<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Paroda: istorija, miestas ir mes
 
Alfreda PETRULIENĖ, Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja
Parodos „Istorija, miestas ir mes“ bendras vaizdas. G. Lukoševičiaus nuotr.
Parodos „Istorija, miestas ir mes“ atidarymas. Panevėžio dramos teatro aktorius V. Jevsejevas skaito valdovo Aleksandro 1503 metais rašytą dovanojimo raštą. G. Lukoševičiaus nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejuje 2003 m. gegužės 29 d. buvo atidaryta paroda „Istorija, miestas ir mes“, skirta miesto įkūrimo 500 metų jubiliejui.
Penkių šimtmečių miesto istorija pateikiama koncentruotai, išryškinant svarbiausius įvykius, lėmusius miesto atsiradimą, jo raidą, plėtrą, nepamirštamas datas, pokyčius ne tik mieste, bet ir visos Lietuvos gyvenime. Ekspozicija akcentuoja miesto kaip politinio administracinio kultūrinio regioninio centro kūrimąsi, jo savivaldos apraiškas įvairiais laikotarpiais, gyventojų nacionalinės sudėties kitimą, ekonomikos augimą, urbanistiką.
Seniausias rašytinis istorijos šaltinis, kuris mini Panevėžio valstybinį dvarą, yra XVI a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1492-1506) ir Lenkijos karaliaus Aleksandro laiškas Ramygalos klebonui dėl žemių dovanojimo ir katalikų bažnyčios statybos jose. Minėtą žemę arba vietovę, rašte pavadintą „sala“ arba „ostrov“, esančią Upytės apskrityje, tarp Nevėžio upės, iš vienos pusės, ir Lėvens upės, iš kitos pusės, skersai tarp Vilktupio ežero, iš vienos pusės, ir Žiurblio pievos...“ valdovas paskyrė naujai parapijai įsteigti. Tame karališkame rašte nurodytos ir parapijos steigimo priežastys: iškilęs pavojus, „jog pagoniškos gentys šventame miškelyje atlieka savo religines apeigas ir savo dievams degina kvapniuosius sakus...“
1507 metais dešinėje Nevėžio pakrantėje buvo pastatyta nedidelė medinė vienbokštė pirmoji Panevėžio bažnyčia. Šalia jos netrukus atsirado kapinaitės, klebonija, rinka, amatininkų dirbtuvės, smuklė, ėmė kurtis gyvenvietė. Kitame Nevėžio krante, Skaistakalnyje, įsikūrė dvaras.
Šiuos faktus lankytojams iliustruoja Aleksandro laiško kopija (originalas dingęs), kuri įspūdingai padidinta, kad visi norintieji galėtų patys perskaityti apie Panevėžio atsiradimo aplinkybes, pajustų XVI amžiaus kanceliarinių raštų stilių. To ir vėlesnių amžių dvasią atspindi pateikti reti žemėlapiai, miesto herbų ir spaudų kolekcija, pinigai, darbo įnagiai, kuriais buvo statomas miestas, piešiniai, paveikslai, kitokie eksponatai.
Svarbus šios ekspozicijos dalies akcentas buvo Nacionalinės premijos laureato Stanislovo Kuzmos sukurtos Lietuvos ir Lenkijos valdovo Aleksandro skulptūros maketas, kurį muziejui padovanojo pats autorius. Parodos rengėjų muziejininkų pažintis ir bendradarbiavimas su žymiu skulptoriumi turėjo abipusės naudos: Aleksandro skulptūra, kuri 2003 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje atsistojo vienoje seniausių ir gražiausių Panevėžio vietų prie Senvagės, tapo istoriškai tikroviškesnė.
Skulptorių S. Kuzmą su Panevėžiu sieja jo senos giminės šaknys: prosenelis Pranciškus Balčikonis XX amžiaus pradžioje buvo Panevėžio miesto valdybos narys. Pats skulptorius gimė ir penkerius vaikystės metus praleido taip pat mieste prie Nevėžio.
Ši paroda išskirtinė, jubiliejinė: į dramatišką ir sudėtingą miesto istorijos raidą, ypač pastarąjį šimtmetį, stengtasi pažvelgti naujoviškai, nekartojant veikiančios chronologinės ekspozicijos, ieškota įdomesnių raiškos būdų. Laikmečio dinamikai išreikšti pagalbon pasitelkta spalva: švelniai rusvi, žalsvi ankstyvojo laikotarpio atspalviai pristatant karo, okupacijų metus nusidažo tamsiai ruda, juoda spalvomis; sovietmečio „raudonajame kampelyje“ žiūrovą pasitinka daugeliui dar gerai pažįstamas vėliavų, transparantų, net staltiesių raudonis. Panaudoti spalvingi simboliniai riboženkliai laikotarpių lūžiams nubrėžti. Spalvos kalba ir iškalba pasinaudota kuriant didelį panoraminį žemėlapį, kuriame galima pamatyti buvusias Panevėžio miesto ribas XVI amžiaus pradžioje, 1812, 1929, 1989, 1996 metais.
Originalumo ir patrauklumo parodai suteikia didelės nuotraukos. Panevėžiečiai gali pasigėrėti Laisvės aikštės 1923 metų panorama, kur miestelėnai susirinkę spręsti visuomeniškai svarbių reikalų. Per pastaruosius 70 metų pagrindinė miesto aikštė labai pasikeitė.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpio vaizdą ir nuotaiką parodoje perteikia erdvinis griuvėsių instaliavimas, spalvų ir eksponatų simboliškas pateikimas, jų pritaikymas ribotoje erdvėje. Eksponuojama per 200 eksponatų, laikmečio nuotaiką sustiprina muzikinis fonas.
Jubiliejinė paroda „Istorija, miestas ir mes“ veikė iki 2004 metų pavasario. Miesto svečių ypač moksleivių muziejuje laukia edukacinės programos – istorijos pamokos, viktorinos, konkursai. Renginių metu lankytojai galės susipažinti su „dingusiu Panevėžiu“, suprojektuoti pagal aprašymus pirmąją Panevėžyje stovėjusią bažnytėlę, dvaro ansamblį, nupiešti šiuolaikinį miesto įkūrėjo valdovo Aleksandro portretą (imaginacinį), susipažinti su senovine ir šiuolaikine muzika, pasiklausyti dainų apie Panevėžį, patirti kitokių įspūdžių.
Dauguma šios parodos eksponatų yra iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių, keletas daiktų skolinta iš Lietuvos nacionalinio ir Vytauto Didžiojo karo muziejų, privačių kolekcijų. Parodą rengė Istorijos skyriaus darbuotojai, jiems talkino restauratoriai, dailininkai.
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16