„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4
Pasaulio žemaičių dailės parodos:
retrospektyva, reikšmė ir perspektyvos
Jolanta SKURDAUSKIENĖ
Žemaičių dailės muziejus
|
IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Atidarymo
iškilmių dalyviai prie Oginskių rūmų. K.Paulauskaitės nuotr. |
|
IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Foto meno
ekspozicijos fragmentas.
K.Paulauskaitės nuotr. |
|
IV-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos
fragmentas. K.Paulauskaitės nuotr. |
|
IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Parodos
atidarymo metu iš kairės dailininkai A.Stasiulevičius, V.Valius,
V.Krutinis, J.Bagdonas. K.Paulauskaitės nuotr. |
Gaivūs XX a. 9 dešimtmečio politiniai vėjai atnešė į Lietuvos
gyvenimą nemaža permainų. Suvokti ir išreikšti save naujai - tapo
svarbu ne tik iš imperijos gniaužtų besivaduojančiai tautai, bet ir
daugeliui visuomenės grupių. Žemaičiai dailininkai buvo vieni iš tų,
kurie Lietuvos nepriklausomybę pasitiko bendra kūrybine akcija,
turinčia skambų pavadinimą - Pasaulio žemaičių dailės paroda.
Pirmoji Pasaulio žemaičių dailės paroda buvo surengta 1989 m.
Klaipėdoje ir Vilniuje. Jos iniciatoriais ir organizatoriais tapo
žinomi dailininkai, menotyrininkai, kultūros veikėjai - Algimantas
Švažas, Albinas Olbutas, Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Daugintis,
Viktoras Liutkus ir Žemaičių kultūros draugija. Manoma, kad ši idėja
kilo po to, kai 1988 m. Vilniuje buvo suorganizuota lietuvių
išeivijos dailininkų paroda, parodžiusi, kiek daug žymių Lietuvos
tapytojų ir grafikų yra kilusių iš Žemaitijos. Anot vieno šios
parodos organizatorius Viktoro Liutkaus, tada "visi kvėpavo Sąjūdžio
oru, piešė svajonėse galingas dailės gyvenimo perspektyvas, parodų
panoramose matė kylančią Nacionalinę galeriją su savo kūriniais ant
sienų".
Sąjūdžio metais gimusi paroda nuo pat pradžių turėjo stiprų idėjinį
etninį užtaisą. Jau pats pavadinimas "pasaulio žemaičių", skambėjęs
ambicingai, rodė, kad užsimota gana plačiai. Todėl ir pagrindinis
tikslas buvo parodyti ir įvertinti išeivijos bei Lietuvos žemaičių
menininkų kūrybinius ieškojimus, padėti sugrąžinti į Tėvynę po
įvairias užsienio šalis išblaškytą profesionalių žemaičių dailininkų
kūrybą.
Turbūt nereikia stebėtis, kad pirmojoje parodoje dalyvavo daugiausia
vyresnio amžiaus, kūrybinės brandos sulaukę dailininkai, nes kaip
tik tokio amžiaus žmonėms gimsta noras atsigręžti į gimtąsias
vietas, atiduoti duoklę savo krašto žmonėms ir jo praeičiai. "Grįžti
į save!" - būtų galima laikyti šios parodos moto.
Laikas parodė, kad tokių parodų sumanymas nebuvo vienkartinė
užgaida. II pasaulio žemaičių dailės paroda įvyko 1994 m. Plungėje,
kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose. Parodos atidarymo dieną -
liepos 16-ąją - buvo iškilmingai atidarytas ir ką tik šiuose rūmuose
įsteigtas Žemaičių dailės muziejus - pirmasis regioninis dailės
muziejus Lietuvoje. Šioje parodoje buvo pristatyti 130-ies
dailininkų iš Lietuvos, JAV, Kandos, Australijos darbai, kurie buvo
eksponuojami Plungėje ir Telšiuose. Žemaičių dailės muziejus perėmė
parodų rengimo iniciatyvą, ir 1999 m. vasarą Plungėje, Telšiuose,
Renave, Palangoje, Plateliuose ir Kretingoje įvyko III pasaulio
žemaičių paroda. Joje dalyvavo 123 dailininkai iš Lietuvos,
Latvijos, Australijos, JAV, Prancūzijos. Svarbiausi parodos
renginiai buvo vaizduojamosios dailės paroda Žemaičių dailės
muziejuje, taikomosios dailės paroda Telšių parodų salėje, Antano
Mončio skulptūrų nuolatinės ekspozicijos atidarymas Palangoje,
Rimanto Dauginčio memorialinė kūrybos paroda Kretingos muziejuje,
Alfonso Dargio memorialinė kūrybos paroda ir Žemaičių fotomenininkų
kūrybos paroda Renavo dvare, Liudo Truikio memorialinė kūrybos
paroda Žemaitijos nacionalinio parko parodų salėje Plateliuose. Dėl
savo meninės vertės ir geografinės apimties paroda tapo ne tik
Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos šiuolaiknio meno reiškiniu. Be to,
trečią kartą įvykusi paroda jau suteikė teisę šį renginį pavadinti
tradiciniu.
2003 m. birželio 28 d. kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose Pasaulio
žemaičių dailės paroda buvo atidaryta jau ketvirtą kartą. Joje buvo
galima susipažinti su žemaičių dailininkų, gyvenančių tiek
Lietuvoje, tiek užsienyje (JAV, Australija, Danija, Vengrija),
pastarųjų metų kūryba - vaizduojamuoju, taikomuoju menu bei menine
fotografija. Parodą surengė kūrybinė grupė, sudaryta iš Žemaičių
dailės muziejaus, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos
fotomenininkų sąjungos, kultūros draugijos "Saulutė" bei
kunigaikščių Oginskių bičiulių klubo narių.
Parodoje dalyvavo 129 dailininkai ir 53 fotografai, kurie pateikė
apie 450 darbų. Jie buvo eksponuojami Žemaičių dailės muziejuje ir
Plungės kultūros centre, vėliau Žemaitijos nacionalinio parko parodų
salėse Plateliuose, Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos
muziejuje.
Parodos tikslai išliko panašūs: sutelkti bendrai kūrybinei akcijai
Lietuvos ir išeivijos profesionalius žemaičių dailininkus ir
fotomenininkus, apžvelgti ir įvertinti žemaičių dailės raidą ir joje
vykstančius procesus, skatinti dailininkus, gyvenančius užsienyje,
ne tik eksponuoti savo darbus Lietuvoje, bet ir sugrąžinti juos į
tėvynę.
Ketvirtą kartą rengiama paroda jau natūraliai reikalavo įvertinti
jos situaciją, reikšmę bei nubrėžti ateities gaires. Todėl iš anksto
buvo numatyta surengti ir mokslinę konferenciją šioms problemoms
aptarti. Konferencija, pavadinta "Žemaičių dailininkų kūrybos raida
ir perspektyvos", įvyko 2003 m. spalio 4 d. Joje pranešimus skaitė
dr. Nijolė Tumėnienė ( LR Vyriausybės kanceliarija) - "Pasaulio
žemaičių dailės parodos", Salomėja Jastrumskytė (VDA Telšių dailės
ir dizaino fakultetas ) - "IV Pasaulio žemaičių dailės paroda",
dail. Aloyzas Stasiulevičius (Lietuvos dailininkų sąjunga) -
"Pasaulio žemaičių dailės parodos laiko kontekste", Morta Ulpienė -
"Išeivijos žemaičių kūryba ir kūrybinis palikimas", Stanislovas
Žvirgždas (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) ir Skirmantas Valiulis
(Vilniaus universitetas) -"Fotografija Žemaitijos miesteliuose",
Alvidas Bakanauskas (Žemaičių dailės muziejus) - "Žemaičių dailės
muziejaus veikla: kryptys ir perspektyvos", Vytautas Balčiūnas
(Lietuvos dailės muziejus) - "Žemaičių dailės muziejaus
infrastruktūros plėtotės projektai".
Pranešimų autoriai pripažino, kad tradicine tapusi pasaulio žemaičių
dailės paroda skatina dailininkų profesionalų ir fotomenininkų,
kilusių iš Žemaitijos, profesinį bendravimą, populiarina
profesionaliąją dailę Lietuvoje ir užsienyje, padeda užsienyje
gyvenančių dailininkų darbams sugrįžti į Lietuvą, pristatyti jaunų
dailininkų kūrybą, skatina jų integraciją į menininkų visuomenę.
Pabrėžta, kad per visus veiklos metus yra susidariusi aktyviai
parodas palaikančių ir jose dalyvaujančių dailininkų bei visuomenės
atstovų grupė.
Pastebėta, kad parodoje dalyvauja daugiau dailininkų gyvenančių už
Žemaitijos ribų. Iš to padarytos dvi išvados: žemaičiai dailininkai
įgyja vis didesnį pripažinimą, o žemaičių dailės parodos nėra
praradusios savo aktualumo. Pastarąjį faktą liudija ir nemažėjantis
jose dalyvaujančių menininkų skaičius. Apgailestauta, kad
Žemaitijoje, kur tiek daug liaudies meno - labai mažai skulptorių.
Tarp žemaičių nuo seno didžiąją dailininkų dalį sudaro tapytojai.
Stipriausia paroda buvo pripažinta trečioji, įvykusi 1999 m.
Plungėje, Telšiuose, Plateliuose, Renave, Palangoje ir Kretingoje.
Siekiant geresnės parodų kokybės, pasiūlyta nuosekliau rengtis
parodoms, kiekvienais metais rengti dailininkų plenerus, griežtinti
darbų atranką. Be to, buvo pasiūlyta keisti parodos koncepciją.
N.Tumėnienės nuomone, nepakanka demonstruoti vien tik etninę
žemaičių kūrybą. Jos manymu, žemaičių dailės parodas reikėtų rengti
Lietuvos dailininkų darbų kontekste. Šis principas leistų ne tik
išvengti meniniu požiūriu silpnesnių darbų, bet ir suteiktų galimybę
žemaičių kūriniams sušvisti kitoje šviesoje. Eilinę Pasaulio
žemaičių dailės parodą numatoma surengti 2007 m.
Nuo pirmosios žemaičių dailės parodos, surengtos 1989 m. Klaipėdoje,
prabėgo 15 metų. Per tą laiką buvo surengtos jau keturios parodos.
Galbūt jos buvo skirtingos savo turiniu, menine verte, organizavimo
kokybe, tačiau vieningos gausiu parodose dalyvavusių menininkų
skaičiumi ir meilės savo gimtajam kraštui idėja.
Šiandien, kai šiuolaikinis menas neišvengiamai yra veikiamas
globalizacijos ir niveliacijos procesų, grįžimą prie savo ištakų,
pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaravimą mene negalima laikyti
vien siauru regioniškumo propagavimu. Į žemaičių dailės parodas
reikėtų žvelgti kaip į vieną Lietuvos dailės apraiškos formų, kuria
siekiama išlaikyti ir propaguoti ne tik etnines, bet ir bendras
nacionalines vertybes.