„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

SUKAKTYS

Vieninteliam Lietuvoje – garbus metų skaičius

Rita Ramonenkova

Kupiškio etnografijos muziejus

Šventiniuose Kupiškio etnografijos muziejaus renginiuose – Lietuvos muziejų bičiuliai aktoriai V. Kochanskytė (pirma iš kairės) ir P. Venslovas (pirmas iš dešinės). Centre – solistė R. Preikšaitė ir pianistė R. Blaškytė. Nuotr. iš KEM archyvo.

60 metų muziejui – tai branda, su susiklosčiusiomis tradicijomis, veiklos bei vertybių prioritetais, skleidžiančiais šviesą, pažinimą, tautos ir, svarbiausia, Kupiškio krašto kultūrą. Per tuos 60 metų Kupiškio etnografijos muziejus tapo senovės aura apgaubtu kultūros skleidėju, šiuolaikinio meno bei tautodailės tradicijų puoselėtoju. 
Būna įvykių, kurie ateina ir ramiai praeina. Būna žmonių, kurie taip pat su laiku užmirštami. Bet būna ir tokių įvykių bei žmonių, istorinių datų, kurios niekuomet neišdyla iš atminties. Vienas jų – didžiame provincijos užkampyje – Kupiškyje – 1935-aisiais metais prasidėjęs šviesuomenės sąjūdis, jos rūpestis tautos kultūrinio mentaliteto palikimu, jo puoselėjimu.
Kupiškėnai inteligentai Jurgis Bukėnas, Kazys Jėčius, Viktoras Kavoliūnas, Topilis Kavoliūnas, Jonas Laužikas, Domas Vaitiekūnas miestelyje gyvenančiai žinomo provizoriaus dukrai Stefanijai Glemžaitei 1935 metų liepos mėnesį atsiuntė rūpesčio kupiną laišką. Jame rašė: „Mūsų kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui vis labiau skęstant į kasdienius reikalus, vis toliau paliekant skaisčias praeities idėjas tautinių ir kultūrinių kovų žygiai nustoja spindėję ne tik jaunajai, bet ir vyresniajai kartai.
Tokių pažymėtinų prisiminimų tarpe kupiškėnams ypatingai prisimintini prieškarinių 1905 metų kultūrinio ir visuomeninio veikimo laikotarpis, kuris visam mūsų kraštui ir ypač Kupiškiui liks didžiuliu kultūros paminklu. Tatai matydami, mes pasirašiusieji, ryžomės kreiptis į Tamstas, kad padėtumėte sukviesti ir parengti kupiškėnų inteligentų suvažiavimą-susirinkimą, kuris padėtų pagrindus amžinam konkretiškam kupiškėnų kultūros centrui – padaryti pradžią Liaudies namams kurti iš sudėtų aukų. “ 
Kupiškėnų inteligentų suvažiavimas įvyko gana greitai – 1935 metų rugpjūčio mėnesį. Jo komitetas, kuriame buvo tokie garbūs žmonės, kaip profesoriai P. Mažylis. A. Purėnas. rašytojas P. Ruseckas, mokytojai J. Laužikas, V. Kavoliūnas, Kupiškio inteligentai Stefanija Glemžaitė, J. Bukėnas, K. Jėčius, J. Glemža ir kiti, nutarė rūpintis Liaudies namų ir gimnazijos statymu.
Liaudies namuose turėjo būti salė operai ir baletui, kambariai rankdarbiams, knygynui, skaityklai, užkandinei, virtuvei, administracijai, nakvynei ir 3-4 salės muziejui.
Šiam kultūros šviesuliui pastatyti buvo pasirinktas Lietuvos kariuomenės štabo viršininkui Jonui Černiui priklausęs sklypas Vytauto gatvėje. Tačiau visos Kupiškio inteligentų viltys sukurti kultūros židinį žlugo. Tiesiog idėjai tapti kūnu sutrukdė tuometinės sąlygos, lėšų stygius.
Prabėgus beveik penkeriems metams, 1941-ųjų spalį, Kupiškio krašto inteligentai vėl gausiai susirinko pradžios mokykloje. Buvo sudaryta muziejaus Kupiškyje steigimo organizacinė grupė: mokytojai Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas. Prasidėjo susirašinėjimas su valdžios institucijomis, užmegzti ryšiai su muziejais, muziejininkais.
Nuo susirinkimo parbėgus vos savaitei, Kupiškio valsčiaus savivaldybė būsimam muziejui paskyrė du pastatus Turgaus aikštėje.
Stefanija ir Mikalina Glemžaitės bei visa miestelio aptiekoriaus Mykolo Glemžos šeima – tai žmonės, lyg gerosios dvasios aplink save subūrusios šviesos, mokslo, pažinimo ištroškusius, toli nuo didžiųjų kultūros centrų nutolusius provincialus.
Stefanijos ir Mikalinos iniciatyva buvo pradėta rinkti senovės rakandai, drabužiai, audiniai, užrašomos dainos, pasakojimai. Joms entuziastingai padėjo ne tik jau minėtoji inteligentija, bet ir paprasti kaimo bei miestelio žmonės, kuriems taip trūko gryno kultūrinio ir švietėjiško dvelksmo. Todėl per trumpą laiką buvo surinkta labai daug eksponatų. 
1942 metų rugsėjį į muziejaus steigimo posėdį atvykęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Petras Karazija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus globėjas Peliksas Bugailiškis davė daug patarimų muziejaus steigimo ir veiklos klausimais. Buvo paskirtas pirmasis etnografijos muziejaus direktorius, juo tapo Povilas Spudas.
Galutinė Kupiškio muziejaus įsteigimo data susijusi su vokiečių okupacinės administracijos įkurtos švietimo vadybos generalinio tarėjo J. Rainio raštu. Juo remiantis, 1943 m. vasario 2 d. išrinkta muziejaus taryba, Kupiškio muziejus oficialiai pradėjo savo veiklą.
Nors sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais nacistiniai okupantai varžė bet kokią lietuvišką veiklą, tačiau Kupiškyje muziejus veikė. Vienintelis Lietuvoje. Jis buvo ir vienintelis Lietuvoje muziejus, įsteigtas karo metais. 
Povilui Spudui po karo išvykus iš Kupiškio, muziejui vadovauti buvo paskirtas Paketurių kaimo valstietis, žinomas kraštotyrininkas Albinas Kriauza. Muziejus buvo pavadintas Kraštotyros muziejumi. Deja, naujam direktoriui čia dirbti teko vos metus – jis žuvo.
1945 metų rudenį muziejui vadovauti paskirtas Alfonsas Žalkauskas. Netrukus iš muziejaus buvo atimtos patalpos, o eksponatai išmesti į gatvę. Dalis jų buvo sukrauta į sandėli, kiti išgabenti pas Stefaniją Glemžaitę. Gaila, tačiau labai daug eksponatų tuo metu dingo, buvo išgrobstyta. Pasirodo, tuometinei sovietų valdžiai muziejaus patalpose buvo svarbiau įkurdinti vokiečių karo belaisvius, o juos iškeldinus – čia supilti grūdus. Taip Kupiškio muziejus ir išnyko.
Taigi Kupiškio muziejaus istorija ir gyvavimas neatsiejamas nuo seserų Glemžaičių vardo. Šiandien šias entuziastingas moteris drąsiai galima vadinti mūsų muziejaus fundatorėmis.
Nedaug tėra žmonių, kurių visas sąmoningas gyvenimas būtų skirtas vienam tikslui. Dar mažiau atvejų, kai tokį tikslą turi visa šeima. Todėl šia prasme gera minėti kupiškėnų Glemžų šeimą su gilia pagarba ir pasididžiavimu.
Mokytoja Mikalina ir akušerė Stefanija per daugelį metų sukaupė ir dovanojo Kupiškio muziejui daug medžiagos apie lietuvių audinius, drabužius, daug jų nufotografuota, padaryta brėžinių, aprašymų, parengti net 43 albumai su 8960 pavyzdžių. Didelė šių rinkinių dalis saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje, kai kas perduota Vilniaus bei užsienio muziejams.
Įdomūs ir brangūs seserų Glemžaičių sukaupti etnografiniai lobiai mums, tačiau dar brangesni jie bus tiems, kas gyvens jau po mūsų. 
Glemžaičių namų svečių knygoje 1944-1961 metais savo atsiliepimus parašė daug žmonių. Rašytojas Jonas Dovydaitis rašo: „Lietuvos kelyje – Kupiškyje, Glemžaitės pastogėje ir širdyje, radau pavyzdingą tautos meno darbuotoją rinkėją ir mane sustiprinusią toliau žengti prieš 25 metus pradėtu tautosakos rinkimo keliu.“
Kraštotyrininkas Balys Buračas: „Teko aplankyti žymią Kupiškio kraštotyrininkę Stefaniją Glemžaitę, kuri iš savo senos motinos kaipo žymios šios apylinkės dainininkės yra paveldėjusi šimtus senovinių dainų. Tai man buvo ypač įdomu, kad tuo momentu Stefaniją radau dainuojančią muzikos specialistui V. Bagdonui, kuris iš jos užrašė per 200 dainų su melodijomis.“
Rašytojas Juozas Baltušis: „Esu laimingas po daugelio metų vėl išvydęs gimtąsias Kupiškio vietas ir pamatęs gyvą ir sveiką darbščiąją mūsų bitelę Stefaniją Glemžaitę, visa širdimi tausojančią didžius liaudies kūrybos turtus. Praleistos valandėlės jos namuose liks visam gyvenimui kaip šviesus atminimas, skatins naujam kūrybos darbui.“
O Monika Mironaitė apačioje prirašė: „Dėkoju už šviesias valandas šiuose namuose.“
Daug metų kupiškėnų kultūros puoselėtojų pastangos gauti muziejui patalpas buvo beviltiškos. Jo atkūrimas, kaip ir įsteigimas, 1962 m. taip pat siejamas su Glemžaičių vardu.
Kupiškio vidurinėje mokykloje, dar kvepiančioje statybomis, 1961m. vasarą buvo surengta Stefanijos ir Mikalinos Glemžaičių etnografinė paroda, turėjusi nepaprastai didelį pasisekimą.
Tuometinis rajono laikraštis rašė: „Šeštadienį jau nuo pat ryto visame mieste buvo jaučiama šventin nuotaika. Pasipuošusiose gatvėse buvo matyti linksmi jaunuolių veidai, visur šnarėjo tautiniai rūbai. 11 valanda. Kupiškio vidurinės mokyklos rūmuose atidaroma dailininkų ir liaudies meno meistrų kūrinių paroda. Žiūrovų čia visą laiką pilna. Vien tik seserys Glemžaitės – etnografinės medžiagos rinkėjos – pateikė virš 5000 eksponatų, kuriuose atspindėjo mūsų krašto praeitis“. 
Tuo metu nemažai eksponatų iš Glemžaičių nupirko Kultūros ministerija. Jie ir tapo pirmaisiais Kupiškio muziejaus eksponatais. 
1962 m. pradžioje, beveik po.dvidešimties metų pertraukos, Kupiškyje buvo įkurtas Šiaulių „Aušros“ istorijos ir etnografijos muziejaus filialas. Jis buvo įkurdintas Kupiškio centre, buvusioje žydų sinagogoje, kur jau veikė kultūros namai ir biblioteka. Pirmieji atkurtojo muziejaus darbuotojai buvo I. Vitonienė ir B. Jonuška.
Etnografinės ekspedicijos, archeologiniai kasinėjimai, parodos, plati kultūrinė veikla – visa tai aktyviai vyko Jono Giedraičio, Marytės Gaušienės, Vandos Šimkūnienės vadovavimo metais.
18 metų Kupiškio etnografijos muziejui vadovavo Vanda Rastenytė. Šiandien jos tarp mūsų jau nebėra. Jai čia dirbant buvo surasta daug naujų liaudies meno talentų: tapytojai Aldona Bivainienė, Antanas Tučius, Renė Sriubiškienė, medžio drožėjai Leonas Balna, Leonas Perekšlis, Jonas Šmigelskas, Romas Dobrickas, akmens meistras Vytautas Jasinskas, daug audėjų, pynėjų. 
Muziejaus vadovė Vanda Rastenytė daug prisidėjo prie archeologinių kasinėjimų organizavimo dabartinėje Kupiškio marių vietoje, padėjo įkurti visuomeninį muziejų Juodpėnuose, surengti Adomo Petrausko ir Veronikos Šleivytės personalinius muziejus.
Dėl vietos stokos muziejus iš sinagogos buvo perkeltas į akmeninį buvusios pradinės mokyklos pastatą, esantį Gedimino gatvės pradžioje. Vanda Rastenytė rūpinosi ne tik šio pastato restauravimo darbais ir priestato statyba, bet ir naujais baldais, ekspozicijų įrengimu. Jai talkino kolegos iš Vilniaus muziejų – tuometinis kultūros skyriaus vedėjas, o nuo 1987 metų ir muziejaus vedėjas Algimantas Jasaitis. 
Nūdienos muziejus plėtoja naujas veiklos formas – kuriami ir įgyvendinami etninės kultūros išsaugojimo projektai, rengiamos profesionaliojo bei tautodailės meno, krašto istorijos, dokumentalistikos parodos.
Muziejus šiuo metu turi tris filialus. Vienas jų – Adomo Petrausko muziejus, kuriame šis kaimo šviesuolis sukaupė nemažus buities, etnografijos, leidinių, dokumentų, numizmatikos rinkinius; Kitas – Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, sukurta dar dailininkei gyvai esant. Čia, jos gimtosios sodybos statiniuose, perstatytuose ir pritaikytuose parodoms bei renginiams, eksponuojama didžioji dalis menininkės kūrinių, jos buities daiktai. Trečiasis filialas yra Laukminiškių kaime. Jis duris atvėrė visai neseniai, Virbališkių mokyklos mokytojų ir vietos inteligentų iniciatyva. Senoje kaimo troboje dalis ekspozicijos skirta etnografijai, kita dalis – iš šio krašto kilusiems šviesuoliams Unei Babickaitei, Petrui Babickui, Jonui Graičiūnui ir kitiems.
Šiuo metu Kupiškio etnografijos muziejui vadovauja istorikė Violeta Aleknienė. Jos dėka muziejuje atgaivinta išvažiuojamųjų ekspedicijų tradicija. Kartu su moksleiviais muziejininkai lankosi kaimuose, miesteliuose ir atokesnėse gyvenvietėse, renka eksponatus, bendrauja su žmonėmis, užrašo jų prisiminimus, dainas. Muziejininkai kuria įvairius edukacinius, kultūrinius projektus ir teikia juos struktūriniams fondams, bendradarbiauja su moksleiviais, kultūros ir švietimo įstaigomis, rengia bendras šventes, parodas, renginius. 
Kupiškio muziejus yra vienintelis etnografijos muziejus Lietuvoje.
2003 06 02 Kupiškio etnografijos muziejaus 60 metų sukakties paminėjimą vainikavo menininkų Virginijos Kohanskytės, Petro Venslovo, Ritos Preikšaitės bei Rūtos Blaškytės parengta programa „Neaprėpiama žemė“ pagal Česlovo Milošo gyvenimą ir kūrybą.
Muziejininkus sveikino Seimo narys Viktoras Rinkevičius, rajono meras Leonas Apšega, kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai, miesto visuomenė.
Kiekviena šventė turi savo prasmę, kiekvienas jubiliejus tai ne tik nueito kelio apžvalga, bet ir didžiulis įpareigojimas ateičiai. Kaip sakė žymus kupiškėnas, mokytojas, režisierius Povilas Zulonas, „gyvėnimo rotas vis sukas“. Tai reiškia, kad suksimės ir mes, muziejininkai, neužmiršdami praeities, ieškosime kelių į kūrybingą, tautišką mentalitetą puoselėjančią ateiti.