„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Eksponatų restauravimo galimybės 

Lietuvos krašto muziejuose

 

Gražina GLEIZNIENĖ, Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras

 

Muziejinių vertybių restauravimo dirbtuvės Šilutės muziejuje. Nuotr. iš muziejaus archyvo

Lietuvos krašto muziejuose yra sukaupta per 1 413 300 kilnojamųjų kultūros vertybių. Muziejai atlieka svarbų ir didelį darbą, rengdami parodas ir renginius, kurių metu tos vertybės pristatomos visuomenei. Galima pasidžiaugti, jog periferijos muziejai tampa kultūros centrais. Tačiau tam, kad šis darbas būtų ir toliau sėkmingai vykdomas, muziejines vertybes būtina išsaugoti, t.y., pristabdyti jų irimą ir pailginti gyvavimo trukmę, jas restauruojant ar konservuojant.

Lietuvos muziejų veiklos statistiniai duomenys byloja, jog savivaldybių muziejuose 2002 m. reikėjo restauruoti 56 700, konservuoti 84 950 eksponatų. 2003 m. situacija nepagerėjo: jau reikėjo restauruoti 60 638, konservuoti 106 230 muziejinių vertybių. Per 2002 m. restauruota 603, konservuota 1338 eksponatai, o per 2003 m. analogiškai – 498 ir 802 eksponatai.

Jeigu savivaldybių muziejuose 2002 m. dirbo 17, tai 2003 m. liko tik 13 restauratorių.

Ne paslaptis, jog krašto muziejai nepakankamai finansuojami, be to, tas finansavimas netolygus, dažnai priklausantis nuo subjektyvaus savivaldybių vadovų požiūrio.

Daugelis krašto muziejų turi mišrius rinkinius, t.y. sudarytus iš įvairiarūšės ir įvairių laikotarpių medžiagos, pradedant archeologiniais radiniais ir baigiant liaudies menininkų darbais. Tai apsunkina restauravimo dirbtuvių kūrimą vietose, nes reikalingi ne tik įvairių sričių restauratoriai, bet ir daugybė įvairios įrangos bei medžiagų. Akivaizdu, jog tam reikalingos milžiniškos lėšos ir nė vienas mažesnis muziejus nepajėgus tai įgyvendinti. O ir netikslinga.

Tą patį galima pasakyti ir apie regioninius restauravimo centrus, kurių vienintelis privalumas būtų tas, jog toks centras būtų „arčiau namų“, tačiau, kad toks centras galėtų normaliai dirbti ir bent iš dalies patenkinti regiono poreikius, jame turi dirbti ne po vieną, o po kelis ar net keliolika vienos srities restauratorių, kuriuos reikės aprūpinti įranga, darbo priemonėmis ir medžiagomis, specialiai įrengti patalpas. Ir reikia nepamiršti, jog kiekvienai restauravimo sričiai reikalinga skirtinga įranga ir medžiagos. Susidarytų milžiniškos lėšos, o jų neskiriant pakankamai, tokio centro darbas nebūtų nei produktyvus, nei efektyvus. Tokio, sunkiai besikuriančio, centro pavyzdžiu gali būti Šiaulių „Aušros“ muziejaus restauravimo centras.

Galbūt tikslingiau būtų steigti specializuotus restauravimo centrus, restauruojančius vienos ar kelių giminingų sričių eksponatus. Sukurti tokių centrų techninę bazę būtų lengviau. Teisingai sugrupavus, reikėtų įsigyti mažiau įrangos, susiaurėtų reikalingų medžiagų asortimentas, o tai jau leistų sutaupyti nemažai lėšų. Be to, vienoje vietoje dirbantis didesnis tos pačios srities specialistų skaičius galėtų nuveikti daugiau, negu toks pat skaičius įvairių sričių restauratorių.

u Tačiau bet kuriuo atveju krašto (ir ne tik) muziejams reikėtų skirti daugiau lėšų eksponatams restauruoti, o tos lėšos turėtų būti pastovios.

Pastaruoju metu tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje didelis dėmesys skiriamas prevenciniam konservavimui, kuris nereikalauja nei specialios įrangos, nei medžiagų įvairovės. Atitinkamai paruošti specialistai minimaliomis priemonėmis gali tvarkyti rinkinius, ruošti eksponatus saugojimui bei eksponavimui, stebėti jų būklę saugyklose ir ekspozicijų salėse, atlikti būtiniausius valymo bei dezinfekavimo darbus. Jie galėtų talkinti ir parodų bei ekspozicijų rengėjams. Turėdami pakankamai žinių apie eksponatų medžiagas, jie gali įvertinti rizikos veiksnius, eksponatų suirimo laipsnį, irimo greitį ir tuo remdamiesi, atrinkti eksponatus intervenciniam konservavimui. Neretai eksponato išvaizda neatitinka tikrosios jo būklės: labai suiręs daiktas atrodo gana neblogai, o pakankamai tvirtas turi gana prastą išvaizdą, todėl ne specialistas gali lengvai apsirikti, įvertindamas suirimo pavojaus galimybę ir priimdamas sprendimą dėl eksponato restauravimo. Turėdamas vieną ar keletą tokių specialistų – prevencinio konservavimo technologų – bet kuris krašto muziejus galėtų nesunkiai prižiūrėti ir tvarkyti savo fondus. Todėl, manau, jog ir reikėtų pradėti nuo to, kad kiekvienam muziejui būtų suteikta galimybė (etatai ir lėšos) priimti į darbą tokį specialistą.

Savo ruožtu reikėtų stiprinti jau esamų restauravimo įstaigų techninę bazę, rūpintis, kad jos galėtų teikti daugiau paslaugų kitiems muziejams. Tam tikrai reikėtų mažiau lėšų, nei naujiems restauravimo centrams steigti, nes ten, kur jau yra bazė ir tam tikras specialistų potencialas, gerų rezultatų galima pasiekti su mažesnėmis sąnaudomis.