<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Pasaulio žemaičių dailės parodos: retrospektyva, reikšmė ir perspektyvos

Jolanta SKURDAUSKIENĖ
Žemaičių dailės muziejus

IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Atidarymo iškilmių dalyviai prie Oginskių rūmų. K.Paulauskaitės nuotr.
IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Foto meno ekspozicijos fragmentas.
K.Paulauskaitės nuotr.
IV-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos fragmentas. K.Paulauskaitės nuotr.
IV-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda. Parodos atidarymo metu iš kairės dailininkai A.Stasiulevičius, V.Valius, V.Krutinis, J.Bagdonas. K.Paulauskaitės nuotr.

Gaivūs XX a. 9 dešimtmečio politiniai vėjai atnešė į Lietuvos gyvenimą nemaža permainų. Suvokti ir išreikšti save naujai - tapo svarbu ne tik iš imperijos gniaužtų besivaduojančiai tautai, bet ir daugeliui visuomenės grupių. Žemaičiai dailininkai buvo vieni iš tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę pasitiko bendra kūrybine akcija, turinčia skambų pavadinimą - Pasaulio žemaičių dailės paroda.

Pirmoji Pasaulio žemaičių dailės paroda buvo surengta 1989 m. Klaipėdoje ir Vilniuje. Jos iniciatoriais ir organizatoriais tapo žinomi dailininkai, menotyrininkai, kultūros veikėjai - Algimantas Švažas, Albinas Olbutas, Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Daugintis, Viktoras Liutkus ir Žemaičių kultūros draugija. Manoma, kad ši idėja kilo po to, kai 1988 m. Vilniuje buvo suorganizuota lietuvių išeivijos dailininkų paroda, parodžiusi, kiek daug žymių Lietuvos tapytojų ir grafikų yra kilusių iš Žemaitijos. Anot vieno šios parodos organizatorius Viktoro Liutkaus, tada "visi kvėpavo Sąjūdžio oru, piešė svajonėse galingas dailės gyvenimo perspektyvas, parodų panoramose matė kylančią Nacionalinę galeriją su savo kūriniais ant sienų".
Sąjūdžio metais gimusi paroda nuo pat pradžių turėjo stiprų idėjinį etninį užtaisą. Jau pats pavadinimas "pasaulio žemaičių", skambėjęs ambicingai, rodė, kad užsimota gana plačiai. Todėl ir pagrindinis tikslas buvo parodyti ir įvertinti išeivijos bei Lietuvos žemaičių menininkų kūrybinius ieškojimus, padėti sugrąžinti į Tėvynę po įvairias užsienio šalis išblaškytą profesionalių žemaičių dailininkų kūrybą.
Turbūt nereikia stebėtis, kad pirmojoje parodoje dalyvavo daugiausia vyresnio amžiaus, kūrybinės brandos sulaukę dailininkai, nes kaip tik tokio amžiaus žmonėms gimsta noras atsigręžti į gimtąsias vietas, atiduoti duoklę savo krašto žmonėms ir jo praeičiai. "Grįžti į save!" - būtų galima laikyti šios parodos moto.
Laikas parodė, kad tokių parodų sumanymas nebuvo vienkartinė užgaida. II pasaulio žemaičių dailės paroda įvyko 1994 m. Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose. Parodos atidarymo dieną - liepos 16-ąją - buvo iškilmingai atidarytas ir ką tik šiuose rūmuose įsteigtas Žemaičių dailės muziejus - pirmasis regioninis dailės muziejus Lietuvoje. Šioje parodoje buvo pristatyti 130-ies dailininkų iš Lietuvos, JAV, Kandos, Australijos darbai, kurie buvo eksponuojami Plungėje ir Telšiuose. Žemaičių dailės muziejus perėmė parodų rengimo iniciatyvą, ir 1999 m. vasarą Plungėje, Telšiuose, Renave, Palangoje, Plateliuose ir Kretingoje įvyko III pasaulio žemaičių paroda. Joje dalyvavo 123 dailininkai iš Lietuvos, Latvijos, Australijos, JAV, Prancūzijos. Svarbiausi parodos renginiai buvo vaizduojamosios dailės paroda Žemaičių dailės muziejuje, taikomosios dailės paroda Telšių parodų salėje, Antano Mončio skulptūrų nuolatinės ekspozicijos atidarymas Palangoje, Rimanto Dauginčio memorialinė kūrybos paroda Kretingos muziejuje, Alfonso Dargio memorialinė kūrybos paroda ir Žemaičių fotomenininkų kūrybos paroda Renavo dvare, Liudo Truikio memorialinė kūrybos paroda Žemaitijos nacionalinio parko parodų salėje Plateliuose. Dėl savo meninės vertės ir geografinės apimties paroda tapo ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos šiuolaiknio meno reiškiniu. Be to, trečią kartą įvykusi paroda jau suteikė teisę šį renginį pavadinti tradiciniu.
2003 m. birželio 28 d. kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose Pasaulio žemaičių dailės paroda buvo atidaryta jau ketvirtą kartą. Joje buvo galima susipažinti su žemaičių dailininkų, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (JAV, Australija, Danija, Vengrija), pastarųjų metų kūryba - vaizduojamuoju, taikomuoju menu bei menine fotografija. Parodą surengė kūrybinė grupė, sudaryta iš Žemaičių dailės muziejaus, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, kultūros draugijos "Saulutė" bei kunigaikščių Oginskių bičiulių klubo narių.
Parodoje dalyvavo 129 dailininkai ir 53 fotografai, kurie pateikė apie 450 darbų. Jie buvo eksponuojami Žemaičių dailės muziejuje ir Plungės kultūros centre, vėliau Žemaitijos nacionalinio parko parodų salėse Plateliuose, Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejuje.
Parodos tikslai išliko panašūs: sutelkti bendrai kūrybinei akcijai Lietuvos ir išeivijos profesionalius žemaičių dailininkus ir fotomenininkus, apžvelgti ir įvertinti žemaičių dailės raidą ir joje vykstančius procesus, skatinti dailininkus, gyvenančius užsienyje, ne tik eksponuoti savo darbus Lietuvoje, bet ir sugrąžinti juos į tėvynę.
Ketvirtą kartą rengiama paroda jau natūraliai reikalavo įvertinti jos situaciją, reikšmę bei nubrėžti ateities gaires. Todėl iš anksto buvo numatyta surengti ir mokslinę konferenciją šioms problemoms aptarti. Konferencija, pavadinta "Žemaičių dailininkų kūrybos raida ir perspektyvos", įvyko 2003 m. spalio 4 d. Joje pranešimus skaitė dr. Nijolė Tumėnienė ( LR Vyriausybės kanceliarija) - "Pasaulio žemaičių dailės parodos", Salomėja Jastrumskytė (VDA Telšių dailės ir dizaino fakultetas ) - "IV Pasaulio žemaičių dailės paroda", dail. Aloyzas Stasiulevičius (Lietuvos dailininkų sąjunga) - "Pasaulio žemaičių dailės parodos laiko kontekste", Morta Ulpienė - "Išeivijos žemaičių kūryba ir kūrybinis palikimas", Stanislovas Žvirgždas (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) ir Skirmantas Valiulis (Vilniaus universitetas) -"Fotografija Žemaitijos miesteliuose", Alvidas Bakanauskas (Žemaičių dailės muziejus) - "Žemaičių dailės muziejaus veikla: kryptys ir perspektyvos", Vytautas Balčiūnas (Lietuvos dailės muziejus) - "Žemaičių dailės muziejaus infrastruktūros plėtotės projektai".
Pranešimų autoriai pripažino, kad tradicine tapusi pasaulio žemaičių dailės paroda skatina dailininkų profesionalų ir fotomenininkų, kilusių iš Žemaitijos, profesinį bendravimą, populiarina profesionaliąją dailę Lietuvoje ir užsienyje, padeda užsienyje gyvenančių dailininkų darbams sugrįžti į Lietuvą, pristatyti jaunų dailininkų kūrybą, skatina jų integraciją į menininkų visuomenę. Pabrėžta, kad per visus veiklos metus yra susidariusi aktyviai parodas palaikančių ir jose dalyvaujančių dailininkų bei visuomenės atstovų grupė.
Pastebėta, kad parodoje dalyvauja daugiau dailininkų gyvenančių už Žemaitijos ribų. Iš to padarytos dvi išvados: žemaičiai dailininkai įgyja vis didesnį pripažinimą, o žemaičių dailės parodos nėra praradusios savo aktualumo. Pastarąjį faktą liudija ir nemažėjantis jose dalyvaujančių menininkų skaičius. Apgailestauta, kad Žemaitijoje, kur tiek daug liaudies meno - labai mažai skulptorių. Tarp žemaičių nuo seno didžiąją dailininkų dalį sudaro tapytojai.
Stipriausia paroda buvo pripažinta trečioji, įvykusi 1999 m. Plungėje, Telšiuose, Plateliuose, Renave, Palangoje ir Kretingoje.
Siekiant geresnės parodų kokybės, pasiūlyta nuosekliau rengtis parodoms, kiekvienais metais rengti dailininkų plenerus, griežtinti darbų atranką. Be to, buvo pasiūlyta keisti parodos koncepciją. N.Tumėnienės nuomone, nepakanka demonstruoti vien tik etninę žemaičių kūrybą. Jos manymu, žemaičių dailės parodas reikėtų rengti Lietuvos dailininkų darbų kontekste. Šis principas leistų ne tik išvengti meniniu požiūriu silpnesnių darbų, bet ir suteiktų galimybę žemaičių kūriniams sušvisti kitoje šviesoje. Eilinę Pasaulio žemaičių dailės parodą numatoma surengti 2007 m.
Nuo pirmosios žemaičių dailės parodos, surengtos 1989 m. Klaipėdoje, prabėgo 15 metų. Per tą laiką buvo surengtos jau keturios parodos. Galbūt jos buvo skirtingos savo turiniu, menine verte, organizavimo kokybe, tačiau vieningos gausiu parodose dalyvavusių menininkų skaičiumi ir meilės savo gimtajam kraštui idėja.
Šiandien, kai šiuolaikinis menas neišvengiamai yra veikiamas globalizacijos ir niveliacijos procesų, grįžimą prie savo ištakų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaravimą mene negalima laikyti vien siauru regioniškumo propagavimu. Į žemaičių dailės parodas reikėtų žvelgti kaip į vieną Lietuvos dailės apraiškos formų, kuria siekiama išlaikyti ir propaguoti ne tik etnines, bet ir bendras nacionalines vertybes.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16