PROBLEMOS,
NUOMONĖS
Muziejai
interneto informacijos labirintuose
Danutė
MUKIENĖ,
Portalo „Lietuvos muziejai“ vadovė
Internetas
daugelio žmonių gyvenime tapo kasdienybė. Šiais laikais veiklus žmogus,
planuodamas atostogas ar keliones, taip pat jau neapsieina be interneto
– kur kitur taip greitai susirasi reikalingą informaciją, jei ne
internete. Taip elgiamės mes, taip būsimoms kelionėms rengiasi ir užsienio
šalių gyventojai. Taigi galime turėti efektingą muziejų, galime jam
parinkti patalpas pačiame miesto centre, tačiau jei nebus tinkamos jo
reklamos, jei manysime, kad internetas – tik neturinčių ką veikti
pramoga, šiais laikais pasaulyje būsime mažai kam žinomi ir daugelio
nesuprasti.
Skaitmeninis leidinys, nesvarbu kas tai būtų – informacinė ar
edukacinė svetainė, portalas, virtuali paroda ar ekspozicija – šiandien
kiekvienam muziejui jau būtinybė. Lietuvoje diduma muziejų, ypač
savivaldybių, žinybinių, visuomeninių, kol kas jų dar neturi.
Analizuodami, kaip šiuos, į interneto erdvę savo daugiau ar mažiau
solidžiais leidiniais dar neįsiliejusius muziejus pasauliui pristato didžiausi
Lietuvos informaciniai elektroniniai leidiniai – interneto
„drambliai“, taip pat ir turizmo portalai, išsiaiškinome, kad dažniausiai
pateikiama nuoroda į konkrečiam muziejui sukurtus tinklapius „Lietuvos
muziejų“ portale – http://www.muziejai.lt
. Taigi, neklydome prieš maždaug ketverius metus pradėję kurti šį
portalą, manydami, kad ateityje jis su visų svarbiausių Lietuvos muziejų
tinklapiais bus reikalingas. Šio portalo adresą įvairiems šalies
interneto leidinių katalogams, portalams, informacinėms svetainėms dažnai
pateikia net ir kai kurie muziejai, turintys savo svetaines internete.
Taip yra dėl to, kad prieš keletą metų komercinių firmų susikurtos
svetainės dėl lėšų stygiaus nėra atnaujinamos. Tuo tarpu „Lietuvos
muziejų“ portalas atnaujinamas iš karto po to, kai portalo kūrybinė
grupė iš muziejų ar Lietuvos muziejų asociacijos gauna naują
informaciją apie ten vykstančius renginius, veikiančias parodas ar
ekspozicijas. Bėda tik ta, kad ne visi Lietuvos muziejai kol kas jaučia
poreikį atnaujinti informaciją internete. Ypač sunku informaciją gauti
iš tų įstaigų, kurios neturi efektyvios ir šiuolaikiškos ryšių su
visuomene sistemos.
Muziejininkų pasitarimuose jau esame kalbėję apie tai, kad įstaigai,
t. p. ir muziejui, neužtenka vien susikurti elektroninį leidinį, jį
paskelbti internete ir nuolat atnaujinti. Būtina tokį leidinį ir nuolat
reklamuoti spaudoje, radijuje, televizijoje, skaitmeniniuose,
periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose.
Didžioji dalis muziejų savo leidiniuose (kataloguose, informaciniuose
lankstukuose) dažniausiai jau nurodo elektroninių leidinių adresus.
Visa kita dažniausiai paliekama savieigai. Priežasčių daug. Bene
pagrindinė yra ta, kad didžiąją dalį muziejų svetainių yra sukūrę
ne patys muziejai, o įvairios komercinės firmos. Jos sukuria svetainių
struktūrą, dizainą, tinklapius pagal muziejų pateiktus tekstus,
iliustracijas, prijungia leidinius prie interneto ir… atsisveikina su
muziejininkais. Taip dirbdami muziejų darbuotojai ne tik kad neišmoksta
tokius leidinius administruoti, kurti, atnaujinti, bet ir nežino, kad
reikalinga rūpintis jų reklama. Suprantama, taip daro ne visi muziejai.
Savo reklama tiek televizijoje, tiek spaudoje, tiek internete itin rūpinasi
VšĮ Europos parkas su Europos centro skulptūrų muziejumi.
Komercinės, o dažnai ir valstybinės įstaigos, kurdamos elektroninius
leidinius, ypač portalus, dažnai nepaiso tokiems leidiniams keliamų
reikalavimų, tarp jų ir autorių teisių (bene didžiausia išimtis –
elektroninių leidinių katalogas „Lietuva internete“ http://www.on.lt
). Neretai pasitaiko atvejų, kai firmos, dažnai ir turistinės, savo
leidinius kuria iš nuorodų į kitas skaitmenines svetaines, net
nepasiteiravusios jų kūrėjų, ar apskritai ta ar kita įstaiga sutinka,
kad į jų leidinius būtų pateikta tokia nuoroda. Taip į savo leidinius
atsiradusias nuorodas pamatę informaciniuose portaluose ar kataloguose,
kai kas įsivaizduoja, kad jos savaime atsiras ir kituose muziejininkus ar
turistus dominančiuose skaitmeniniuose leidiniuose. Tuo tarpu minėtų
portalų ir katalogų kūrėjų entuziazmas „papuošti“
leidinių puslapius nuorodomis į muziejus dažniausiai baigiasi
kartu su pirmuoju leidinio kūrimo etapu – jo prijungimu prie interneto
ir pirmaisiais leidinio reprezentaciniais tinklapiais. Tokių portalų ar
katalogų kūrėjai vartotojams siekia sudaryti tik efektingo, solidaus
leidinio įspūdį, kad viena ar kita firma jame reklamuotųsi, kad ir jos
užsakytų sukurti panašių leidinių. Tuo tarpu ilgiau pavarčius tokių
leidinių puslapius pamatysime, kad „kuo gilyn į mišką, tuo tamsyn“
– ten neberasime jokios informacijos apie muziejus, beveik nėra nuorodų
į rajonų savivaldybių muziejų elektroninius leidinius. Taigi jeigu
bent jau didžiausi Lietuvos muziejai ir gali tikėtis, kad kuriamuose
naujuose portaluose ar kataloguose, nuoroda į jų leidinius, „Lietuvos
muziejų“ portalą ten „netyčia“, net negavus šių muziejų
sutikimo, bus pateikta, tačiau čia ir bus sustota. Mažesnių muziejų
dažniausiai niekas nepastebės, ir jokios informacijos, net ir mažytės
nuorodos, tokiuose leidiniuose apie juos nebus pateikta.
Tokių elektroninių leidinių gigantai kaip DELFI http://www.delfi.lt,
TAKAS http://www.takas,lt dažniausiai
pateikia nuorodas į kitus leidinius tik po to, kai jų savininkai atsiunčia
paraišką (skyrelyje „Pridėti nuorodą“). Tačiau paskutiniais
metais tikimybė, kad šiuose leidiniuose bus pateikta nuoroda į mūsų
leidinius, nors mes paraišką ir keletą kartų pateiksime, yra labai maža.
Lietuvos muziejų svetainės nepropaguoja nei smurto, nei terorizmo, nei
ko nors kito, kas draudžiama internete, tad oficialaus pagrindo tokioms
paraiškoms atmesti nėra. Nors ir pasiuntę paraišką, kad ir į tą pačią
DELFI, elektroniniu paštu gausime atsakymą, kad per dvi savaites nuoroda
jų leidinyje atsiras, jos, ko gero, ten nebus nei po dviejų savaičių,
nei po dviejų mėnesių. Negausime ir jokio motyvuoto ar nemotyvuoto
atsakymo, kodėl taip yra. Tai rodo, kad apskritai tokiuose seniai
gyvuojančiuose elektroniniuose leidiniuose anksčiau sukurtų tinklapių
administravimas yra apleistas veiklos baras, čia tam niekas neskiria
reikiamo dėmesio. Daugiausia dėmesio ten teikiama leidinių tituliniams
(turinio) puslapiams, „bėgančiai“ informacijai, o giluminiai
puslapiai tik vegetuoja. Susidaro įspūdis, kad tuos leidinius kuriančioms
ir administruojančioms firmoms trūksta tiek finansinių, tiek fizinių išteklių
juos administruoti, o kartais ir paprasčiausio noro tinkamai tvarkytis
internete išviešintoje savo „troboje“. Išanalizavę daugiau tokių
ir panašių svetainių portalinių puslapių turinį pastebėsime, kad
naujos nuorodos kartais vis dėlto yra pateikiamos, tačiau išimtys dažniausiai
taikomos tik pramoginėms, su šou bizniu susijusioms ir skandalingoms
svetainėms.
Sunkus uždavinys paprastam interneto vartotojui tokiuose leidiniuose kaip
DELFI, TAKAS susirasti ir tinklapius, kuriuose į Lietuvos muziejus
pateiktos tos nuorodos. Dažniausiai kelias panašus: tituliuose
puslapiuose tarp gausybės nuorodų susirandame „A-W“. Atsidūrę
kataloginiame nuorodų puslapyje ieškome skyriaus „Kultūra“. Iš čia
patenkame į tinklapį, kuriame turime ieškoti skyriaus „Muziejai ir
galerijos“ ar „Muziejai“. Atvertę dar vieną puslapį (tinklalapį)
jau galime tikėtis pamatyti ir nuorodą į vieną ar kitą muziejų. Bet
jos čia sudėtos be jokios sistemos, į kai kuriuos muziejus galime rasti
net po keletą nuorodų, jos skirtingai apibūdinamos ir pan. Informacinių
leidinių kūrėjų paprašius pakoreguoti nuorodas, dažniausiai
nesulauki jokios reakcijos (publikacijos autorė šias ir kitas išvadas
daro analizuodama trijų paskutinių metų darbo patirtį).
Panaši padėtis ir su Lietuvos kultūros ministerijos kuriama informacine
svetaine, kurią iki šios vasaros daugelis susirasdavo adresu http://www.muza.lt
(dabartinis leidinio adresas – http://lrkm.lt
). Minėtoje svetainėje tiek anksčiau, tiek ir dabar gana nesunku
susirasti „Muziejų“ skyrių. Čia yra nuoroda ir į „Lietuvos
muziejų“ portalą. Tačiau nauja informacija, bent jau iki šios
vasaros, būdavo atnaujinama vangiai, mažai skelbiama nuorodų į
Lietuvoje sukurtus ar kuriamus naujausius kultūros ir švietimo
elektroninius leidinius, sunku būdavo priprašyti, kad neteisingai
pateiktos nuorodos būtų pataisytos.
Beveik nė viename informaciniame leidinyje, portale ar kataloge išskyrus
Vilniaus miesto savivaldybės skaitmeninį leidinį „Vilnius“ http://www.vilnius.lt,
„Turizmas“ http://www.turizmas.lt
ir kelis kitus į juos panašius nėra nuorodų į Lietuvos muziejus tiek,
kiek jų reikėtų. Minėtuose Vilniaus miesto savivaldybės
skaitmeniniuose leidiniuose nuorodos į muziejus sudėtos gana atsakingai
(nors ir be muziejų žinios) ir dar pateikta kitos svarbios informacijos
apie muziejus – jų adresai, telefonai, nurodyti muziejų pavadinimai.
Tie muziejai, kurie nutarė bendradarbiauti su katalogo „Lietuva
internete“ http://www.on.lt kūrybine
grupe, taip pat neapsiriko – nusiuntus paraišką į šį leidinį,
visada gali būti tikras, kad nuoroda ten atsiras. Kitas reikalas, ar,
patekęs į šį katalogą sugebėsi tą nuorodą rasti – nors ir
keista, bet didžioji dalis nuorodų į muziejus pateikiama skyriuje
„Renginiai“, kurio vienas iš poskyrių vadinasi „Muziejai“. Dalį
nuorodų į muziejus čia galima rasti ir pagal jų profilį. Pvz.,
skyriuje „Dailė“ yra nuorodų į Lietuvos dailės muziejus. Taigi jei
neesi nuolatinis vieno ar kito elektroninio portalo ar katalogo
lankytojas, rasti informacijos apie tave dominantį muziejų nebus lengva.
Labirintas… Klaidžiojame mes, lietuvaičiai, dar klaidžiau tuose
interneto labirintuose apie mūsų šalį informacijos ieškantiems užsieniečiams.
Informacijos anglų kalba (ką kalbėti apie vokiečių, rusų, prancūzų
kalbomis sukurtus tinklapius – juos vis dar ant pirštų Lietuvoje gali
suskaičiuoti!), visuose elektroniniuose leidiniuose ir kataloguose yra
skelbiama gerokai mažiau negu lietuvių kalba. Beje, tinklapiai, sukurti
užsienio kalbomis, Lietuvoje sukurtuose interneto leidiniuose rečiau ir
atnaujinami – matyt, vėl dėl to, kad trūksta
finansinių ir fizinių išteklių.
Lietuvoje elektroninių leidinių „lietus“ prasidėjo maždaug prieš
10 metų. Kuo toliau, tuo jis stipresnis. Dabar kasmet tokių pasaulinio
voratinklio „gyventojų“ pas mus jau sukuriama po kelis ar net
keliolika tūkstančių. Vieni gimsta, kiti numiršta, dar kiti, lyg
vaikai, palikti be priežiūros, klaidžioja nebylūs ir šalti interneto
erdvėje.
Didžiųjų Lietuvos informacinių portalų ir katalogų
bėda ta, kad juose gana daug pasenusių, jau nebeveikiančių
nuorodų. Muziejai, nežinodami, kur ir kokios nuorodos yra pateiktos į jų
skaitmeninius leidinius, pakeitę savo svetainių, tinklapių adresus,
susikūrę naujus leidinius, nežino, kam išsiųsti informaciją apie
nuorodų atnaujinimą. Tuo pat metu portalų, katalogų kūrėjai, fiziškai
neturėdami galimybės patikrinti visas nuorodas, pasmerkia savo leidinių
lankytojus ilgoms ir neefektyvioms paieškoms.
Elektroninis leidinys – tai lyg žmogus. Idealiausia, kad jį
„pagimdytų“, auklėtų, į pasaulį išleistų ir prižiūrėtų tie
patys tėvai (leidinio kūrybinė grupė), jį „gydytų“, tobulintų
kvalifikuoti specialistai. Gyvenime dažnai būna kitaip. Štai kad ir jau
mūsų minėtoje viename iš geriausių Lietuvos skaitmeninių leidinių
„Vilnius“ http://www.vilnius.lt
nuoroda į reprezentacinį Lietuvos nacionalinį muziejų pateikta tokia: http://muziejai.mch.mii.lt/Vilnius/lietuvos_nacionalinis_muziejus.htm
. Tai nuoroda į „Lietuvos muziejų“ portale sukurtą lietuvišką
informacinį, nuolat atnaujinamą tinklapį, skirtą Lietuvos
nacionaliniam muziejui. Tuo tarpu šis muziejus jau keletas metų turi
savarankišką ir nuolat atnaujinamą savo elektroninį leidinį – http://www.lnm.lt
. Antra, „Lietuvos muziejų“ adresas jau treti metai ne http://muziejai.mch.mii.lt,
o labiau įsimenamas – http://www.muziejai.lt
. Beje, tie interneto vartotojai, kurie portalo naujo adreso nežino,
surinkę senąjį, patenka į tą patį „Lietuvos muziejų“ portalą
– leidinyje veikia atitinkama paiešką peradresuojanti programa. Beje,
šis faktas rodo, kad naujai savo leidinius kuriantys muziejai, kaip ir
kitos įstaigos, leidinių adresams turi skirti ypatingą dėmesį – jie
turi būti trumpi, greitai įsimenami, kad jų vėliau nereikėtų keisti.
Reikėtų vengti muziejų leidinius „pririšti“ prie kitų savarankiškų
leidinių, nes tai pailgina adresus.
Jau minėtoje nuorodoje į Lietuvos nacionalinį muziejų, jo pavadinimas
parašytas netaisyklingai ir gramatiškai – „Lietuvos Nacionalinis
Muziejus“ (pavadinimo visų trijų žodžių pirmosios raidės didžiosios).
Šiuo atveju dar pusė bėdos, nes kur kas dažniau, pateikiant nuorodas
į muziejus (taip pat ir į kitas įstaigas), nepaisoma ne tik gramatikos
taisyklių, bet ir logikos, pavadinimai iškraipomi. Šis faktas rodo, kad
atsakingiau muziejams turėtų būti parenkami ir pavadinimai. Nors ir
gerbiu Rietavo muziejininkus, tačiau sumanymas šioje savivaldybėje įkurtą
muziejų pavadinti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejumi yra
ydingas. Gramatiškai, logiškai jis teisingas, tačiau, kaip jį tokį, ištęstą,
ir gana painų, įsiminti? Kai toks pavadinimas, nenuostabu, kad ne vienas
jį ir iškraipo. Taigi nieko nuostabaus, kad daug kur ir Valstybinio
Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato (dabar jau
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato), Valstybinio Vilniaus Gaono
žydų muziejaus, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Rašytojo Tomo Mano
memorialinio, Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir daugelio kitų
muziejų pavadinimai net ir pačiuose oficialiausiuose skaitmeniniuose
leidiniuose rašomi klaidingai.
Paskutiniais metais gana daug ir įdomių svetainių sukurta rajonų
savivaldybėse ir apskrityse. Pabandėme ir po šiuos leidinius pasižvalgyti.
Be kai kurių nedidelių išimčių, čia „sergama“ tomis pačiomis
„ligomis“. Visa tai rodo, kad internete daug kas dar vyksta stichiškai,
kad mes ne visada, kad ir labai to norime, galime garantuoti, jog
informacija apie mūsų muziejus kitų įstaigų kuriamuose
skaitmeniniuose leidiniuose bus pateikta tokia, kokios labiausiai reikia,
o svarbiausia – teisinga.
Antra, elektroninei leidybai tiek muziejai, tiek žmonės, atsakingi už
ryšius su visuomene, tiek ir patys direktoriai turi skirti kur kas
daugiau dėmesio. Lietuvoje trūksta seminarų šiomis temomis, trūksta
konferencijų, kvalifikacijos kėlimo kursų šioje sferoje dirbantiems žmonėms,
trūksta muziejų vadovų supratimo, nesuvokiama kokiomis kryptimis šioje
srityje dirbama, kas pažangu, o kas jau pasenę. Trūksta ir lėšų šiai
muziejų veiklos sferai.
Problemų daug. Tuo pat metu akivaizdu, kad Lietuvos muziejai elektroninės
leidybos srityje nėra stipriai atsilikę nuo kitų šalies įstaigų ir
organizacijų. 2003 m. pradžioje vykusiame tradiciniame geriausių web’ų
aštuntajame čempionate dalyvavo keletas Lietuvos muziejų elektroninių
leidinių (tiek kuriamų savo jėgomis, tiek ir tų, kuriuos sukūrė
komercinės firmos). „Dailės, fotografijos, literatūros, kino ir kitų
kultūros reiškinių“ elektroninių leidinių nominacijoje į geriausių
dešimtuką pateko trys svetainės – 2003 m. sukurta Kaišiadorių
muziejaus informacinė svetainė http://www.kaisiadoriumuziejus.lt
, interneto senbuvis „Lietuvos muziejų“ portalas http://www.muziejai.lt
ir prieš pora metų sukurta Žemaičių vyskupystės muziejaus informacinė
svetainė http://www.varniai-museum.lt
. Iš jų prizininkais pripažinti du – Kaišiadorių muziejaus
informacinė svetainė http://www.kaisiadoriumuziejus.lt
ir „Lietuvos muziejų“ portalas http://www.muziejai.lt
.
Tiems, kas domėjosi minėto čempionato eiga, kad ir kaip prieštaringai
jis buvo vertinamas, turėjo pasidaryti aišku, kokios yra šiuolaikinių
elektroninių leidinių raidos tendencijos. Čempionatas išryškino ir
elektroninės leidybos sferos darbuotojų profesionalumo svarbą. Tobulėja
technologijos, kyla ir reikalavimai žmonėms, dirbantiems šioje srityje.
Elektroninė leidyba – kolektyvinis darbas. Ir kiekvienas kolektyvo
narys savo muziejaus leidinį turėtų priimti į muziejininkų šeimą
kaip vaiką, nuolat rūpintis jo augimu ir tobulinimu, reprezentacija
visuomenėje – internete.
Museums
in the Labyrinths of the Internet Information
Danutė MUKIENĖ,
Manager of the Internet-Portal „Lithuanian Museums"
Internet-portal
“Lithuanian Museums” informs about all Lithuanian museums in
Lithuanian, English, German and French languages (http://www.muziejai.lt).
Several museums have their web-sites separately from this portal even when
they lack the experience of the web-administration of these sites.
Three of the presented at the competition web-sites were nominated in the
category “The Art, Photography, Literature, Cinema and the other
Cultural Phenomena” at the 8-th, traditional Lithuanian Championship of
the Best Web-Sites, held in the beginning of the year 2003. Those were:
informational web-site of The Kaišiadorys Museum http://www.kaisiadoriumuziejus.lt,
Internet-portal “Lithuanian museums” http://www.muziejai.lt,
and informational web-site of The Museum of The Samogitian Diocese http://www.varniai-museum.lt
Contact:
Danutė
Mukienė
The Informational Cultural Centre - Reading Hall of Digital Publications
of LAM
22 Vilniaus str., LT-2001 Vilnius
Tel./Fax (+370) 5 2619670
Email: samogit@delfi.lt