš dalies – Rumšiškės. Trakai ar atstatyti Valdovų rūmai, Liškiavos, Pažaislio ansambliai bus ir toliau įdomūs kaimynams iš rytų, bet tik iš ten.

Tuo tarpu tariamas „kitoniškumas“ atveria didesnes galimybes, jis kaip tik mus labiau jungia su pasauliu. Pradėkime nuo taisytinų nesusipratimų, Nobelio premijos laureatų gimimo bei gyventų vietų įamžinimo, jų aktualinimo. Čia nieko neprikiši tik kėdainiškiams. Apie Česlovą Milošą vis daugiau sužinoma ir Lietuvoje. Šateiniai klesti. Gal netolimoje ateityje jie taps savotiška Lietuvos Jasnaja Poliana. O Vilnius? Kur atminimo lenta prie buvusio Žygimanto Augusto licėjaus, kurį baigė net du Nobelio premijos laureatai? O kur atminimo lenta vienam didžiausių Rytų Europos fizikų iš Želvos? Juk miestelis garsus ne tik kaip buvusio Brazilijos užsienio reikalų ministro tėvonija.

O kodėl neaktualiname dviejų Lietuvos sūnų – žagariškio ir salantiškio – atominių bombų kūrėjų gimimo vietų, ar bent buvusios Telšių ješivos, kurioje vienas jų mokėsi, vietų? Gal Joniškio, Kretingos, Telšių ir Ukmergės rajonų merai muziejininkams tai draudžia padaryti? Tiesiog kryžiumi gula. O ar telšiškiai jau įprasmino pirmojo Lenkijos prezidento gimimo vietą? Jo brolis juk buvo 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės signataras.

Vien J.Pilsudskio buvimo vietos kiek turistinės intrigos sukuria: Zalavas, Pavoverė, Bezdonys, Pikeliškės, Druskininkai, Vilnius. Geri maršrutai, šmaikščios istorijos. Lenkų turistams seilės iš pavydo taškyte taškytųsi. Tuo tarpu viskas paliekama savieigai – J.Pilsudskio vietas rodo savamoksliai Lietuvos lenkų gidai, aišku, be Lietuvos kultūrinio konteksto. Be abejo, vis žmogus užsidirba vieną kitą lituką ar zlotą. Man tai negaila. Tik apmaudu, kad Druskininkų kultūrininkai taip ir neišdrįsta paženklinti sanatorijos, kurią lenkų maršalas buvo taip pamėgęs, ir ne tik ją... Bijo „patriotiškai nusiteikusių“ jėgų pasmerkimo. Sakysite, Lietuvai nieko nedavė, Lietuvos renegatas. Tuomet jūsų paklausiu – kodėl būtent po J. Pilsudskio mirties Vilniaus krašte prasidėjo masiniai lietuviškų mokyklų uždarinėjimai, kunigų perkėlinėjimai? Ar galima šią asmenybę taip vienareikšmiškai vertinti?

Ne visi suaktualinti ir rusiškieji ženklai – Piotro Stolypino dvaras, kurio mitas dabar toks populiarus Rusijoje, grafo Lvovo, himno „Bože caria chrani“ autoriaus, kapas, F. Dostojevskio, M. Bachtino, A. Menio buvimo vietos Vilniuje. Dažniausiai pamirštama, kad stačiatikių šventieji Antonijus, Joanas ir Eustachijus statytini greta šventojo Kazimiero. Ir kad jie lietuviško kraujo turėjo kur kas daugiau už mūsų kataliką Kazimierą. Kad mums įdomus Pskovo šventojo Timofiejus-Daumanto likimas, kad Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne pats laikas apie tai priminti.

Bet vieno žymiausių prancūzų rašytojo, vienintelio laimėjusio dvi Gonkūrų premijas, gyvenamoji vieta jau pažymėta. Jo vardu pasivadinusi draugija rengiasi ir paminklą jo aprašytoje buvusioje Vilniaus Pahuliankoje suręsti.

Čia galėčiau tą sąrašą tęsti ir tęsti. Man labiausiai patiktų Leonardo Coheno tėvų gimtosios vietos Kaune suradimas. Šis, Kanadoje gimęs, vienas įdomiausių atlikėjų, visgi litvakas.

Apmaudu, kad Vilniaus už kultūrą atsakingi valdininkai tingi surasti namą Užupyje, kuriame gyveno pasaulinio garso dailininkas Chaimas Sutinas. Kartais nebesitverdamas atradimo džiaugsmu paskambini valdininkui į kontorą, aišku, išgirsti giliausią pritarimą, kultūrinių atodūsių, vertų tikro europietiško polėkio, bet galiausiai sulauki pasiūlymo viską už jį ir padaryti. Maždaug – tau reikia, tai tu ir plėšykis.

Ne tik iškilios asmenybės laukia mūsų naujų įprasminimų. Yra ištisos erdvės arba temos. Geriausias pavyzdys – Pavlovo Respublika (XVIII a.). Dvarvietė netoli Turgelių ir Perlojos Respublika, iš XX a.) – tokios skirtingos, bet kartu panašios, kaip puikūs demokratiškumo pavyzdžiai ne vieną mus demokratijos tradicijų mokantį vakarietį sugėdintų, ką jau bekalbėti apie jai nugarą atsukusią Rusiją. O kur mūsų garsiausi nevyriausybinių (liaudiškai tariant – endžiosininkų) organizacijų (juk madingas Europoje keiksmažodis, tiesa?) muziejininkų pasakojimai apie blaivystės ir Mažosios Lietuvos surinkimininkų sąjūdžius, neturinčius analogų visoje Europoje, net jais garsėjančioje Danijoje?

Kaip atskri fenomenai – Klaipėdos anglų bendruomenės pėdsakai, jų anglikonų bažnyčia, pagaliau Klaipėdos škotai. Kiek procentų klaipėdiečių apie ją žino? O kiek Eišiškių miestelio žmonių žino, kad Jungtinių valstijų holokausto memorialiniame muziejuje provincijos (jidiš kalba – štetlo) pavyzdys yra būtent Eišiškių miestelio unikali žydų bendruomenės nuotraukų nuolatinė ekspozicija? Muziejaus, kurį kasmet aplanko milijonai žmonių iš viso pasaulio. Kad Eišiškių ikikarinio miestelio fragmentai jau statomi Izraelyje?

O ką darysime su Antrojo pasaulinio karo ženklais? Ar nutaisę rimtą miną lauksime, kol Rūdninkų girios partizanų žeminės savaime sugrius, keliai užžels? Tada būsime ramūs – Izraelio ir JAV žydukų pilni autobusai nebeterš unikalios Dzūkijos gamtos. Kas čia tokio, jeigu jaunimėlis nebepamatys vietos, kurioje kovojo Aba Kovneris, vienas iškiliausių Izraelio herojų. Bet ką atsakysime užsienio turistui, kai jis atšaus, kad man nerūpi, kad sovietinė armija po nacių išvijimo 50 metų užmiršo grįžti į Rusiją, man rūpi, kad tie partizanai kovojo prieš fašizmą ir daugiau kaip trečdalis jų buvo žydai? Nemanau, kad ignoruodami Antrojo pasaulinio karo partizanus, tarp jų ir Armijos krajovos istoriją Vilniaus krašte, pasauliui ką nors įrodysime.

O ar tikrai turime pamiršti mūsų žemiečius revoliucionierius, pilietinio karo didvyrius? Anglai K. Markso kapo nesunaikino. Juk Jokūbas Smuškevičius ar Vytautas Putna nebuvo žmogėdros, jų biografijos pakankamai prieštaringos, pagal jas ne vieną nuotykių filmą galėtume susukti. O Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio pėdsakai Vilniuje? Nejaugi CŽV ar Masado (tikiuosi, kad ir jos kada sulauksime) delegacijoms nebūtų įdomu, kaip Lietuvos žemė išpopino vienos iš garsiausios slaptosios tarnybos kūrėją bei nepailstantį vadą.

Pabaigai noriu pasakyti jums galbūt netikėtą dalyką. Muziejininkų šventa pilietinė pareiga grąžinti į mūsų visuomenės mentalitetą, širdis visas lietuviškas erdves: Karaliaučių, Tilžę, Tolminkiemį, Ragainę, Gardiną, ypač Seinus, Naugarduką, Nesvyžių, Lietuvos Brastą, lietuviškąją Čikagą. Nesiūlau ruoštis kaimyninių žemių aneksijai. Kalbu apie neišsižadėjimą, tos dvasinės erdvės pastovų palaikymą, netgi plėtrą, absorbavimą, kaip prieš tai minėtų asmenybių. Ar mes galime įsivaizduoti ruso dvasinį pasaulį be Odesos, Jaltos, Ukrainos stepių saulėlydžių, Kaukazo ar Paryžiaus? Lenko be Lvovo, Vilniaus, Naugarduko, be Aušros vartų? Vokiečio be Karaliaučiaus, be I. Kanto kapo? Izraelitiečio be Varšuvos, Bruklino ar Vilniaus, deja, ir be Osvencimo, IX forto ir Panerių ar Kauno geto? Manau, kad ne. Čia visų mūsų persipynę likimai, nostalgijos, mūsų dalelės, kurios mūsų taip paprastai nepalieka ir nepaliks. Jeigu mes per kultūros paveldo plėtrą, jos įsisavinimą suprasime ir praturtinsime vieni kitus, tai čia nebus jokio tautų asimiliacijos baubo ar kultūrų savinimosi. Čia bus tiesiog naujosios europinės erdvės kūrimas.