- 1994 m. rugpjūčio 20-25 dienomis
Vienoje vykusiame XXI tarptautiniame ornitologų kongrese atviros
diskusijos metu kilo mintis atlikti Europos paukščių kolekcijų
inventorizaciją.Tai palengvintų keitimąsi duomenimis tarp Europos
muziejų bei informacijos teikimą potencialiems kolekcijų
naudotojams. 2003 m. Britanijos ornitologijos draugijos išleistame
biuletenyje „Kodėl muziejai svarbūs: paukščių archyvai išnykimo
amžiuje“ C.S.Roselaar straipsnyje apibendrinti duomenys apie 278
Europos paukščių kolekcijas. Jos buvo suskirstytos į du sąrašus,
T.Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcija pateko į didžiųjų
kolekcijų sąrašą.
- Šiandieniniame pasaulyje visi
lenktyniauja, kas greitesnis, protingesnis, didesnis, nuolatos
sudarinėjami įvairiausi dešimtukai. O ką būtų galima pasakyti
apie Kauno centre, Laivės alėjoje, įsikūrusį T.Ivanausko
zoologijos muziejų? Žinome, kad tai vienas seniausių muziejų
Lietuvoje, įkurtas 1919 metais, praėjus vos metams po
nepriklausomybės atgavimo. T.Ivanauskas buvo labai plačių interesų
žmogus, domėjosi visomis gyvūnų grupėmis, tačiau didžioji jo
gyvenimo meilė buvo paukščiai. Tą liudija jo parašyta keturių
tomų monografija „Lietuvos paukščiai“, o ir mūsų muziejus
prasidėjo nuo gimtinėje, Lebiodkoje, buvusio „paukščių
kambario“. Šiandien muziejuje žiūrovams atvertose šešiose salėse
yra apie 14 tūkst. eksponatų, paukščių salėje galima pamatyti
beveik tūkstantį paukščių iškamšų. Bet tai tik nedidelė
paukščių kolekcijos dalis. Didžioji dalis saugoma muziejaus
saugyklose, o iš viso kolekciją sudaro daugiau nei 10 tūkst.
vienetų. Tai ne tik paukščių iškamšos, kūneliai, odos, bet ir
skeletai bei spiritiniai anatominiai preparatai, paukščių lizdai
ir kiaušiniai. Daug tai ar mažai ir apskritai, ar šiandieniniame
naujų technologijų ir greičio gyvenime tokios kolekcijos vis dar
turi vertę?
- Atsakymą į abu šiuos klausimus
galima rasti straipsnio pradžioje minėtame biuletenyje. Teigiamas
atsakymas į antrąjį klausimą skamba jau pačiame leidinio
pavadinime, kuris sako, kad dabar, kai daliai paukščių rūšių
gresia išnykimas, muziejai tarytum atlieka archyvų vaidmenį, o
paukščių kolekcijos yra turtingas biologinės įvairovės duomenų
šaltinis. Įvairių šalių ar pasaulio žinynuose pateikta
taksonominė informacija, gauta būtent iš muziejų. Paukščių
migracijos keliams nustatyti, labai pasitarnavo morfometriniai
duomenys, gauti išmatavus įvairių populiacijų paukščių iškamšas.
Tyrinėjant populiacijas labai svarbios paukščių kolekcijos su žinomo
amžiaus ir lyties pavyzdžiais. Oponentai galėtų sakyti, kad minėti
mokslai buvo svarbūs ir įdomūs praėjusiame šimtmetyje, o dabar
yra genetikos ar biochemijos mokslų amžius. Tačiau pastaruoju
metu į iškamšas bei plunksnas pradėta žiūrėti kaip į DNR šaltinį
filogenetiniams ir populiacijų tyrimams. Antra vertus, biocheminiai
duomenys tapo svarbus filogenetinės informacijos šaltinis tiek
populiacijų, tiek tipo lygmenyje.
- Atsakymą į klausimą, ar didelė mūsų
muziejaus paukščių kolekcija, randame minėtame biuletenyje išspausdintame
C.S.Roselaar straipsnyje „Didžiųjų paukščių kolekcijų
inventorizacija“. Mintis atlikti tokią inventorizaciją kilo 1994
metų rugpjūčio 20-25 dienomis Vienoje vykusiame XXI
tarptautiniame ornitologų kongrese atviros diskusijos metu. Šiandien
daugelis Europos muziejų kenčia dėl vis labiau mažėjančių
biudžetų, nes dėl to atsiranda kolekcijų gausinimo, išlaikymo
ir net priėjimo prie jų problemų. Nors šalių vyriausybės
gamtininkų rūpestį išsaugoti pasaulio biologinę įvairovę ir
pripažįsta, bet muziejai negauna papildomos paramos. Pagrindinis
šios inventorizacijos tikslas yra palengvinti apsikeitimą
duomenimis tarp Europos muziejų bei teikti informaciją apie pačią
kolekciją ir jos buvimo vietą potencialiems kolekcijų
naudotojams. Informacija, kurios pagrindu šis sąrašas sudarytas,
gauta iš muziejų ir kitų šaltinių.
- Visos paukščių kolekcijos buvo
suskirstytos į du sąrašus. Į B sąrašą pateko mažosios
kolekcijos, turinčios mažiau nei 4000 paukščių iškamšų ar mažiau
nei 5000 paukščių preparatų, o taip pat kolekcijos, apie kurias
trūksta duomenų. A sąraše yra didžiosios kolekcijos, turinčios
moksliniams tyrimams apie 4000 ar daugiau paukščių iškamšų, o
taip pat mažesnės kolekcijos, tačiau turinčios daug osteologinių,
anatominių ar kitokių paukščių preparatų. Reikėtų atkreipti
dėmesį, kad kolekcijos paukščių preparatų skaičius, nėra
vienintelis rodiklis, lemiantis jos svarbą: jei kolekcijoje yra retų
ar jau išnykusių paukščių iškamšų ar kitų preparatų bei iškamšų
iš regionų, kuriuos kiti muziejai visiškai ar nevisiškai
atspindi, tai ir mažesnė kolekcija gali būti ypatingai svarbi. Iš
viso A sąraše yra 130 Europos paukščių kolekcijų, turinčių
nemažiau kaip 4 mln. paukščių iškamšų; B sąraše yra 148
paukščių kolekcijos, kiekviena turinti ne mažiau kaip po 100 iškamšų.
- Paukščių kolekcijų, o tuo pačiu
ir zoologijos ar gamtos muziejų skaičius skirtingose šalyse labai
skiriasi. Tai priklauso tiek nuo šalies dydžio ar turtingumo, tiek
ir nuo kultūrinių bei gamtos tyrimų tradicijų. Panašaus dydžio
ir turtingos istorinės praeities šalyse – Vokietijoje, Italijoje
ar Anglijoje, yra daugiau kaip po 30 muziejų (Jungtinėje Karalystėje
15 kolekcijų įrašyta į A sąrašą ir 17 – į B sąrašą,
Italijoje – 11 – A sąraše, 24 – B sąraše). Tuo tarpu
gerokai didesnėje Prancūzijoje, iš viso yra 20 paukščių
kolekcijų. Švedijoje ir Norvegijoje yra po 8 kolekcijas, Rusijoje
– 10, Ukrainoje – 4, Suomijoje ir Danijoje – po 2. Ką galėtume
pasakyti apie mūsų artimiausius kaimynus? Lenkijoje yra 9
kolekcijos, 3 iš jų A sąraše, tačiau Baltarusijoje ir Latvijoje
nėra nei vienos kolekcijos, paminėtos šioje inventorizacijoje.
Estijoje yra dvi kolekcijos – Tartu muziejaus A sąraše, Talino
– B sąraše. Iš Lietuvoje esančių paukščių kolekcijų
vienintelė T.Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcija paminėta didžiųjų
kolekcijų A sąraše, nors į B sąrašą galėtų būti įtraukta
ir daugiau, pvz., Vilniaus universiteto, kitų aukštųjų mokyklų
ar kai kurių kraštotyros muziejų kolekcijos. Galbūt tai bus
padaryta atnaujintame elektroniniame šio sąrašo variante.
- Taigi T.Ivanausko zoologijos muziejaus
paukščių kolekcija, turinti 10 200 paukščių preparatų, tarp jų
7630 paukščių iškamšų, kūnelių ir odų yra A-sąrašo
viduryje, garbingoje 69-oje vietoje. Be abejo, mums sunku lygintis
su pirmuoju didžiųjų kolekcijų dešimtuku, turinčiu daugiau nei
dešimteriopai didesnes paukščių kolekcijas. Pati didžiausia
Europos paukščių kolekcija, turinti daugiau nei ketvirtadalį visų
Europos paukščių preparatų, yra Jungtinės Karalystės gamtos
muziejuje Tringe. Čia yra beveik 1,3 mln. paukščių preparatų,
tarp jų 756 tūkst. paukščių iškamšų. Didžiausia Naujojo žemyno
paukščių kolekcija, turinti 900 tūkst. paukščių iškamšų,
yra Amerikos gamtos muziejuje Niujorke. Beje, šis muziejus 1931
metais pirko Europoje didžiausią kada nors surinktą asmeninę
kolekciją. Tai buvo lordo Rothshild’o kolekcija, kurią sudarė
280 tūkst. iškamšų. Kitose devyniose šio inventorizacijos sąrašo
pirmojo dešimtuko kolekcijose yra nuo 100 tūkst. iki 170 tūkst.
paukščių preparatų Tai Leideno (Olandija), Sankt Peterburgo,
Paryžiaus, Tervureno (Belgija), Berlyno , Maskvos, Stokholmo,
Vienos, Kopenhagos gamtos muziejų kolekcijos. Nieko neturėtų
stebinti šių kolekcijų dydis, nes kai kurių pirmojo dešimtuko
valstybių valstybingumo istorija prasidėjo dar pirmajame tūkstantmetyje.
T.Ivanausko muziejus Lietuvoje yra tarp seniausių, tačiau lyginant
su didžiaisiais Europos muziejais jis dar visai jaunas. Mūsų
muziejus 2004 m. švęs 85 metų sukaktį, o nemažai Europos muziejų
jau atšventė šimto, dviejų ar net trijų šimtų metų
jubiliejus. Seniausias Europos muziejus, privačios kolekcijos
pagrindu įkurtas dar 1683 m., o nuo 1860 m. jis priklauso Oksfordo
universitetui. Šiandien, turėdamas 19 tūkst. paukščių iškamšų,
jis yra 41-oje A sąrašo vietoje. Didžiausią Europoje paukščių
kolekciją turintis Gamtos muziejus Tringe įkurtas 1753 metais.
Kiti pirmojo dešimtuko muziejai, taip pat įkurti XVIII amžiuje,
yra Sankt Peterburge, Paryžiuje, Stokholme ir Vienoje. Sankt
Peterburgo muziejus buvo įkurtas 1714 m. kaip Petro I
„Kunstkamera“, tačiau intensyvus paukščių iškamšų
kolekcionavimas prasidėjo šimtmečiu vėliau, nuo 1820 metų. Panašiai
atsitiko ir Švedijoje. Stokholmo muziejus, įkurtas 1739 m. žymaus
gamtininko K. Linėjaus iniciatyva, buvo Karališkosios mokslų
akademijos padalinys, ir tik pastačius naują pastatą, 1820 m.
prasidėjo spartus eksponatų rinkimas. Kiti penki pirmojo dešimtuko
muziejai įkurti jau XIX amžiuje. Tai Leideno, Tervureno, Berlyno,
Maskvos ir Kopenhagos gamtos muziejai. Dauguma muziejų yra
valstybiniai ir priklauso universitetams (Kopenhagos, Berlyno
Humbolto, Maskvos Lomonosovo) ar mokslų akademijoms (Sankt
Peterburgo), nors yra ir išimčių. Pavz., antroje vietoje esantis
Leideno muziejus buvo įkurtas 1815 m. C.J.Temminck perdavus savo
kolekciją valstybei, bet dabar jis, nors ir valstybės remiamas,
yra privati institucija. Gamtos muziejai paprastai specializuojasi
rinkdami savo šalies fauną, tačiau kartais šalies istorija ar
kitos aplinkybės nulemia kitokį kelią. Pavyzdys galėtų būti
Tervureno muziejus, kurio specializaciją byloja netgi pavadinimas
– Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. 1897 m. šis, sąraše
penktoje vietoje esantis muziejus, buvo specialiai įkurtas Centrinės
Afrikos kolonijose surinktoms paukščių kolekcijoms saugoti.
- T.Ivanausko zoologijos muziejaus paukščių
kolekcija yra panaši į šiek tiek didesnę Tartu universiteto
kolekciją. Nors čia yra 2 tūkst. preparatų daugiau, bet paukščių
iškamšų ir paukščių rūšių skaičius labai panašus. T.
Ivanausko zoologijos muziejuje yra 828 paukščių rūšys, paukščių
peparatų, čia yra apie 900 skeletų (112 rūšių), 660 spiritinių
paukščių preparatų (80 rūšių), apie 900 kiaušinių dėčių
ir 113 lizdų. Be abejonės, muziejaus specializacija yra Lietuvos
ornitofauna, nors kolekcijoje nemažai iškamšų paukščių iš
Pietų Amerikos ir buvusios Tarybų Sąjungos. Šios iškamšos
primena didžiausią muziejaus istorijoje 1931 m. ekspediciją į
Braziliją ir daugkartines išvykas į įvairias buvusios Tarybų Sąjungos
vietas – nuo Kolos pusiasalio šiaurėje iki Usūrijos
Tolimuosiuose Rytuose ar Turkmenistano bei Azerbaidžano pietuose
(daugiau nei 30 ekspedicijų). Nors muziejaus gimimo diena yra 1919
m. liepos 15 - toji, tačiau pirmieji eksponatai pagaminti dar XIX
a. viduryje. Lebiodkos rinkinius (apie 1000 vienetų), kurių
pagrindu ir įkurtas zoologijos muziejus, sukaupė T.Ivanauskas ir
jo tėvas L.Ivanauskas, kurį visai pagrįstai galima vadinti
Lietuvos taksidermijos pradininku. Jo dar 1859 metais pagaminta sadžos
(Syrrhaptes paradoxus) iškamša yra seniausias muziejaus
eksponatas. Ši bei 1861 m. padarytos žvirblinės pelėdos
(Glaucidium passerinum), žvyrės (Lagopus lagopus), rudakaklio
krago (Podiceps griseigena), rudakaklio naro (Gavia stellata) ar
1885 m. pagamintos mažojo elnio (Otis tetrax) iškamšos ir šiandien
svarbios gamtininkams savo moksline verte. Prie paukščių
kolekcijos gausinimo daug prisidėjo muziejaus moksliniai
darbuotojai ir taksidermistai K.Bybartas, L.Jezerskas, V.Logminas,
V.Mackevičius, A.Mačikūnas, M.Navasaitis, J.Vaškelis bei šiandien
muziejuje dirbantys meistrai V.Juška ir B.Talandis. Atlikdami
archyvų vaidmenį gamtos muziejai kaupia medžiagą apie visas gyvūnų
rūšis, tačiau ypatingą prasmę įgija retų nykstančių paukščių
iškamšos ar kiti preparatai. T.Ivanausko zoologijos muziejaus
kolekcijoje yra visos paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos
raudonąją knygą, taip pat Oveno kivis (Apteryx owenii),
baltapetis erelis (Haliaetus pelagicus), ibisas atsiskyrėlis
(Geronticus eremita), baltakaklė gervė (Grus vipio), nemažai
fazanų ir kitų paukščių (iš viso 14 rūšių), kurie yra įrašyti
į 1996 m. IUCN sudarytą Raudonajį nykstančių gyvūnų sąrašą.
;)
;)
;)